Autorius: Ruvi

Apie mąstymo būdus

Kai suvokiame tam tikrus dėsningumus, galime lengviau suprasti esmę. Pasirodo, dėsningumams paklūsta ir žmonių mąstymo būdas. Amerikiečių psichologai A.Harisonas ir R.Bremsonas atliko daugybinius tyrimus ir išskyrė penkis mąstymo būdus: sintetinį – taip mąstantis žmogus – sintezatorius; idealistinį – idealistas; pragmatinį – pragmatikas; analitinį – analitikas ir realistinį – realistas. Žvilgtelėkime į kiekvieno iš jų ypatumus – tai tikrai padeda geriau suprasti save ir aplinkinius.

1. Sintezatorius – išskirtinis jo sugebėjimas tame, kad gali sujungti į visumą tai, kas jau yra. Jis neišranda naujo, bet konstruoja kažką grupuodamas, modernizuodamas ir sumuodamas jau turimus ir žinomus duomenis. Sintezatorius yra nuolatiniame mąstymo eksperimente: “ o kas, jeigu?.. “ Mintyse jis sumuoja įvairias koncepcijas, požiūrius, faktus ir dažnai viską verčia aukštyn kojomis, ieškodamas vis naujų sprendimų. Jis niekuomet nesustoja: nuolat kažką įrodinėja, interpretuoja, suvedinėja ir žongliruoja įvairiomis teorijomis. Silpnas analitikas, linkęs fantazuoti.

Šio mąstymo pliusai: geba koncentruotis į esmę ir įvairius problemos aspektus, geriau už visus laikosi įtemptoje diskusijoje, suteikia grupei kūrybinį polėkį. Minusai: linkęs į konfrontacijas, slėpti prieštaravimus, bevaisius teoretizavimus, silpna analizė, sudaro neatsakingo ir nelinkusio įsipareigoti žmogaus įspūdį.

2. Idealistas – kaip ir sintezatorius, išsiskiria plačiu požiūriu, bet savo požiūrį plečia ne faktų, o intuityvių nuojautų pagalba. Gyvena emocijomis, jausmais ir išgyvenimais. Tai globalistai, nepripažįstantys formalios logikos ir sisteminės analizės. “ Kur mes einame ir kodėl? “ – pagrindiniai klausimai, kuriuos pastoviai sprendžia idealistai. Jie nevienija daug idėjų į vieną, bet stengiasi suvienyti požiūrius pagal vieną principą. Idealistai vertina žmogiškus santykius ir orientuojasi į subjektyvius socialinius faktorius. Didžiuojasi savo aukštais idealais ir moralinėmis normomis.

Pliusai: koncentruojasi į veiksmo procesą ir žmonių tarpusavio santykius, rūpinasi kitais, yra orientuotas į žmogiškas vertybes, turi talentą aiškiai formuluoti tikslus, visada siekia susitarimo ir sutarimo. Minusai: ignoruoja problemas, gali vilkinti sprendimus, nuolat siekia tik jam suvokiamo tobulumo, gali praleisti svarbias detales ir būti pernelyg sentimentalus.

3. Pragmatikas – mąstymo būdo esmė: “ kas nors turi suveikti“, “ tinka viskas, kas veikia.“ Pragmatikai griežtai orientuoti į savo gyvenimo patirtį ir atsiriboja nuo formalios logikos. Jie pasiryžę ir inovacijoms, bet nemėgsta ilgų pasiruošimų, todėl eksperimentuodami dažnai tenkinasi tuo, kas yra po ranka. Neturi plataus požiūrio, mėgsta konkretumą ir aiškumą. Gali dirbti kolektyve, jei tai atitinka jų pragmatiškas užduotis. Jie netiki jokiomis teorijomis ar dėsniais – jiems pasaulis nesaugus ir nenuspėjamas, todėl jie mano, kad svarbu tokiame pasaulyje efektyviai prisitaikyti ir gauti iš to maksimalią naudą. Turi poreikį padrąsinimui ir palaikymui. Orientuoti į greitus rezultatus, problemą vertina etapais, sisteminimas jiems svetimas.

Pliusai: koncentruotas į efektyvią veiklą – naudą, geras taktikas, geba paveikti ir įtikinti. Minusai: prastas strategas, abejingas ilgalaikiams projektams, dėl greito pelno siekimo gali padaryti klaidų, taip pat dėl pelno gali būti lengvai įtakotas.

4. Analitikas – nuolatinėje chroniškoje sisteminėje analizėje: jis analizuoja kiekvieną iškilusį klausimą, žiūri į jį iš įvairių įmanomų taškų, “dėlioja viską į lentynėles“, tikrina ir vertina. Jis logiškas, metodiškas, skrupulingas ir atsakingas. Viskam turi paaiškinimu, viską planuoja ir nemėgsta atsitiktinumų. Analitikas remiasi objektyviais faktais, moksliniais tyrimais ir pačiomis geriausiomis metodikomis. Primena vaikščiojančią enciklopediją, nes yra labai reiklus sau – jis mano, kad tiesiog privalo turėti maksimalias žinias kiekvienu klausimu, kuriuo užsiima.

Pliusai: dėmesingas duomenims ir skrupulingas konkrečioms detalėms, talentingas planuotojas ir modeliuotojas, papildomos informacijos rinkėjas. Minusai: abejingas žmogiškoms vertybėms ir vidiniam žmogaus pasauliui, nepalenkiamas ir užsispyręs, mąsto kategorijomis “juoda-balta .“

5. Realistas – skiriasi nuo pragmatiko tuo, kad pragmatikas jei kažką veikia, tai jo veikla orientuota į naudą, o realistas gali apskritai nieko nedaryti, jo realizmas pasireiškia požiūriu į pasaulį: “ faktai yra faktai.“ Jam svarbiausia tai, kad pasaulis yra toks, kokį jis mato, ir tai reiškia, kad visi turi su jo matymu sutikti. Realistai nesiderina prie pasaulio, kaip tai daro pragmatikai, atvirkščiai – jie stengiasi jį “pataisyti“ pagal savo supratimą. Jei tai nepavyksta, jis gali savo nuožiūra įnešti pataisas, bet remsis tik jam žinomais faktais. Jo požiūris į pasaulį supaprastintas ir jis nesupranta, kaip kiti gali žiūrėti į pasaulį kitaip, nei jis.

Pliusai: koncentruotas į faktus ir rezultatus, moka atkreipti kitų dėmesį į faktus, sugeba rasti lengvus sprendimus ir supaprastinti situaciją. Minusai: nemėgsta teoretizuoti, ignoruoja jam netinkamą nuomonę, pernelyg supaprastina sprendimus, dažnai pervertina gautus rezultatus, daro spaudimą priimant bendrus susitarimus.

Štai tokie pagrindiniai mūsų mąstymo būdai. Kadangi esame unikalūs, tai grynų mastymo būdų retai pasitaiko, dažniausiai žmogus turi dominuojantį ir papildantį mąstymo būdą. Jei norime geriau pažinti save ir kitus, tai tikrai įdomu, be to, tai padeda bendrauti: pavyzdžiui, jei bendraujame su pragmatiku ar realistu, geriau su jais nesiginčyti, stengiantis įrodyti savo požiūrį į gyvenimą – tai beprasmiška, tai visada konfliktas.

