Autorius: Ruvi

Fizionomika

Ryšys tarp žmogaus išvaizdos ir vidinės būsenos pastebėtas seniai. Yra ir mokslas – morfologija (morphe – forma, logos – mokslas), kuris nagrinėja organizmų formą ir sandarą. Šis mokslas įrodė ryšį tarp fizinių ir psichologinių žmogaus parametrų. Yra genetinis paveldimumas, bet žmogaus psichologinė ir dvasinė būsena visada atsispindi žmogaus kūne ir veide, jo laikysenoje. Teigiama, kad žmogus gali sąmoningai koreguoti savo išvaizdą, pakeitęs savo mąstymą ir dvasinę būklę.

Tai atrodo neįtikėtina, bet akivaizdu: pavyzdžiui, laimingo žmogaus veidas švyti, jis žavus bet kokiame amžiuje, o paniurėlio veidas nuolat atspindi susirūpinimą ir nerimą, jis atrodo ne tik rūškanas, bet ir vyresnis. Tarkim, vieną dieną paniurėlis nusprendžia būti optimistu ir pradeda pozityviai žiūrėti į gyvenimą ir daug šypsotis – jo veidas pradeda keistis, nes keičiasi mimika, kuri atspindi jo vidinę būseną.. ir jis pradeda keistis, švytėti. Keičiasi ir jo laikysena, eisena..

Morfologija nagrinėja viso kūno sandarą, o fizionomika – veido bruožus, proporcijas ir formą. Fizionomika nėra pripažinta mokslu, tai labai seni stebėjimai, kurių pradininku laikomas dar Aristotelis. Šiuolaikiniai šios srities stebėtojai praplėtė šias žinias ir plačiau išnagrinėjo ne tik ryšį veido bruožai-charakterio bruožai, o dar ir tai, kaip dvasinė būklė atsispindi veide. Žvilgtelkim – tai tiesiog įdomu 🙂 .

Pradėkim nuo kaklo – teigiama, kad jis parodo žmogaus gyvenimišką energiją, jo gyvybingumą. Tiesus, tvirtas, bet nelankstus kaklas rodo, kad žmogus trokšta sėkmės, bet siekia jos pagal pripažintas taisykles. Jis turi poreikį būti atsakingu, yra talentingas, drąsus ir stiprus. Stambus kaklas – ilgas, platus ir raumeningas – byloja apie didelę energiją ir polinkį tenkinti savo silpnybes. Trumpas, masyvus ir mėsingas kaklas – jėga, kuri pasireiškia spontaniškai ir neįprastai. Ilgas kaklas, atvirkščiai – rodo šaltumą, nenatūralumą santykiuose su žmonėmis, nervingumą.

Platus veido žandikaulis – jėgos, energijos ir ištvermės ženklas. Tokie žmonės moka įgyvendinti idėjas realybėje. Siauras žandikaulis – jausmingumas, pataikavimas sau, nervingumas, drovumas. Smulkus žandikaulis – spontaniškumas ir nepastovumas. Ovalo formos žandikaulis – švelnumas, moteriškumas, geranoriškumas, patikimumas. Kvadratinis žandikaulis – vyriškumo, ryžtingumo, jėgos simbolis. Išsikišęs į priekį žandikaulis – valingumas, nepriklausomas charakteris. Duobutė smakre – jaunatviškumo požymis, kartais nurodantis nepastovumą. Storas pagurklis – meilė materialinėms gerybėms, skaniam maistui ir malonumams.

Burna, lūpos nusako žmogaus jausmingumą ir uždarumą arba atvirumą. Putlios lūpos – didelis jausmingumas, atvirumas, smalsumas, gurmaniškumas. Maža burna, siauros lūpos – uždarumas, vidiniai pergyvenimai, drovumas, nepatiklumas. Įkritusi, į vidų paspausta burna – problemos bendravime, uždarumas. Plonos ir tiesios lūpos – aktyvumas, objektyvumas, pastovumas. Pakelti lūpų kampučiai – optimizmas, nuleisti – pastovus susirūpinimas.

Atstumas nuo burnos iki nosies taip pat turi reikšmę: jei jis didelis, tai žmogaus fizinė energija didesnė, nei dvasinė. Jei atstumas mažas – reiškia, dominuoja dvasinė energija. Nosis – jei ilga, tai žmogus svarstantis, įvertinantis praeities patirtį, neskubantis. Trumpa nosis – atvirkščiai, reiškia spontaniškumą, ryžtingumą ir greitą reakciją. Didelė, plati nosis rodo, kad žmogus pilnai išnaudoja savo gyvenimo resursus. Maža, siaura nosis rodo nepasitikėjimą savimi, neryžtingumą. Nosis su kuprele – užkariautojai ir organizatoriai. Riestanosiai – geranoriški ir patiklūs.

Mūsų akys parodo mūsų santykį su išoriniu pasauliu. Įkritusios akys rodo pomėgį vienatvei, apmąstymams, atsakingumą, sugebėjimą koncentruotis ir veikti pasirinkta kryptimi. Didelės, plačiai atmerktos akys, atvirkščiai – atviras išoriniam pasauliui, plačios sielos žmogus, kuriam gal ir sunku koncentruotis konkrečiai veiklai, bet užtat jį jaudina viso pasaulio negandos. Akys, kurių išoriniai kampučiai kyla link smilkinio, rodo melancholišką būdą, uždarumą ir įspūdžiams pasiduodantį žmogų. Akių išoriniai kampučiai nuleisti – dinamizmas, gyvybingumas, jausmingumas, džiaugsmingas gyvenimo suvokimas. Kuo arčiau nosies akys, tuo siauresnis žmogaus suvokimas, ir atvirkščiai – kuo tarpas tarp akių didesnis, tuo suvokimas didesnis.

Tankūs antakiai – kryptinga energija, jei labai tankūs – gali reikšti griežtumą. Ploni antakiai – jautrumas ir imlumas, tiesūs – valingumas, sugebėjimas savirealizuotis. Suaugę tarpusavyje antakiai – emocijų blokavimas, tokie žmonės egoistiški, ir atvirkščiai, jei antakiai toli vienas nuo kito – žmogus emocionalus, plačios vaizduotės. Antakiai arti akių reiškia pastabumą, toli nuo akių – išsiblaškymą ir svajingumą. Antakiai trikampiu – švelnumas, moteriškumas, išvystyta vaizduotė. Kuo daugiau akių vokai dengia akis, tuo žmogus uždaresnis.

Pagal kaktą negalima nustatyti, protingas žmogus ar ne, bet galima nustatyti žmogaus mąstymo būdą. Tiesi vertikali kakta rodo susikaupimą, pastovumą ir įžvalgumą ne tik mintyse, bet ir veiksmuose. Ovali, lygi kakta – nuovokumas, bet ir polinkis į svajingumą, neracionalumą. Aukšta plati kakta – informacijos kaupėjai ir analitikai. Užapvalinta kakta – impulsyvumas, tokie žmonės linkę padaryti, o paskui pagalvoti. Labai žema plati kakta – ribotas mąstymas, realistai, jiems reikia labai aiškių instrukcijų veikimui.

Tai tik nedidelė dalis pagrindinių aprašymų. Fizionomistai pabrėžia, kad negalima pagal vieną veido dalį daryti išvadų apie žmogų. Žiūrima visuma, apibendrinama, ir tuomet galima susidaryti bendrą vaizdą. Kam to reikia? Pirmiausia – kad geriau suprastume save, mus supančius žmonės – juk jei tai atėjo iki mūsų dienų, tai turi racionalų pagrindą. Yra daug knygų apie fizionomiką, mano žinios – iš L.Burbo knygos “Kas tu esi?“

Visi mes esame skirtingi, o dėl to ir visi savaip žavūs 🙂 . Turbūt, niekas nesiginčys, kad gamtos dovanotus veido bruožus galime nuspalvinti gražiausiomis spalvomis – savo optimizmu, pozityviu požiūriu į gyvenimą, džiaugsmo būsena ir šypsena 🙂 .

