Kategorija: Minimalizmas

Mūsų namai – tai mūsų veidrodis. Sutikite: užėję į bet kuriuos namus, mes tuoj pamatome ir pajuntame – jaukūs jie ar ne, tiesa? Ir tas jaukumas didele dalimi priklauso ne nuo įmantrių remontų, didelių erdvių ar brangių baldų, bet būtent nuo tvarkos.

Kai namuose yra palaikoma tvarka, namai yra jaukūs ir gyvi, nes šeimininkai jais rūpinasi.  Mes aiškiai matome: čia gyvena žmonės, tai prižiūrimi namai. Ir, atvirkščiai – netvarkingi namai atrodo apleisti, nejaukūs, negyvi.

Atrodytų, savaime suprantamas dalykas – palaikyti tvarką namuose taip pat svarbu, kaip ir praustis ar persirengti nešvarius rūbus, tačiau nemažai žmonių buities darbus laiko nemalonia rutina. Kaip manote, kodėl?

Galbūt, tai sunku? Bet prisiminkime, kokie buitiniai darbai buvo kasdienybe prieš 100 metų.. Ir niekam į galvą neatėjo dėl jų skųstis arba jų apskritai nedaryti – buvo savaime suprantama: jei yra namai, reiškia, yra ir buitiniai darbai, reiškia juos reikia atlikti, o namus reikia tvarkyti.

Ir dirbo, ir tvarkė: vandenį iš šulinio sėmė, pečius namuose kūreno, malkas skaldydavo ir susinešdavo į namus, vandenį skalbimui rankomis bei indų plovimui kubile šildė, grindis ir dulkes valė, indus plovė, pirtis kūreno.

Be to, pagrindinę dalį maisto produktų žmonės augino ir gaminosi patys: augino ir prižiūrėjo gyvulius, kepė duoną, gamino varškę, grietinę ir sviestą, rinko uogas, grybus ir vaistažoles. Audė, verpė, siuvo, mezgė, arė ir meistravo. Ir dideles šeimas augino..

O dabar? Turime šaldytuvus, orkaites, dujines arba elektrines plyteles, elektrinius virdulius, karštą ir šaltą vandenį namuose, vonias ir dušines, dulkių siurblius, indų plovimo mašinas, automatines skalbykles, maisto plaktuvus ir smulkintuvus, masę buitinės chemijos ir t.t..

Turime ir automobilius, kuriais galime nuvažiuoti į parduotuves nusipirkti viską, ko tik mums prireikia: ir maisto, ir drabužių, ir baldų, ir įvairiausios technikos. Retai kažką auginame ar meistraujame patys. Ir šeimas nedideles turime.

Tai kas gi nutiko mūsų sąmonėje, kad turėdami tiek pagalbinės buitinės technikos ir įvairiausių priemonių, pradėjome buitinius darbus laikyti nemalonia rutina?

Susidaro įspūdis, kad mes tiesiog prarandame ryšį su realybe.. Juk mūsų namai – tai mūsų asmeninė erdvė, kurioje praleidžiame ne taip jau mažai laiko. Natūralu, kad čia vyksta gyvenimas – čia gaminame maistą, praleidžiame laisvalaikį, prausiamės, miegame. Todėl natūralu, kad savo asmeninę erdvę turime susitvarkyti patys.

Psichologai tokį nenorą imtis atsakomybės už savo asmeninę erdvę vadina nebrandumu (infantilumu). Tokie žmonės tarsi “užstrigo“ vaikystėje – jie tikisi, kad kažkas viską už juos padarys, arba – kad tai išsispręs kažkaip savaime.

Koks paradoksas: šiuolaikiniai žmonės moka kurti verslo planus ir strategijas, užsibrėžia tikslus metams, mėnesiui ir savaitei, planuoja gyvenimą, bet.. nesugeba organizuoti savo buities ir imtis už ją atsakomybės..

Dabar vyrauja nuomonė, kad buitis – tai kažkas nerimta ir nereikšminga. Be to, tai neįdomu, nes tai kasdieniniai darbai. Juk yra įdomesnių, pelningų užsiėmimų, o buitis – kaip nors, kada nors, bet kaip, kartais.. Ir todėl net barnių priežastimi tampa: netvarka nemaloni, o tvarkytis nesinori..

