Kategorija: Minimalizmas

* Mūsų namai – tai mūsų pačių pratęsimas, mūsų atspindys. Pagal tai, kokie yra namai, galime susidaryti įspūdį ir apie tų namų gyventojus.

* Kai namai tvarkingi ir švarūs, reiškia, ir mūsų būsena “švari ir tvarkinga“. Jei apsileidžiame namuose – tai užuomina į tai, kad apleistas ir mūsų vidinis pasaulis.

* Visi pastebėjome, kad sutvarkę namus, pasijuntame geriau, pakiliau ir, atvirkščiai – netvarka slegia ir sukelia liūdesį. 

* Minimalizmas – lengviausias būdas palaikyti tvarką ir harmoniją namuose ir mintyse. Tai nereiškia “mažai daiktų“, tai reiškia – “reikalingi ir funkcionalūs daiktai“.

* Kai namuose yra daiktai, kuriuos mes mėgstame ir dažnai naudojame, tuomet jie suteikia energiją ir įkvėpimą, nes palengvina gyvenimą. O daiktai, kurie nenaudojami, bet kaupiami – ne tik dulkių, bet ir negatyvios energijos kaupikliai.

* Klaidingai suvokiamas minimalizmo stereotipas – kai siekiama atsikratyti kuo daugiau daiktų ir sudaryti vizualią sterilaus minimalizmo iliuziją: baltos sienos, pilki atspalviai interjere, labai mažai baldų ir daiktų.

* Kitas iškreiptas minimalizmo suvokimas – kai perkama daug daiktų, po kurio laiko jie išmetami kad nesikauptų, tačiau… perkama vėl – ir vėl išmetama.., ir perkama vėl.., ir tai – kaip užburtas ratas…

* Vien išoriniai vaizdai ar veiksmai – tai ne minimalizmas. Minimalizmas – tai sąmoningas būtinųjų poreikių suvokimas ir žmogaus pasirinkimas turėti tuos daiktus, kurie jam tikrai reikalingi ir kuriuos jis naudoja, ir tai neturi nieko bendro su daiktų kiekiu ar jų kaina.

* Atminkime: daiktų vertingumas matuojamas ne kainos dydžiu, bet jo naudingumu. Ir dar: daiktai – tai tik daiktai, jie negali būti siejami su žmogaus “reikšmingumu“.

* Daugybės daiktų vertingumas – sureikšmintas ir išpūstas, susiejamas su “statuso“ atributais arba su trumpalaike, greitai besikeičiančia mada.

* Sąmoningai atsisakydamas to, kas nereikalinga, žmogus pradeda suprasti, kas iš tiesų yra vertinga gyvenime.

* Namuose, kur daug nenaudojamų daiktų, lieka mažai vietos pačiam žmogui.

* “Esu“ ar “turiu“ – ne tik filosofinis klausimas. Tai materialaus ir dvasinio balanso, prasmės ir esmės paieškos.

* Minimalizmas – tai paprastas laimingas gyvenimas, sąmoningi prioritetai ir sveika sąveika su viskuo, su kuo susiduriame gyvenime.

Parengė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Aš už tai, kad mes ištrauktume iš galvos tą laidą, kuris sujungia mus su vartotojiškos visuomenės Matrica. Vietoje to, kad nesusimąstydami čiuptume viską, ką siūlo mums pasaulis, grįstas Norais, verčiau įjunkime Savo Galvą ir filtruokime visą išorinę informaciją per klausimo “o ar tikrai man tai reikalinga?“ prizmę.

Juk tai paprasta – pirkti tai, ką reklamuoja. Ir rengtis taip, kaip “madinga“. Labai paprasta – žiūrėti filmus, serialus, klausytis populiarios muzikos, skaityti siūlomas knygas, žaisti kompiuterinius žaidimus. Ir nepastebėti, kaip stipriai visa tai veikia mūsų mąstymą ir sąmonę.

Tai jau gatavas produktas. Pirk. Gaišk tam savo laiką. Gyvenk taip, kaip tau demonstruoja. Bet juk… Tai svetima. Tos formos, vaizdai, garsai – svetimi. Svarbu – suprasti, kas iš tiesų tau reikalinga.

Tu gali nusipirkti “madingą“ energetinį gėrimą. “Tu viską gali“, aha. O galima išsiaiškinti, kas iš tikrųjų naudinga organizmui ir pačiam paruošti gėrimą, kuris tikrai suteiks tau natūralios energijos.

