Autorius: Ruvi

Praregėjimai (20)

Planetai nereikia vis daugiau “sėkmingų žmonių“. Planetai dabar labai reikia mylinčių, kūrybingų, taikių, geranoriškų žmonių.. Jai reikia žmonių, šalia kurių visiems bus gera gyventi.

Planetai reikia žmonių su morale, kurie gali atgaivinti ir harmonizuoti šį pasaulį. Ir visos šios savybės neturi nieko bendra su mums peršama “sėkme“, kuri taip vertinama dabartinėje visuomenėje. (D. Orras)

************

Man visuomet kelia nerimą žmonės, kurių pagrindinis stimulas gyvenime – pinigai. Pavyzdžiui, ar galima pasitikėti gydytoju, jei pagrindinis jo tikslas – uždirbti kuo daugiau pinigų, o ne nuoširdus noras padėti kenčiančiam žmogui?

Pinigų-kredito sistemoje labai paplitęs klaidingas įsitikinimas, kad žmonėms reikalinga piniginė motyvacija tam, kad jis kurtų ar kažką pasiektų.

Bet juk daugybė žmonių, kuriais mes iki šiol žavimės – Leonardas da Vinčis, Mikelandželas, ir kiti – kūrė visiškai negalvodami apie pinigus, nes jiems buvo labai įdomu nagrinėti pasirinktas sritis, atrasti netikėtus sprendimus ar išrasti kažką naujo visų labui.

Jei žmogaus motyvacija – pinigai, tuomet dominuoja šaltas išskaičiavimas: visi įgūdžiai tampa tik priemone pasipelnyti, o kūrybingumas ir išradingumas – gęsta ir dingsta. (Ž. Fresko)

************

Kaip lengva mums įpiršti svetimas “vertybes“.. Mes jau patikėjome, kad pieno milteliai geriau už šviežią pieną, o išpūstas mielinis batonas sveikiau už naminę duoną..

Mes pakeitėme voveraites į šampinjonus, buvimą gamtoje – į furšetus, knygų skaitymą – į šopingus, o pokalbius – į derybas ir ginčus.

Ir štai vietoje draugų jau turime partnerius, vietoje mylimųjų – sugyventinius, o vietoje laimės – pasilinksminimus.

Mūsų jau negraudina filmai, mes nesikalbame nuoširdžiai ir atvirai, mes tapome santūrūs, paviršutiniški ir uždari.

Mes neįsivaizduojame savo gyvenimo be pinigų, bet lengvai apsieiname be meilės: išmokome gyventi dėl pinigų, iš išskaičiavimo, dėl asmeninės naudos.

Mokomės žaisti golfą, jodinėti, valdyti jachtas ir lėktuvus.. Vadiname vienas kitą ponais ir tvirtiname vienas kitam, kad gyvenimas puikus!..

************

Visus žmones šioje Žemėje galima suskirstyti į dvi grupes:

Pirmoji – tai žmonės, kurie suvokė ir pajuto, kad besąlygiška meilė – vienintelė sąmonės ir psichikos būsena, kai širdyje ramu, lengva ir šviesu.

Antroji – žmonės, kurie vis dar pakeliui į šį suvokimą.

************

Ir kodėl žmonės taip kankinasi, stengdamiesi atrasti savo gyvenimo misiją? O todėl, kad galvoja, jog gimė dideliems ir didingiems darbams.. Ir laukia-nesulaukia jų..

O juk atsakymas paprastas: mūsų misija – savo kasdieniniais mažais darbais dovanoti Gėrį ir kurti Harmoniją.. Gyvenimas tam suteikia daugybę galimybių: paguosti, padrąsinti, apkabinti, aplankyti, pagelbėti, pasikalbėti, sutvarkyti, išklausyti, nusišypsoti, įkvėpti, kurti, padovanoti, pavaišinti..

Daryti pasaulį geresniu – tai ir yra kiekvieno ir mūsų visų misija!

************

Kai kurie žmonės akimirksniu tampa burtininkais. Jie paprasčiausiai ima ir nusprendžia –  tiesiog čia ir dabar pasirinkti Meilę, ir – ištirpdo joje viską, kas buvo jų gyvenime.

Visais laikais svarbiausia – būti harmonijoje su pasauliu ir Visata, o dar svarbiau – su pačiu savimi. Ir – tikras stebuklas: tik Meilė padeda pasiekti šią harmoniją! O Meilė – visada mūsų širdyje..