O juk tai labai lengvai išsprendžiama: kaip ir visus darbus, buitinius darbus tereikia susiplanuoti ir – imtis už juos atsakomybės. Nuspręsti, kiek kartų per savaitę ir kokiomis dienomis tvarkome namus, kada plauname grindis ar skalbiame, o kada – tvarkome virtuvę ar vonios kambarį.

Reikia išmokti plauti indus tuoj po valgio. Išplauti vonią ar dušinę po maudynių. Susidėti savo daiktus į vietą. Pasikloti lovą. Nuvalyti stalą. Tai tikrai lengva, ir labai greitai tai tampa gerais (ir naudingais!) įpročiais.

Nuolat palaikyti tvarką žymiai lengviau, nei valyti susikaupusius ar pridžiuvusius nešvarumus. Be to, į pagalbą visada galime pasitelkti buitinę techniką ir įvairiausias priemones.

Pasirodo, ir buityje, kaip ir kiekvienoje gyvenimo srityje, reikia pradėti nuo savo minčių ir nuo savo požiūrio. Mylėkime savo namus, puoselėkime juos – tuomet jie prisipildys meile ir jaukumu 🙂 .

Tiesiog supraskime, kad mūsų namai gali būti bedvasiu pastatu, kur laukia vis atidedami, o todėl nemalonūs darbai, arba – jaukia atgaivos ir ramybės oaze, kur visada gera sugrįžti. Kokie jie bus – priklauso tik nuo mūsų 🙂 ..

Gyvenime dažnai taip būna: kraštutinės kažkokio reiškinio apraiškos gimdo priešingą reiškinį. Minimalizmas mūsų laikais atsirado kaip vartotojiško gyvenimo priešingybė. Persisotinę vartojimu žmonės pradeda suprasti, kad materialių daiktų gausybė nėra žmogaus laimės ir sėkmingumo kriterijus ar rodiklis.

Vis daugiau žmonių orientuojasi į dorovines, dvasines vertybės, kurios suteikia gyvenimui pilnatvę, ir atsisako vergauti daiktams. Juk toks vergavimas verčia keisti žmoniškumą į pinigus, atsisakyti savo tikrojo “aš“, gyventi pagal primetamus šablonus, nuolat kovoti ir varžytis, “atrodyti“ ir “atitikti“, o ne būti savimi.

Minimalizmas – tai gyvenimo filosofija, kai žmogus yra laisvas nuo primetamų netikrų vertybių ir nesveikų socialinių “normų“. Tai sąmoningo, laisvo, atsakingo ir suprantančio savo tikruosius poreikius žmogaus gyvenimo būdas.

Pasirinkę minimalizmą žmonės taiko jį visose gyvenimo srityse. Kaip tai padaryti?

Pradėkime nuo daiktų. Jų turi būti tiek, kiek tikrai reikia, kad palengvintų mūsų gyvenimą. Jei daiktų per daug – skirsime papildomai laiko jų priežiūrai ir tvarkymui. Todėl kartas nuo karto padarykime daiktų “reviziją“ ir atsisakykime daiktų, kurie jau nereikalingi: gerus atiduokime ar padovanokime, senus – išmeskime.

Pirkiniai. Nereikalingų daiktų atsisakymas bus beprasmiškas, jei nuolat pirksime vis naujus daiktus. Reikia mokytis ugdyti tikrų ir būtinų poreikių suvokimą ir pirkti tik tai, kas iš tiesų reikalinga: į parduotuvę eiti pirkti konkrečių daiktų, o ne “pasižvalgyti, gal ko prireiks“.

Mityba. Vartotojiškas požiūris palietė ir šią sritį – daugelio žmonių mityboje visiškas chaosas: nėra mitybos sistemos, daug kaloringų užkandžių, saldumynų, rafinuoto, daug kartų apdoroto ar net kenksmingo maisto. Ir pačio maisto per daug – galima drąsiai daug ką išbraukti.. O štai maitindamiesi sveikai, valgome mažiau, nes kokybišku maistu suteikiame organizmui visas reikalingas medžiagas.