P.Bregas apie badavimą

Badavimas yra pripažintas vienu iš seniausių gydymo metodų. Badaujant organizmui sudaromos tokios sąlygos, kad visa gyvybinė jėga būtų panaudojama valymui ir sanavimui. Senovės pranašai badaudavo, norėdami apsivalyti dvasiškai – jie žinojo, kad badavimas paaštrina ir sustiprina protą. Po badavimo visi jutimo organai atsinaujina, o proto funkcijos tiek sustiprėja, kad gali visiškai kontroliuoti kūną. Badavimas veikia trejopai – apvalo fiziškai, protiškai ir dvasiškai.

Mūsų dienomis išvystytos pramonės šalių gyventojai valgo negyvybingą, prisotintą cheminiais priedais maistą, todėl, kaip teigia dietologai, lėtai ir užtikrintai nuodijasi. Šalia galima išvardinti alkoholio, tabako, kavos bei arbatos besaikį vartojimą, taip pat vaistus, užterštą orą ir vandenį. Valgoma daug neorganinio maisto, kurio organizmas negali pasisavinti. Organinės medžiagos – gyvosios gamtos elementai, o neorganinės medžiagos yra pasyvios ir netinkamos gyvam organizmui.

Organinis maistas tai vaisiai ir daržovės, o taip pat gyvulinės kilmės produktai, nes gyvuliai organines medžiagas gauna iš augalų. Paplitęs žalingas maisto pagaminimo būdas, kai jis yra daug kartų apdorojamas ir tokiu būdu netenka daug naudingų medžiagų. Taigi, žmonės valgo vis daugiau, nes negali pasisotinti nekokybišku maistu, o taip pat neišlaikomas baltymų-riebalų-angliavandenių balansas. Taip tunkame ir griauname savo sveikatą.

Norint iš organizmo pašalinti susikaupusius skilimo produktus ir įvairiausius nuodus, reikia pabadauti. P.Bregas rekomenduoja tai daryti kas savaitę vieną parą ir, jei yra būtinybė – kartą per tris mėnesius pabadauti ilgiau. Paprastai žmonės mano, kad jei pradės badauti, tai organizme įvyks neigiami pakitimai. Tai yra tik mūsų baimės, nes mes esame įpročių vergai. Kai žinome, kad badaudami valomės, darome tai sąmoningai, tai ir alkis, ir neįprasti pojūčiai greitai praeina.

Kas gi vyksta organizme, kai žmogus sąmoningai badauja? Kai nevalgome, organizmas pradeda naudoti savo vidinius rezervus ir prasideda vidinis (endogeninis) maitinimas. Tokio maitinimo metu įvairūs organai ir audiniai rezervus eikvoja nevienodai: mažiausiai jų išeikvoja centrinės nervų sistemos ir širdies audiniai, daugiausia – riebalinis audinys. Įrodyta, kad visiškai badaujant ilgesnį laiką ir net netekus iki 20% kūno svorio, organizme neįvyksta jokių patologinių pakitimų.

Priverstinio, ne gydomojo ilgalaikio badavimo metu organizmas žūva dėl autointoksikacijos irimo produktais, o vykstant sąmoningam gydomojo badavimo procesui visi nuodai ir irimo produktai pašalinami iš organizmo geriant daug vandens ir kitomis valomosiomis procedūromis – masažais, voniomis, oro voniomis. Badaujant parą į savaitę visiškai pakanka gerti švarų vandenį.

Badavimas sudaro organizmui sąlygas visą jo gyvybinę jėgą panaudoti apsivalymui. P.Bregas savo asmeniniu pavyzdžiu įrodė, kad kassavaitinis 24 valandų badavimas ir keli ilgesni badavimai per metus padeda iš sąnarių, raumenų ir kraujagyslių išvalyti toksinus ir šlakus. Tokiu būdu žmogus ne tik atgauna ir išlaiko sveikatą, bet ir užkerta kelią priešlaikiniam senėjimui.

Badavimas – vidinis gydymas ir valymas. Kai nustojame valgyti, visa gyvybinė energija, kuri buvo naudojama maistui įsisavinti, dabar eikvojama nuodams iš organizmo šalinti. Be to, netenkama bereikalingo svorio ir žmonėms grįžta gera savijauta, energija ir žvalumas. Badavimas – greičiausias ir natūraliausias cholesterolio kiekio kraujuje mažinimo būdas.

Žinoma, po badavimo negalima pulti vėl nuodytis ir valgyti viską, dėl ko ir badavome. Turime peržiūrėti savo mitybos įpročius ir mokytis maitintis sveiku, energiją teikiančiu maistu. Šis organizmo valymo būdas geras tuo, kad yra natūralus ir nieko nekainuojantis. Sergantys chroniškomis ligomis ar turintys didelį antsvorį žmonės turėtų pasitarti su gydytoju ir neeksperimentuoti savarankiškai.

Jei nusprendėte valytis badaudami, kaip pataria P.Bregas – būtinai susiraskite literatūros apie tai ir griežtai laikykitės rekomendacijų. Jei norite badauti ilgiau – būtinai pasitarkite su dietologu. Nesitarkite su žmonėmis, neturinčiais supratimo apie badavimą – jų skeptiškumas numuš bet kokį entuziazmą. Jei jaučiate, kad toks valymosi būdas jums tinka – bandykite, nes tai pačios gamtos diktuojamas būdas.

Ką tai duoda? Atsinaujinimą, sveikatą, žvalumą ir neblėstančią jaunystę. Daugelis mūsų niekuomet neduoda poilsio savo skrandžiui.. Mitybos specialistas prof.A.Eretas pasakė: “Gyvenimas – tai mitybos tragedija!“ P.Bregas priduria dar vieną seną išmintį: “Žmogus kasa sau duobę peiliu ir šakute“ . Gamta mums padovanojo puikų būdą suteikti fiziologinį poilsį savo kūnui, ir remdamiesi daugelio sveikuolių patirtimi, kiekvienas tai galime išbandyti.

Kaip jūs manote? 🙂

Televizija

Mūsų laikais sunku įsivaizduoti gyvenimą be televizijos. Ir jei prieš kelis dešimtmečius televizorių įjungdavome kartais, tai dabar daugelyje namų jis įjungtas “dėl fono“. Gerai tai ar ne? Gal tai tiesiog informacijos skleidimo būdas? Pradinis sumanymas gal ir buvo toks..

Ilgai rinkau šiai temai informaciją, kuri, manau, ir jums bus įdomi.

Statistika teigia, kad šiuolaikinis žmogus praleidžia prie televizoriaus vidutiniškai 4 valandas per dieną. To visiškai pakanka, kad garso ir ryškių vaizdų pagalba būtų suformuoti tam tikri vaizdiniai žmogaus smegenyse, kurie vėliau gali veikti žmogaus mąstymą ir veiksmus. Ankstesnėse epochose tam, kad  būtų išsilavinęs, žmogus vystė savo intelektą – kad pasiektų šį tikslą, žmonės skaitė, rašė, diskutavo, t.y., – nuolat mokėsi.

Dabar gi, esant vaizdinei komunikacijai, tereikia orientuotis vaizduose, o tam, kaip tvirtina psichologai, intelektualių sugebėjimų nereikia. Jei knyga moko mąstyti, tai poveikis per vaizdus ne tik atbukina, bet ir yra galingas įtaigos instrumentas. Kaip tai vyksta?

Įtaiga yra dvejopa: tiesioginė ir netiesioginė:

Tiesioginė – tai ištarti žodžiai ar komandos, tai poveikis į sąmonę.

Netiesioginės įtaigos atveju viskas vyksta priešingai – sąmonė apeinama, o per vaizdinius vyksta poveikis į pasąmonę.