Ir koks tikslas tuomet važiuoti į Tibetą, jei Tibetas – visur, jei tu pats sau – Tibetas! (A. Perle)

************

Parengė ruvi.lt

Negatyvumo virusas

Mūsų dienomis pakanka atsiversti informacinį dienraštį su dienos naujienomis arba įsijungti televizorių – ir iš jų kaipmat pasipila negatyvumo srautas. Ir vietoje objektyvios informacijos žmonės gauna kasdieninę negatyvumo porciją..

Pozityvios atsvaros – vertingos, atspindinčios realybę, arba švietėjiškos, įkvepiančios informacijos yra labai nedaug. Televizijos laidos dabar – tendencingos, pramoginės ar humoristinės laidos – primityvios ir gašlios, filmai – kupini agresijos arba naivių intrigų. Ir net vaikiški filmukai – su puskvailių, neadekvačių veikėjų agresyvaus elgesio elementais.

Ir jei žmonės žiūri ar skaito tai kiekvieną dieną – formuojamas itin negatyvus pasaulio vaizdas, niūri nuotaika ir vidinė įtampa. Matyt, todėl vis daugiau žmonių atsisako televizijos laidų ir naujienų skaitymo.

Na, o tokios informacijos skleidėjai taip pat tam pritaria: nepatinka – nežiūrėkite, išjunkite, neskaitykite! Bet ar to pakanka? Juk kol bus dominuojantis negatyvus informacinis srautas – bus ir žmonių, kuriems jis darys neigiamą įtaką.

Ir tai nėra taip nekalta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Nuolatinis negatyvus informacinis srautas, nesvarbu, iš kur jis – iš televizijos, dienraščių, reklamos, filmų ar knygų – tarsi negatyvumo virusas, kuris formuoja negatyvų mąstymą, pasaulėžiūrą ir – elgesį..

Gyvename visuomenėje, todėl negatyvų elgesį, kurį formuoja negatyvi informacija, galiausiai pajuntame visi: agresyvūs darosi ne tik suaugusieji, bet ir maži vaikai bei paaugliai.

Aišku, mums nepatinka toks elgesys. Ir ką gi mes darome? Pradedame kovoti su pasekmėmis: organizuojam akcijas prieš smurtą šeimose ir patyčias mokyklose, kovojame su chamais kelyje, smerkiame nusikaltimus ir agresiją ir t.t..

O negatyvumo priežasties – negatyvios informacijos srauto – nenaikiname, todėl negatyvumo virusas plinta toliau: užgesiname vieną problemą – vietoje jos iškyla dešimtys ir šimtai naujų.

Kad įsivaizduotume aiškiau negatyvumo viruso plitimą, pasitelkime paprastą gyvenimišką pavyzdį: tarkime, vieno daugiabučio namo pirmame aukšte įsikūrė keletas legalių ir nelegalių įstaigų.

Tegul tai bus: naktinis klubas su striptizu, kovų be taisyklių klubas, kazino, ir – visą parą veikiantis alaus baras, kuriame galima įsigyti ir narkotinių kvaišalų.

Žinoma, daugiabučio gyventojams tai nepatiks, jie pradės aktyviai burtis ir protestuoti, rašyti skundus į įvairias instancijas ir reikalauti šias įstaigas tučtuojau uždaryti.

Bet į visus savo reikalavimus gyventojai gaus vieną aiškų atsakymą: “Jei nepatinka – nesilankykite ten: eikite į bibliotekas, į teatrus. Bet yra žmonių kategorija, kuriems tai įdomu, patinka ir naudinga!“

Ir tikrai: juk niekas namo gyventojų neverčia eiti į tas įstaigas, jiems tik reikia netrukdyti kitiems linksmintis. Eidami pro jas, gyventojai gali nežiūrėti į nepadorias vitrinas, gali ausis užsikimšti nuo trankios muzikos, o gali ir į kitą namą persikelti, jei jau tokie netolerantiški..

Tačiau laikui bėgant išaiškėja, kad šiame name ženkliai išaugo nusikaltimų skaičius: žmonių apiplėšimai, muštynės, nužudymai, išprievartavimai, vagystės iš butų, paplito alkoholizmas ir narkomanija, prie namo pradėjo būriuotis įvairios gaujos. O laiptinėse ir šalia namo – baisi nešvara ir stabilus šlapimo dvokas..

