Autorius: Ruvi

* Žmogaus gabumai, kūrybingumas ir veiklos efektyvumas priklauso nuo gebėjimo valdyti ir sutelkti savo dėmesį. Tai lyg fakelas, nušviečiantis psichikos veiklą.

* Dėmesio priešingybė – išsiblaškymas, paviršutiniškumas, negalėjimas susikaupti, nedėmesingumas.

* Dėmesys – visų sąmonės pažinimo procesų esminė dalis. Kai žmogus dėmesingas, jo sąmonė aktyvi – jis ne tik girdi, bet ir klausosi; ne tik žiūri, bet ir mato. Būtent dėmesingumas nurodo žmogaus sąmoningumo lygmenį.

* Prigimtinis dėmesingumas duotas kiekvienam žmogui kaip įgimtas gebėjimas pasirinktinai reaguoti į kažkokius išorinius arba vidinius stimulus, turinčius naujos informacijos. O ir kiekviena gyva būtybė pasidaro dėmesinga tam, kas gali jai grėsti ar yra netikėta.

* Kiekvienas žmogus pradžioje turi tik išorinį dėmesingumą. Išorinis dėmesys nukreiptas į išorę, vidinis – į sąmonę. Vidinis dėmesys ieško ne informacijos, o žinių ir patirties.

* Vidinis dėmesingumas susietas su žmogaus tikruoju “aš“ ir širdimi. Tai gyvenimas iš vidaus į išorę, jis pasireiškia gebėjimu sutelkti savo dėmesį ir atsiriboti nuo pašalinių dirgiklių. Tuo tarpu išorinis dėmesys blaško ir atitraukia nuo vidinio “aš“.

* Dėmesys gali būti vidinis ir išorinis, siauras ir platus, lengvai ar sunkiai skaidomas, greitai arba sunkiai perjungiamas, koncentruotas ir paviršutiniškas. Tai priklauso nuo daugelio faktorių: intereso, sudėtingumo, supratimo ir žmogaus individualių ypatumų.

* Aktyvus (sąmoningas) dėmesys yra valdomas, t.y., pasirenkama – į ką kreipti dėmesį. Pasyvus (jį turi ir gyvūnai) reaguoja į netikėtą triukšmą, ryškias spalvas, būseną (alkis, skausmas), naujus įspūdžius.

* Pernelyg didelis dėmesys išoriniams dalykams silpnina dėmesį vidiniams procesams. Nevaldomas dėmesys turi savybę “šokinėti“ nuo vieno objekto prie kito.

* Šiuolaikinio žmogaus sąmonė “pririšta“ prie išorinio pasaulio. Jei žmogus vartotojas, tuomet jo vidinis pasaulis uždarytas, ir jis negali vystyti vidinio dėmesingumo.

* Dėmesį blaško ir informacijos gausybė – žmogaus regėjimas ir klausa nuo pat ryto veikia perkrovos režimu ir nepajėgi apdoroti tiek informacijos, todėl dirba paviršutiniškai.

* Vienu metu iš kelių šaltinių sklindanti informacija (žodinė, vaizdinė) varžosi ir sudaro viena kitai trukdžius.

* Tokiu būdu informacija persisotinama ir ji tampa tik išoriniu triukšmu. Tai atima žmogaus vidinę ramybę. Galiausiai jis pradeda bijoti pasilikti tyloje su savo mintimis.

* O juk normaliai organizmo ir psichikos veiklai – tame tarpe ir gebėjimui sutelkti dėmesį – žmogui būtina periodiškai pabūti vienam tyloje. Taip pasiekiama vidinė ramybė ir pusiausvyra, kuri reikalinga ir gautos informacijos apdorojimui.

* Informacijos gausos laikais žmogui ypač svarbu ugdyti dėmesingumą tam, kas tikrai svarbu ir negaišti laiko menkavertei informacijai.

* Jei žmogus lavina dėmesį, tuomet jis išsiugdo vertingą savybę – dėmesingumą. Dėmesys lavinamas ir tikslo iškėlimu – tai išmoko veikti sąmoningai kryptingai.

* Suaugusio žmogaus dėmesio spektras – nuo 4 iki 6 objektų vienu metu; vaiko – ne daugiau kaip 2. Jei vaikas teisingai ugdomas, jo dėmesingumas augant didėja.