Darbas, veikla. Šiuolaikiniai žmonės labai užimti: daug dirba ir užsiima įvairiausia veikla. Dažnai neapgalvoti ar kažkieno įtakoti poelgiai (pvz., paskola) diktuoja didesnį darbo krūvį, ir žmogus blaškosi, net nesusimąstydamas – ar tai iš tiesų buvo reikalinga, ar būtina. Todėl visus sprendimus, kurie ilgam įtakoja mūsų gyvenimą, reikia labai gerai apsvarstyti.

Nemažai laiko reikalauja ir įvairūs “madingi“ užsiėmimai, kuriais žmonės susidomi tik todėl, kad taip daro dauguma. O juk tam mes skiriame savo gyvenimo laiką, todėl bet kokia veikla turi duoti apčiuopiamus, pozityvius rezultatus – tik tuomet ji naudinga ir prasminga.

Tikslai. Paprastai jų žmonės turi daug, ir nemaža jų dalis – nerealūs, įtakoti, todėl žmonės gyvena iliuzijomis, kurios padaro gyvenimą sudėtingu ir galiausiai nuvilia. Be to, tokie tikslai atitraukia nuo labai svarbių dalykų – bendravimo su artimaisiais, ramių šeimos vakarų, buvimo gamtoje, pabuvimo su savimi..

Todėl nuolat skubame, jaučiame įtampą ir susierzinimą, nespėjame, išsisukinėjame, pradedame nekęsti buities ar to, ką būtinai turime atlikti.. Kad to išvengtume, atminkime: pirmiausiai – tam tikrų gyvenimo etapų prioritetai, o tik po jų – visi kiti tikslai. Kitaip.. besivejant mistinius tikslus, gyvenimas bėgs pro šalį.

Taigi, minimalizmas – harmoniją ir tvarką atnešantis, optimalus gyvenimo būdas. Jis moko atmesti viską, kas nereikalinga, paliekant tik tai, kas svarbu ir reikalinga. O svarbiausia – žmogus išmoksta valdyti savo gyvenimą.

Yra posakis, kuriuo galima apibrėžti minimalizmą: “Sakinyje neturi būti nereikalingų žodžių, pastraipoje – nereikalingų sakinių, brėžinyje – nereikalingų linijų, automobilyje – nereikalingų mechanizmų. Tik tuomet viskas veikia darniai ir tiksliai.“

Kaip manote? 🙂

Išorė – žmogaus vidinės būsenos atspindys, o mūsų vidinę būseną veikia ir tai, kokius rūbus mes dėvime. Mes galime nežiūrėti televizoriaus, neskaityti laikraščių, neklausyti radijo, atsisakyti interneto, bet drabužius mes vilkime kasdien.

Dažnai net nepagalvojame, kad ir drabužiai veikia mūsų elgesį, nuotaiką ir net pasaulėžiūrą. Rūbai – tai mada, o mada – tai primetama standartizacija, ir dauguma jai pasiduoda.

Šiuo metu pasaulyje dominuoja vadinamo vakarietiško – europinio arba amerikietiško – stiliaus drabužiai. Pavyzdžiui, 90% užrašų ant rūbų yra angliški, ir tai paplitę visame pasaulyje. Taip žmonės net nesusimąstydami reklamuoja įvairiausias firmas, mokymo įstaigas, filmų ir multiplikacinių filmų herojus, posakius.

Mada visus suvienodina, visi atrodo tarsi uniformuoti: vienodi plaukų kirpimai ir spalva, rūbai ir rūbų spalvos, aksesuarai. Individualumo nelieka, juk svarbiausias tikslas – atitikti, neatsilikti nuo diktuojamų standartų.

Mada – tai paprasčiausia rinkodara, vartotojiškos sistemos dalis: tam tikros stambios įmonės, kurios veikia sutartinai, paskelbia madingas tendencijas vadinamuose “civilizuotose“ šalyse, o paskui neišparduotus likučius paskelbia madingais “antro“ ir “trečio“ pasaulio šalyse..