Aišku, gyventojai gali į tai nekreipti dėmesio, gali užmerktomis akimis įbėgti į savo butą, ir gali įtikinėti save, kad tarp šių įstaigų pirmame aukšte ir visų nusikaltimų nėra jokio ryšio. Gali net pasidžiaugti laisve, kurią jie pasiekė savo name..

Bet vieną dieną besikaupiantis ir besiplečiantis blogis pasieks visus namo gyventojus: daugumai tos įstaigos taps įprasta laiko praleidimo vieta, o toks gyvenimo būdas jau atrodys vienintelis teisingas.. Ir namas galiausiai taps vienu dideliu balaganu.

Niūrus vaizdas, tiesa? Bet tikroviškas, ir galime padaryti išvadą: tiesa yra tame, kad blogis yra linkęs augti ir plėstis, jei nepanaikinamos jo ištakos ir jei gyvenime nėra kito pasirinkimo, atsvaros – pozityvumo.

Ir galime iki išsekimo kovoti su negatyvumo pasekmėmis, bet kol nebus panaikintos jo priežastys – negatyvumas gyvuos. O kol jis gyvuos, tikėtis, kad nesusidursime gyvenime su tais žmonėmis, kurių mąstymą, pasaulėžiūrą ir veiksmus įtakoja negatyvumo virusas – naivu.

Ką gi daryti, kaip apsisaugoti nuo informacinio negatyvumo užkrato? Pirmiausia – atsiriboti nuo jo negrįžtamai, išmokti susirasti reikiamą informaciją savarankiškai. Ir, svarbiausia – saugoti savo vaikus nuo negatyvios informacijos srauto.

Mokykimės ugdyti ir skleisti pozityvumą savo kasdieniniame gyvenime – tapkime dorumo, gerumo, kūrybingumo, vienybės ir meilės šaltiniais – tuomet nepalaikomas negatyvumas tiesiog išseks ir galiausiai išnyks 🙂 .

Trumpos pasakėlės

ŽODIS IR VEIKSMAS

Patikėjo tuščiažodžiavimui ir darbštumui namą pastatyti.

Tuščiažodžiavimas iš karto pradėjo kalbėti apie šio namo reikšmę visai tautai, apie tai, koks jis bus gražus ir jaukus, kaip gera ir patogu bus jame žmonėms gyventi, kiek jėgų ir laiko reikės jam pastatyti, ir apskritai, kiekvieną dieną, nuo ryto iki vakaro, be perstojo apie visa tai kalbėjo.

O darbštumas tiesiog ėmė ir pastatė tą namą!

************

ŠVARI DĖMĖ

Pabandė kartą purvas dėmę ant švaros užtėkšti.

Bet šio veiksmo dėka tik pats šiek tiek apsivalė..

************

ESMINĖ KLAIDA

“Bloga taika geriau, nei geras karas!“ – pasakė kažkas gražiai.

Ir visi vienu balsu pritarė:

“Taip! Taip!“

O be reikalo.

Nes karas niekada nebūna geras.

************

NESUDERINAMUMAS

Susitiko pagyrų puodas ir pavydas.

Pagyrų puodas iš karto girtis pradėjo.

O pavydas kaipmat ausis užsikimšo.

Nesigavo jų pokalbis.

O argi galėjo kitaip būti?

************

PAPŪGA

Išmoko papūga iš savo šeimininko-keikūno keletą žodžių.

Ir nusprendė pati tapti mokytoja.

Gerai, kad namuose tik akvariumo žuvelės buvo.

Kurios negalėjo papūgos mokymo toliau paskleisti..

************

“LENGVAS“ GYVENIMAS

Juokėsi, eidamas pavojingu taku, lengvabūdiškumas iš atsargumo:

– Oi, kaip sunku tau gyventi! Viską reikia apsvarstyti, viską septynis kartus pamatuoti prieš atkerpant. Visai kitas reikalas aš – viens, ir padarau!

Ir, pergalingai žvelgdamas į atsargumą, kuris atidžiai žiūrėjo sau po kojomis, lengvabūdiškumas paspartino žingsnį ir.. įkrito į gilią duobę.

Ilgai po to atsargumui teko traukti jį iš duobės!

************

DĖKINGUMAS

Ėjo žmogus jūros pakrante.

Nuotaika – blogiau nebūna!

