Autorius: Ruvi

Psichologas S. Vygonskis savo knygoje “Kita interneto pusė“ iššifravo vadinamus “avatarus“, angliškai dar vadinamus “user pick“. Visi žinome, kad tai paveikslėliai, kuriais prisistatome internetinėje erdvėje.

Autorius teigia, kad iš to, kokius žmogus pasirenka vaizdus, galime daug sužinoti. Įdomu, kad tikra žmogaus nuotrauka atskleidžia mažiau, nei pasirinktas tam tikras simbolis. Tačiau ir nuotrauka gali daug papasakoti – rodomais nuotraukoje gestais ar pasirinkta poza.

Beje, nėra jokios patologijos tame, kad žmogus nenori rodyti savo tikrosios nuotraukos, internetas – erdvė, kur žmonės dažniausiai renkasi simbolius. Pavyzdžiui, nepasitikintys savimi dažnai pasirenka simbolizuojančius jėgą ir didybę paveikslėlius – taip kompensuojamas pasąmoninis noras tokiu būti.

Neretai pasirenkami vaizdai, atspindintys žmogaus idealą ar aukštus tikslus. Ir tai dėsninga, nes tobulėjimas – natūralus žmogaus siekis. Kartais paveikslėlis gali būti ir magiškas ženklas, tarsi apsauga nuo išorės.

Dažnas “avatarų“ keitimas gali rodyti ir nepastovumą, ir naujų įspūdžių siekį. Pavojinga grupė – pikti, sarkastiški, antihumaniški motyvai, parodantys žmogaus psichologines problemas. Na, o nuteikiantys bendrauti paveikslėliai yra pirmiausiai gražūs, taikūs ir harmoningi :)..

Dabar smulkiau apie dažniausiai pasitaikančias vaizdų grupes:

– Jei žmogus įdeda savo nuotrauką, tuomet svarbu – kokią. Nuotrauka be neigiamų emocijų – puiku. O jei demonstruojamas agresyvumas, pikti ar nepadorūs gestai – verta susimąstyti, kodėl.

– Kažkokio įžymaus žmogaus nuotrauka. Deja, tai dažniausiai patvirtina nepilnavertiškumo pojūtį. Kaip teigia psichologas, žmogus su normaliu savęs vertinimu nesislėps už įžymybės, nes jaučia savo unikalumą ir nesistengia nei kažko kopijuoti, nei būti į kažką panašus.

– Nuogo žmogaus nuotrauka. Tai atviras kvietimas intymiems santykiams. Vyras tokia nuotrauka sako: “štai koks aš galingas ir stiprus..“, o moteris: “aš tokia patraukli ir aistringa, niekas man neatsispirs..“

– Priešingos lyties žmogaus nuotrauka. Reiškia, kad žmogus gali turėti vyriškų ar moteriškų savybių. Tai atspindi pasaulines tendencijas: vyrai moteriškėja, o moterys – vyriškėja.

– Ne savo, o kito, “idealaus“ žmogaus atvaizdas. Parodo, kad žmogus norėtų būti toks, koks yra žmogus paveikslėlyje, tai jam suteikia pasitikėjimo.

– Animacinių filmukų herojai ar epizodai. Tai greičiausiai reiškia, kad žmogus tiesiog mėgsta šį meno žanrą.

– Kažkoks daiktas, gali būti bet kas: knyga, muzikinis instrumentas, automobilis ir t.t.. Tokie paveikslėliai paprastai atspindi žmogaus polinkius, tikslus ir pomėgius. Taip simboliškai parodoma tai, kas žmogui yra svarbu.

– Gamta: kalnai, jūra, miškai, augalai, gyvūnai ir pan. – visa tai simbolizuoja vidinį žmogaus pasaulį. Tokie paveikslėliai labai daug pasako apie žmogaus charakterį: jei žmogus harmonijoje su gamta, tuomet jis harmonijoje ir su savimi :)..

Galime sutikti su autoriaus išvadomis, galime prieštarauti – tačiau logikos jo išvadose yra. Juk kokie esame mes, taip save išreiškiame ir realiame pasaulyje, ir virtualioje erdvėje..

Tiesa, virtualioje erdvėje naudojame daugiau simbolių ir ženklų, kurie dažnai pasako net daugiau, nei atviras tekstas. Nors.. gali atrodyti, kad esame labai gerai už tų “avatarų“ pasislėpę 🙂 ..

Kai gyvename harmonijoje su savimi ir aplinka, mes esame laimingi. O kai elgiamės neteisingai, gyvenime atsiranda įvairūs ženklai, kurie nurodo mūsų klaidas. Jei esame sąmoningi ir atidūs, mes juos pastebime ir galime keisti savo elgesį.