Žmonės klaidinami mitu, kad drabužių dizaineriai ir gamintojai kuria drabužius pagal vartotojų poreikius ir jų patogumui. O demonstruojami ant podiumo rūbai sudaro apgaulingą įspūdį: manekenai juo tik tiesiai vaikšto, ir neaišku – ar drabužiai patogūs, kai žmogus aktyviau juda: pasilenkia, pakelia rankas, bėga, lipa, atsisėda.

Vakarietiški drabužiai turi tam tikras charakteristikas:

– Juose daug elastano ir sintetikos, audiniai greitai susidėvi;
– Jie aptempia ir suspaudžia viską, ko nereikia aptempti;
– Varžo judesius, yra nepatogūs;
– Net vaikai spraudžiami į elastinius rūbus, kurie neleidžia laisvai judėti;
– Yra moteriškos aukštakulnės avalynės kultas;
– Kaustantys judesius kostiumai ir kaklaraiščiai;
– Visi aptempti rūbai ir apnuoginamos kūno dalys perjungia dėmesį į erotinius aspektus, pvz., paplitusios itin aptemptos elastinės kelnės sudaro įspūdį, kad moteris pamiršo užsisegti sijoną;
– Spalvų mažinimo tendencija: iš spalvotų – į tamsias, niūrias (ne tik suaugusių, bet ir paauglių, vaikų ir net kūdikių drabužiuose);
– Mirties simbolika: kaukolės, kaulai, skeletai ant drabužių;
– Trinamas skirtumas tarp vyriškų ir moteriškų rūbų.

Susidaro įspūdis, kad tokie rūbai nėra gaminami tam, kad žmogui būtų patogu, kad jie būtų estetiški, bet gaminami tam, kad žmogų sukaustytų, “įrėmintų“, apribotų.

Na, o gatavų drabužių industrija taip pat diktuoja savas taisykles: tokius rūbus sunkiau pritaikyti figūrai, ir dar sunkiau – suderinti juos tarpusavyje.

Gaunasi užburtas ratas: įsitraukę į begalinį derinimą ir komplektų konstravimą, žmonės apsikrauna nereikalingais daiktais. Beveik kiekvieno žmogaus spintoje atrasite daiktų, kuriuos jis įsigijo ir niekada nenešioja.

Tai vartotojiškos visuomenės elementai: daugybė rūbų ir perkama vis daugiau (juk mada keičiasi), o žmogus jau nesiorientuoja, nei ką jis turi, nei ko jam reikia – jis perka tik tai, kas jam siūloma ir peršama kaip mada.

Taip formuojami nesveiki poreikiai, iš kurių gimsta chaosas mintyse ir gyvenime – kai iš esmės nereikšmingi dalykai sureikšminami iki problemų lygio.

Išeitis? Įsiklausyti į savo tikruosius poreikius ir atsigręžti į tradicijas – kokia iš tiesų yra drabužių paskirtis. Juk visų tautų požiūris į rūbus buvo vienodas: svarbiausi kriterijai buvo praktiškumas, funkcionalumas, patogumas.

Drabužiai buvo siuvami iš natūralių audinių, buvo lengvai konstruojami ir susiuvami, idealiai tinkantys kažkokiai konkrečiai veiklai, patogūs ir nevaržantys judesių.

Dažniausiai rūbai buvo konstruojami iš kvadratinių detalių ir kiekvieną audinio atraižą ausdavo tam tikro pločio ir ilgio, kad nereikėtų kirpti (kad nebūtų atliekų) ir galima būtų lengvai sujungti.

Buvo vyriški ir moteriški drabužiai, kurie pabrėždavo vyrišką arba moterišką prigimtį. Visi ornamentai, spalvos ir simboliai turėjo reikšmę ir prasmę – apsaugodavo, įkvėpdavo, sustiprindavo tam tikras savybes.

Drabužių gaminimo technologija buvo paprasta, patogi ir – tobula. Deja, dabartinės technologijos yra primityvesnės – rūbai nepatogūs, greitai susidėvi, gamyboje daug atliekų, beveik neliko natūralių medžiagų.

Šiuolaikinės visuomenės gyvenimo būdas slopina žmogaus kūrybingumą, kurio dėka žmogus gali išreikšti savo individualumą. Drabužiai taip pat gali pabrėžti individualumą arba.. padaryti iš žmogaus “madingo“ šablono kopiją.