Tiesioginei įtaigai paprastai priešinamasi, nes niekas nenori būti valdomas ar manipuliuojamas. Netiesioginei įtakai paprastai nesipriešinama, nes sąmonė nedalyvauja, o tiesiog stebimi vaizdai. Šiuolaikinė vaizdinė informacija (reklama, įvairios politinės laidos) visada turi užslėptą informaciją, kuri veikia pasąmonę. Todėl poveikis per vaizdinius – pats efektyviausias.

Besaikis televizoriaus žiūrėjimas formuoja menko aktyvumo ir žemo darbingumo žmogų. Jo veikla – dažniausiai darbo imitacija arba darbo vykdymas per prievartą, be entuziazmo. Tyrimai parodė, kad sėkmingi, aktyvūs dirbantys jaunuoliai ankstyvoje vaikystėje žiūrėjo televizorių apie porą valandų į savaitę, o kai kurie augo šeimose, kur televizorius apskritai nebuvo žiūrimas. Sėkmingų žmonių laikas, praleistas vaikystėje prie televizoriaus, neviršijo pusvalandžio į dieną.

Amerikiečių ekspertų išvados teigia, kad 10 valandų televizoriaus žiūrėjimo per savaitę ketvirčiu sumažina žmogaus kūrybinį potencialą. Dvi valandos televizoriaus žiūrėjimo per dieną vaikystėje sumažina kūrybinį potencialą per pusę. Kuo ilgiau žiūrimas televizorius vaikystėje, tuo labiau gesinamas kūrybingumas, aktyvumas ir žmogaus entuziazmas. Dar vienas ekspertų pastebėjimas – neiniciatyvūs, pasyvūs žmonės yra linkę į įvairias priklausomybes, tarp jų ir nuo televizoriaus.

Kita labai svarbi šio reiškinio pusė – per televizijos laidas, filmus ir reklamą “įrašomi“ elgesio stereotipai ir siekiamybės. Suaugusieji klaidingai mano, kad vaikams televizija negali pakenkti. Tyrimais taip pat įrodyta, kad subrendusio, suaugusio žmogaus smegenys į išorinius dirgiklius reaguoja visai kitaip, nei mažo vaiko besiformuojančios smegenys.

Suaugę žmonės gali filtruoti, analizuoti ir apdoroti informaciją, remdamiesi vaikystėje ir per gyvenimą suformuota “duomenų baze“. Vaikams šis procesas vyksta visiškai kitaip. Svarbiausių nuostatų formavimas ir įtvirtinimas – praktiškai visam gyvenimui – vyksta proporcingai smegenų augimui ir brendimui. Vaikystėje suformuotos nuostatos yra bazinės (prisiminkime Mauglio sindromą), performuoti jas sunku, o kartais ir neįmanoma.

Specialistų sudarytas orientacinis svarbiausių gyvenimo nuostatų formavimosi grafikas yra toks:

iki 4 metų – 80%,

iki 6 metų – 90%,

iki 10 – apie 97%,

ir apie 18 gyvenimo metus žmogaus pagrindinės nuostatos yra susiformavusios.

Taigi, greitai besikeičiantys vaizdai televizoriaus ekrane formuoja vaiko smegenyse “duomenų bazę“, kuri įtakos jo gyvenimą. Kad besiformuojanti asmenybė nebūtų žalojama, psichologai rekomenduoja vaikams iki 3 metų apskritai nežiūrėti televizoriaus, o vyresniems (taip pat ribotai) rodyti tik harmoningas, vaikų amžių atitinkančias mokomąsias laideles ar filmus.

Kodėl tai svarbu? Be pasaulėžiūros formavimo, kai kurių laidų žiūrėjimas sukelia panikos ir baimės pojūčius ne tik suaugusiems, bet ir vaikams – tai neigiamai veikia psichiką. Vienareikšmiškai vaikams kenkia programos, skirtos suaugusiems, nes informacija gali būti suprasta neteisingai, savaip. Galiausiai vaikas, matydamas per ekraną smurtą, žalingų įpročių afišavimą, erotiką, keiksmus, susišaudymus, lavonus – pradeda tai vertinti kaip socialinę normą. Taip gimsta paauglių ir net suaugusių žiaurumas.

Šis faktas taip pat patvirtintas tyrimais, kurių išvada teigia: nuo vaikystės žiūrimi žiaurūs vaizdai yra labai stiprus katalizatorius nusikaltimams. Kokiu būdu? Pasirodo, neigiama energija, kaupiama iš ekrano per demonstruojamus agresyvaus elgesio modelius, priėjus iki tam tikros gradacijos, galiausiai prasiveržia ir yra išmetama į aplinką per smurtą. Daugelio šalių tyrėjai įrodė, kad ryšys tarp televizijos poveikio ir didėjančio jaunų žmonių nusikalstamumo yra akivaizdus. Šis dėsningumas pasireiškia įvairiuose visuomenės sluoksniuose.

Kadangi ekraninė agresija kasmet auga, tai kiekviena nauja karta gauna vis didesnį agresyvumo energijos krūvį, kuris sociume pasireiškia kaip polinkis į kriminalinį elgesį. Britų mokslininkas A.Sigman daro dar kategoriškesnę išvadą: televizija yra mūsų laikų blogis ir vadina ją “infokratija“. Jis pabrėžia, kad žodžius “televizorius“, “televizija“, “internetas“, “DVD“ galima apibendrinti vienu žodžiu: “ekranas“, kuris nusako tą patį poveikį.

Dar 1970 metais Vakarų Europos sociologai sudarė televizijos neigiamo poveikio sąrašą, kuris labai aktualus ir mūsų dienomis. Štai keli punktai iš jo:

tai nekorektiška, perteklinė politinė propaganda ir reklama;

agresija,

fizinė ir moralinė prievarta ekrane ir erotikos perteklius;

sisteminis realybės iškraipymas;

negatyviai nuspalvinta socialinė informacija ir nepateisinamai didelis kiekis pranešimų apie katastrofas, smurtą, aukas ir pan.;

nekorektiška, iškraipyta vedančiųjų kalba;

perteklinis užsienio produkcijos kiekis;

nepagarbūs pasisakymai apie žmones, nacionalines vertybes, istoriją ir kultūrą.

Šis sąrašas mūsų dienomis vis papildomas naujais punktais. Psichologai teigia, kad kai “dėl fono“ įjungtas televizorius, šeimos nariai mažiau kalbasi ir bendrauja tarpusavyje. Dietologai teigia, kad išsivystė savotiška priklausomybės forma, kai įjungus televizorių, bėgama atsinešti maisto (dažnai dėl spalvingos maisto reklamos poveikio). Jei valgymo metu žiūrime televizorių, mūsų protas silpnai priima skrandžio signalus apie pasisotinimo jausmą, ir tokiu būdu dienos racionas viršijamas iki 30%. O kur dar hipodinamija..

Ar televizija yra toks jau blogis? Tikrai ne, jei vietoje, laiku, sąmoningai ir tiek, kiek tikrai reikia. Yra įdomių filmų, mokomųjų laidų, dokumentinių filmų – tai gali būti prasmingas laiko praleidimas. Bet.. turime pripažinti, kad dažnai piktnaudžiaujame šiuo išradimu, kuris ne tik atima brangų laiką, bet ir gesina mūsų kūrybingumą ir atitraukia nuo daug svarbesnių ir įdomesnių užsiėmimų. Taigi – būkime atidūs ir budrūs, o svarbiausia – saugokime savo vaikus!

Iš gyvenimo apie gyvenimą :)

VEIDRODIS

Kadaise vienas karalius pastatė didžiulius rūmus, kuriuose sienos, lubos ir grindys buvo veidrodinės. Ir atsitik tu man taip – įbėgo į šiuos keistus rūmus šuo.. Apsižvalgęs jis pamatė daugybę šunų aplink – jie buvo visur.. Šuo buvo drąsus ir nuovokus, todėl pradėjo urgzti, kad išgąsdintų tuos šunis ir apsigintų. Bet šunys atsakydami taip pat urzgė! Tuomet šuo nusprendė, kad jo gyvybė pavojuje ir ėmė loti. Bet tie tūkstančiai šunų taip pat ėmė įnirtingai loti.. ir kuo stipriau šuo lojo, tuo smarkiau atsakydami lojo ir šunys..