Atrodytų, viskas paprasta – tačiau tų ženklų mes dažnai nesuprantame, o dėl nesėkmių pasineriame į negatyvias emocijas ir kaltinimus. Toks elgesys tik dar labiau pablogina bet kokią situaciją, todėl labai svarbu išmokti suprasti gyvenimo ženklus – juk jie parodo mums, kad nuklydome nuo teisingo kelio.

Pirmuosius ženklus rodo mūsų emocinė būsena – tai subtiliausia užuomina į neteisingą elgesį. Reikia išmokti įsiklausyti į save ir laiku pastebėti nerimą, prislėgtumą ar įtampą. Tokios būsenos visuomet turi priežastis, todėl svarbu jas atsekti.

Negalima šių būsenų slopinti ar ignoruoti: jei jaučiame emocinį diskomfortą, reiškia, turime sustoti ir susimąstyti – kas jį sukelia. Priežastys gali būti įvairios: įsisukome į skubėjimą, neteisingai pasielgėme, ne tuo užsiimame ir t.t..

Jei ignoruojame savo emocinę būseną, gyvenimas siunčia signalus per “atsitiktinius“, netikėtus įvykius. Tai gali būti pasikartojantys trukdymai kažką atlikti ar pasakyti (pvz., neįmanoma prisiskambinti, vėlavimas ir pan.); nugirsta įsimintina frazė; primygtinai siūloma knyga ir pan. Šiuos ženklus dažniausiai pastebime po kažkokių nemalonių įvykių, todėl turime atkreipti į juos dėmesį, ypač jei jie kartojasi.

Tokie signalai gali būti siunčiami ir “atviru tekstu“ – galime sutikti žmogų, pvz., psichologą ar dvasinį vadovą ir paskaitoje ar pokalbyje išgirsti tiesioginį mūsų nesėkmių paaiškinimą. Tiesmukesnė forma – įžeidinėjimai arba “įspėjimai“ – kai pagalvoję kažką blogo, galime tuoj pat susižeisti (paslysti, įsipjauti ir pan.).

Jeigu nepastebime ankstesnių signalų, tuomet ženklus gauname per situacijas mūsų gyvenime: žlunga įvairūs planai, prasideda bendravimo krizės, apgavystės ir pan.. Jos negatyvios, todėl priverčia sustoti, susimąstyti, analizuoti ir peržvelgti savo gyvenimo vertybes.

Jei to nepadarome, gali prasidėti nesėkmių ruožas. Tai ženklai, nurodantys sunkesnes pamokas. Jos paliečia tą sritį, kuri žmogui atrodo svarbiausia: sveikata, artimi santykiai, materialinė padėtis, profesija, t.y., ten, kur žmogus negali nepastebėti.

Tai dažniausiai skausmingos pamokos, dėl išgyvenimų (kaltės jausmo, aukos jausmo, nevilties) neleidžiančios pamatyti išeitį. Jos sunkiau sprendžiamos, tačiau mechanizmas toks pats: suprasti įvykių priežastis, jų nekartoti ir kiek įmanoma, taisyti pasekmes – nuo įvykių iki savo emocinės būsenos.

Žinoma, lengviausiai pastebima ir ištaisoma yra mūsų emocinė būsena. Kuo ryškesni gyvenimo ženklai, tuo daugiau laiko ir pastangų reikia situacijai pataisyti. O ir gyvenimo ženklus gali pamatyti sąmoningi, dvasiškai augantys žmonės.

Inertiškai mąstančiam, miegančios sąmonės žmogui viskas gyvenime atrodo kaip atsitiktinumai ir netikėtumai, kurių jis nesusieja su savo mąstymu ir elgesiu. Toks žmogus gyvena iš išorės įdiegtais kriterijais, jo sąmonė veikia pasitelkdama šablonus, o ne kūrybinį mąstymą.

Tačiau kiekvienam žmogui būna prašviesėjimo momentai, kai jis suvokia, kad gyvenimas pagal svetimą valią jam netinka. Išeitis – būti savimi, būti laisvu ir atsakingu už savo gyvenimą. Kai suprantame, kad viskas yra mūsų pačių rankose, štai tuomet, siekdami harmonijos ir pradedame pastebėti gyvenimo ženklus..

Visi gyvenimo ženklai nurodo mūsų gyvenimo pamokas, ir jei jų neišmokstame, gali tekti spręsti vis sunkesnius uždavinius. Jei gyvenimo pamoka išmokta – gyvenimas keičiasi į gerą pusę. Tuomet jaučiame, kad pasielgėme teisingai ir gyvenimo ženklų dėka išmokstame gyventi harmonijoje :)..