Todėl jei mokame – siūkime, megzkime, siuvinėkime.. Pagaminti savo rankomis drabužiai visada ypatingi. Tiesiog nepasiduokime standartizavimui – rinkimės tai, kas iš tiesų tinka, patogu ir kuo vilkėdami jaučiamės savimi 🙂 ..

(Mintys iš rūbų dizainerės Elenos Ryčkovos interviu, parinko ir išvertė ruvi.lt)

Mūsų laikais nelengva atskirti tikruosius poreikius nuo primestų. Sunku paaiškinti, kodėl žmogui “reikia“ šimtų rūšių kosmetinių priemonių, vis atnaujinamų modifikacijų automobilių, vis naujų telefonų, drabužių, buitinių prietaisų ir daugybės kitų prekių.

Svarbiausi dabar – pinigai, todėl kiekvienas “naujas“ daiktas – naujas marketingo sprendimas, orientuotas išskirtinai į pelną. Todėl niekas negalvoja nei apie daiktų naudingumą, nei apie reikalingumą, nei apie tikslingumą, nei apie ekologiją.

Daiktai turi būti trumpai naudojami, kad garantuotų paklausą ir pelną. Rinka pildoma įvairiausiomis prekėmis, svarbiausia – kad nesustotų gamyba. Na, o paklausą formuoja ir stimuliuoja reklama.

Visus gaminius galima suskirstyti į dvi grupes: greitai gendantys, nepatvarūs daiktai už nedidelę kainą, ir – gana kokybiški, bet vis modifikuojami daiktai, kurie “pasensta morališkai“, todėl būtina įsigyti vis “naują“.

Taip žmogui primetami dirbtini poreikiai. Susidaro įspūdis, kad žmogui diegiamas nuolatinis nepilnavertiškumo jausmas – juk be visų tų “naujų’ daiktų jis kažkoks atsilikęs, senamadiškas, netobulas..

Žmogui sunku sekti paskui tokią sparčią kaitą, nes nuolat besikeičiančioms “naujovėms“ – spalva, forma ar keliomis papildomomis funkcijomis – nėra ir negali būti pabaigos, nes tai bėgimas ratu.

Tokio bėgimo pavyzdžių gyvenime apstu: “sensta“ viskas – nuo augintinių maisto, kuris “praturtinamas“ vis naujais naudingais vitaminais ir mineralais, iki automobilių, kurie skriste skrenda, tereikia nusipirkti patį naujausią.

O moters “karalystė“ – kvepalai, kosmetika, šampūnai.. Vakarykštis kvapas jau nemadingas, juo net močiutė nesikvepintų, o senieji šampūnai ne tik negaivina, bet ir gadina nuostabius plaukus bei sukelia pleiskanas.

Kremai, pieneliai, kosmetika – vis “tobulesni ir geresni“: prisotinti tai Alpių šaltinių vandeniu, tai kalnų ožkų pienu ar retų žuvų ikrais, tai pagaminti pasitelkus nanotechnologijas. Todėl gamintojai kopia į šaltinius Alpėse, gaudo kalnų ožkas, žvejoja, taiko naujausias technologijas – juk moteris verta visko pačio geriausio!..

Drabužių mada keičiasi kas kelis mėnesius: šiandien madinga viena spalva ar siluetas, o po mėnesio visa tai – jau beviltiška atgyvena ir beskonybė. Čia nuolatinė madingų įvaizdžių, aksesuarų, papuošalų, “brendų“, “prestižinių“ markių kaita, ir privalu tai atitikti, jei einate koja kojon su laiku..

Net kelionėms yra mada: atostogauti “madinga“ tai vienose, tai kitose šalyse. Madingas remontas, madingas laisvalaikio praleidimas, madingas maistas ir dietos.. ir kaip svarbu visur pabūti, viską išbandyti, kitaip – būsi beviltiškai atsilikęs..

O telefonai, kompiuteriai, įvairi technika.. Rašalas spausdintuvui stebuklingai greitai pasibaigia, kompiuterio baterijos išsikrauna, operacinės sistemos nepalaiko senų programų, genda elektronika, atsarginių detalių niekas negamina arba jos labai brangios ir t.t.