Ryte vargšą šunį rado negyvai užsilojusį.. Jis buvo vienas rūmuose, kuriuose buvo daugybė veidrodžių. Niekas jo nepuolė, bet jis pamatė savo atvaizdus ir išsigando. Ir kai tik jis pradėjo kovoti su savo atvaizdais, tie atvaizdai veidrodyje taip pat stojo į kovą.. Jis žuvo kovoje su savo atvaizdais..

Moralė: jei nėra kliūčių mūsų viduje, tai nėra jokių kliūčių ir mūsų kelyje – toks Dėsnis. Pasaulis – viso labo Veidrodis, didžiulis Veidrodis..

KŪRĖJO DOVANA

Kartą moteris susapnavo sapną, kuriame ji pakliuvo pas Kūrėją.
– O Dieve, tai tu?
– Taip, moterie, tai aš.
– Ar.. galėčiau tavęs kai ko paprašyti, jei jau mes susitikome?..
– Žinoma, prašyk, ko tik nori , – supratingai šyptelėjo Kūrėjas.
– Ačiū! Tuomet.. prašysiu svarbiausio, tai, ko trokšta visi – sveikatos, laimės, meilės, sėkmės ir.. daug pinigų.
Kūrėjas nusišypsojo, išėjo trumpam ir grįžo, nešinas maža popierine dėžute, kurią įteikė moteriai.
– Ir tai viskas?.., – nustebo moteris.
– Taip, čia yra viskas.. O ar tu nežinojai, kad aš dalinu tik troškimų sėklas?.. 🙂

PAVYDAS

Į Mokytoją kreipėsi jauna moteris:
– Mokytojau, patark – kodėl aš taip pavydžiu savo vyro ir dėl to kenčiu?.. Kai jis atsiliepia telefonu, man atrodo, kad tai slaptas gerbėjos skambutis.. kai jis užtrunka darbe, man piešiasi slapti pasimatymai.. pavydžiu buvusioms, pavydžiu kolegėms, kiekvienai sutiktai moteriai.. Tai kankina mane, ką man daryti?
– Taip, pavydas – apgaulingas jausmas, – atsakė Mokytojas. – Tai net ne pavydas, o baimė prarasti. Ką tau daryti? Nustok bijoti! Suprask – tai beprasmiška: kai nėra pagrindo pavydėti, tai yra kvaila, o kai priežastis yra, pavydėti jau vėlu.. Todėl negraužk savęs tuščiai ir džiaukis gyvenimu.. 🙂

KAIP PAJUSTI KŪRĖJĄ?

Kompozitoriaus genialumo išraiška yra jo muzikoje, bet nagrinėdami atskiras natas, genialumo nepamatysime.. Poeto talentas išreiškiamas eilėmis, bet studijuodami žodžius, talento nesuprasime. Kūrėjas išreiškia save per Kūriniją, ir nagrinėdami atskiras jos dalis, mes Kūrėjo nerasime lygiai taip pat, kaip nagrinėdami kūną, neaptiksime dvasios..

Žiūrėdamas į saulėlydį, žmogus matys tik saulę, debesis ir horizontą, kol nesupras, kad grožis negyvuoja pats savaime. Grožis yra sugebėjimas matyti.. Bandymai suvokti Kūrėją bus tušti, kol nesuprasime, kad jo neįmanoma pamatyti kaip asmens.. kad jį pajustume, reikia turėti tyrą vaiko sąmonę – neiškraipytą sugalvotomis doktrinomis ir įsitikinimais.. 🙂

MEILĖS JĖGA

Pareiga be meilės padaro žmogų irzlų. Atsakomybė be meilės daro žmogų tiesmukišku. Teisingumas be meilės padaro žmogų žiauriu. Tiesa be meilės paverčia žmogų negailestingu kritiku. Auklėjimas be meilės padaro žmogų bejausmiu. Protas be meilės daro žmogų gudriu. Meilumas be meilės padaro žmogų veidmainiu. Tvarka be meilės daro žmogų priekabiu. Kompetencija be meilės padaro žmogų nuobodžiu. Valdžia be meilės paverčia žmogų smurtautoju. Garbė be meilės padaro žmogų pasipūtusiu. Turtas be meilės daro žmogų gobšu. Tikėjimas be meilės paverčia žmogų fanatiku..
Gyvenimas be Meilės kietas, pilkas ir bejausmis, todėl – mylėkime, mylėkime, mylėkime!.. 🙂

Šypsokimės :)

Nuostabi šiandien diena ir labai labai reikalinga 🙂 . Šiuolaikinis gyvenimas suteikia mažai progų nuoširdžiai šypsenai ir.. žmonės palengva netenka humoro jausmo. Mums jau darosi “normali“ streso būsena.., bet šiandien metame ją lauk, nes stresas yra tiesiog nesveikas, su daugybe šalutinių poveikių įprotis.. O šypsena, nuoširdus juokas – pati galingiausia teigiama emocija ir geriausias vaistas nuo visų mus liūdinančių emocijų 🙂 .

Ne veltui visi sveikuoliai ir filosofai, psichologai ir medikai, išminčiai ir šiaip šaunūs optimistai šlovina juoką ir kuria apie jį posakius ir patarles. Man patinka ši: “Juokis – ir įsigysi draugų, raukykis – ir įsigysi raukšlių“ .. Arba: “Jeigu tu juokiesi, tai visas pasaulis juokiasi su tavimi. Jeigu tu verki, tai verki vienas“. Japonų patarlė pritaria: “Kai juokiasi veidas, juokiasi ir širdis, ir skrandis, o kai veidas piktas, pyksta ir visi vidaus organai“. Beveik visose tautose yra patarlė: “Juoktis sveika“. 🙂 Jau šypsotės? 🙂

Ir labai teisingai, nes tai, pasirodo, ir puikus fizinis pratimas! Oho, kiek puikių reiškinių organizme vyksta, kai mes šypsomės 🙂 : gerėja nuotaika, gaminamas vitaminas C, stiprėja imunitetas, aktyvuojami visi gyvybiškai svarbūs procesai organizme.. o juokas tonizuoja, gerina, optimizuoja visas kūno funkcijas ir net gydo! Be to, linksmiems žmonėms net neateina nė į galvą kažko pykti, kritikuoti, bijoti – šalia linksmo žmogaus aplinkiniai pajunta stebuklingą nuotaikos pakylėjimą..

Pasirodo, juokas užkrečiamas, ir tai vienintelis dalykas, kuriuo norisi užsikrėsti 🙂 .. Kai juokiamės, mes ne tik darome sau pozityvų poveikį, bet taip pat ir mus supantiems žmonėms.. Kur šypsena ir nuoširdus juokas, ten gera ir norisi būti.. Be to, juokas ilgina gyvenimą: prisideda ne tik metų kiekis, bet ir žymiai pagerėja jų kokybė.. Linksmi žmonės yra žyyymiai gražesni ir jaunatviškesni už susiraukusius, nes jų raumenų tonusas yra daug geresnis. Netikite? – pabandykite nusišypsoti sau veidrodyje, o paskui piktai susiraukite – kuris veidelis dailesnis ir jaunatviškesnis? 🙂

Psichologai teigia, kad linksmi žmonės yra smalsūs, turi lakią fantaziją ir yra geranoriški. Linksmų žmonių tarpusavio santykiai tvirtesni, nes jie atviresni ir nuoširdesni, jie greičiau randa išeitį spręsdami gyvenimiškas problemas. Psichologai nustatė, kad moterys šypsosi ir juokiasi dažniau nei vyrai, o žmonės, vyresni nei keturiasdešimties metų (deja!), juokiasi mažiau už jaunesnius.. Ir pagrindinė išvada – kai esame gerai nusiteikę, pasaulis ir žmonės atrodo ir yra mums geresni, todėl šypsokimės, ir pasaulis nusišypsos mums atsakydamas 🙂 .