Na, o su analitikais ar sintezatoriais geriau kalbėti faktų ir patvirtintų duomenų kalba ir nesiremti pokalbyje gyvenimiškomis istorijomis ar intuityviomis nuojautomis. Ir, žinoma, su idealistu rasime bendrą kalbą tik humanistinėmis, dorovinėmis ir bendražmogiškomis temomis. Šie suskirstymai parodo ir beprasmiškų ginčų ir barnių priežastis – pasidaro aišku, kodėl kartais negalime suprasti vieni kitų.

Bet, manau, atstūmus ambicijas ir įjungus geranoriškumą, visada galime rasti bendrą kalbą 🙂 . O kaip jūs manote?

Pretenzijos

Jos nepastebimai tampa bendravimo dalimi, mums net kartais pradeda atrodyti, kad tai normalu – kažko reikalauti iš aplinkinių. Įdomu ir tai, kad žinodami (mūsų pačiu manymu) – koks turi būti pasaulis, kokie turi būti santykiai tarp žmonių, kokie turi būti žmonės – dažnai pokyčius pradedame ne nuo savęs, o nuo pastabų ir nurodymų aplinkiniams. Kodėl? Todėl, kad aplinkiniuose geriau pastebime trūkumus, o save visi esame linkę vertinti geriau..

Nieko patologiško tokiame matyme nėra, juk neveltui senieji mokymai pabrėžia, kad aplinkiniai žmonės yra mūsų veidrodinis atspindys. Labai svarbu, kad tai suprastume, ir pokyčius – jei manome, kad jie reikalingi – pradėtume būtent nuo savęs. Noras pertvarkyti pasaulį pagal save ir priversti paklusti atveda į chronišką streso būseną. Bendravimas iš pretenzijų pozicijos atstumia žmones, nes nėra nei vieno, kuris būtų laimingas, vykdydamas kitų norus ir gyvendamas pagal kitų reikalavimus.

Kiekvienas žmogus turi savo požiūrį į gyvenimą ir savo įsitikinimus, todėl priversti elgtis jį taip, kaip to norime mes – neįmanomas dalykas. Pretenzijos ir reikalavimai sukelia susipriešinimą, nes žmonės keičiasi tik su viena sąlyga – savo noru. Galime “pagreitinti“ tuos pokyčius asmeniniu pavyzdžiu ir geranorišku palaikymu, priimdami besąlygiškai žmogų tokį, koks jis yra. Didžioji dalis bendravimo problemų kyla būtent dėl to, kad žmonės bando perdaryti vienas kitą.

Kaip teigia L.Burbo, pretenzijos kitam žmogui yra egoizmo apraiškos. Pretenzijos visada yra vidinių įtampų išraiška ir jei norime to atsikratyti, reikia keisti savo mąstymo būdą ir bendravimo įpročius. Polinkį reikšti pretenzijas galime pakeisti supratę, kad problema yra ne aplinkiniuose žmonėse, kuriems reiškiame pretenzijas, o būtent mūsų troškime, kad jie paklustų ir pateisintų mūsų lūkesčius.

Žodyne sąvokos “pretenzija, pretenzingas“ (lot. praetensio – siekimas, reikalavimas) aiškinamos kaip atkaklus siekimas kažką gauti, padaryti įspūdį, turintis arba reiškiantis apie save pernelyg gerą nuomonę, įmantrus, manieringas. Įprotis reikšti pretenzijas veda į susireikšminimą, puikybę ir.. liguistą norą gauti iš aplinkinių savo svarbumo patvirtinimą. Tai neturi nieko bendra su žmogišku orumu – šis suvokimas yra vidinis ir nereikalauja išorinių patvirtinimų.

Taigi, dažnai toks “svieto lyginimas“ pačiam lygintojui yra nelengvas: jis ne tik susipriešina su aplinkiniais, bet ir pats netobulėja bei veliasi į vis sudėtingesnį bendravimą. Kai netobulėjame, atsiranda savo svarbumo patvirtinimo troškimas, kuris uždaro į labai siaurus rėmus. Juose aiškūs reikalavimai: kad paklustų, klausytų ir patvirtintų įsivaizduojamas geras žmogaus savybes. Yra išskirti keli tokio liguisto bendravimo ir susireikšminimo sindromai.

1. Guru sindromas – nenumalšinamas noras mokyti, duoti nurodymus, pamokslauti, rodyti teisingą kelią. Visiškas įsitikinimas savo teisumu, gyvenimas pagal principą: “yra dvi nuomonės – mano ir neteisinga“. Tvirtinimai: “aš geriau žinau“, noras pertraukti pašnekovą, kai kalbama žinoma tema. Šis sindromas pasireiškia net tuomet, kai mokyti nėra ką – kasdieniniuose buitiniuose santykiuose ir paprastose situacijose.

2. Direktoriaus sindromas – siekis duoti vertingus nurodymus, komanduoti, vadovauti bet kokiam procesui ir valdyti situaciją. Charakteringas susierzinimas dėl aplinkinių “bukumo, nesuvokimo“ ir pan.. Gilus įsitikinimas, kad tik jis vienas žino, kaip ir ką reikia daryti bet kurioje situacijoje.

3. Nenuginčijamo ginčytojo sindromas – savo nuomonės laikymasis bet kuria kaina, siekimas ją įrodyti. Paprastai lydimas begalinio vidinio dialogo, įsivaizduojamų diskusijų, įvairių konfliktinių situacijų repetavimo: “jei man sakys taip, tai aš atsakysiu taip..“ ir t.t.. Atima masę laiko ir neduoda jokių rezultatų. Išskyrus, žinoma, emocijų proveržius – todėl, kad įsivaizduojamuose ginčuose esame linkę matyti save žymiai geresniais, nei esame iš tikrųjų. Dėl šios priežasties čia dažnai pajungiamas ir gėrėjimosi savimi (narcizo) sindromas.

4. Pasiteisinimo sindromas – į jį “įkliūname“ karts nuo karto beveik visi. Norėdami atrodyti geri, mes teisinamės dėl savo elgesio, stengdamiesi apginti savo gerą vardą. Pasiteisinimai gali būti pasyvūs, o gali būti aktyvūs – iki šauksmų bei agresyvaus elgesio. Tokie veiksmai visada kyla dėl kaltės jausmo sukeliamo vidinio diskomforto, taip pat iš baimės, kad galime būti neteisingai suprasti – mes norime įrodyti, kad esame geri.

5. Dėmesio troškimo sindromas – visada siejamas su puikybe. Tai aistringas noras visiems patikti, būti pastebėtu ir gerai įvertintu, padaryti įspūdį, būti dėmesio centre. Siekis pasakyti kažką protingo, įdomaus ar juokingo, taip pat pasigirti ar pasipuikuoti.

6. Skandalisto sindromas – bet kokia užuomina į asmeninio svarbumo pažeminimą sukelia neadekvatų pyktį: toks žmogus gali užsiplieksti netyčia stumtelėtas viešajame transporte ar išgirdęs pastabą savo adresu. Jam kelia susierzinimą, kai kažkas vyksta ne taip, kaip jis buvo numatęs – menkiausias neatitikimas jam kelia pyktį ar net neapykantą jį sukėlusiam.