Dažniausiai abejingumas lyginamas su siena arba ledu. Kartais jis vadinamas mūsų amžiaus rykšte ir visų žmonijos blogybių šaknimi. Akivaizdu, kad tai neigiama savybė, tačiau abejingų žmonių matome vis daugiau. Kodėl žmonės pasidaro abejingi?

Priežastys gali būti vaikystėje dėl neteisingo auklėjimo – meilės ir švelnumo trūkumo, tėvų dėmesio ir palaikymo trūkumo, t.y., abejingi tėvai auklėja abejingus vaikus. Abejingumą skatina ir aplinkos poveikis – propaguojamas egoizmas ir paviršutiniškumas.

Abejingu žmogus gali tapti ir dėl vidinių prieštaravimų, kai kažkokie deklaruojami dalykai neatitinka tikrovės. Tokiu atveju žmogus užsidaro savo pasaulėlyje, kuris jam atrodo saugesnis, nei realybė, o viskas, kas vyksta aplinkui, pasidaro nesvarbu – tai tarsi apsauga nuo to, kas skaudina.

Abejingas žmogus tyli tuomet, kai reikia kalbėti, neveikia, kai reikia veikti, niekur nesikiša ir tikisi, kad viskas apsieis be jo, kad geriau tyliai palaukti. Jis abejingas ir kitų skausmui. Todėl abejingumas dažnai prilyginamas bailumui ir niekšiškumui.

Dažniausiai žmonės nepripažįsta, kad yra abejingi ir maskuoja tai įvairiais pasiteisinimais: “ne mano problema“, “nenoriu gilintis“, “patys kalti“, “nenoriu trukdyti“ ir t.t.. Būna ir taip, kad žmogus abejingumą laiko gera savybe, todėl randa “logišką“ paaiškinimą: “tokie laikai“, “visiems nepadėsi“, “nieko asmeniško, tik darbas“ ir t.t..

Tokie žmonės atbunka – iš pradžių jie nejautrūs smulkmenoms, vėliau – svetimam skausmui ir socialinėms problemoms. Taip atsiranda pragmatiški, formalūs vykdytojai visuose visuomenės sluoksniuose, apie tai rašytojas A. Jasenskis rašė: “Bijok abejingų – tik su jų tyliu pritarimu Žemėje vyksta baisiausi dalykai“.

Mes esame žmonės, mums duoti jausmai ir emocijos – per juos pažįstame save ir pasaulį. Būtent abejingumas palengva gesina viską, kas žmoniška, todėl abejingi žmonės – dvasiškai tingūs, siauro suvokimo, sunkiai bendraujantys, egoistiški, nekūrybingi.

Vienintelis dalykas, kas gali sujaudinti abejingą – jis pats ir viskas, kas liečia jo interesus. Štai toks abejingojo portretas: šaltas viskam, kas jo asmeniškai neliečia, ir kryptingas ten, kur jam svarbu. Tarpusavio santykiuose abejingumas žeidžia labiausiai, todėl jį dažnai lydi vienatvė.

Kartais galime painioti ramybę su abejingumu. Tačiau mokėjimas išlikti ramiu ir valdyti savo jausmus, jei to reikia – teigiamos savybės, nes žmogus yra jautrus ir išgyvena jausmus. O štai abejingas nesugeba giliai jausti, yra paviršutiniškas – dėl to jis gali pasidaryti net žiaurus.

Neatsiejami abejingumo palydovai – šaltumas santykiuose, nesugebėjimas mylėti ir užjausti, suprasti kitų žmonių jausmus ir poreikius. Abejingumas palengva naikina vienybę, meilę, pasitikėjimą, draugystę – viską, kas jungia žmones.

Pabandykime įsivaizduoti analogiją su žmogaus organizmu – jei, tarkim, susižeisime pirštą, kūnas nesako: “tai ne mano problema“, “visiems nepadėsi“.. Atvirkščiai, organizmas mobilizuoja visas pajėgas ir padeda jam pasveikti – jo ir visų labui.

Taip ir kiekvienas žmogus yra žmonijos dalis, didelės visumos dalis. Jei žmonės bus abejingi – palengva žlugs viskas, kas juos vienija. Rašytojas B. Šo rašė, kad abejingumas yra nežmoniškumo pagrindas, todėl – nebūkime abejingi!