Galima nusipirkti madingą rūbą. O galima nusipirkti tai, kas tinka būtent tau, neatsižvelgiant į aplinkinių nuomonę. Galima gyventi pagal filmų, serialų, dainų scenarijus. O galima įsiklausyti į Save ir suprasti, kaip tau pačiam norisi gyventi, be išorinio poveikio į tavo pasirinkimus.

Mūsų gyvenime pernelyg daug svetimų minčių, svetimų garsų, svetimų nuomonių. Mūsų gyvenime taip trūksta “mūsų“… Ir kad netaptume “kopijų kopijomis“, turime išmokti suvokti, kas – mūsų, o kas – primesta mums iš šalies.

Padėka autoriui! Pagal Said Šy tekstą, vertė ruvi.lt

Yra toks gyvenimo principas – paprastumas.

Jis yra taikomas visur: buityje, bendravime, mityboje, drabužiuose, noruose…

Ir kuo paprasčiau tu gyveni, tuo laisvesnis esi.

Tu netampi daugybės daiktų vergu savo namuose, kuriuos reikia nuolat valyti, tvarkyti, plauti, taisyti – tu tiesiog jų neturi, nes tavo namai paprasti ir juose yra tik tai, kas tikrai reikalinga.

Tu netampi savo išvaizdos vergu, kurią “reikia“ reguliariai koreguoti, dažyti, puošti. Tavo veidas natūralus ir paprastas, dėl to patrauklus savo tyrumu.

Paprasti drabužiai padeda puikiai išreikšti žmogaus esmę, tam nereikia brangių ir įmantrių rūbų. Tu netampi maisto vergu, jei išmoksti paprastai maitintis.

Tavo paprastumas atsispindi ir bendravime, o tai reiškia, kad bendraudamas tu esi nuoširdus ir geranoriškas.

Laisvę gali suteikti net ir labai kuklus automobilis… Nes turėdamas prabangų automobilį, tu nuolat bijosi, kad jį kažkas įbrėš, įlenks, nuvarys, suteps saloną. Automobilis turi tarnauti žmogui, o ne skatinti pasipuikuoti prieš kitus.

Paprastumas – tai laiptelis ne tik į finansinę, bet ir į vidinę laisvę. Kai žmogaus gyvenimas paprastas, tuomet atkrenta labai daug iliuzijų ir dirbtino šurmulio, į kurį patekus, ištrūkti kartais būna labai sudėtinga.

Juk gyvenimui iš tiesų reikia tikrai nedaug – visi daiktai tiesiog turi būti naudojami ir reikalingi. Ir kai tu neturi priklausomybės kaupti daiktus, tu sugebi aiškiai matyti supantį pasaulį.

Kaip lengva gyventi, kai nesi supančiotas dirbtinais sunkumais, kai iškylančios gyvenimo užduotys yra išsprendžiamos, o tavo svajonėms įgyvendinti dažniausiai nereikia pinigų.

Pasaulis tampa aiškus, gyvenimas suprantamas, o todėl jaukus ir valdomas.

Tu išmoksti džiaugtis paprastais dalykais: rytinės saulės spinduliais, arbata iš mėgiamo puodelio, bendravimu su artimais žmonėmis, vaiko juoku, mylimo žmogaus šypsena..

Tiek daug šviesos, laimės ir prasmės gyvenime, kai jis – paprastas…

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Paprastumo, meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Pastebėjau, kad žmonės mano aplinkoje (ar apskritai pasaulyje?) pradėjo jausti nuovargį nuo begalinių gyvenimo lenktynių.

Štai, rodos, dar visai neseniai iš kiekvieno lygintuvo skambėjo “sėkmės filosofija“. Vos prieš dešimtmetį merginos, lyg išprotėjusios, supirkinėjo kažkokius rankinukus už neįtikėtiną kainą, o vyrai pirko už kreditus brangiausius automobilius, kad neatsiliktų nuo kitų “sėkmingųjų“.

Ir jei ne visiems, tai tikrai daugeliui, žmogaus vertingumas buvo tolygus jo įsigytų daiktų sumai. Buvo net tokie vieši pasirodymai internete – žmonės sunešdavo į vieną kampą visus savo daiktus ir užrašydavo: “štai ką aš užgyvenau būdamas 35-rių“.

O dabar labai palengva, sunkiai, tarsi žali daigeliai pro storą asfaltą, prasimuša naujos tendencijos, ir kaip žmogus, jautrus viskam, kas vyksta aplinkui, aš negaliu to nepastebėti.