O jei tai dar nėra gerasis mūsų įprotis, kreipkimės į išmintinguosius indus. Žinot, ką jie turi? Ogi Chasja jogą – tai juoko joga 🙂 . Indas jogas Madan Katarija dirba šį darbą jau daugelį metų – renka grupes žmonių, kurie susirinkę.. juokiasi iš širdies. Jie ne tik praskaidrina sau ir aplinkiniams nuotaiką, bet ir.. sveiksta, meta svorį ir išmoksta džiaugtis gyvenimu. Praktikuojantys Chasja jogą tegia, kad minutė nuoširdaus juoko prilygsta 40 minučių bėgimui, o 10-15 minučių juoko sudegina tiek kalorijų, kiek turi plytelė šokolado..

Senovės mąstytojai teigė, kad juokas paryškina individualybę, o humoro jausmas – tai talentas, kurį žmogui padovanojo pati gamta. Tai galinga jėga, kuri atneša žmonėms džiaugsmą ir gerovę. Sokratas stebėjosi: “Ar rimtumas gali būti kliūtis juokui? Paaiškinkite man, kaip gali žmogus atmesti linksmumą – džiaugsmingąją savo dalį?!“ Taigi – šypsokimės – neatmeskime nuostabiausios gamtos dovanos 🙂 .

Ir.. Odė šypsenai iš atviruko, kurį gavau dovanų ir kurį visada turiu netoliese, jei sugalvočiau susiraukti: “ŠYPSOKIS, Tavo šypsena – veiksmingas rūpesčių naikintojas, ŠYPSOKIS – Tavo šypsena – ekologiškas šilumos gamintojas. ŠYPSOKIS, nes Tavo šypsena – magiškas stebuklų tiekėjas, ŠYPSOKIS – nes Tavo šypsena – pats maloniausias pokyčių vėjas.. ŠYPSOKIS! Šypsena yra visų spynų pin-kodas. ŠYPSOKIS! Šypsena yra sveikiausias meilės nuodas“ 🙂

Tikiu, kad jau pasipuošėte savo gražiausia šypsena 😀 Smagios pokštų dienos ir gražaus pavasarinio širdžių žydėjimo 😉 !!

.

Išorė – vidaus veidrodinis atspindys

Viskas, kas mus supa, yra mūsų vidinės būsenos atspindys. Tai, kaip mes rengiamės, ką valgome, kokius namus renkamės ir kaip juos įrengiame – visa tai atspindi mūsų vidinę būseną. Psichologės L.Burbo knygoje “Kas tu esi?“ perskaičiau labai įdomių ir netikėtų mūsų aplinkos ir vidinės būsenos sąsajų aiškinimų. Autorė teigia, kad keičiantis mūsų vidinei būsenai, kyla noras keisti ir savo aplinką, tačiau retas tai susiejame su vidiniais pokyčiais. Todėl verta kartais apsižvalgyti aplink ir tokiu būdu dar geriau pažinti save..

Pradėkime nuo mūsų namų. Jei renkamės būstą viršutiniuose aukštuose, reiškia, mums svarbūs ne tik materialūs, bet ir dvasiniai siekiai. Jei mėgstame erdvius, su minimaliu kiekiu reikalingų baldų namus – mūsų “plati“ siela, žinome, ko norime ir dominuoja laisvės troškimas. Poreikis užpildyti erdvę baldais, kaupti niekučius ir daiktus parodo žmogaus “užstrigimą“, užsidarymą, nenorą atsisakyti senų idėjų, kabinimąsi už praeities. Langų dydis ir vaizdas pro juos atspindi mūsų pasaulio matymą.

Tvarka namie – tvarka vidiniame pasaulyje. Jei gyvename netvarkoje, nenorime tvarkytis, tai mūsų protas gali būti “apdulkėjęs“, o vidinis pasaulis sujauktas. Virtuvė – moteriško (nepriklausomai nuo lyties) žmogaus principo atspindys: tai sugebėjimas rūpintis, švelnumas ir intuicija. Jei virtuvė patogi, praktiška ir tvarkinga, tai šeimininkaujančio jame moteriškasis pradas yra harmoningas.

Daug pasako apie namų šeimininką ir tvarkymosi būdas. Jei tvarka palaikoma nuolat, tai rodo nuoseklų, disciplinuotą žmogaus būdą. Jei daromi tik “generaliniai“ tvarkymai, tai parodo žmogaus polinkį momentiniams entuziazmo polėkiams ir disciplinos trūkumą. Tokie žmonės linkę žaibiškai pasiekti harmoniją ir kurį laiką gyventi tuo polėkiu, kol vėl viskas sugrįžta į senas vėžes.. ir taip be galo, kol neišmokstama savidisciplinos.

Mūsų apsirengimo stilius taip pat parodo mūsų vidinę būseną arba momentinę nuotaiką. Teigiama, kad laisvus, didokus rūbus mėgsta žmonės, kurie nori pasislėpti nuo aplinkinių žvilgsnių. Jei žmogus dengia kaklą – riša skareles, šalius, mėgsta stačias standžias apykakles – jis yra uždaras, sunkiai reiškia jausmus, yra šaltokas bendravime. Aptempta, pabrėžianti figūrą suknelė – moters jausmingumo išraiška.

Yra skirtingi apkūnių žmonių apsirengimo būdai. Vieni rengiasi ankštais, tarsi pabrėžiančiais jų putnumą rūbais – taip jie nori pabrėžti savo tariamai teigiamą požiūrį į save. Kiti, atvirkščiai – rengiasi didokais rūbais, sudarydami sau patiems iliuziją, kad tokiu būdu neatrodo pernelyg apkūnūs. Ir vienu, ir kitu atveju vengiama pažiūrėti tiesai į akis ir pakeisti situaciją į gerąją pusę.

Polinkis daugybę metų nešioti tuos pačius rūbus (net sunešiotus) rodo konservatyvų charakterį ir.. savininkišką požiūrį į žmones. Kitas kraštutinumas – laikyti spintoje rūbus, kurių nenešiojame jau keletą metų – ne tik konservatyvumas, bet ir užstrigimas praeityje. Charakterio nepastovumą ir neurotiškumą rodo besaikis rūbų pirkimas. Kai daiktų yra pakankamai, įvairiems gyvenimo atvejams, kai jie visi yra dėvimi pagal situaciją – tuomet žmogus yra harmonijoje su savimi.

Jei rengiamės ne pagal amžių, tai taip pat daug ką pasako. Jauninamės ar norime atrodyti solidžiau – ir vienu, ir kitu atveju mes neigiame savo amžių. Jei jaunam žmogui solidus stilius gali ir tikti, nors gal ir atrodys keistokai, tai vyresnio amžiaus ryškiai besijauninantis žmogus jau gali atrodyti juokingai.. Mėgstantys rengtis praeitų epochų rūbais žmonės tarsi prieštarauja prieš esamą laiką, o besirengiantys iššaukiančiai – nori atkreipti dėmesį ar šokiruoti.

Įdomus ir pomėgių maistui aprašymas, kuris taip pat atspindi mūsų vidinę būseną. Teigiama, kad labai mėgstantiems saldumynus trūksta.. švelnumo. Valgydami daug saldumynų mes tarsi kompensuojame tą švelnumo trūkumą. Mėgstantys sūrų, riebų, keptą maistą trokšta, kad viskas būtų taip, kaip jie nori. Aštraus skonio mėgėjams trūksta stimulo ir įvairovės, spalvų gyvenime. Dideliems kavos gurmanams trūksta natūralaus entuziazmo. Jei valgoma daug mėsos – tikėtina, kad žmoguje daug užslopintų emocijų ar net pykčio.