Darbe – nemalonumai. Namuose – barniai. Su draugais – nesutarimai.

Staiga girdi:

– Skęstu! Gelbėkite!

Pažiūrėjo žmogus – ir tikrai, kažkas skęsta.

Puolė jis nesvarstydamas į vandenį ir išgelbėjo žmogų.

Ir nuėjo toliau.

Ir staiga telefonas pradėjo skambinti.

Kas per stebuklai? Žmona prašo atleisti. Darbe vietoje papeikimo – padėka ir premija. Draugai, visi kaip vienas, susitikti kviečia.

Nieko negali suprasti žmogus.

Sugrįžo pas išgelbėtą žmogų.

– Kas tu esi? – paklausė jo.

Ir išgirdo atsakymą:

– Dėkingumas!

************

ŠVIESUS SVEČIAS

Atėjo šviesa pas tamsą į svečius.

Ir nieko neaptiko namuose..

*************

Autorius vienuolis Varnava, vertė ruvi.lt

Visiems saulėtos nuotaikos ir šilto savaitgalio 🙂 !

Kodėl buitis tampa rutina?

Mūsų namai – tai mūsų veidrodis. Sutikite: užėję į bet kuriuos namus, mes tuoj pamatome ir pajuntame – jaukūs jie ar ne, tiesa? Ir tas jaukumas didele dalimi priklauso ne nuo įmantrių remontų, didelių erdvių ar brangių baldų, bet būtent nuo tvarkos.

Kai namuose yra palaikoma tvarka, namai yra jaukūs ir gyvi, nes šeimininkai jais rūpinasi.  Mes aiškiai matome: čia gyvena žmonės, tai prižiūrimi namai. Ir, atvirkščiai – netvarkingi namai atrodo apleisti, nejaukūs, negyvi.

Atrodytų, savaime suprantamas dalykas – palaikyti tvarką namuose taip pat svarbu, kaip ir praustis ar persirengti nešvarius rūbus, tačiau nemažai žmonių buities darbus laiko nemalonia rutina. Kaip manote, kodėl?

Galbūt, tai sunku? Bet prisiminkime, kokie buitiniai darbai buvo kasdienybe prieš 100 metų.. Ir niekam į galvą neatėjo dėl jų skųstis arba jų apskritai nedaryti – buvo savaime suprantama: jei yra namai, reiškia, yra ir buitiniai darbai, reiškia juos reikia atlikti, o namus reikia tvarkyti.

Ir dirbo, ir tvarkė: vandenį iš šulinio sėmė, pečius namuose kūreno, malkas skaldydavo ir susinešdavo į namus, vandenį skalbimui rankomis bei indų plovimui kubile šildė, grindis ir dulkes valė, indus plovė, pirtis kūreno.

Be to, pagrindinę dalį maisto produktų žmonės augino ir gaminosi patys: augino ir prižiūrėjo gyvulius, kepė duoną, gamino varškę, grietinę ir sviestą, rinko uogas, grybus ir vaistažoles. Audė, verpė, siuvo, mezgė, arė ir meistravo. Ir dideles šeimas augino..

O dabar? Turime šaldytuvus, orkaites, dujines arba elektrines plyteles, elektrinius virdulius, karštą ir šaltą vandenį namuose, vonias ir dušines, dulkių siurblius, indų plovimo mašinas, automatines skalbykles, maisto plaktuvus ir smulkintuvus, masę buitinės chemijos ir t.t..

Turime ir automobilius, kuriais galime nuvažiuoti į parduotuves nusipirkti viską, ko tik mums prireikia: ir maisto, ir drabužių, ir baldų, ir įvairiausios technikos. Retai kažką auginame ar meistraujame patys. Ir šeimas nedideles turime.

Tai kas gi nutiko mūsų sąmonėje, kad turėdami tiek pagalbinės buitinės technikos ir įvairiausių priemonių, pradėjome buitinius darbus laikyti nemalonia rutina?

Susidaro įspūdis, kad mes tiesiog prarandame ryšį su realybe.. Juk mūsų namai – tai mūsų asmeninė erdvė, kurioje praleidžiame ne taip jau mažai laiko. Natūralu, kad čia vyksta gyvenimas – čia gaminame maistą, praleidžiame laisvalaikį, prausiamės, miegame. Todėl natūralu, kad savo asmeninę erdvę turime susitvarkyti patys.