Žmonės pavargo. Jie jau matė daugybę tų, kas paaukojo viską dėl tokios išorinės sėkmės, ir buvo išmesti už borto, neretai dar ir su didžiulėmis skolomis. Jie tapo dar visai jaunų žmonių infarktų ir insultų liudininkais, kurie pavertė savo gyvenimą nuolatine kova.

Jie matė, kaip nedėkingi paveldėtojai skubiai neša į šiukšlyną kilimus ir krištolą, kuriuos visą gyvenimą rūpestingai saugojo močiutė. Paprastų programų dėka jie suprato, kaip organizuoja prabangius interjerus internete blogeriai.

Žmonės pavargo nuo informacinio srauto, nuo agresyvaus marketingo spaudimo. Nuo reklamos, nuo koučerių, gyvenimo mokytojų, garsiai skelbiančių savo lozungus ir viliojančius į savo sektas, lyg gatvių pirkliai.

Žmonės tiesiog nori gyventi.

Galbūt, jie suprato, kad yra riba, už kurios nuolatinės rato sukimo pastangos yra nevertos rezultato. Už kurios “sėkmingas sėkmingumas“ įgauna kartų ankstyvo senėjimo, sekinančio darbo ir nutukimo atspalvį. Riba, už kurios trokštamos materialios gėrybės nesuteikia džiaugsmo, nes žmogus, kuris yra pastovaus streso būsenoje, tiesiog negali džiaugtis.

O galbūt, jie suprato, kad pats vertingiausias, esminis ir svarbiausias mūsų gyvenimo resursas – tai mūsų gyvenimo laikas. Ir jei ilgai koncentruojame savo žvilgsnį į tai, ko mes neturime, galime nesuspėti pasidžiaugti tuo, kas yra.

Kaip sako mano močiutė: jei dėl darbo nespėji pamatyti, kokios šiandien spalvos dangus – tuomet eina sau toks darbas…

Pagal Morenos Morana tekstą, vertė ruvi.lt

Aš periodiškai pajuntu aštrų poreikį įsprausti dar kažką papildomo į dabartinį momentą: štai dar kažkam paskambinsiu, dar žvilgtelsiu į kompiuterį, ir dar kai kur užbėgsiu ko nors pasižiūrėti, nors tuo metu einu visai į priešingą pusę..

Dabar aš mokausi stabdyti tokius impulsyvius protrūkius, nors tai ir nėra lengva. Būtent dėl jų aš dažnai sėdžiu prie pusryčių stalo, bukai stebėdamas dribsnių pakuotę ir šimtąjį kartą skaitau dribsnių kalorijų sudėtį arba eilinius gamintojų nuolaidų ir loterijų pasiūlymus.

Nors ir suprantu, kad tai kvaila, beprasmiška, bet vis gi skaitau. O jei ant stalo laikraštis – tai dar didesni spąstai. Arba katalogas. Arba telefonas. Žodžiu, viskas, kas tuo metu pakliūna po ranka.

Ir toks balastas, užpildydamas mano laiką, tarsi sudaro sąjungą su mano sveika nuovoka ir užmigdo mano sąmoningumą, lyg tirštu rūku aptraukia.. To pilnai pakanka, kad pats to nepastebėdamas, prisikimščiau pilną skrandį, ir net nepajusčiau, kad valgiau.

Tokiais momentais esu visiškai atsiribojęs nuo aplinkos: aš nematau saulės spindulių žaismo ant stalo ir nejaučiu ryšio su savo artimaisiais, kurie apie kažką  gyvai šnekučiuojasi prieš naujos dienos pradžią.

Siekiant atsekti tokius impulsus, man patiko sąmoningai viską paprastinti ir pajusti nenusakomą išsilaisvinančios energijos jėgą. Todėl sąmoningai atlieku vieną veiksmą iki galo, ir tik tuomet persijungiu į kitą.

Gyvenimas suteikia daugybę galimybių tai išbandyti: pavyzdžiui, kai einu pavedžioti šunį, visą savo dėmesį skiriu tik jam. Sąmoningas paprastumas reiškia, kad aš nustoju blaškytis, siekdamas atlikti kuo daugiau, ir savo dėmesį pilnai skiriu tik tam, ką konkrečiai dabar turiu atlikti.