Dvasinė stiprybė išryškėja kritinėse gyvenimo situacijose – pagal žmogaus reakcijas į jas pamatome, koks iš tikrųjų yra žmogus. Dvasiškai stiprus žmogus stengiasi atlikti viską, kad pagerintų situaciją, jis gali būti ir atrama silpnesniems, nes jam tai natūralu – padėti tiems, kam to reikia.

Dvasiškai silpnas žmogus gali išoriškai atrodyti stiprus, tačiau kritinėje situacijoje blaškosi, panikuoja, atlieka nelogiškus veiksmus, kurie ir kyla iš bejėgiškumo. Kritinės situacijos – tarsi lakmuso popierėlis dvasinei žmogaus būsenai, kurios pagrindas – moralinės savybės, o ne išoriniai ar deklaruojami dalykai.

Moralus žmogus – tai dorovingas, padorus žmogus. Žmonės gali susigalvoti įvairiausių taisyklių ar įstatymų (kadais ir vergovė buvo įteisinta..), tačiau būtent dorovė padaro žmogų tikru žmogumi. Todėl ir mūsų šviesuolis Vydūnas kvietė visus pirmiausiai tapti žmoniškais, remtis dorove – kitaip visa kita netenka prasmės.

Moralė nėra išgalvotas dalykas, tai dvasingumo pagrindas. Žodynas žodį “dvasingas“ aiškina kaip “turintis daug psichinės energijos“. Kas gi ta psichinė energija? Tai Kūrinijos energija, kuri yra visa ko pagrindas: pati Visata yra psichinės energijos išraiška.

Ji palaiko visa, kas gyva, tame tarpe ir žmogų. Kiekvienas žmogaus veiksmas ar mintis, o taip pat pati žmogaus gyvybė yra šios energijos išraiška. Psichinė energija yra augalų sėklose – ji duoda gyvybę ir didžiuliam medžiui, ir trapiai gėlei. Ji yra ir gyvūnuose, ir paukščiuose, ir vabzdžiuose..

Šios energijos savybė – nuolatinis judėjimas ir vystymasis, ji negali būti statiška. Žino žmogus apie psichinę energiją ir jos veikimo principus ar ne, rūpinasi savo veiksmų bei minčių kokybe ar ne – tačiau būtent psichinė energija ir yra gyvenimo valdymo įrankis ir didžiulė dvasinė jėga.

Žmogus gali panaudoti šią energiją evoliucijai, vystymuisi – tuomet jis bus harmonijoje su Visatos dėsniais ir bus dvasiškai stiprus. Jis gali panaudoti ją ir griovimui – tačiau tuomet jis veiks prieš Visatos dėsnius – ir tai sekins jo jėgas, todėl žmogus bus dvasiškai silpnas.

Dvasines jėgas atima visi negatyvūs veiksmai ir mintys. Tai jaučiame visi: pakanka žmogui padaryti kažką blogo, ir tai visada palieka kartėlį bei sąžinės graužatį. Bet jei tokius veiksmus kartojame, jautrumas blogiui atbunka, ir žmogui pradeda atrodyti “normalu“ tai, kas yra blogai.

Dėl blogų poelgių žmogaus širdis pasidaro šalta, todėl sakoma, kad bloga darantis žmogus yra beširdis. Beširdžio žmogaus ir protas pasidaro šaltas – jis tampa nejautrus bet kokioms žmogiškumo apraiškoms, o juo labiau kito žmogaus skausmui ar nelaimei.

Blogi darbai ir mintys panaikinami tik gerais poelgiais ir mintimis – tuo pačiu stiprinama ir žmogaus dvasinė jėga. Lengviau pastebėti ir stabdyti negatyvumo apraiškas: tai tas pats, kaip pašalinti dar neįsišaknijusį blogio daigą. O maitinti blogį, atiduoti jam savo gyvybines jėgas – tas pats, kaip užauginti didelį blogio medį, kurį išrauti gali būti sunku.

Mūsų dvasinė stiprybė priklauso nuo mūsų psichinės energijos valdymo. Jos valdymas ir yra dvasingumo vystymas, o visos bendražmogiškos vertybės: laisvė, atsakomybė, teisingumas, vienybė, tiesa, sąžiningumas, meilė, orumas, altruizmas, nuoširdumas, kilnumas – stiprina mūsų dvasią.

Viskas, kas daroma neteisingai, atneša nusivylimą, skausmą bei daro mus dvasiškai silpnais ir dėl to lengvai įtakojamais. Darykime gerus darbus, būkime teisingi, būkime dėmesingi vieni kitiems, padėkime tiems, kam reikia pagalbos, būkime dvasiškai stiprūs! Būkime Žmoniški..