Tačiau visa tai – išgalvota ir netikra! Kad tai suprastume – tereikia sustoti ir susimąstyti. Tuomet pamatysime, kad nuolat peršama daiktų kaita neturi nieko bendro nei su mūsų tikraisiais poreikiais, nei su mūsų laime ar gerove.

Didžioji daiktų dauguma ne tik nebūtini, bet ir nereikalingi: tai blizgantys niekniekiai, kurie pakabinti prieš akis lyg ta morka, paskui kurią eina asiliukas vienoje pasakėčioje.

Tie visi “nauji“ daiktai teikia trumpalaikę euforiją, o savo gyvenimo laiko, darbo ir pastangų jiems įsigyti įdedame neproporcingai daug..

Mūsų valioje sustoti ir išlipti iš to vartojimo bėgimo rato. Tik sustoję galime pamatyti realybę, atmesti visas primestas “būtinybes“ ir nuspręsti – kas mums iš tiesų svarbu gyvenime ir kas reikalinga.

Tik tuomet pradėsime gyventi savo tempu, savo tikraisiais poreikiais ir atgausime laisvę reguliuoti didelę savo gyvenimo dalį. Ir nebūti daiktų ir įteigtų “vertybių“ vergais..

Akivaizdu, kad vartojimo virusu šiandien užkrėsta daugybė žmonių. Maža to – nuolatinis atsinaujinimas tampa kone prestižo reikalu ir žmogaus perkamosios galios demonstravimu. Todėl žmonės ne tik keičia gerai veikiančius automobilius, apynaujus baldus, rūbus, bet ir perka juos į skolą, t.y., dėl įsivaizduojamo “prestižo“ pradeda gyventi ne pagal pajamas.

Galima būtų teigti, kad tai normalu – juk vyksta technikos progresas, ir daiktai tiesiog morališkai pasensta. Bet.. juk ne visi, ir ne taip greitai! Ir čia reikėtų susimąstyti ne tik apie moralines-ekologines vartojimo viruso pasekmes , bet ir apie deformuotą žmogaus sąmonę – kai ilgai tarnaujantiems daiktams gyvenime nelieka vietos, nes žmogus pradeda tarnauti daiktams, o ne daiktai – žmogui.

Tačiau yra ir kita šio reikalo pusė: daiktų ilgaamžiškumas. Susidaro įspūdis, kad daiktai gaminami taip, kad tarnautų ne ilgiau, nei jiems suteiktas garantinis laikas, o jų remontas tiesiog neapsimokėtų. Tiek pigūs, tiek brangūs daiktai dabar turi bendrą bruožą – jie greitai genda: tai ir besilydantys lygintuvai, ir greitai susibraižančios keptuvės su “itin atspariu paviršiumi“, ir sudegantys elektriniai virduliai, ir lūžtantys baldai, ir..

Visuomenėje, orientuotoje į kuo didesnį vartojimą, ilgai tarnaujantys ir negendantys daiktai yra ekonomikos “kenkėjai“. Vartotojiškai ekonomikai reikia, kad žmonės pirktų kuo daugiau ir kuo dažniau, todėl žmonėms tvirtinama, kad gamintojai “rūpinasi“ tuo, kad pirkėjai nuolat gautų naujausią, geriausią, madingiausią prekę, ir.. galiausiai žmonės nuoširdžiai tuo patiki.

O kai įsitikinimas tuo, kad reikia nuolat viską atnaujinti, tampa įpročiu – tuomet ir daiktų neilgą tarnavimą priimti lengviau: “Sugedo? Nieko baisaus, kaip tik bus proga įsigyti naują.“ Kita vertus – žmonės jau įsitikino, kad ir brangūs daiktai netarnauja ilgai, todėl perka viską.

Taigi: ir godūs, ir dosnūs, ir turtingi, ir mažiau pasiturintys tokiu atveju moka ne tik du kartus, bet ir tris, ir keturis, ir n-kartų. Gamintojai ir prekeiviai patenkinti, vartotojai taip pat mėgaujasi daiktų įsigijimo momentiniais džiaugsmais – jei ne nauju daiktu, tai bent jau telefono arba kompiuterio atnaujinimo programomis.