Tai ryškiausi sindromai, į kuriuos veda polinkis reikšti pretenzijas ir reikalavimus. Įkliūname į šias pinkles dažniausiai nepastebimai, o pasekmės visada būna negatyvios. Dėl to labai svarbu pastebėti ir suprasti, kad polinkis atsirado ir kuo greičiau jį stabdyti. Kodėl? Todėl, kad be pretenzijų tikrai lengviau gyventi – mažiau nerimo ir audringų emocijų.

Tobulėkime ir aukime dvasiškai patys, ugdykime orumo jausmą ir gerbkime jį kituose žmonėse, o bendraudami siekime supratimo ir aiškių susitarimų – tik tokiu būdu galime harmoningai bendradarbiauti. Ir.. nors pritarimą pajusti smagu, mes neturime būti nuo jo priklausomi.

Ką jūs apie tai manote?

Gyvenimo išmintis

Pasikeisk pats

Mokiniui, kuris nuolat visus kritikuodavo, Mokytojas patarė:
– Jei ieškai tobulumo, siek keistis pats, o ne keisti kitus. Lengviau pačiam apsiauti sandalus, nei kilimais iškloti visą Žemę.

Polinkiai

Kartą mokiniai paklausė Mokytojo:
– Kodėl ydos lengviau užvaldo žmogų, o geras savybes išvystyti reikia pastangų, o juo labiau jas išlaikyti?
Mokytojas paklausė:
– O kas bus, jei sveikas sėklas padėsime saulės atokaitoje, o pažeistas užkasime į žemę?
– Sveikos sėklos sudžius ir nesudygs, o iš sergančių sudygs liauni nesveiki augalai ir menki vaisiai, – atsakė mokiniai.
– Taip pat elgiasi ir žmonės: vietoje to, kad tyliai darytų gerus darbus ir augintų savo dvasioje gerumo sėklas, jie išstato juos parodai ir tokiu būdu pražudo. O savo žemus polinkius žmonės slepia giliai širdyje, kad kiti nematytų. Ten jie auga ir palengva nuodija žmogų iš vidaus. Todėl būkite išmintingi, keiskite polinkius ir auginkite širdyje gėrio sėklas.

Budos pamokymas

Kartą pas Budą į mokinius pasiprašė labai turtingas princas. Viską metęs, jis pradėjo gyventi asketišką gyvenimą šalia Mokytojo. Tai nustebino kitus Budos mokinius ir jie paklausė Mokytojo, kodėl taip nutinka.
– Tame nėra nieko nuostabaus, – atsakė Buda, – protas lengvai gali pasislinkti iš vieno kraštutinumo į kitą, tai įprastas proto kelias. Jums nežinomi šie dėsniai, todėl toks poelgis jums atrodo keistas. Žmogus ėjo iš proto, skendėdamas turtuose, dabar eina iš proto, jų atsisakęs. Taigi, beprotybė lieka – tokia jo proto veikla..
Iš tiesų, mokiniai pastebėjo princo polinkį į kraštutinumus: jei jis pasninkavo, tai ilgiau nei visi, jei meditavo, tai sėdėjo po kepinančia saule, galiausiai jis tiek išseko, kad sunku buvo jį pažinti..
Kartą vakare Buda priėjo prie princo ir paklausė:
– Aš girdėjau, kad iki pasišventimo tu buvai ne tik princas, bet ir geras muzikantas – puikiai grojai sitara. Todėl norėčiau tau užduoti klausimą: kas nutiks, jei atleisi instrumento stygas?
Princas truktelėjo pečiais:
– Negalėsiu groti, ir tiek.
– O jei per stipriai įtempsi? – paklausė Buda.
– Tuomet taip pat negalima bus groti, – atsakė princas, – įtempimas turi būti nei per stiprus, nei per silpnas, o tiksliai toks.. na, per vidurį. Tik tokiu atveju galima bus groti instrumentu meistriškai.
Buda pasakė:
– Būtent tai aš tau ir norėjau pasakyti, stebėdamas tave šį pusmetį. Kaip ir instrumento, apie kurį pasakojai, tavo jėgos turi būti nei pertemptos, nei per daug atleistos. Per didelis įsitempimas pereina į perteklių, per didelis atleidimas – į silpnumą. Meistru tapsi tuomet, kai pasieksi pusiausvyrą – aukso vidurį..

Autorystė

Vienas budizmo Mokytojas perskaitė savo mokiniams tekstą, kuris visus sujaudino ir įkvėpė. Mokiniai tuoj pat paklausė:
– Kas šio nuostabaus teksto autorius?
– Jei aš pasakysiu, kad Buda, jūs išreikšite nuolankumą tekstui, kas rytą lenksitės jam ir nešite gėlių. Jei aš pasakysiu, kad tai parašė garsus valdovas, jūs pajusite pagarbą, bet nesilenksite jam, kaip Budos tekstui. O jeigu sužinosite, kad tekstą parašė mūsų virėjas, jūs tiesiog pasijuoksite. Todėl.. klausykite esmės, o ne klausinėkite autorystės, – atsakė Mokytojas.

Pasikeitimai jau prasidėjo

Atėjo pas vieną Mokytoją žmogus ir klausia:
– Kaip turėčiau pasikeisti, ką aš turėčiau daryti, kad tapčiau išmintingas?
Mokytojas pasakė:
– Eik ir pastovėk lauke.
O lauke tuo metu lijo.. Žmogus nusistebėjo:
– Kaip tai galėtų man padėti?. Bet.. ką gali žinoti.. Mokytojas geriau žino..
Jis išėjo į kiemą ir stovėjo, o lietus vis lijo ir lijo.. Galiausiai žmogus peršlapo, neištvėrė, ir po kurio laiko sugrįžo:
– Na, pastovėjau, ir kas toliau?.
Mokytojas paklausė:
– Ir kas nutiko? Kai stovėjai lietuje, ar atsivėrė tau kokia nors žinia?
Žmogus atsakė:
– Žinia?. Aš pasijutau lyg paskutinis kvailys!.
Mokytojas nusišypsojo:
– Tai didelis atradimas! Dabar gali pradėti, tu teisingame kelyje į išmintį.. Pasikeitimai jau prasidėjo..

(autorius nežinomas, vertė ruvi.lt)

Gražaus visiems artėjančio savaitgalio!! 😀

Reklama..

Reklama tiek įaugusi į mūsų kasdienybę, kad jau daugelis ją priimame kaip savaime suprantamą dalyką.. Na, kas čia tokio, atrodytų – reklama nurodo mums naujas geras prekes, ir tiek. Mes juk sąmoningi, nekvaili – nepulsime juk bėgti pirkti visko, ką reklamuoja.. Ar manote, kad tikrai taip ir yra? Vis garsiau prabylama apie tai, kad reklama ne tik nurodo mums naujas prekes, bet ir.. iškraipo mūsų sąmonę bei realybės suvokimą.

Pažvelkime į skaičius: kiekvienais metais pasaulyje reklamai yra išleidžiama apie kelis šimtus milijardų dolerių, šiuolaikinis žmogus nuo gimimo iki pilnametystės pamato vidutiniškai kelis šimtus tūkstančių reklamų. Manote, tai niekaip neveikia žmogaus pasaulėžiūros? Psichologai teigia, kad kiekvienas žmogus intuityviai priešinasi naujai, nepažįstamai informacijai, bet.. jei ta informacija kartojama dažnai ir nuolat – ji tampa žmogui savaime suprantamu dalyku, net jo pasaulėžiūros dalimi.