Taip, galbūt, iš pradžių to gali pasirodyti per mažai, per lėtai, bet – tai nesupančioja manęs per rankas ir kojas. Svarbus aspektas šiame procese – išmokti sulėtinti įvykių eigą.

Pavyzdžiui, būti kūnu ir siela su savo vaiku, net jei tuo metu praleidi telefono skambutį; nereaguoti į ketinimą kažkam paskambinti, jei tai visai nebūtina; pasiryžti neapgalvotai nepirkti naujų daiktų ir įprastai automatiškai nereaguoti į spaudos ar televizijos “pasiūlymus“ – visa tai veiksmingi būdai supaprastinti savo gyvenimą.

Galiausiai, pabandykite praleisti ramų vakarą be jokių “grandiozinių“ veiksmų, be lėkimo ir skubėjimo, be telefono: paskaitykite knygą arba pabendraukite su šeima, arba – pasivaikščiokite, pasigrožėkite gamta, pajuskite oro gaivą, arba – tiesiog atsigulkite anksčiau miegoti.

Žinoma, tai nėra taip jau lengva, nes gyvenime pasitaiko situacijos ir aplinkybės, į kurias privalome reaguoti ir kurių negalime nustumti į šalį. Tačiau visada gelbsti vidinės pusiausvyros būsena, kurioje aiškiai girdime savo intuiciją ir širdies balsą, ir tai padeda išsaugoti sveiką nuovoką ir sudėlioti prioritetus.

Aš supratau, kad pati sąmoningo paprastumo idėja sutelkia mano sąmonę ties svarbiausiais dalykais: ties dvasiniu tyrumu ir aiškiu pasaulio suvokimu – juk viskas šiame pasaulyje yra susieta ir kiekvienas mūsų veiksmas turi plačias pasekmes. O kuomet bėgame, blaškomės, skubame – mes negalime to nei pamatyti, nei suvokti, nes mūsų galva užkimšta dalykais, kurie mus pradeda valdyti.

Sąmoningas paprastumas išlaisvina mus nuo daugybės neesminių, primestų, nereikalingų, o neretai ir kenksmingų minčių ir veiksmų. Pasirinkę paprastumą gyvenime, mes atgauname ne tik vidinę laisvę, bet ir.. galimybę įsitikinti, kad: mažiau – tai iš tikrųjų – geriau 🙂 .

Pagal nežinomo autoriaus pasakojimą, vertė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

*Minimalizmas jau užtikrintai skinasi kelią į mūsų gyvenimą. Nors.. vartotojiškoje visuomenėje tai nėra taip jau paprasta, nes vartotojiškas gyvenimas ir minimalizmas – absoliučios priešingybės.

*Susidomėjimas minimalizmu dažniausiai prasideda po to, kai žmogus suvokia, jog vartotojiškas gyvenimas yra visuomenei primetamas, ir tai įtakoja tam tikrą mąstymą ir elgesį, kuris panašus į nuolatinį bėgimą paskui daiktus ir jų teikiamą iliuzinę “laimę“.

*Gyvenimas daiktų pasaulyje paverčia žmogų materialistu, todėl jam atrodo vertinga tik tai, ką jis gali paliesti. Iš čia ir siekis užpildyti savo gyvenimo erdvę daiktais, nes tuštuma materialistą baugina. Tuštumą ir ramybę jis tapatina su vienatve, liūdesiu, depresija, skurdu, pasirinkimo trūkumu, nepilnavertiškumu.

*Bet kokias tuštumas – fizines ir emocines – šiuolaikiniai žmonės skatinami kuo skubiau užpildyti: spintas – drabužiais, sienas – paveikslais, namus – baldais, dienas – planais ir įspūdžiais, tylą – tuščiais pokalbiais ir triukšmu.

*Daugybė daiktų yra perkama vadovaujantis įspūdžio emocijomis, kurios greitai praeina. Emocijoms aprimus pasirodo, kad daiktai nereikalingi, o todėl yra tiesiog sandėliuojami su kitais nereikalingais daiktais namuose.

*Kelias į minimalizmą prasideda nuo suvokimo, kad galiausiai pradeda varginti ir norai, ir emocijos, ir krūva nereikalingų daiktų namuose, kurie padaro gyvenimą sudėtingu ir painiu. Žmogus susimąsto, kas jam iš tiesų reikalinga, o kas tampa nenaudojamu balastu.