Psichologai tokį nenorą imtis atsakomybės už savo asmeninę erdvę vadina nebrandumu (infantilumu). Tokie žmonės tarsi “užstrigo“ vaikystėje – jie tikisi, kad kažkas viską už juos padarys, arba – kad tai išsispręs kažkaip savaime.

Koks paradoksas: šiuolaikiniai žmonės moka kurti verslo planus ir strategijas, užsibrėžia tikslus metams, mėnesiui ir savaitei, planuoja gyvenimą, bet.. nesugeba organizuoti savo buities ir imtis už ją atsakomybės..

Dabar vyrauja nuomonė, kad buitis – tai kažkas nerimta ir nereikšminga. Be to, tai neįdomu, nes tai kasdieniniai darbai. Juk yra įdomesnių, pelningų užsiėmimų, o buitis – kaip nors, kada nors, bet kaip, kartais.. Ir todėl net barnių priežastimi tampa: netvarka nemaloni, o tvarkytis nesinori..

O juk tai labai lengvai išsprendžiama: kaip ir visus darbus, buitinius darbus tereikia susiplanuoti ir – imtis už juos atsakomybės. Nuspręsti, kiek kartų per savaitę ir kokiomis dienomis tvarkome namus, kada plauname grindis ar skalbiame, o kada – tvarkome virtuvę ar vonios kambarį.

Reikia išmokti plauti indus tuoj po valgio. Išplauti vonią ar dušinę po maudynių. Susidėti savo daiktus į vietą. Pasikloti lovą. Nuvalyti stalą. Tai tikrai lengva, ir labai greitai tai tampa gerais (ir naudingais!) įpročiais.

Nuolat palaikyti tvarką žymiai lengviau, nei valyti susikaupusius ar pridžiuvusius nešvarumus. Be to, į pagalbą visada galime pasitelkti buitinę techniką ir įvairiausias priemones.

Pasirodo, ir buityje, kaip ir kiekvienoje gyvenimo srityje, reikia pradėti nuo savo minčių ir nuo savo požiūrio. Mylėkime savo namus, puoselėkime juos – tuomet jie prisipildys meile ir jaukumu 🙂 .

Tiesiog supraskime, kad mūsų namai gali būti bedvasiu pastatu, kur laukia vis atidedami, o todėl nemalonūs darbai, arba – jaukia atgaivos ir ramybės oaze, kur visada gera sugrįžti. Kokie jie bus – priklauso tik nuo mūsų 🙂 ..

Neišsenkanti motinos meilė..

Motinos jausmai – tyri, nuoširdūs, ir.. sunkiai paaiškinami bei suprantami protu ar logika, nes gimsta iš besąlygiškos, beribės meilės..

Motinos meilė mus apgaubia gerumu. Mes žinome, kad ji – tas žmogus, kuriai mes visada rūpime. Visada.

Mamos meilė tokia didelė ir niekada neišsenkanti, kad mums atrodo savaime suprantama.. Todėl retai susimąstome – o ką gi jaučia ji?

Mama apie tai nepasakoja. Ir ar klausiame jos?..

O juk ji dažnai verkė dėl mūsų.. Ir ne tik dėl to, kad jautriai išgyveno visas mūsų nesėkmes, nusivylimus, liūdesį ar skausmą. Ji verkė dėl mūsų ir iš laimės: kai sužinojo, kad laukiasi, kai pirmą kartą mus pamatė ir apkabino, kai džiaugėsi dėl mūsų augimo ir pasiekimų.

Ji nešiojo mus žymiai ilgiau, nei devynis mėnesius.. Ji žinojo, kad reikalinga savo vaikui, todėl tarsi susiliejo su juo: išmoko vienoje rankoje jį laikyti, o kita atlikti visus buities darbus.. Skaudėjo rankas ir nugarą, bet vis vien vėl ėmė ir ėmė vaiką ant rankų, nes žinojo, kad taip jis jaučiasi saugus.

Mama rūpinosi mumis ir pergyveno dėl mūsų.. Visada. Nuo pat pirmųjų gyvenimo akimirkų mama stengėsi sukurti saugią aplinką – ji buvo visada šalia, kad įsitikintų, kad su jos vaiku viskas tvarkoje. Jei prireiktų – apgintų, išgelbėtų, pasiaukotų. Ji jautėsi gerai tik tada, kai žinojo, kad jos vaikas saugus ir laimingas.