Būtent dėl šios priežasties reklama vis kartojama. Ypač stiprų poveikį ji daro vaikams – jų sąmonė tarsi švarus popieriaus lapas ir galima teigti, kad dažnai žiūrintis reklamas vaikas susidarys nuomonę apie pasaulį būtent iš jų. Žmonės nenori pripažinti, kad reklama jiems daro poveikį, jiems atrodo, kad prekes jie pasirenka patys, kad seniai jų norėjo. O ir reklama pabrėžia, kad ji tik siūlo, o renkasi pats vartotojas.

Tačiau seniai įrodyta, kad reklama turi stiprų psichologinį poveikį ir neabejotinai daro įtaką žmogui. Reklamos kūrėjai ne tik informuoja, bet ir stengiasi įtikinti žmones pirkti reklamuojamą prekę. Gera reklama skaitoma ta, kuri įtikina žmones, kad jie pasirenka patys ir kad šis pasirinkimas yra vienintelis teisingas. Dėmesys patraukiamas tuo, kas miela ir gražu, kas patinka, kas sukelia tam tikras emocijas: gražūs vaizdai, gražūs žmonės, jumoras, muzika, lengvai įsimenantys tekstai.

Reklama susiejama ir su mėgiama sporto šaka, įvairiais renginiais ar žymiais visuomenėje žmonėmis. Beveik visų mintyse yra įsirėžę kažkokie populiarūs produktai, kurie asocijuojasi su mėgstamais renginiais ar žymiais žmonėmis. Tuo pasiekiama, kad priimdami sprendimus, žmonės vis dažniau remiasi stereotipais. Žmogus skatinamas būti kaip dauguma, pritapti, neatsilikti. Pirkdami tam tikrą reklamuojamą prekę, žmonės tarsi siekia kartu įsigyti ir visas emocijas bei būsenas, kurias rodo reklama: grožį ir populiarumą tam tikrų daiktų pagalba, sveikatą, jaunystę, linksmą gyvenimą..

Visos šios veiklos rezultatas – imlus naujovėms ir šablonams vartotojas. Sukuriamas sudėtingas sintetinis bedvasis pasaulis, kuris kupinas daugybės išorinių daiktų, kurių vertė vis kinta ir daugumos kurių tiesiog neįmanoma įsigyti. Taip žmonės įpranta atiduoti savo energiją ir individualumą, laukti pritarimo ir pripažinimo, siekti panašumo į siūlomus šablonus.

Ar žinote, kad šio sintetinio pasaulio galime lengvai atsisakyti, tiesiog išjungę televizorių, arba bent jau sąmoningai vengdami reklaminių pauzių? Ar esate matę, kad reklama siūlytų kažką dvasingo ir nematerialaus? Ji įtraukia mus į daiktų pasaulį, tuo pačiu atitraukdama mus nuo mūsų pačių vidinės jėgos ir individualumo. Gyvenimas be dvasinių procesų tampa tuščias ir beprasmis.

Viename dokumentiniame filme, kuriame nagrinėjamas reklamos poveikis vaikams, buvo parodytas kelių minučių reklamų vaizdai, kuriuos peržiūrėjus norisi šaukti: pabuskime! Gyvenimas iš tiesų yra nuostabus ir gražus, jei atmesime viską, kas netikra. Tikras gyvenimas yra paprastas, juk visi žinome, kad paprastumas – raktas į vidinę taiką ir ramybę. Būkime atidūs informacijai, kurią girdime, skaitome ir stebime.

Pabaigai ištraukos iš F.Beigbederio knygos “99 frankai“, pagal kurį pastatytas to paties pavadinimo filmas. Jis apie žmones, kurie kuria reklamą. Kaip ir dažnoje knygoje, daug kas išdidinta ir paryškinta, bet tiesos tame yra, pažiūrėkime:

“.. Viskas perkama: meilė, menas, žemė, jūs, aš.. Žmogus – produktas, kaip ir kiti produktai su.. ribotu naudojimo terminu. Reklamininkai priverčia jus svajoti apie tai, ko jūs niekada negalėsite turėti: pas mus dangus visada mėlynas, merginos visada gražios, ir tobula, paretušuota “fotošopu“ laimė.. Galvojate, aš padarau pasaulį gražesnį? Ne, aš jį bjauroju.

…Tai aš sprendžiu, ko jūs norėsite rytoj, pasodindamas jus ant priklausomybės “naujas“. Tai aš, kuomet jūs susitaupote pinigų “savo“ svajonių automobiliui, po pusmečio jį paverčiu niekuo, siūlydamas naują modelį. Tai mano pastangomis jūs nuolat nusiviliate, tai aš jums įperšu vis naujus norus, kurie yra ne jūsų, o mano. Jūs norite to, kas naudinga man..

…Ar žinote, kad kiekvienais matais pasaulio reklamos biudžetas yra apie 500 milijardų dolerių. SNO tyrimai parodė, kad 10 procentų šios sumos pakaktų, kad per pusę sumažintume badą Žemėje..“

Tokia mūsų realybė šiandien. Ką apie tai manote jūs, kaip galėtume tai pakeisti?

Konfucijaus išmintis

Konfucijus (551-479 m.pr.m.e.) vadinamas kinų tautos simboliu, mokytojų Mokytoju, didžiuoju Išminčiumi. Jo vardas, išvertus iš kinų kalbos, reiškia “išminčius Kun“. Yra tam tikro laikmečio vertybės, yra amžinosios vertybės. Dauguma Konfucijaus įžvalgų aktualios ir mūsų dienomis, todėl pelnytai priskiriamos amžinosioms vertybėms. Ištraukos iš Lju Fandzi knygos “Konfucijaus kanonai citatose ir dialoguose“:

“…* Gerus darbus darantis žmogus negali būti vienišas – būtinai atsiras bendraminčių.

* Neliūdėk, kad neužimi tavęs verto posto, liūdėk tuomet, jei tavo sugebėjimai neatitinka užimamo posto.

* – Ar galima vadovautis vienu įstatymu visą gyvenimą?
– Tas įstatymas – vienybė. Tai, ką darome sau, atsiliepia ir visiems, todėl nedaryk kitam to, ko nenori sau pačiam.

* Išmintingas neabejoja, žmones mylintis neliūdi, drąsus nebijo.

* Neliūdėk, kad žmonės nepažįsta tavęs. Liūdėk, jei pats savęs nepažįsti.

* Štai, pavyzdžiui, aš baigiu pilti kalvą, ir tegul man beliko supilti tik krepšį žemės, bet aš sustoju – štai kas yra sustojimas. Arba, pavyzdžiui, aš lygioje vietoje pradedu pilti kalvą, ir tegul aš supyliau tik vieną krepšį žemės, bet aš jau pradėjau – tai vadinama žengimu į priekį.

* Jei žmogus pats savęs neklausia: “ką man daryti, ką man daryti?“, tai aš nežinau, ką jam daryti..

* Sutikęs išminčių, lygiuokis į jį. Sutikęs nemokšą, atidžiau pažiūrėk į save.

