Mūsų namai – tai mūsų veidrodis. Sutikite: užėję į bet kuriuos namus, mes tuoj pamatome ir pajuntame – jaukūs jie ar ne, tiesa? Ir tas jaukumas didele dalimi priklauso ne nuo įmantrių remontų, didelių erdvių ar brangių baldų, bet būtent nuo tvarkos.
Kai namuose yra palaikoma tvarka, namai yra jaukūs ir gyvi, nes šeimininkai jais rūpinasi. Mes aiškiai matome: čia gyvena žmonės, tai prižiūrimi namai. Ir, atvirkščiai – netvarkingi namai atrodo apleisti, nejaukūs, negyvi.
Atrodytų, savaime suprantamas dalykas – palaikyti tvarką namuose taip pat svarbu, kaip ir praustis ar persirengti nešvarius rūbus, tačiau nemažai žmonių buities darbus laiko nemalonia rutina. Kaip manote, kodėl?
Galbūt, tai sunku? Bet prisiminkime, kokie buitiniai darbai buvo kasdienybe prieš 100 metų.. Ir niekam į galvą neatėjo dėl jų skųstis arba jų apskritai nedaryti – buvo savaime suprantama: jei yra namai, reiškia, yra ir buitiniai darbai, reiškia juos reikia atlikti, o namus reikia tvarkyti.
Ir dirbo, ir tvarkė: vandenį iš šulinio sėmė, pečius namuose kūreno, malkas skaldydavo ir susinešdavo į namus, vandenį skalbimui rankomis bei indų plovimui kubile šildė, grindis ir dulkes valė, indus plovė, pirtis kūreno.
Be to, pagrindinę dalį maisto produktų žmonės augino ir gaminosi patys: augino ir prižiūrėjo gyvulius, kepė duoną, gamino varškę, grietinę ir sviestą, rinko uogas, grybus ir vaistažoles. Audė, verpė, siuvo, mezgė, arė ir meistravo. Ir dideles šeimas augino..
O dabar? Turime šaldytuvus, orkaites, dujines arba elektrines plyteles, elektrinius virdulius, karštą ir šaltą vandenį namuose, vonias ir dušines, dulkių siurblius, indų plovimo mašinas, automatines skalbykles, maisto plaktuvus ir smulkintuvus, masę buitinės chemijos ir t.t..
Turime ir automobilius, kuriais galime nuvažiuoti į parduotuves nusipirkti viską, ko tik mums prireikia: ir maisto, ir drabužių, ir baldų, ir įvairiausios technikos. Retai kažką auginame ar meistraujame patys. Ir šeimas nedideles turime.
Tai kas gi nutiko mūsų sąmonėje, kad turėdami tiek pagalbinės buitinės technikos ir įvairiausių priemonių, pradėjome buitinius darbus laikyti nemalonia rutina?
Susidaro įspūdis, kad mes tiesiog prarandame ryšį su realybe.. Juk mūsų namai – tai mūsų asmeninė erdvė, kurioje praleidžiame ne taip jau mažai laiko. Natūralu, kad čia vyksta gyvenimas – čia gaminame maistą, praleidžiame laisvalaikį, prausiamės, miegame. Todėl natūralu, kad savo asmeninę erdvę turime susitvarkyti patys.
Psichologai tokį nenorą imtis atsakomybės už savo asmeninę erdvę vadina nebrandumu (infantilumu). Tokie žmonės tarsi “užstrigo“ vaikystėje – jie tikisi, kad kažkas viską už juos padarys, arba – kad tai išsispręs kažkaip savaime.
Koks paradoksas: šiuolaikiniai žmonės moka kurti verslo planus ir strategijas, užsibrėžia tikslus metams, mėnesiui ir savaitei, planuoja gyvenimą, bet.. nesugeba organizuoti savo buities ir imtis už ją atsakomybės..
Dabar vyrauja nuomonė, kad buitis – tai kažkas nerimta ir nereikšminga. Be to, tai neįdomu, nes tai kasdieniniai darbai. Juk yra įdomesnių, pelningų užsiėmimų, o buitis – kaip nors, kada nors, bet kaip, kartais.. Ir todėl net barnių priežastimi tampa: netvarka nemaloni, o tvarkytis nesinori..
O juk tai labai lengvai išsprendžiama: kaip ir visus darbus, buitinius darbus tereikia susiplanuoti ir – imtis už juos atsakomybės. Nuspręsti, kiek kartų per savaitę ir kokiomis dienomis tvarkome namus, kada plauname grindis ar skalbiame, o kada – tvarkome virtuvę ar vonios kambarį.
Reikia išmokti plauti indus tuoj po valgio. Išplauti vonią ar dušinę po maudynių. Susidėti savo daiktus į vietą. Pasikloti lovą. Nuvalyti stalą. Tai tikrai lengva, ir labai greitai tai tampa gerais (ir naudingais!) įpročiais.
Nuolat palaikyti tvarką žymiai lengviau, nei valyti susikaupusius ar pridžiuvusius nešvarumus. Be to, į pagalbą visada galime pasitelkti buitinę techniką ir įvairiausias priemones.
Pasirodo, ir buityje, kaip ir kiekvienoje gyvenimo srityje, reikia pradėti nuo savo minčių ir nuo savo požiūrio. Mylėkime savo namus, puoselėkime juos – tuomet jie prisipildys meile ir jaukumu 🙂 .