Ji dažnai nemiegojo dėl mūsų.. Nuo pat pirmųjų dienų: kai savo verksmu ją žadindavome naktį, kai sirgome.. Ir – kai tiesiog su meile stebėdavo savo saldžiai miegantį džiaugsmelį.. Arba – kai paūgėję vėlai grįždavome namo, ar kai mus užgriūdavo nesėkmės.

Ji labai gerai žino, kad nėra ideali.. Nustebsite, bet ji – didžiausia pačios savęs kritikė! Kartais ji nekęsdavo savęs už tai, kad neapgalvotai pasielgdavo su savo vaiku.. Ji labai norėjo būti ideali mama, bet ne visada žinojo – kaip. Kai kurių auklėjimo klaidų ji iki šiol negali sau atleisti.. Todėl – neteiskite, atleiskite jai, juk ji klydo ne iš piktos valios..

Mes visada būsime mamai pirmoje vietoje.. Vaiko poreikiai, jo gerovė ir laimė jai visada svarbiausi. Ji visada išklauso, palaiko, pagelbėja. Ji visada mūsų laukia. Ji visada mūsų pusėje. Visada.

Taigi, būti mama – nelengva.. Ji verkdavo, jai skaudėdavo, ji pavargdavo, ji stengdavosi, bet jai ne visada ir ne viskas gaudavosi. Ir nežiūrint į tai, motinystė atnešė jai  begalę meilės, džiaugsmo ir laimės.. Ji besąlygiškai mylėjo savo vaiką ir besąlygiškai dovanojo jam savo gyvenimą 🙂 ..

Apkabinkime savo mamas, pasakykime joms meilės ir padėkos žodžius – joms to labai reikia.. Galbūt, joms nepavyko tapti idealiomis motinomis – tad būkime mes joms gerais vaikais 🙂 ..

Artėjančios Motinos dienos proga – visoms Mamoms švelniausi jausmai, nuoširdžiausia padėka ir gražiausi palinkėjimai 🙂 !

Visiems gražaus ir šilto savaitgalio 🙂 !

Praregėjimai (19)

Kūrėjo paskirtis – laisvai ir nevaržomai kurti. Vergo paskirtis – dirbti privalomą, priverstinį darbą. Jei visuomenė ugdo paklusnius vergus, slopindama žmonių prigimtinį kūrybinį potencialą – tai pirmas elementaraus išnaudojimo požymis. Tokia sistema verčia žmones atverti pinigines, o ne širdis. (Ž.Fresko)

************

Vienas iš mūsų klaidingų įsitikinimų yra tame, kad laikome žmones gerais, piktais, kvailais, protingais. Žmogus gali vystytis, ir jame yra visos galimybės: buvo kvailas – tapo protingu, buvo piktas – tapo geru, ir atvirkščiai. Tame yra žmogaus didybė. Ir todėl negalima žmogaus smerkti: tu jį pasmerkei, o jis jau pasikeitė.. (L. Tolstojus)

************

Jei ir yra kažkokia būtybė, kurią vadiname “velniu“, tai – žmogus, paminęs savo dvasinę prigimtį, širdies tyrumą, ir trypiantis, žlugdantis arba žudantis kitus žmones dėl savanaudiškumo, valdžios ar pasitenkinimo..

O “pragaras“ – tai kuomet dailininkas dirba krovėju, mokytojas parduoda bandeles, o išradėjas valo batus.. “Pragaras“ – tai visuomet kūrybinės energijos ir būties neatitikimas.

************

Visas žmonijos evoliucinis planas pasidaro aiškus, kai sukauptą išmintį, dvasinius mokymus ir sakralines žinias apibendriname keliais sakiniais.

Iš pradžių mes gimstame čia, dualiame pasaulyje, materialiame kūne, su tam tikru užmaršties šydu – mes neprisimename savo dvasinės prigimties, todėl susitapatiname su kūnu, susipažįstame su materija ir.. pradedame kovą už būvį. Mes panyrame į žemas būsenas, todėl mūsų veiksmai turi negatyvias pasekmes (karmą).

Vėliau mes palengva atsikratome užmaršties šydo ir neišmanymo, ir pradedame busti iš iliuzijų – sąmonė aiškėja, mes pradedame atsiminti savo dvasinę prigimtį ir suprasti savo veiksmų pasekmes, o širdyje bunda tyra, besąlygiška Meilė.. Mes augame dvasiškai – sąmoningai atsisakome negatyvumo (valome karmą).