* Jei būsi reiklesnis sau, nei kitiems, tuomet išvengsi nuoskaudų.

* Nepakalbėti su žmogumi, su kuriuo verta pakalbėti – reiškia prarasti žmogų. O kalbėti su žmogumi, su kuriuo kalbėti neverta – reiškia prarasti žodžius. Išmintingas nepraranda nei žmonių, nei žodžių.

* Tik tą klaidą, kuri lieka neištaisyta, galima laikyti tikra klaida.

* Didingas žmogus reiklus sau, menkas – kitiems.

* Mokytis ir nemąstyti – beprasmiška; mąstyti ir nesimokyti – reiškia paskęsti abejonėse.

* Didingas žmogus vienija žmones nepavergdamas jų, menkas gi stengiasi pavergti, todėl nepajėgus jų suvienyti.

* Senovėje žmonės mokėsi, kad tobulėtų, dabar gi mokosi, kad pasipuikuotų prieš kitus.

* Didingo žmogaus mintys – apie teisingumą, menko mintys – apie naudą.

* – Ką reiškia mylėti žmones? Koks yra mylintis žmones žmogus?
– Tai yra giliausia išmintis… Mylintis žmones žmogus, jei jis nori tvirtai stovėti ant kojų, tai padarys taip, kad ir kiti tvirtai stovėtų ant kojų. Jei jis nori, kad jo reikalai gerai klostytųsi, tai jis daro taip, kad ir kitiems jų reikalai gerai klostytųsi. Sugebėti žiūrėti į kitus kaip į patį save – štai pagrindinis meilės žmonėms meno bruožas!

* Didingo žmogaus siekiai – į priekį ir aukštyn, menkas gi leidžiasi vis žemiau.

* Jei gamta žmoguje įveiks kultūrą – gausis laukinis. Jei kultūra įveiks gamtą – gausis knyginių žinių kaupiklis. Tik tas, kuriame gamta ir kultūra pusiausvyroje, gali tapti išminčiumi.“

Saulėto visiems artėjančio savaitgalio!! 😀

Kinų žolelių medicina

Pastaraisiais dešimtmečiais žmonės Vakaruose ėmė kitaip suvokti sveikatą. Pajutę didesnę atsakomybę ir supratę, kad sveikata didžiąja dalimi priklauso nuo paties žmogaus, jie vis dažniau teikia pirmenybę sveikatos išsaugojimui, o ligos atveju gydosi kuo natūralesnėmis priemonėmis. To tikrai galime pasimokyti iš kinų medicinos, kurios didelę dalį sudaro būtent žolelių terapija.

Žolelėmis gydoma labai daug ligų – nuo peršalimo iki chroniškų ligų, nuo nerimo iki sudėtingų psichikos sutrikimų. Jos teikia veiksmingą, bet švelnią pagalbą kūnui ir protui, padeda atgauti pusiausvyrą, o patikimumas pasitvirtino per daugelį amžių. Tinkamai naudojami, augaliniai preparatai neturi jokių šalutinių poveikių. Tai organiniai (organinis – sugebantis save atkartoti, pasidauginti) preparatai, kurie yra tinkamiausi žmogaus (organiniam) kūnui.

Gydymo žolelėmis pradžia Kinijoje siejama su seniausiai žinomu tekstu “Mišiniai 52 negalioms gydyti“ (Whu Shi Er Bing Fang), datuojamu 168 metais prieš Kristų. Tradiciškai kinų medicinoje prie augalų priskiriamos ir kitos substancijos: mineralai, kriauklės, gyvūnai ir vabzdžiai. Norint suprasti, kaip kinai naudoja žoleles, svarbu įvertinti, kad kiekviena žolelė turi savo energiją, kuri, priderinta prie žmogaus energijos, padeda grąžinti sveikatą.

Taigi, pagrindiniai du elementai yra žmogaus energija ir žolelių energija. Tai reiškia, kad augalo parinkimas ir jo naudojimo būdas yra labai individualūs, bet yra ir plačiai naudojamų, laiko patikrintų žolinių preparatų, kurie tinka daugeliui. Paprastai kinų medicinoje tai, kas karšta, vėsinama, o tai, kas šalta – šildoma, ir tokiu būdu yra atstatoma energijų pusiausvyra.

Kinų žolelių medicinoje egzistuoja labai įdomus ryšys tarp naudojamos augalo dalies ir jos naudojimo paskirties. Išorinės augalo dalys – šakelės ir lapai – veikia išorines kūno dalis ir tinka negalavimams, pasireiškiantiems kūno išorėje, pvz., peršalimui ar gripui. Šaknys ir šakniagumbiai, esantys giliai žemėje, paprastai naudojami kūno vidaus organų gydymui.

Be to, augalai, kurie išoriškai atrodo panašūs į tam tikrą žmogaus kūno dalį ar organą, gali būti naudojamas tai kūno daliai gydyti. Pvz., graikinis riešutas yra panašus į žmogaus smegenis ir naudojamas inkstų energijai gydyti, kuri, pagal kinų medicinos principus, tiesiogiai palaiko ir maitina smegenis. Vakaruose ši idėja gerai žinoma žolininkams ir homeopatams. Mineralų ir kriauklių energija yra sunkesnė, ji ramina dvasią, apsaugo nuo nepastovių nuotaikų, nerimo ir nemigos.

Žolelės naudojamos ir pavienės, ir mišiniai. Keletas augalų, sumaišytų kartu, daro stipresnį poveikį – tai sinergetinis (gr.synergetikos – sąveikaujantis, veikiantis ta pačia kryptimi, sustiprinantis vienas kitą) efektas. Jų sudėtis koreguojama individualiai kiekvienam pacientui, bet yra ir bendri mišiniai, kurie vadinami patentais. Patentai būna įvairių formų: piliulės, granulės, tinktūros, aliejai, skysti tepalai bei pleistrai.

Labiausiai paplitęs žolelių naudojimo būdas yra arbatos. Jų nuoviras geriamas mažais gurkšneliais. Kita forma – milteliai – tai susmulkintos žolelės. Jie gali būti beriami ant odos, sergant odos ligomis, o siekiant vietinio poveikio – įtraukiami į nosį ar gerklę. Iš miltelių ruošiami ir nuovirai, jie beriami ir į paprastą arbatą. Jie patogūs naudoti, nes gali būti ilgai laikomi.

Dar viena augalų naudojimo forma – piliulės. Jos daromos iš miltelių ir skysčio, pavyzdžiui, medaus, vandens, ryžių ar kviečių miltų pastos, krakmolo. Piliulės įsisavinamos lėčiau ir paprastai naudojamos kaip tonizuojanti priemonė lėtinių ligų atveju, arba kai reikalingas greitas gydomasis poveikis. Dar piliulės yra gaminamos, kai žolelių negalima kaitinti.

Naudojamos ir granulės – verdami dideli kiekiai nuovirų, jie perkošiami, ir iš nuosėdų bei krakmolo ruošiama granulių masė. Tinktūros – gaminamos mirkant žoleles alkoholyje, jomis dažniausiai gydomi artritai. Retkarčiais tinktūros naudojamos lašais kaip tonizuojanti priemonė. Nealkoholiniai ekstraktai gaunami virinant žoles ant lėtos ugnies vandenyje arba augaliniame aliejuje, kol jis tampa koncentruotas ir tąsus, sirupo konsistencijos.