Tiesiog supraskime, kad mūsų namai gali būti bedvasiu pastatu, kur laukia vis atidedami, o todėl nemalonūs darbai, arba – jaukia atgaivos ir ramybės oaze, kur visada gera sugrįžti. Kokie jie bus – priklauso tik nuo mūsų 🙂 ..
“Susidaro įspūdis, kad mes tiesiog prarandame ryšį su realybe.. Juk mūsų namai – tai mūsų asmeninė erdvė, kurioje praleidžiame ne taip jau mažai laiko.“
O kas yra realybė? Ar tikrai tai apie ką mes įpratę galvoti?
O gal tai tik maža realybės dalelė? Gal mūsų pasąmonė vis labiau mums tą atskleidžia?
Ir gal jau instinktyviai nebenorime “sugrįžti į lukštą“ iš kurio išsiritome?
Žinoma, yra daug aspektų… Niekas šiame gyvenime nėra “juoda – balta“.
PatinkaPatinka
Rolandai, žinoma, jūs teisus – materiali realybė tai tik nedidelė realybės dalis.. Ir mus supantį pasaulį įtakoja mūsų vidinė dvasinė būsena.. Kai esame materialiame pasaulyje, turime išmokti sąveikauti ir su materialiu pasauliu. Ir jei į temą – tai mūsų aplinka yra mūsų vidinės būsenos atspindys: kas viduje, tas ir išorėje, todėl svarbu viskas, kas mus supa. Pasižvalgę aplink – į savo būstą, į tai, kaip atrodome, į santykius su artimaisiais – galime geriau suprasti save 🙂 .
PatinkaPatinka
Negalima nesutikti, jog idealu siekti dvasinės harmonijos. Vadinasi, ir supanti aplinka, kurią formuojame, yra dalis tos harmonijos. O kartu ir rodiklis (?).
Tik įdomu, ar žmogiška sąmonė, tiek ilgai orientuota į fizinę aplinką, nepradeda intensyviai skverbtis link Aukštesniosios Sąmonės? Nedažnai staigūs pokyčiai įvyksta sklandžiai… Tai irgi gali būti dalis “ignoravimo“ kai kurių gyvenimiškų dalykų.
Vienok, gamtoje bet kokie svyravimai galiausiai nusistovi – pasiekia pusiausvyrą (harmoniją?).
PatinkaPatinka
Labas, Rolandai 🙂
Kaip neseniai su jumis diskutavome – svarbiausia – kantrybė 🙂 .. Kaip ir gamtoje po žiemos ateina pavasaris (arba galima sakyti kitaip – gamta sudaro sąlygas jam ateiti), taip ir žmonija išgyvena tam tikrus ciklus (epochas), kurie keičia viena kitą. Pereinamuoju periodu galimi svyravimai, nesklandumai, bet galiausiai, kaip jūs rašote – pasiekiama pusiausvyra, harmonija. Aišku, tiems, kas supranta, kas vyksta – lengviau, nors iš kitos pusės – nėra taip jau paprasta būti pirmųjų gretose.. Bet suvokimas, kas vyksta, ir, aišku, mūsų vidinė dvasinė būsena tikrai padeda įveikti visus sąmonės augimo sunkumus. Ir svarbu prisiminti, kad vyksta ne tik asmeninis kiekvieno žmogaus, bet ir žmonijos sąmonės šuolis – dėl to ir svyravimai bei neslandumai ne visada nuo mūsų priklauso – kartais mus veikia ir visos žmonijos sąmonės laukas.. Viskas bus gerai, viskas bus taip, kaip turi būti 🙂 . O mes – spinduliuokime meilę ir gerumą..
PatinkaPatinka
Buitiniai “darbai“ žemina žmogų. Pats pirmiausias buitinis “darbas“ kurį darė net mūsų tolimi protėviai, tai yra tuštinimasis. Visi buitiniai “darbai“ savo prigimtim yra purvini ir šlykštūs. Bet šiais laikais ir ateityje, tobulėjant technologijoms, buitinių “darbų“ bus visiškai atsisakyta, visų iki vieno, aš tikiu tuom. Žmogus galės visą laiką save tobulinti ir užsimti intelektualine veikla be jokių trikdžių.
PatinkaPatinka
Čia rašiau apie asmeninę žmogaus erdvę – jo namus ir gebėjimą ją organizuoti, imtis už ją atsakomybės. Brandus suaugęs žmogus turėtų suprasti, kad susitvarkyti po savęs (susiplauti indus, išsivalyti kambarius ir pan.) yra normalu. Juolab, kad jau dabar turime tiek pagalbinės buitinės technikos. ir ateityje – pritariu jums, tie darbai mažės iki minimumo.
O žemina žmogų ne adekvatus darbas (kažkada juk vis vien reikia savo asmeninę erdvę susitvarkyti, arba.. gyventi balagane), žmogų žemina prievarta, priespauda, apribojimai ir visos savybės, kurios veda į žmogaus degradaciją: egoizmas, pasipūtimas, godumas, susireikšminimas, o taip pat visos priklausomybės, kurios paverčia žmogų vergu. Tiesiog mokykimės skirti pelus nuo grūdų, nesuverskime visko į vieną krūvą.. Nepainiokime apsileidimo su žeminimu.
PatinkaPatinka