Jei valgome nekramtydami, paskubom – nemokame mėgautis ne tik maistu, bet ir gyvenimu. Polinkis alkoholiui – vidiniai prieštaravimai ir bėgimas nuo savęs. Jei esame labai išrankūs ir konservatyvūs maiste – bijoma naujos patirties. Polinkis kaupti dideles maisto atsargas – baimė, kad kažko pritrūks ar trūksta gyvenime. Įprotis valgyti sveiką ir natūralų maistą – meilė sau ir pagarba gyvenimui.

Autorė dar plačiai aprašo ir mūsų poelgius, mintis, jausmus ir ligas, bet apie tai jau daugelis esate skaitę. Šį kartą įdomu buvo apžvelgti rečiau nagrinėjamas sritis. O ką apie tai manote jūs? 🙂

Vidiniai prieštaravimai

Jų mūsų gyvenime yra nemažai. Kodėl jie yra ir iš kur jie atsiranda? Vidinis prieštaravimas atsiranda tuomet, kai realybė neatitinka mūsų vidinės būsenos. Mes tai juntame kaip įtampą, nepaaiškinamą nerimą, kartais ir baimę. Kad suprastume, kaip atsiranda šitie neatitikmai, turėtume žvilgtelėti į žmogaus sąmonės raidą, nes tai, kas šiandien mums kelia prieštaravimus, užgimė jau labai seniai.

Filosofai nuolat nagrinėjo žmogaus sąmoningumo vystymąsi ir to vystymosi kryptis bei pasekmes. Pirmasis svarbus žmogaus suvokimas buvo tai, kad jis gyvena – savęs suvokimas, o pirmasis rūpestis – savisauga. Žemė teikia žmogui viską, kas būtina jo egzistencijai, o instinktas išmokė visu tuo naudotis. Alkis ir prigimtiniai poreikiai vertė žmogų išbandyti tai vieną, tai kitą gyvenimo būdą – taip atsirado medžioklė, žvejyba, žemdirbystė, gyvenimas bendruomenėje.

Naujos žinios, atsiradusios kaip vystymosi rezultatas, atvedė į svarstymus ir vertinimus – žmogus ne tik išmoko skirti įvairių gyvų būtybių padėtį viena kitos atžvilgiu, bet ir pripažino save pranašesniu. Šiuo laikotarpiu labai stipriai pradeda reikštis žmogaus “ego“ – pirmiausia kaip savisaugos instinktas. Bendruomeniniame gyvenime žmogus pastebėjo panašumus savo ir jį supančių žmonių elgesyje ir padarė išvadas, kad ir kiti žmonės galvoja, jaučiasi ir elgiasi panašiai kaip jis.

Ši svarbi išvada paskatino žmogų laikytis tam tikrų elgesio taisyklių, kad užtikrintų savo saugumą. Patirtis išmokė, kad gerovės siekimas – žmogaus poelgių variklis ir pastebėjo atvejus, kai bendri interesai leido jam tikėtis aplinkinių pagalbos. Tokiu atveju žmonės vienydavosi į bendruomenę – savotišką laisvą asociaciją – kuri egzistuodavo tol, kol išlikdavo ją sukūręs poreikis.

Poreikis gyventi kartu pagimdė pačius subtiliausius žmogaus jausmus. Pirmosios sąmoningumo ir dvasingumo apraiškos prasidėjo, kai žmonės pradėjo gyventi bendruomeniškai – gimė šeima, jos narių tarpusavio šilti jausmai, tėviška globa. Išsivystė savitarpio įsipareigojimai ir suvokimas, kad juos visiems naudinga vykdyti. Sėkmė bendravime pastūmėjo daryti sparčią pažangą – lavėjo protas, tobulėjo išradingumas ir įgūdžiai.

Bendruomeniškumas ne tik kilstelėjo žmonių sąmoningumą ir pažangą, bet ir pagimdė rungtyniavimą bei lygiavimąsi. Kai tik žmonės pradėjo vienas kitą vertinti, atsirado pagarbos, vertybių, dorybių ir grožio sampratos, kurios vertė teikti pirmenybę vienam ar kitam. Kiekvienas dėl konkurencijos stengėsi atsidurti patogesnėje padėtyje arba atvirai panaudodamas jėgą (jei jautėsi stipresnis), arba naudodamas apsukrumą ir vikrumą (jei jautėsi silpnesnis).

Teigiama, kad kai žmogui kilo mintis konkuruoti, turėti atsargas, nedirbti pačiam, bet samdyti kitus žmones – atsirado nuosavybė ir nelygybė. Kad visa tai būtų valdoma, gimė moralės sampratos, įstatymai, bausmės. Štai taip, filosofų teigimu, baigėsi laisvas ir džiaugsmingas žmonių bendravimas ir egzistavimas. Darbas tapo ne tik būtinybe, bet ir vergove, iš kurios gimė skurdas ir nelygybė. Visa tai Dž.Lokas apibrėžė aksioma: “Negalima padaryti žalos ten, kur visiškai nėra nuosavybės“. Galima būtų pridurti, kad ne pati nuosavybė pagimdė visas blogybes, o nepasotinamas godulys ir saiko neturėjimas, ir iš to kylantis susipriešinimas.

Kaip visa tai veikia mus šiandien? Evoliucijos psichologai teigia, kad bendruomeniškumas, poreikis vienytis yra prigimtinė žmogaus savybė. Būtent vienijimosi – ne konkurencijos – periodais žmonija darė pastebimą sąmoningumo šuolį. Mūsų dienomis sukurti valdymo modeliai – nesvarbu, kaip jie įvardinami politikoje – yra priešinantys, skaldantys ir grupuojantys. Galime kurti įvairias sąmokslo teorijas, bet pagrindinė priežastis, anot visų laikų mąstytojų, yra būtent ydingame valdyme (sistemoje). Dirbtinai sukurti poreikiai ir valdymas per juos neteikia nei gyvenimo džiaugsmo, nei laimės, ir gimdo daugybę vidinių prieštaravimų.

Filosofai išskiria tris pagrindines prigimtines žmogaus savybes ir teises. Mūsų prigimtinė savybė – sąmoningumas, proto veikla. Laisvė – tai visų mūsų prigimtinė teisė. Ir prigimtinis laimės troškimas (susijęs su saviraiška) – tai trys neliečiami dalykai. Valdymo sistema visa tai pajungė valdymui: protas paveikiamas reikiama linkme, manipuliuojama laisvės “suteikimu“ ar “apribojimu“ ir siūlomi laimės pakaitalai prekių ir pramogų pavidalu.

Istoriškai susiklostė neatitikimai tarp moralės ir pareigų. Mūsų prigimtinės savybės diktuoja mums vienokį elgesį, o išorinės sąlygos (valdymo sistema) reikalauja elgtis priešingai. Iš to gimsta gilūs vidiniai prieštaravimai žmogaus sąmonėje. Garsi psichoanalitikė K.Horney mūsų dienų žmogų įvardina kaip neurotišką asmenybę ir įvardina tris prieštaravimus, kurie sukelia įtampas, neurozes, depresijas, priklausomybes ir kitus psichinius sutrikimus.

Pirmasis – prieštaravimas tarp sėkmės ir konkurencijos. Iš vienos pusės, skatinama daryti viską sėkmei pasiekti, o iš kitos – tai verčia kartais elgtis tiesmukiškai ir agresyviai, kas prieštarauja ir visuotinai priimtiniems moralės principams, ir žmogaus sąžinei. Pastangos suderinti šiuos du nesuderinamus dalykus kelia didelę įtampą.

Antrasis prieštaravimas – tarp poreikių stimuliavimo ir kliūčių jiems įgyvendinti. Ekonominiais sumetimais poreikiai ir dirbtinai kuriami, ir visapusiškai stimuliuojami (reklama, mada ir t.t..) , bet daugeliui žmonių tiesiog neįmanoma šiuos poreikius atitikti ir patenkinti: jie nuolat keičiami vis įmantresniais ir bėgimas paskui juos galiausiai sukelia gilią neviltį.