Šie ekstraktai gali būti geriami arba naudojami ir kaip medicininiai pleistrai. Pleistrai tradiciškai naudojami su prie odos prilimpančia medžiaga ir tinka sausgyslių patempimams ir sumušimams gydyti. Dar viena žolelių paruošimo forma – aliejai ir skysti tepalai. Tai skysti žoliniai vaistai, kurių pagrindą sudaro aliejus. Dažniausiai jie naudojami sužeidimams, sumušimams, sportinėms traumoms gydyti, nes įtrinami tiesiai į sužalotą vietą.

Geriausiai gydytis žolelėmis, kurios auga krašte, kuriame gyvename. Jei naudojame kinų žolelių medicinos preparatus, turime griežtai laikytis rekomenduojamų dozių ir atkreipti dėmesį į įspėjimus. Negalima vartoti tų pačių žolelių ar jų mišinių ilgą laiką, taip pat jokiu būdu nevartoti žolinių preparatų, kurie sukelia neigiamą poveikį – tai pavojinga sveikatai.

Kaip ir visame kame, stebėkime, kas mums tinka, o kas – ne. Turime ir mes gilias žolininkystės tradicijas, kurių patirtį galime pritaikyti ligos atveju. Nors tradicinė kinų medicina pripažinta jau daugelyje Vakarų šalių, jos specialistai visuomet pabrėžia, kad jų sukaupta patirtis yra papildomas šaltinis šalia kito medicinos specialisto gydymo – niekas neneigia šiuolaikinės medicinos pasiekimų, tiesiog vykdoma išmintinga senosios patirties ir modernių technologijų simbiozė. Nepamirškime: užsiimti savigyda yra pavojinga.

Mes pripratome gesinti ligų pasekmes ir nesusimąstome apie ligų priežastis. Todėl, jei susergame, susimąstykime – ar sveikai gyvename, ar sveikai maitinamės, ar pakankamai ilsimės, ar esame ramūs. Kitaip.. nuolat gesinsime pasekmes – ligas, o jų priežastys taip ir liks nepakitusios, ir.. kels naujus negalavimus. Skirkime dėmesio savo sveikatai – tai vienintelis būdas būti sveikiems. 🙂

Ajurveda apie imunitetą

Senieji mokymai vertingi tuo, kad yra paremti ilgamete patirtimi. Šiuolaikinė medicina pasiekė didžiulių aukštumų naujų technologijų, cheminių preparatų srityje ir tikrai labai pagelbėja žmogui kritinėse situacijose. Bet sveikimo, geros sveikatos išlaikymo srityse senieji mokymai yra nepakeičiami. Neturime neigti nei vienų, nei kitų, o išmintingai taikyti tai, kas gali būti pritaikyta.

Senoji Ajurveda moko žmogų būti sveiku – tai jos pagrindinis uždavinys. Artėja šaltasis metų laikotarpis, ir daugelis mūsų jau rūpinamės savo sveikata – geriame vitamininius preparatus, grūdinamės ir visais kitais kiekvienam žinomais būdais stipriname sveikatą. Visi žinome: tam, kad nesirgtume, turime išlaikyti stiprų imunitetą. Žvilgtelėkime, ką apie imunitetą sako Ajurveda.

Imunitetas Ajurvedoje vadinamas Odžas – tai gyvybinė energija, kuri, pranos padedama, kontroliuoja gyvybines funkcijas. Odžas turi savyje visus penkis pagrindinius elementus ir visas gyvybiškai svarbias kūno audinių substancijas, nuo jo priklauso imuninės sistemos ir proto būklė. Žmogus su stipriu Odžu yra patrauklus, sveikas, ramus ir kupinas dvasinės bei fizinės jėgos.

Kai Odžas silpsta – paprastai žmogus savo gyvenimo būdu jį naikina – prasideda įvairios ligos ir nuotaikos svyravimai. Odžą suardo:

– Netinkama mityba, senas pašildytas maistas, mikrobangų krosnelėje gamintas maistas;
– Visos veiklos rūšys, kurios kelia įtampą, tame tarpe ir skrydžiai lėktuvu bei intensyvios sporto rūšys;
– TV, kompiuteriai ir kita technika – dėl jų skleidžiamų bangų dažnių;
– Garsi muzika, triukšmas;
– Neigiamos emocijos: baimė, pyktis, nerimas, liūdesys, gobšumas, nekantrumas ir kt.;
– Pervargimas;
– Pernelyg didelis lytinis aktyvumas.

Taigi, jei silpsta imuninė sistema, pirmiausiai turime peržiūrėti ir koreguoti savo gyvenimo būdą, o tik po to imtis stiprinančių priemonių. Odžą stiprina daugelis dvasinių praktikų, pvz., Rasajana (ilgaamžiškumo menas), tinkama mityba, taip pat augalai ir akmenys. Lietuviai imuniteto stiprinimui turėtų vartoti čiobrelį, baziliką, erškėtuoges, citrinvytį, lyčio (lycium barbarum) vaisius.

Primiršome, kad imunitetą stiprina pienas, nes pastaruoju metu jis nuvertintas, kadangi nemokame jo teisingai vartoti. Pieno negalima gerti šalto, nes tuomet jis padeda susidaryti gleivėms organizme. Tuo tarpu šilto pieno stiklinė su prieskoniais – cinamonu, gvazdikėliais, kardamonu, šafranu – vakare tuščiu skrandžiu sureguliuos visas došas ir padidins Odžą. Prieskoniai panaikina nepageidautiną pieno savybę sudaryti gleives.

Kad imunitetas būtų stiprus, Ajurveda skiria ypatingą dėmesį mitybai. Pagal Ajurvedą visos kūno ligos yra neteisingo virškinimo – įsisavinimo, maisto atliekų pašalinimo – pasekmė. Kad Odžas nenusilptų, labai svarbu, kad maistas būtų kokybiškas, gerai suvirškintas ir visos materialiosios bei subtiliosios maisto energijos pilnai įsisavintos, o virškinimo procese susidariusios atliekos (Ama) pilnai pašalintos.

Ajurveda moko, kad nesuvirškintas maistas yra nuodai (Ama) mūsų kūnui, jausmams, protui ir subtiliosioms energijoms. Šie nuodai savo ruožtu dar ir apsunkina, komplikuoja visą medžiagų apykaitą – susidaro tarsi užburtas sutrikimų ratas. Virškinimo sutrikimo požymiai: blogas kvapas iš burnos, apnašos ant liežuvio, dujų kaupimasis žarnyne, pykinimas ir sunkumas skrandyje.

Norėdami sureguliuoti virškinimą ir sustiprinti virškinimo ugnį (Agni), laikykimės paprastų rekomendacijų: valgykime ekologiškai švarų, be cheminių priedų maistą (geriau pasirinktą pagal došas); vartokime visų šešių skonių (saldus, aštrus, kartus, sūrus, aitrus, rūgštus) maistą, paįvairintą natūraliais prieskoniais; išlaikykime 3-6 valandų pertrauką tarp valgių; valgykime per vieną kartą ne daugiau, nei telpa jūsų sudėtuose delnuose; negerkime šaltų gėrimų ar pieno valgio metu, jei patiekalas labai sausas – užsigerkime keliais gurkšniais karštos arbatos su imbieru ar citrina; valgykime tik tada, kai pajuntame alkį; nevalgykime susijaudinę; pasistenkime dažniau valgyti namie; jei organizmas užterštas, valgykime tik šiltą maistą.