*Minimalizmas nematuoja – “daug“ ar “mažai“, tai tiesiog “pakankama“. Galima sakyti, kad tai sveika nuovoka, kurią turi kiekvienas žmogus. Bet ji, deja, dažniausiai pabunda, tik nusivylus vartotojišku gyvenimu, kai žmogaus jau nemotyvuoja daiktų pirkimas ir kaupimas.

*Žmogus pradeda matyti savo vergavimą daiktams: juk kiekvienam daiktui reikia skirti vietą, jį prižiūrėti, valyti, skalbti.. Be to, tam, kad įsigytų vis naujus daiktus, žmogus aukoja savo gyvenimo laiką ir jėgas..

*Minimalizmas – tai ne tik gyvenimo filosofija, pirmiausiai tai mąstymo ir gyvenimo būdas, kuris liečia visą žmogaus gyvenimą, ne tik daiktus: laiką, planus, tikslus, mitybą, bendravimą.. Tai esminiai gyvenimo pokyčiai, gyvenimo vertybių išgryninimas, kuriems reikia valios ir konkrečių kasdieninių veiksmų.

*Nemažai žmonių šiame kelyje nuklysta į iliuzinį minimalizmo suvokimą, apsiribodami tik nereikalingų daiktų atsikratymu. Taip jie įsisuka į begalinį vergovės daiktams pasekmių naikinimą: perka-išmeta, perka- išmeta.. Kol žmogus susieja daiktus su savo emocijomis – minimalizmas jam nepasiekiamas..

*Adekvatus savo būtinųjų poreikių suvokimas, sąmoningas funkcionalių daiktų pasirinkimas ir gebėjimas atsisakyti to, kas netikra tam, kad išsigrynintų tai, kas suteikia gyvenimui dvasinę pilnatvę – štai minimalizmo pagrindai.

*Žmogaus gyvenimas – jo vidinės būsenos atspindys, tačiau žmogų veikia ir jo aplinka, todėl namuose neturi būti nieko, kas apsunkina, slegia, painioja. Namai turi spinduliuoti jaukumą, paprastumą ir ramybę.

*Minimalizmas svarbus tuo, kad padeda skiepyti sveiką gyvenimo suvokimą ir vaikams. Tėvai, kurie vadovaujasi dvasinėmis vertybėmis ir neišaukština daiktų vaidmens gyvenime – rodo deramą pavyzdį ir ugdo teisingą vaikų pasaulėžiūrą.

*Kalbant apie teisingą pasaulėžiūrą, derėtų prisiminti, kad daiktai, kuriais mes naudojamės, yra tampriai susiję su ekologija, pramonės atliekomis ir šiukšlėmis, gamtos resursais ir pagarba žmonių darbui.. Todėl minimalizmas – tai būdas ne tik žmonėms atgauti sveiką nuovoką ir dvasingumą, bet ir tausoti gamtą bei išsaugoti planetą.

*Kad išsaugotume sveiką pasaulėžiūrą, turime nuolat peržvelgti savo gyvenimą – kad įprastume gyventi, atsižvelgdami į būtinuosius, o ne į primetamus dirbtinus poreikius. Kad nevertintume daiktų aukščiau už žmogų. Kad neapaugtume nereikalingu vidiniu ir išoriniu balastu, trukdančiu laisvai ir kūrybingai gyventi.

*Nereikalingas – toks, kuris negali suteikti teigiamo rezultato, o todėl beprasmiškas.. Pakankamas, optimalus – toks, kuris suteikia gyvenimo pilnatvę. Mes būsime laimingi tuomet, kai nematuosime savo laimės vien išoriniais daiktais, įspūdžiais ir emocijomis 🙂 ..

Parengė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Kaip dažnai girdime: “Tu turi tapti pačiu geriausiu!“ Todėl, jei, pavyzdžiui, gerai gamini – būtinai atidaryk savo restoraną; gerai rašai – parašyk knygą; gerai taisai automobilius – registruok savo autoservisą; esi geras statybininkas – įkurk savo statybinę organizaciją, esi gera kirpėja – atidaryk savo kirpyklą.., ir t.t…

Mums tvirtina, kad turime siekti niekam nežinomų aukštumų: kažkieno sugalvotų sėkmingumo standartų ir lygmenų, padaryti neįtikėtiną karjerą, ir, apskritai – mes visada turime būti geriausi iš visų..