Tokiu būdu žmonės nepastebimai paverčiami šopoholikais, kurie negali ramiai praeiti pro parduotuvę, nes galbūt “kažko prireiks“ ar “kažką gero atras“. Ir – kaip ir visi priklausomi žmonės, savo priklausomybės nepastebi: juk net madingi žurnalai rekomenduoja apsipirkimą kaip antidepresantą, o savaitgalis su šeima dideliame prekybos centre – “normalus“ laisvalaikis.

Bet ar nebūsime įkliuvę į vergiją daiktams vietoje taip trokštamo nuolatinio atsinaujinimo? Anot minimalizmo (kuris ir yra išeitis iš vergystės daiktams) – atsikratę priklausomybės nuo daiktų pirkimo, mes išlaisviname laiką ir energiją prasmingai veiklai: kūrybai, bendravimui, šeimai, sportui, hobiui ir t.t..

Reikia sąmoningumo, kad gerai suprastume – ko ir kiek mums iš tiesų reikia. Sutikite: ekonominiu sunkmečiu tai itin vertingas gebėjimas. Nepamirškime ir atgalinio ryšio: sąmoningam pirkėjui niekas neįpirš jam nereikalingų ar nekokybiškų daiktų. Manau, kad tikrasis progresas turi būti pirmiausiai dvasinis, tuomet ir daiktai bus tokie, kaip šis telefonas.

Žakas Fresko taip apibūdino šiuolaikinę gyvenimo sistemą: “Aš matau, kaip socialinės vertybės suvedamos į dirbtinį materializmą ir nežabotą vartojimą. Ir kaip finansinės jėgos kontroliuoja tariamai laisvos visuomenės politinę sistemą… Laikas nutraukti šią beprotybę.“

O ką apie tai manote jūs :)?

Viena iš pagrindinių minimalizmo idėjų – atsisakyti visko, kas nereikalinga, kad išlaisvintume laiką, energiją ir vietą tam, kas tikrai gyvenime svarbu. Tai sąmoningo ir atsakingo žmogaus pozicija, kuri, žinoma, apima ne tik materialius daiktus, bet ir dvasinius-moralinius aspektus.

Minimalizmas nėra skirtas tik tiems, kas turi daug daiktų ar pinigų – tai visiems žmonėms tinkanti gyvenimo filosofija. Turint minimalias pajamas ir laikantis šio principo, galima taip pat gerokai palengvinti sau gyvenimą.

Atrodytų – paradoksas, bet būtent minimalizmas labai veiksmingai padeda žmonėms suprasti tikruosius savo poreikius ir teisingai susidėlioti prioritetus gyvenime. Tai panašu į perkrauto daiktais kambario išvalymą: pasidaro erdvu, aišku, jauku, paprasta ir gera gyventi.

Tiesiog turime suprasti, kad mažiau – nereiškia kančios ar skausmingo ribojimo. Atvirkščiai:

– Mažiau – reiškia optimalu, t.y., tiek, kiek reikia.

– Mažiau – reiškia laisvę, kai nevergauji tam, kas varžo ir sunkina gyvenimą.

– Mažiau – reiškia atsikratyti prisirišimo prie daiktų, todėl mažiau laiko skirti daiktams (pinigai daiktams, jų priežiūra, tvarkymas..) ir daugiau laiko prasmingai veiklai (kūryba, bendravimas, buvimas gamtoje, sportas, hobis ir t.t..).

– Mažiau – reiškia mažiau chaoso ir nerimo gyvenime.

– Mažiau – reiškia mąstyti plačiai ir būti atsakingam už visų mūsų ateitį (protingai naudoti gamtos išteklius, nustoti teršti ir niokoti gamtą).

O dabar apie priešingybę – vartotojišką gyvenimą. Amerikiečių aktyvistė visuomenininkė Annie Leonard išnagrinėjo vartotojiškos visuomenės (kokia tapome ir mes) gyvavimo principus ir filme “Daiktų istorija” parodė ne tik realią esamą padėtį, bet ir pasiūlė konkrečius sprendimo būdus – kaip išeiti iš ydingo vartojimo rato.