Ajurveda moko žmogų įsiklausyti į save, būti savimi, neskubėti, naudotis gamtos teikiamais vaistais ir tokiu būdu būti sveiku. Būtent iš Vedų yra kilęs teiginys, kad kiekvienas tinkamai parinktas maisto produktas yra mums kaip vaistas. Šį teiginį pripažįsta ir žymiausi pasaulio gydytojai. Ajurvedos mitybos filosofija rekomenduoja ne vien sočiai prikimšti pilvą, bet ir stiprintis bei gydytis maistu ir augalais. Ajurveda pirmoji pradėjo naudoti maisto papildus, kurie gydo kūną ir sielą ir stiprina imuninę sistemą – Odžą.

Šių dienų mokslas, ištyrinėjęs Ajurvedos rekomendacijas ir pradėjęs jas taikyti moderniose klinikose, nustatė, kad tai viena iš geriausių mitybos koncepcijų, kurios pagrindiniai principai yra tokie:

– Valgoma daug nesmulkintų kruopų, todėl gaunama maistinių skaidulų, ir geriau funkcionuoja žarnynas, stiprėja imunitetas;
– Mažai riebalų, iš jų naudojami tik aliejai;
– Nevartojamas rafinuotas cukrus ir gaminiai su juo;
– Daug mineralinių medžiagų, kurių yra negludintose kruopose, daržovėse, prieskoniuose;
– Nedaug gyvulinių baltymų, bet vartojami pieno produktai, kurių baltymai ypač vertingi;
– Nevartojami stimuliatoriai – alkoholis, kava, gazuoti tonikai;
– Vartojami įvairūs maisto papildai – tai su medumi arba specialia medžio derva (mira) sumaišyti įvairūs džiovinti vaistingieji augalai, taip pat vaisių džemai.

Visuomet pravartu žvilgtelėti į senųjų mokslų rekomendacijas – juk jos paremtos didžiule patirtimi – ir pritaikyti tai, kas mums asmeniškai tinka. Ajurvedos rekomendacijų praktinis taikymas padeda stiprinti imunitetą, padeda išlaikyti puikią sveikatą, gerą proto bei jausmų būseną. Sveikas žmogus – laimingas žmogus, jis yra kūrybingas ir spinduliuoja gerumą 🙂 ..

Ką jūs apie tai manote?

(pagal dr. V.Lad knygą “Ajurveda“ ir dr. D.Sekmokienės darbus)

Tiesos metas

“…Tikrosios išminties krislų gali slypėti visur: atsitiktinėje frazėje, kurią jums ištarė sutiktas draugas, dainos žodžiuose, kuri dabar skamba per radiją, knygoje, kuri pateko į jūsų rankas “visai atsitiktinai“, ir tyliame balselyje, kuris kartais suskamba jūsų galvoje. Gyvenimas vis kalba apie Gyvenimą. Taip, Gyvenimas kiekvieną akimirką perduoda žinią.

…Esama žmonių, kurie savo gyvenimu nori iš tiesų pakeisti pasaulį, ir jie gali tai padaryti. Galbūt jie nepakeis pasaulio tapę jo lyderiais, galbūt nepakeis jo vadovaudami miniai, rašydami perkamiausias knygas ar dainuodami populiarias dainas… Pasaulį jie keis ramiai keliaudami per gyvenimą. Ir vis dėlto jie liks atminty tų, kurių širdis palies ir pakeis vien dėl to, kad jie kitokie. Nes jie elgsis taip, kaip jiems liepia širdis, žingsniuos kitu ritmu. Jie yra Keitėjai, tokia jų esmė. Visa kas pasikeičia, vos jiems įėjus į kambarį, viskas ima atrodyti kitaip, akimirksniu visa kas tampa gerai…

… Pasaulis yra toks, kokį jį sukūrė žmonės. Jis nebūtinai turi būti toks, tačiau gyvenimas atspindi kiekvieną mintį. Pasaulyje, kuriame gyvename, atsispindi žmonijos kolektyvinis protas ir visos idėjos, kilusios ir tebekylančios nuo amžių pradžios iki dabar. Mes galime rasti būdų sugyventi, būti geri ir mylėti vieni kitus, tačiau tai sugebėsime tik atsikratę senųjų pasaulėvokos pagrindų. Nepraraskime vilties, nesiliaukime vėl ir vėl bandyti keisti pasaulio, nebent manome, kad jis mums tinka ir toks.

Žemės, šios planetos žmonės gyvena tokį gyvenimą, kokį įsivaizduoja dauguma. Žmonijos įsitikinimų visuma ir pasaulėžiūra paremta galybe sampratų, kurios, tiesą sakant, tėra gryni nesusipratimai… Jūs žinote, kad daugybė žmonių yra veidmainiai – kalba viena, o daro kita. Ir jie mano, kad jūs tų dalykų nematote. Jie mano, kad kad jūs jų netgi nestebite, o jei ir stebite, tai esate pernelyg nenuovokūs, kad juos perprastumėte. Tačiau viskas ima keistis. Pasaulis pasikeis tuomet, kai pasikeis daugumos žmonių pasaulėžiūra.

…Kūrybinė galia atsiskleidžia trejopai: mintimis, žodžiais ir veiksmais.Nes mintys, žodžiai ir veiksmai yra energija. Cirkuliuodama ji kuria kitas energijas. Tos energijos sukelia ištisus įvykius. Visi kada nors vykę įvykiai, visa, kas kada nors buvo išrasta, pagaminta ar pasiekta, prasidėjo nuo kieno nors prote gimusios minties. Tuomet ji virto žodžiais, kurie galiausia buvo ištarti ir tapo veiksmais. Štai visi trys Kūrybos Įrankiai, daugiau jokių nėra.

… Gyvenimą reikia gyventi su meile, o ne jaučiant neapykantą; gyventi išplėstomis rankomis, o ne stumiant gyvenimą šalin; gyvenimą reikia gerbti, o ne paminti kiekvienu veiksmu, mintimi ar žodžiu. Meilė gyvenimą sutvirtina ir įprasmina, o neapykanta atima iš žmonių jėgas ir gyvenimą sunaikina. Visų svarbiausia yra Meilė.

… Niekuomet nebūna taip, kad nebūtų pasirinkimo. Žmogaus pasirinkimas visuomet atspindi jo norus ir vertybes. Tas procesas vyksta visą gyvenimą: nuolat darome tam tikrus sprendimus, nuolat turime tam tikrų troškimų ir jais atskleidžiame, kas tuo metu esame.