Po to padedame ir kitiems prisiminti savo dvasinę prigimtį ir mus visus vienijančią jėgą – besąlygišką Meilę. Savo būsena ir savo gyvenimu tampame pavyzdžiu bundantiems.

Su kiekvienu bundančiu ir prabudusiuoju skaidrėja bei valosi nuo negatyvumo ir Žemės energetika, keičiasi kolektyvinė žmonijos sąmonė. Šių pokyčių metu neišvengiamai kyla chaoso periodas, nes vienu metu gyvuoja du pasauliai: agonijoje gęsta senasis, o naujasis dar tik užgimsta.

Bet du pasauliai vienu metu ilgai gyvuoti negali, todėl vieną dieną senasis pasaulis galutinai užgęsta, o naujasis pradeda matomai skleistis: įvyksta evoliucinis žmonijos sąmonės šuolis į aukštesnį sąmoningumo lygmenį.

Ir tai jau visai kitoks gyvenimas: aukšta sąmonė – tyra sąmonė, laisva nuo iliuzijų ir negatyvumo. Todėl ir vertybės aukštos: Meilė, Tiesa, Taika, Vienybė, Kūryba, Atsakomybė, Santarvė.. (P.Dynov)

************

Vartojimas, indeksai, pasiūla, reitingai, BVP, rodikliai.. Kas čia per kalba? Kiek keistų, šaltų, ir, iš esmės, beverčių žodžių prigalvota šiame pinigų ir vartojimo chaose!

Tai dirbtinai sukurti miražai ir iliuzijos, kurie jau valdo mūsų gyvenimą. Pinigai valdo ten, kur baigiasi meilė..

Tuo tarpu realūs mūsų visų gerovės rodikliai yra: darna šeimoje, tautos gerovė šalyje, taika pasaulyje, tautų sandrauga visos žmonijos labui, žmoniškumas ir meilė, pagarba visai gyvybei ir planetai..

************

Puoškime šį pasaulį savo besąlygiška meile, užpildykime jį savo širdies gerumu – tuo mes labiausiai padėsime Kūrėjui ir visos žmonijos evoliucijai. Tai ir yra gyvenimo prasmė, kurios mes visi taip ieškome 🙂 ..

************

Parinko ir vertė ruvi.lt

Kiekvienas žmogus – kūrėjas

Vyrauja nuomonė, kad tik nedidelė grupelė žmonių visuomenėje yra talentingi: gali piešti, dainuoti, kurti muziką, groti, šokti, vaidinti, būti išradėjais ir t.t.. Na, o visi kiti – pilki vidutinybės, neturintys jokių gabumų.

Tačiau tai – mus klaidinantis įsitikinimas, kuriuo, deja, dauguma patiki.. Nes absoliučiai kiekvienas žmogus yra kūrybingas, ir kiekvienas turi kažkokį unikalų talentą.

Prisiminkime savo vaikystę: kaip viskas buvo įdomu, ir kaip drąsiai ėmėmės įvairiausios kūrybinės veiklos: piešėme, klijavome, lipdėme, konstravome, meistravome, grojome, šokome, dainavome.. Ir kiek džiaugsmo tai suteikdavo!

Kol.. neįsiterpdavo suaugusieji – gal ir ne iš piktos valios, bet kartais savo pamokymais, kritika ar pastabomis palaipsniui gesino vaikų kūrybinį entuziazmą.

O kaip gi – juk jie suaugę, jie geriau žino, kaip reikia dainuoti, kaip piešti ir kokios spalvos turi būti saulė. O ir namuose ne viską galima daryti – juk piešdamas vaikas gali ištepti sienas, o lipdydamas – sugadinti kilimą..

Be to, yra svarbesnių dalykų – reikia mokytis skaičiuoti ir rašyti, reikia mokytis tvarkytis ir ruoštis rimtam gyvenimui. O kūryba.. tai kažkas nerimta ir nelabai reikalinga. Na, nebent laisvalaikiui, arba kai tėvai neturi laiko ar noro žaisti su vaikais.

Štai taip palengva yra užgesinamas vaiko kūrybingumas. Ir esmė net ne piešime ar dainavime, bet tame, kad neišvystomas vaiko kūrybinis potencialas: gebėjimas kūrybingai mąstyti ir imtis iniciatyvos, pasitikėti savimi ir realizuoti savo talentus.