Minimalizmu galime pavadinti tiesiog paprastą, sveiką gyvenimą su optimaliu kiekiu reikalingų daiktų. Ir tai nėra kažkoks griežtas savęs ribojimas – tai atsisakymas to, kas gyvenime ne tik nebūtina, bet ir nereikalinga. Kai atsisakome to, kas nereikalinga – išgryniname pojūtį apie tai, kas yra svarbiausia.

Kasdienybės šurmulyje mes pamirštame, kas yra svarbiausia ir apsikrauname tuo, kas iš esmės sunkina gyvenimą. Juk gyvenimas – ne daiktai ar pirkiniai, persivalgymas ar žalingi įpročiai – visa tai tėra vartotojų “pramogos“. Gyvenimas – tai pirmiausia bendravimas, aktyvumas, kūryba, bendradarbiavimas, paprastas ir sveikas maistas, buvimas gamtoje, saviraiška..

Kai koncentruojamės į gyvenimą – visos vartotojų pramogos savaime netenka prasmės kaip nereikšmingi dalykai. Minimalizmas – ne tik tame, kad turime mažiau daiktų, bet ir ypatingoje estetikoje, didesnėje laisvėje bei gyvenimo filosofijoje: kai branginame tai, kas iš tiesų svarbu.

Tačiau įdomu, iš kur toks poreikis – kodėl perkame, kodėl apsikrauname nereikalingais daiktais? Ar perkame dėl to, kad manome, jog gali jų prireikti? O atsikratyti nedrįstame, nes tikimės, kad prireiks? O jei neprireiks, o jei tokių daiktų – daug?.. Sutikite – kartais paprasčiau prireikus nusipirkti daiktą, nei atspėti – ko gali prireikti ir kaupti daiktus.

Jei atidžiai peržiūrėsime savo poreikius, pamatysime, kad dauguma iš jų – primesti, dirbtini, iš kategorijos “vartotojų pramogos“, o tai reiškia – ne tik nebūtini, bet ir nereikalingi. Čia galime priskirti sezonines drabužių madas, šukuosenas ir kosmetiką, vis naujus automobilių, mobiliųjų telefonų, kompiuterių ir buitinės technikos modelius, modernius baldus, buto dizaino “tendencijas“, “prestižo“ ženklus ir t.t., ir t.t.

Ir dar – kaip dažnai viso to įtakoti, paprastam veiksmui atlikti mes perkame daugybę papildomų daiktų ir tą paprastą veiksmą padarome tikrai sudėtingu!.. Pavyzdžiui: norėdami numesti viršsvorį – perkame knygas, tabletes liesėjimui, maisto papildus, treniruoklius, sporto abonementus, mokame už konsultacijas.

Jei norime keliauti – perkame lagaminus, talpias rankines ir net specialius drabužius. Kad pradėtume medituoti – perkame specialų kilimėlį ir aprangą, knygas, muzikinius diskus, užsirašome į kursus. Ir taip visur – tarsi bet kokia pradžia būtų neįmanoma be tų visų nupirktų priedų.

Ir todėl taip dažnai vietoje geros pradžios teturime papildomų išlaidų ir problemų.. Mes tiesiog pamiršome, kad viską galime išspręsti paprastai, o mažesnis daiktų kiekis skatina būti kūrybingais – ir tai tikrai suteikia daug džiaugsmo :).

Visų šių dirbtinai sukurtų poreikių galima atsisakyti. Tiesiog paklauskime savęs – kas juose yra svarbaus ar būtino, kokią naudą jie atneša? Atsisakę jų, tikrai turėsime ne tik daugiau laisvo laiko, energijos ir lėšų, bet ir pasijusime laisvesni.

O ir vartotojiško mąstymo atsikratyti paprasta: tereikia išmokti galvoti ne apie prekes ir jų gausą, o apie tai, ko iš tiesų reikia. Minimalizmas išmoko džiaugtis gyvenimu ir suprasti savo tikruosius poreikius: galima teigti, kad tai tiesiog sveikesnis ir paprastesnis gyvenimas.

Išminčiai sakydavo: jei visą savo turtą gali lengvai neštis su savimi – esi laimingas! Mums tikrai nereikia daug daiktų, kad būtume laimingi.. Prisimenate: nuostabiausi dalykai gyvenime yra nemokami :)..