Trečiasis prieštaravimas – laisvės iliuzija. Valdymo sistema deklaruoja, kad žmogus yra laisvas, nepriklausomas ir gali pasiekti viską, ką tik nori, jei yra veiklus ir energingas. Iš kitos pusės – toli gražu ne visada paprasta visa tai įgyvendinti: griežti konkurenciniai apribojimai, suformuotas mąstymas, o ir visi žmogaus žlugdymo mechanizmai – mokesčiai ir nuobaudos. Rezultatas – abejonės dėl savo galimybių ir likimo, bejėgiškumo, nesaugumo jausmas susidūrus su realybe.

Kaip išvengti vidinių prieštaravimų? Pirmiausia – nebūti fatalistais ir negalvoti, kad nieko negalima padaryti – atseit, taip buvo per amžius ir nieko čia nepakeisi.. Žmogus išgyveno ilgą ir sudėtingą evoliuciją. Jos pasekoje suprato ir išmoko valdyti savo galimybes, taip pat pamatė savo veiksmų pasekmes. Evoliucija vyksta toliau. Tam, kad tobulėtume, turime įvertinti tas pasekmes.

Tai svarbu kiekvienam žmogui, nes esame neatsiejama visumos dalis. Galime naudoti naujausias psichologines technologijas, daug dirbti, bet jei tai naudosime tik egoistiniams ar ambicijų tenkinimo tikslams, mes ir vėl visi suksimės vidinių prieštaravimų ir nesibaigiančių krizių rate. Gyvename permainų laikais – ko gero, atėjo laikas augti visiems dvasiškai, įvertinti vienybės būtinybę ir išbristi iš prieštaravimų rato. Mes esame žymiai didingesni, nei manome 🙂 ..

Amuletai ir talismanai

Kuo gi jie skiriasi? Kadaise amuletas ir talismanas buvo beveik tas pats dalykas, vėliau jų paskirtis buvo apibrėžta konkrečiau. Amuleto pavadinimas kilęs iš lotyniško “amuletum“ ir tiesiogiai reiškia – “kas nešiojama ant savęs“. Jo paskirtis – magiškas daiktas, saugantis nuo blogio ir nelaimių. Talismano pavadinimas kilęs iš arabiško “tilasm“ – “magiškas paveikslas“, ir nusako daiktą, kuris nešiojamas su savimi ir pritraukia pasisekimą ir laimę.

Pirmiausia apie amuletus. Jie pradėti naudoti, kai per specialias apeigas buvo baidomos, varomos blogio jėgos ir siekiama grąžinti žmogui sveikatą. Apeigoms sustiprinti buvo gaminamas amuletas – poveikiui ir apsaugai sustiprinti. Vėliau jie pradėti naudoti plačiau. Kai kurie amuletai įsitvirtinę okultinėje tradicijoje, o mūsų laikais daug jų nešiojama puošybos tikslais, dažnai nieko nežinant apie jų kilmę ir prasmę.

Senovėje buvo naudojami ir amuletiniai marškiniai – juos kariai dėvėdavo po šarvais. Marškiniai būdavo išmarginti magiškais kvadratais, simboliais ir rašmenimis, ir jais buvo pasitikima ne mažiau, nei plienu. Daug amuletų atkeliavę iš senovės egiptiečių, dauguma jų simbolizuoja dvasinį gyvenimą. Prieš atsirandant nacizmui, labai paplitęs amuletas buvo svastika – tai yra vienas ir iš budizmo simbolių. Budizme jis simbolizuoja Saulės judėjimą, cikliškumą ir nuolatinį persikūnijimą.

Dar vienas iš populiariausių amuletų yra kryžius, kuris yra ne tik krikščionybės simbolis, bet ir daugybėje tautų naudotas stiprus apsauginis ženklas, reiškiantis dvi skirtingų krypčių jėgas, priešybes, jų santykį. Gaminant amuletus buvo tvirtai tikima, kad jame pavaizduotas simbolis, ženklas ar įtaisytas daiktas veikia paslaptingoje, nematomoje žmogui dvasinėje plotmėje.

Amuletams gaminti buvo naudojami įvairūs metalai, akmenys, į juos buvo įtaisomi keisčiausi dalykai – pavyzdžiui, gyvatės geluonis (nuo gyvatės įkandimo), arba kažkokio gyvūno kūno dalys – nagai, dantys, širdis, simbolizuojantys tų gyvūnų savybes ar galią ir saugantys nuo nelaimių. Amuletais buvo laikomi ne tik specialiai tuo tikslu padaryti daiktai, bet ir smulkios monetos, o kai kurie amuletai – tiesiog parašyti ant popieriaus magiški žodžiai, ženklai, simboliai, geometrinės figūros, atvaizdai ar skaičiai.

Viduramžiais arabų šalyse labai paplito akies formos amuletai, kurie šiose šalyse populiarūs ir šiomis dienomis. Buvo manoma, kad kai kurie žmonės turi tokią stiprią įtaigą, kad vien savo žvilgsniu gali paskleisti blogį, o akies atvaizdo amuletas atvirkštinės magijos galia tuos blogio spindulius atmuša. Amuletai buvo naudojami ir gyvuliams nuo “piktos“ akies, taip pat namams saugoti.

Dabar apie talismanus. Tiesioginis talismano reikšmės vertimas – “magiškas paveikslas“ – jau tarsi nusako jo gaminimo būdą. Tai tam tikras paviršius – akmens, metalo, medžio ar pergamento, ant kurio išraižyti arba nupiešti simboliai ar rašmenys. Talismanai gaminami sėkmei, laimei “pritraukti“. Juos gaminantiems dailininkams svarbus ne tik vaizdų tikslumas ir estetiškumas, bet ir tai, kad darbas būtų atliktas iš tinkamos medžiagos ir tinkamu laiku.

Tinkamas talismano gaminimui laikas – tai dažniausiai tiksliai apibrėžtas astrologinis laikas. Talismanų gamintojai remiasi valandomis, nurodančiomis, ką kuri planeta valdo tam tikrą paros valandą. Tinkama medžiaga yra ta, kuri pavaldi tam tikrai planetai. Knygose apie talismanų magiją pateikiami įvairioms planetoms pavaldžių medžiagų sąrašai. Taigi, tai išties atsakingas darbas.. Talismanams taip pat priskiriamos su savimi nešiojamos astrologinės figūrėlės, magiški kvadratai ir okultiniai simboliai.

Įdomu tai, kad visi senieji smboliai, naudojami amuletams ir talismanams, atėjo iki mūsų dienų. Net nesigilinantys į tai žmonės nešioja juvelyrinius gaminius, ant kurių apstu senovinių ženklų. Kaip pasirinkti amuletą arba talismaną ir ar jie “veikia“? Juk žinome, kad veikia viskas, kuo mes tikime.. Jei yra toks noras ar poreikis, visai smagu kažkokiam gyvenimo etapui turėti talismaną ar amuletą – priklausomai nuo situacijos. O pasirenkamas jis paprastai – jis turi “patraukti“, patikti.

Ir tai nebūtinai turi būti kažkoks ypatingas gaminys.. Kartais mielas akmenėlis, rastas atostogaujant pajūryje, ar sudžiovinta gėlė, kurią padovanojo mylimas žmogus, ar labai patinkantis kuklutis papuošalas gali suteikti džiaugsmo, šilumos ir pasitikėjimo savimi 🙂 .. Ką jūs apie tai manote?

Ritmai, ciklai, fazės..