… Visuomet atminkime, kad paklusti ir kurti yra du skirtingi dalykai. Didžiausia dovana žmogui yra gyvenimas. Tai galimybė kurti ir perkurti save kiekvieną dabarties akimirką, sukurti nuostabiausią Savęs variantą…

… Jei gniuždo tai, “koks yra gyvenimas“, pasistenkite išreikšti savo nepasitenkinimą pozityviai, kad tai padėtų kitiems keisti savuosius įsitikinimus, tuomet po truputį nepalankios sąlygos ims nykti. Pasistenkite neteisti ir nesmerkti žmonių ir aplinkybių, atsirandančių viename ar kitame gyvenimo etape – kai fiksuojamės į blogį, mes jį palaikome ir auginame savo negatyviomis mintimis. Geriau rašykite naują gyvenimo pjesę, būkite jos režisieriumi ir pagrindiniu veikėju. Gyvenimui jūs galite suteikti naują prasmę.

… Niekada nebūna netinkamas laikas ištarti “Aš tave myliu“. Tik.. ištarkite tai širdimi, o ne tik žodžiais. Meilę sau ir meilę kitiems patiriate tada, kai imate suprasti, kad visų jūsų galutinis tikslas yra tas pats. Meilė yra besąlygiška, jei jai to trūksta, tai ne meilė, o egoizmas, savo interesų paisymas. Meilė yra bendrų interesų paisymas, tai jungianti jėga. Meilė nėra atsakas, Meilė – tai sprendimas.“

(Iš N.D.Walch’o knygų)

Gražaus visiems artėjančio savaitgalio!! 😀

Apie atleidimą

Atleidimo – kitiems ar sau – pamokos yra vienos iš sunkiausių. Teoriškai dauguma galime pasvarstyti, kad galėtume daug ką atleisti, ypač artimam žmogui.. Realybėje visa tai žymiai sunkiau įgyvendinti. Juk situacijos gyvenime kartais būna netikėtos, nes esame susaistyti įvairiais ryšiais, ir jei galime atsakyti už savo mintis ir poelgius, tai už kito žmogaus poelgius – tikrai ne.

Ar sunku atleisti? Gal ir lengva situacijose, kurios neliečia mūsų asmeniškai, kai susiduriame su žmonėmis, kurių nepažįstame. Tarkim, stumteli skubėjęs pro šalį praeivis, ar parduotuvėje be eilės įsmunka pirkėjas, ypač jei tarsteli “atsiprašau“ ar atsiklausia. Tuomet galime pagalvoti: taip, esame ramūs, tolerantiški žmonės ir tokias smulkmenas galime lengvai paleisti, atleisti ir neužsikabinti už jų emociškai.

Taip, iš tiesų lengva, nes tai nieko nekeičiantys epizodai, jei patys už jų neužsikabiname. Tačiau tai tik mažos, bet, žinoma, kaip ir viskas gyvenime – svarbios atleidimo pamokėlės. Tikrasis iššūkis yra tuomet, kai mūsų artimas žmogus, kurį mylime, padaro kažką, kas labai įskaudina. Arba nepažįstamas žmogus pasielgia taip, kad jo poelgis ilgam išmuša mus iš vėžių. Kaip tuomet?

Visos prieš tai turėtos nuostatos, besąlygiškumo ir atleidimo teorijos per akimirką, dėl didžiulio vidinio skausmo netenka savo galios. Pradžioje toks išgyvenimas tiek skaudus, kad rodos, neįmanoma viso to išgyventi: kankinančios mintys, perpintos su pykčiu atakuoja be perstojo, o šalia dar bejėgiškumo, keršto ir kitų emocijų paletė, kurių net nesitikėjome turintys..

Skausmas gena nutraukti ryšius su skriaudėju, arba įskaudinti ir jį. Tai tipiška pradinė reakcija, kurią sustabdyti sunku, todėl turime duoti sau laiko išgyventi ir suvokti visas su įvykiu susijusias emocijas. Kai jos aprims, galėsime ramiau pažvelgti į situaciją. Tuomet turime pažiūrėti tiesiai į tai, kas ypač skausminga, kitaip skausmui ir visoms negatyvioms emocijoms nebus pabaigos, ir mes suksimės tame ydingame neapykantos rate.

Kankinančios emocijos mažina savivertę, iškreipia pačią situaciją, o kur dar mintys, kad tai “užsidirbome“, “nusipelnėme“, kad buvome nepakankamai geri.. Galvojome, kad su mumis taip niekuomet neatsitiks – bet kam, tik ne mums.. Ir vis dėlto tai įvyko, todėl kaltinimai ar savigrauža tikrai nepadės. Kaip žinome, atsakyti už kito žmogaus poelgius mes negalime, todėl imkimės “taisyti“ savąją problemos dalį. Kaip?

Atleidimu pirmiausiai – tai būtina sąlyga, jei nenorime, kad tokia situacija taptų ilgalaikiu skausmo šaltiniu. Nei vienas žmogus negali jaustis gerai, jei pyksta ant kito žmogaus (ar ant savęs). Nenorėjimas ar negalėjimas atleisti visada nurodo į išdidumą. Nepamirškime, kad išdidumas ir orumas yra skirtingi dalykai: orumas yra normalus žmogaus savivertės suvokimas, o išdidumas visada yra iškėlimas savęs virš kitų. Atleisti sunku, kai žmogus egoistas, nes ego nuolat “šnibžda“, kad kalti visi aplinkui, tik ne pats egoistas.

Atleisti kitam labai padeda, kai pabandome įsivaizduoti save kito žmogaus vietoje. Juk nei vienas žmogus nesijaučia gerai, jei padaro bloga kitam – jis taip pat kenčia, nors ne visada tai parodo. Beje, psichologai tvirtina, kad atleisti kitam yra lengviau, nei sau.. Kai atleidžiame, paleidžiame pirmiausiai patys save iš pykčio spąstų: juk pykdami esame išbalansuoti, ir tas pyktis labiausiai veikia.. mus pačius. Nustokime kaltinti – tai taip pat palengvins atleidimą.

Žinoma, tai svarbi pamoka – juk tikrosios žmogaus savybės išryškėja būtent kritinėse situacijose. Todėl sukaupkime visas savo gerąsias savybes ir atleiskime. Atleidimas – tai tarsi žalia šviesa, leidžianti toliau judėti į priekį gyvenime, atnešanti didžiulį palengvėjimą. Atleidimas išlaisvina, atveria galimybes tolimesniam dvasiniam tobulėjimui ir harmonijai. Ir, priešingai – kaltinimai, pyktis, mintys apie kerštą prislėgs nepakeliama našta ir stabdys mūsų dvasinį augimą. Tokiomis emocijomis neigiamai veiksime ir savo artimus žmones bei visus aplinkinius.

Klaidas darome visi, bet ne visi jas taisome. Kai suvokiame, kad suklydome, klaida tampa pamokančia patirtimi, ir mes jos daugiau nebekartojame, nes gerai žinome pasekmes. Klaida gali būti ne tik netikęs poelgis, bet ir nesugebėjimas atleisti. Atleidimas atneša didžiulį palengvėjimą ne tik mums, bet ir padeda skriaudėjui lengviau suvokti savo klaidą. Atleidimas stabdo pykčio augimą, nes sėdami pyktį, pyktį ir pjausime.

Atleiskime iš širdies, ne tik žodžiais, tuomet jausmai, o kartu ir gyvenimas akimirksniu pasikeis – į juos sugrįš meilė ir harmonija. Atleidimas – nelengva, bet būtina išmokti pamoka.. Ar susimąstėte kada apie tai, ar sutinkate?