* Reikia atminti, kad dėmesio koncentracijos metu yra “dėmesingumo krizės“. T.y., žmogus gali įsisavinti informaciją tam tikrais kiekiais ir intervalais: pirmasis 10-15 minučių, po kurio daroma minutės pertraukėlė; antrasis intervalas toks pat, o trečiasis jau 8-10 minučių, po kurio reikia daryti ilgesnę pertrauką.

* Beje, nuovargis dėl dėmesio koncentracijos gali būti ne mažesnis, nei po fizinio krūvio.

* Dvasiškai augančiam žmogui ypač svarbus vidinis dėmesingumas. O štai nukreiptas tik į išorinius objektus dėmesys mažina žmogaus sąmoningumą.

* Koks yra žmogus – galime spręsti pagal tai, į ką jis kreipia savo dėmesį..

* Atminkime: kas valdo žmogaus dėmesį, tas valdo ir žmogų. Nes kur mūsų dėmesys – ten mūsų mintys, mūsų veiksmai ir gyvenimiška energija. Būkime dėmesingi :).

Ko gero, nėra mūsų laikais žmonių, kurie nežinotų žodžio “informacija“ reikšmės. Ne veltui yra tiek daug posakių apie tai: turintis informaciją valdo; informacija – poveikio įrankis; informuotas – reiškia perspėtas, ir t.t..

Ir dažnas supranta, kad per informaciją yra daromas tam tikras poveikis, todėl sklando ir ironiški posakiai, pvz.: žiniasklaida nusprendžia – ką tu mylėsi ar nekęsi ateinančiais metais.. Taigi, visi mes suprantame – kokia svarbi mūsų gyvenime informacija.

Būtent apie masinės informacijos poveikį parašė Noam Chomsky – amerikiečių profesorius lingvistas, filosofas, visuomeninis veikėjas, politinis analitikas ir daugybės knygų autorius.

Jo pateiktos išvados apie masinių informavimo priemonių poveikį, kurį jis suskirstė į 10 pagrindinių metodų, yra ne tik įdomios, bet ir kviečiančios susimąstyti ir tikrai naudingos. Kokios autoriaus išvados? Peržvelkime.

1. Dėmesio nukreipimas. Pagrindinis visuomenės valdymo elementas yra žmonių dėmesio atitraukimas nuo politinių-ekonominių procesų valdytojų priimamų svarbių sprendimų ir problemų, nukreipiant dėmesį į mažareikšmius pranešimus, kuriais nuolat užpildoma informacinė erdvė.

Tai atima piliečių galimybę gauti svarbias žinias mokslo, ekonomikos, politikos, psichologijos, neurobiologijos ir kibernetikos srityse.

2. Kurti problemas, o paskui siūlyti jų sprendimus. Šis metodas dar vadinamas “problema-reakcija-sprendimas“. Sukuriama problema, kažkokia “situacija“, nukreipta į tai, kad sukeltų tam tikrą žmonių reakciją – kad žmonės patys pareikalautų imtis priemonių, kurios reikalingos valdantiesiems.

Pavyzdžiui, tai gali būti smurto protrūkiai arba teroristiniai aktai – kad piliečiai skatintų priimti įstatymus dėl saugumo stiprinimo ir politikos, ribojančios piliečių laisvę.

3. Palaipsninio poveikio metodas. Kad būtų pasiektas kažkokios nepopuliarios priemonės įgyvendinimas, reikia ją diegti palaipsniui, diena iš dienos, metai po metų. Būtent tokiu būdu buvo primestos naujos socialinės-ekonominės sąlygos.

Tai valstybės funkcijų suvedimas į minimumą, privatizacija, nestabilumas, masinė bedarbystė, darbo užmokestis, kuris jau neužtikrina oraus gyvenimo. Jei tokios priemonės būtų įgyvendintos vienu metu, iš karto – tai neišvengiamai sukeltų revoliuciją.

4. Vykdymo atidėliojimas. Kitas būdas “prastumti“ nepopuliarų sprendimą – pateikti jį kaip “skausmingą ir būtiną“ ir pasiekti piliečių pritarimą apie jo įgyvendinimą ateityje. Žmonėms žymiai lengviau sutikti kažką paaukoti ateityje, nei šią akimirką.