Viskas mūsų gyvenime jiems paklūsta, o ir mes patys esame linkę viską sistematizuoti – tuomet aiškiau galime daug ką suprasti. Ritmai, ciklai ir fazės yra gamtoje, o mes, kaip gamtos dalis, taip pat jiems esame pavaldūs. Chronobiologai, fiziobiologai ir medikai pastebėjo įvairių ciklų poveikį žmogui, ir tuo remiantis, pateikė labai daug patarimų, kaip harmoningai įvairiuose cikluose gyventi.

Svarbiausias žmogui yra jo biologinis ritmas (dar vadinamas biologiniu laikrodžiu), kuris formavosi milijonus metų. Biologinis laikrodis turi ne tik paros, mėnesio, bet ir metų biologinį ritmą. Jei norime būti sveiki, turime jo paisyti – mes jį jaučiame, jis daug ką lemia, nes mes esame nuo jo priklausomi. Tai yra miego ir aktyvumo ritmai, darbo ir poilsio ritmai, kūno organų veiklos ritmai.

Pavyzdžiui, nuo 23 iki 4 valandos yra organizmo atsistatymo laikas, todėl šiuo metu būtina ilsėtis. Miegas turi įtakos ne tik mūsų sveikatai ir žvalumui, bet ir atminčiai. Mokslininkai pastebėjo, kad žmogaus smegenys imliausios informacijai yra ryte, o antroje dienos pusėje pastabumas ir darbingumas mažėja. Darbui geriausias laikas yra 10-12 val., o nuo 13-15 val. organizmo aktyvumas mažiausias, nuo 16 val. organizmas vėl gyvybingas.

Tinkamiausias laikas sočiai valgyti – 12-14 val., nes tuo metu išsiskiria daugiausia skrandžio sulčių. Vakare medžiagų apykaita sulėtėja, todėl valgyti reikia nedaug. Sportui palankus laikas – 8 valanda ryto ir 16 valanda vakaro. Odos procedūroms tinkamas laikas – ankstyvas rytas, 17 valanda ir laikas prieš pusiaunaktį. Odontologinėms procedūroms geras laikas nuo 13 iki 15 ir 18 val., nes tuomet esame mažiau jautrūs skausmui. Vairavimui optimalus laikas – 8-10 val. ryto ir 15-20 valandos.

Aiškiausiai jaučiame savo biologinio laikrodžio veikimą, kai nuvykstame į tolimas šalis – iš vienos klimato juostos į kitą, taip pat per pavasarinius ir rudeninius laikrodžio rodyklės pervedimus. Beje, rudeninį laikrodžio rodyklės pervedimą mes išgyvename lengviau, nes “gauname“ papildomą valandą. Pavasarį, atitinkamai, sunkiau ir dėl sezonų kaitos, ir dėl prisitaikymo viską daryti valanda anksčiau. Ir nors rodyklės sukiojimas turi humanišką tikslą – kad žmogus išnaudotų maksimaliai dienos šviesą – daugeliui, ypač vaikams, tai būna nelengva.

Sąlyginis biologinio aktyvumo suskirstymas į “vyturius“ ir “pelėdas“ dabar kelia prieštaravimų. Anksčiau buvo linkstama prie versijos, kad tai nulemta prigimties, įgimta. Tokia išvada buvo daroma stebint tos pačios šeimos narius su skirtingais poreikiais miegui ir veiklai. Vieni medikai kategoriškai pareiškia, kad tai įprotis, kurį galima keisti, kiti tai laiko duotybe. Na, o tyrimai rodo, kad pasikeitus sąlygoms, žmogaus organizmas prisitaiko prie naujo ritmo ir puikiai adaptuojasi. Pavyzdžiai – vaiko gimimas šeimoje, išvykimas į tolimą šalį, darbas pamainomis. Tačiau visi vieningai sutaria, kad geriau įprasto, prigimtinio ritmo netrikdyti, o tik tiek, kiek reikalauja būtinybė.

Mėnulio fazių ritmo poveikis jau seniai pastebėtas ir dauguma jo paisome. Į Mėnulio fazes dažnai atsižvelgiama žemės ūkyje, medicinoje, kosmetologijoje. Jos veikia žmogaus nuotaikas, emocijų kaitą, instinktų proveržius ir su tuo susijusius mūsų sprendimus, taip pat organizmo skysčių svyravimus. Peržvelkime trumpai ir Mėnulio fazių poveikį.

Pirmoji fazė – jaunatis. Per jaunatį jautresnės psichikos žmonės ir vaikai nervingi, nekantrūs ir kaprizingi. Lengviau pasiduodama įtakoms, būdingas ir susireikšminimas, užsidarymas. Vairuotojai skundžiasi sulėtėjusia reakcija ir išsiblaškymu. Organizme sumažėja skysčių, trumpam nusilpsta chroniškų ligų simptomai, trūksta energijos ir jėgų. Augmenijos gyvybiniai syvai suplūsta į šaknis, todėl rekomenduojama puoselėti antžemines dalis – genėti, karpyti, skinti vaisius.

Antroji fazė – priešpilnis. Ją astropsichologai vadina kritine, kai senieji stereotipai jau netinka ir reikia priimti naujus gyvenimo iššūkius. Per priešpilnį mes tampame aktyvesni, todėl net mažiausios pastangos yra veiksmingos. Šiuo laikotarpiu tinkami poelgiai garantuoja geras pasekmes. Tačiau dėl aktyvumo padidėja traumų, greičiau susergame. Organizmas kaupia skysčius, todėl gali atsirasti patinimų. Tinka valyti organizmą, laikytis gydomųjų dietų. Sodininkams rekomenduojama ravėti ir naikinti kenkėjus.

Trečioji fazė – pilnatis. Neatsiejama nuo mistikos, statistika registruoja ir padaugėjusius nusikaltimus, nelaimingus atsitikimus, ypač 14-16 pilnaties dienomis. Daugiau pykčio, emocinių protrūkių, agresijos ir nepasitenkinimo. Žmonėms, einantiems dvasiniu keliu, šis laikotarpis ypatingas – jie maksimaliai panaudoja savo sugebėjimus. Ciklo viduryje įgyvendinama tai, kas buvo pradėta per jaunatį: tiek teigiami, tiek neigiami dalykai. Atsiranda jėgų atlikti atidėliotus darbus. Gyvuose organizmuose susikaupia maksimalus drėgmės kiekis. Pakyla kraujospūdis, paūmėja ligos, nemiga, stipriai veikia vaistai. Sodininkams tinka sėti sėklinius augalus, rinkti vaistažolių antžemines dalis , pjauti žolę, nuimti derlių, persodinti gėles.

Ketvirtoji fazė – delčia. Ateina atpildas už atliktus darbus. Šiuo metu žmogų pagauna įvykių tėkmė, aplinkybės neleidžia susivokti. Veiksmai nerezultatyvūs, belieka fiksuoti klaidas arba džiaugtis pelnyta sėkme. Beprasmiška šiuo metu priešintis nepalankiems įvykiams, nes tik išeikvosime energiją ir persitempsime. Paskutinėje Mėnulio fazėje netinka pradėti naujus sumanymus – tai geriau atlikti priešpilnio dienomis. Gamtos biologiniai ritmai slopsta, energijos nedaug. Sodininkams būtina dažniau laistyti augalus, nes dirva per delčią nekaupia drėgmės.

Kiek visu tuo tikėti? Tiesiog stebėkime save, gamtą – tikrai atrasime atitikimų, kuriuos sunku užginčyti. Esame gamtos dalis ir mus veikia viskas, kas vyksta joje. Dar senovės išminčiai visą žmogaus fiziologinę ir jausminę sferą reguliuodavo pagal gamtoje besikeičiančius natūralius ritmus. Galime pasidžiaugti, kad jų sukaupta patirtis atėjo iki mūsų dienų ir ją patvirtina šiuolaikiniai mokslininkai. Na, o kiek tuo tikėti ar taikyti gyvenime – kiekvieno iš mūsų pasirinkimas 🙂 . Galbūt, kai išties nesiseka, verta žvilgtelėti, ar neiname prieš natūralius gyvavimo ritmus?.