O jei ne – tuomet: “Tu degraduosi, netobulėsi, atsiliksi.. Reikia spausti viską iki maksimumo, reikia gauti kuo didesnę naudą iš visko. Tu nieko ypatingo nemoki? Tuomet eik į motyvacijos kursus, būk ambicingas, sugalvok ką nors, bandyk, prisiversk, bėk, realizuok, išnaudok, nugalėk, kovok!“

“..Ir kodėl tu dar vis gyveni tokiame mažame bute, kodėl nešioji tokius pigius drabužius?.. Tavo amžiuje jau turėtum uždirbti namui, brangiai mašinai, prabangioms kelionėms ir madingiems rūbams! Neuždirbi? Reiškia, esi tinginys, nevykėlis, gyveni beprasmišką pilką gyvenimą ir niekada nieko nepasieksi..“

O.. kas, jei žmogui viso to nereikia? Kas, jei žmogus laimingas, tiesiog augindamas vaikus, kepdamas pyragus, statydamas namus, augindamas daržus ar taisydamas automobilius? Kas, jei jis nenori jokių primetamų lygmenų ir aukštumų, jei jis daro tai, kas šiuo metu reikalinga ir ką jis gerai moka? Jei jam gerai ten, kur jis dabar yra?

Bet dauguma žmonių įsitraukia į tą socialinį “alpinizmą“, nes nuoširdžiai tiki, kad visiems būtina siekti standartinių, išskirtinai materialinių “aukštumų“.. Nes jei žmogus nenori siekti tų šabloninių “gėrybių“, tai skaitoma didžiausia nesėkme, tiesiog “socialiniu invalidumu“.

Tačiau visos materialinės “aukštumos“ – tai vartotojiškos visuomenės vertybės ir ypatumai, kur nėra bendrų vienijančių tikslų bendrai gerovei kurti, kur kiekvienas – tik už save, tik už asmeninę gerovę.

O siekis būti “geriausiu“ supriešina su kitais žmonėmis, įtraukia į alinančias kovas už viršenybę ir padaro gyvenimą sudėtingu – iškelia beprasmiškus ir nepasiekiamus tikslus, įpina į jį daugybę nereikalingos veiklos, atima sveiką nuovoką. Tada žmogus ir bėga ten, kur bėga visi, taiso tai, kas nesulaužyta, lipdo tai, kas nelimpa.

Todėl gyvenant vartotojiškoje visuomenėje sunku patikėti, kad kažkam gali visai nereikėti nei deimantų, nei prabangių namų ir mašinų, nei egzotiškų kelionių, pramogų ir madingiausių drabužių. Sunku patikėti, kad galima būti laimingu, tiesiog gyvenant paprastą gyvenimą – harmonijoje su su savimi, su žmonėmis, su gamta ir visa gyvybe.

Tuomet nereikia niekur bėgti, skubėti, kovoti – juk tam, kad būtume laimingi, nebūtina būti pačiais geriausiais, nereikia dėl to kovoti.. Reikia tik būti savimi, klausytis savo širdies, nes viskas, ko reikia laimingam gyvenimui – meilė, vienybė, santarvė, sąžinė, tiesa, kūrybinis potencialas – viskas yra žmogaus širdyje ir visada su juo.

Bet nėra taip jau paprasta išgirsti savo širdies balsą triukšmingame šurmulyje, nėra taip paprasta nebėgti ten, kur bėga dauguma. Tačiau tas bėgimas, kaip jau įrodė gyvenimas, laimės neatneša, nes niekas nežino, kur ir kokios tos siekiamos “aukštumos“, todėl bėgimas į jas tėra.. bėgimas ratu paskui iliuzijas.

Pasinėrimas į vartotojišką gyvenimą užgožia žmogaus prigimtines dvasines savybes, kurios ir turi būti pagrindu ir orientyrais mūsų gyvenime – kai jomis vadovaujasi, žmogus supranta savo tikruosius poreikius, jaučia vienybę su žmonėmis ir gamta.

Kai žmogus turi vidinius dvasinius orientyrus, jis yra santarvėje su savo dvasine prigimtimi, žino savo gebėjimus ir talentus, todėl jo netrikdo ir nevaldo materialūs troškimai, elgesio šablonai ir noras būti tuo, kuo jis nėra, kas jam yra primetama.

Laimė slypi paprastume..  Laimingi žmonės nekovoja, nepavydi, nekonkuruoja. Jie jaučiasi žmonijos dalimi ir supranta, kad bet kokios žmonių kovos ar siekiai “būti geriausiais“ griauna visuotinę vienybę ir harmoniją.

Geros savaitės, laimės ir gerumo mums visiems 🙂 !