Pirma – todėl, kad tai neįvyks tiesiog dabar. Antra – todėl, kad žmonės nori tikėti, kad “rytoj viskas pasikeis į gerą“, ir kad tų aukų, kurių iš jų reikalaujama, pavyks išvengti. Tai suteikia žmonėms laiko susitaikyti su mintimis apie siūlomus pokyčius ir nuolankiai juos priimti, kai ateis laikas.

5. Kreiptis į liaudį tarsi į mažus vaikus. Daugumoje propagandinių pranešimų, nukreiptų į plačią publiką, naudojami tokie žodžiai, argumentai ir intonacija, tarsi kalba eitų su mažais vaikais arba su individais, turinčiais proto negalią ar vystymosi sutrikimų.

Kuo daugiau kažkas stengiasi suklaidinti, tuo daugiau naudoja infantilios kalbos priemonių. Kodėl? Jei kažkas kreipiasi į žmogų lyg į dvylikametį – taip daromas poveikis į žmogaus reakcijas, ir atsiranda didelė tikimybė, kad išnyks kritinis vertinimas (tai charakteringa vaikams iki 12 metų).

6. Daryti didesnį akcentą į emocijas, nei į apmąstymus. Poveikis į emocijas yra klasikinė priemonė, nukreipta į žmogaus gebėjimo analizuoti blokavimą, o visumoje ir į gebėjimo kritiškai vertinti įvykius blokavimą.

Iš kitos pusės, emocinio faktoriaus panaudojimas atveria duris į pasąmonę – kad galima būtų įskiepyti tam tikras mintis, norus, baimes arba stabilaus elgesio modelius.

7. Laikyti žmones nežinioje, kultivuojant vidutinybę. Siekti, kad žmonės prarastų gebėjimą suprasti metodus ir būdus, kuriais jie yra valdomi ir per kuriuos primetama svetima valia. Šiuo tikslu švietimo sistema organizuojama taip, kad ugdytų vidutinybes ir kad nemokšiškumas pasiektų tokį lygį, kurio įveikti būtų neįmanoma.

8. Skatinti žmones žavėtis vidutinybėmis. Skiepyti mintis apie tai, kad madinga būti buku, vulgariu ir neišauklėtu…

9. Stiprinti kaltės jausmą. Priversti žmogų tikėti tuo, kad jis pats kaltas dėl visų nelaimių – būtent dėl jo protinių apribojimų, negabumų ir klaidingų veiksmų. Rezultatas – vietoje to, kad suprastų ekonominius procesus, žmogus pradeda žeminti save ir pasineria į savigraužą – o tai veda į prislėgtą būseną ir neveiklumą.

10. Žinoti apie žmones daugiau, nei jie apie save žino. Praraja tarp “paprastų“ žmonių žinių ir tų, kurie turi tikrą informaciją, per pastaruosius 50 metų buvo vis didinama. Informacijos slėpimas lėmė tai, kad ją turintys žino apie žmogų daugiau, nei jis pats. Tai reiškia, kad turintys informaciją valdo tuos, kurie jos neturi.

Sutikite – drąsios, ir, jei atidžiau apsižvalgysime – labai jau atitinkančios realybę išvados… Ką jūs apie tai manote?

* Yra daug melo apibūdinimų: išsigalvojimas, tiesos iškraipymas, sąmoningas netiesos sakymas, iškreiptas mąstymo būdas, klaidinimas, melagingi pažadai, poveikio priemonė ir t.t.. O jei trumpai – tai tiesiog tiesos priešingybė.

* Meluodamas žmogus nori kažko išvengti, arba, atvirkščiai – kažką pasiekti. Žmogus pateikia melagingą informaciją ir stengiasi įtikinti, kad tai tiesa.

* Suklaidintas žmogus pradeda vadovautis melagingu realybės suvokimu, o pats melagis turi nuolat prisiminti ir stiprinti savo melą – kad neišaiškėtų tiesa. Tai liguisti santykiai.

* Melagis tampa savo melo įkaitu: jis turi ir toliau meluoti bei atlikti veiksmus, patvirtinančius melą, kurie kartais visiškai prieštarauja jo interesams ir norams. Dėl to vyksta asmenybės susidvejinimas ir vidiniai konfliktai.

* Vos pradėjęs meluoti žmogus nepastebimai įklimpsta į griežčiausius savo elgesio ir privalomų reakcijų apribojimus. Taip jis kenkia sau ir savo veiklai.

* Į bet kokius santykius – draugiškus, šeimyninius, visuomeninius – melas atneša užprogramuotą konfliktą, nes melagis nuolat stengiasi išvengti demaskavimo. Melas visada net pozityviausius santykius paverčia negatyviais.

* Viskas, kas slepiama, anksčiau ar vėliau perauga į realias problemas. Melas visada išaiškėja ir tai turi dvi puses: visą paletę neigiamų jausmų melagiui, ir.. teigiamą: melagiui žymiai palengvėja, nes dingsta baimė dėl melo atskleidimo.

* Melas – giliai veikiantis, keičiantis sąmonę ir elgesį procesas: žmonių bendravimas pasidaro veidmainiškas ir įtemptas dėl galimo melo išaiškėjimo. Neatskleistas melas taip pat kenkia santykiams: žmonės mažiau bendrauja, silpnėja jų emocinis ryšys.

* Nepakeldamas nuolat patiriamos įtampos dėl melo, melagis kartais nutraukia santykius su apgaudinėjamu žmogumi.

* Jei meluoja vyrai – pasiruošia iš anksto ir racionaliai apmąsto galimas situacijas ir reakcijas. Moterys meluoja spontaniškiau, emocionaliau, impulsyviau, nei vyrai.

* Vyrai įtaresni ir kritiškesni – jie greičiau atpažįsta melą, ypač jei meluojančiam trūksta logikos. Moterys mažiau kritiškos, todėl prasčiau atpažįsta melą, o kartais tiesiog nesiryžta patikrinti savo įtarimų.

* Skirtinga vyrų ir moterų reakcija į melą. Vyrai linkę viską smulkiai išsiaiškinti ir su melavusiu žmogumi dar ilgai bendrauja atsargiai, nepasitiki juo. Moterys greičiau įveikia savo negatyvias emocijas – kuo geresni santykiai, tuo greičiau jos pamiršta melą.

* Melas turi “dvigubą dugną“ – po patrauklia išore, gražiais žodžiais slepia melagio naudą. Tai tarsi kaukė, dengianti tiesą.

* Melas veda klystkeliais ir “migdo“ sąmonę.

* Šiandien pasaulis kupinas melo, todėl atrodo, kad pasiekėme aklavietę. Tačiau visos aklavietės ir kraštutinės ribos visada yra kažko naujo pradžia. Kažko, kas atmeta tai, kas buvo anksčiau ir atgyveno – dabar vietoje melo ateina tiesa.

* Melas niekada netaps tiesa – tai destruktyvi energija, todėl negali būti gyvenimo pagrindu.

* Tie, kas atskleidžia tiesą, neperša jos ir neprimeta, o tiesiog pateikia ją kaip naudingą instrumentą žmonių dvasiniam augimui ir asmeninėms paieškoms.

* Tiesa – ne tik pasakyti ar parašyti žodžiai. Tai kūrybinė energija, kuri dvasiškai pakylėja žmones ir atveda į tikrąjį Kelią.

(Mintys iš įvairių paskaitų)

Ko gero, vienas iš garbingiausių pripažinimų žmogui – kai žmonės pasako, kad juo galima pasitikėti. Pasitikėjimas pelnomas pažadų vykdymu – tai yra ir padorumo rodiklis. Bet kokios bendros veiklos sėkmė taip pat priklauso nuo žmonių pasitikėjimo vienas kitu.

Garbė, padorumas, patikimumas – ne tušti žodžiai, o gyvenimo pozicija. Žadėdamas žmogus žodžiais patvirtina, kad imasi atsakomybės įvykdyti tai, ką pažadėjo. Neįvykdyti duoto pažado – tas pats, kas įžiebti viltį ir paskui sąmoningai ją sutrypti.

Todėl geriau nežadėti, nei pažadėjus neįvykdyti. Gal ir ne visada galime padaryti tai, ką norėtume, tačiau žadėti ar ne – visada mūsų valioje. Ypač svarbu laikytis vaikams duoto žodžio, nes vaikai mokosi iš suaugusiųjų elgesio pavyzdžio.

Įprotis žadėti ir nevykdyti savo pažadų nepastebimai paverčia žmogų apgaviku. Kodėl nepastebimai? Todėl, kad žadėdami jaučiamės darantys gerą darbą, o štai pažadų nevykdymas – nemalonus, todėl randame sau pasiteisinimų ir stengiamės apie tai tiesiog negalvoti.

O kadangi nesurišame savo elgesio su to elgesio pasekmėmis, tai ir pradeda atrodyti, kad žadėti – gerai, kad tai patinka žmonėms.. todėl ir noriai atliekame pirmąją šio veiksmo dalį – įprantame žadėti, nesusimąstydami apie pažadų vykdymą.

Žinoma, yra ir piktybiškų “pažadukų“, kurie melagingai žada, turėdami paslėptus motyvus ir tikslus. Jie daug kalba apie savo “sąžiningumą“, “patirtį“, “kilnius tikslus“, o iš tiesų naudojasi žmonių patiklumu savo tikslams. Taip elgiasi įvairūs aferistai ir machinatoriai.

Tokie “veikėjai“ stengiasi sudaryti įspūdį, kad žmogus pats nori to, kas jam žadama. Tokiu būdu kratomasi atsakomybės, nes visi apgavikai žino, kad tiesa anksčiau ar vėliau išaiškėja, todėl visada bando apkaltinti tą, kurį apgaudinėjo (“pats to norėjo“). Apgavikai visada gudrūs ir ciniški.

Jie stengiasi paveikti žmogaus emocijas – taip greičiau palaužiama valia. Lengviausiai apgaunami geri ir patiklūs, naivoki žmonės. Ir nors apgavikai naudoja visokias psichologines manipuliacijas, tai, kad jie apgauna – ne manipuliacijų nuopelnas, o apgavikų moralės klausimas.

Kaip nuo tokių piktybiškų “pažadukų“ apsisaugoti? Būti budriems – juk visuomet pasidaro įtartina, kai žmogus daug žada, bet mažai daro; prisiminti, kad visi pažadai turi būtinai virsti aiškiai matomais rezultatais. Tiesiog būkime atidūs.

Beje, įdomu tai, kad dažniausiai nevykdome pažadų.. sau. Ir, pasirodo, žadame sau daugiausiai, ir nuolat atidėliojame pažadų vykdymą: gal rytoj, kitą savaitę, po švenčių, reikėtų susiimti.. Pažįstama :)?..

Pažadai sau dažnai susiję su senų įpročių keitimu, todėl reikalauja kantrybės ir nuoseklumo. Tam, kad susiformuotų naujas naudingas įprotis – reikia laiko. O štai nerimtas požiūris į pažadus sau didina vidinę įtampą ir nepasitikėjimą savimi.

Todėl kam bepasižadėtume – sau ar kitiems žmonėms – vykdykime. Juk pažadas yra įsipareigojimas, kurį duodame patys ir už kurio įvykdymą esame atsakingi. Nepamirškime įvykdyti veiksmą iki galo: pereikime nuo gražių žodžių prie gražių veiksmų.

O kad netaptume “pažadukais“, atminkime paprastus dalykus:

* Žadėkime tik tai, ką tikrai galime ištesėti. Tiesiog gerai pagalvokime prieš žadėdami, apsvarstykime savo galimybes. Jei įmanoma – geriau atsisakyti, nei tuščiai žadėti.

* Jei pažadėjome – pildykime, kad ir kaip būtų sudėtinga. Tai ugdo atsakingumą ir išmoko duoti pagrįstus pažadus.

* Bet koks pažadas vienodai svarbus, nes mes duodame savo žodį jį įvykdyti. Tai pirmiausiai garbės reikalas.

* Jei dažnai žadate – užsirašykite savo pažadus. Paryškinkite, apibrėžkite juos ir kartas nuo karto peržiūrėkite.

* Jei keičiasi sąlygos ar terminai – perspėkite žmogų, kuriam įsipareigojote. Tačiau jei tikrai negalite įvykdyti – geriau atvirai prisipažinti ir atsiprašyti, nei nuolat atidėlioti.

Vykdykime savo pažadus – nuo to priklauso mūsų padorumas ir kitų žmonių pasitikėjimas mumis. Geriau mažas geras poelgis, geriau malonus netikėtumas, nei iškilmingai duodamų pažadų ar net priesaikų laužymas. Juk anksčiau ar vėliau už viską atsakysime..