Bet noras kurti niekur nedingsta, nes tai visų mūsų prigimtinė savybė. Kai kurie, nors tokių tikrai nedaug, nežiūrint į nieką, visgi ryžtasi klausytis savo širdies balso, ir kūryba tampa pagrindine jų gyvenimo veikla.

Ir tai nebūtinai meninė saviraiška – juk kūrybingai savo darbą gali dirbti įvairių profesijų žmonės. Kūrybingumas – tai gebėjimas priimti savarankiškus nestandartinius sprendimus, imtis iniciatyvos ir atsakomybės, išdrįsti žengti už šablonų ribų, kažką tobulinti ar išrasti.

Dauguma žmonių mėgiamą kūrybinę veiklą palieka laisvalaikiui. Ir tai taip pat yra labai gerai, nes kūrybinis procesas visada suteikia žmogui didelį savirealizacijos džiaugsmą ir gyvenimo pilnatvę.

O kai kurie žmonės ir sulaukę garbaus amžiaus pradeda piešti, dainuoti, kurti eiles, rašyti apsakymus, pinti krepšius, groti, megzti, meistrauti arba puoselėti savo svajonių sodą.. Ir tai yra nuostabu!

Aišku, idealu, jei tėvai sugeba atskleisti vaiko kūrybinį potencialą – tokie žmonės yra laisvi, orūs ir pasitikintys savimi. Tačiau mūsų kūrybinis potencialas yra toks stiprus, kad jį atverti galime bet kokiame amžiuje!

Svarbiausia – drąsiai imtis to, prie ko linksta širdis. Juk kiekvienas žmogus turi kažkokį pomėgį, kurį dažniausiai vis atideda, nes laiko nerimtu užsiėmimu, arba tiesiog nepasitiki savo jėgomis ir skaito save netalentingu.

O pabandyti tikrai verta, net būtina – kūrybinė veikla nuskaidrina kiekvieno žmogaus gyvenimą. Dauguma pradedančiųjų baiminasi aplinkinių kritikos – bet gi nebūtina ieškoti pritarimo, svarbiausia, kad pačiam žmogui tai teiktų džiaugsmą.

Juk viskas, kas atliekama iš širdies, su meile – yra gražu, harmoninga, todėl anksčiau ar vėliau bus pastebėta, ir džiugins ne tik patį kūrėją, bet ir jo artimuosius bei draugus.

Galbūt, toks pomėgis taps ir gyvenimo veikla, bet nesusiekime to iš anksto su nauda ar pasipelnymu, nes kūryba – tai betarpiškumas, nuoširdumas ir tyrumas, o išskaičiavimas ar dideli lūkesčiai jį gesina.

Kiekvienas žmogus yra kūrėjas. Kūryba – tarsi šviesos žiburėlis mūsų širdyje, tarsi plačiai išskleisti sparnai skrydžiui..  Harmonizuokime savo kūrybingumu šį pasaulį! Mes visi tai galime 🙂 !

Pasakėlė apie Laimę

Keliavo kartą Laimė per mišką ir įpuolė į duobę..

Pravirko Laimė: “Kaip gi man iš čia išlipti? Aplink nė gyvos dvasios..“

Bet girdi – kažkas pro šalį eina. Apsidžiaugė Laimė, šūktelėjo:

– Gerasis žmogau, padėk man iš duobės išlipti!

Žmogus priėjo ir klausia:

– O ką man už tai duosi?

– O ko tu norėtum? – paklausė Laimė.

– Aš noriu didelio prabangaus namo prie jūros! – nedvejodamas išpyškino praeivis.

– Štai tau namas, tik padėk man..

Praeivis nubėgo apžiūrėti namo, o Laimė pasiliko laukti. Laukė, laukė.. Tačiau žmogus taip apsidžiaugė, kad pamiršo savo pažadą.

Laimė iš nevilties ir vėl pravirko.. Bet netrukus vėl išgirdo žingsnius.

– Žmogau, gerasis žmogau, ateik, padėk man iš duobės išlipti! – pašaukė ji.

– O ką aš už tai gausiu? – paklausė antrasis praeivis.

– Prašyk, ko norėtum.. – liūdnai atsakė Laimė.

– Aš noriu daug įvairių modelių automobilių! – atsakė praeivis.

Laimė įvykdė šį norą, o žmogus nurūko apžiūrėti automobilių, ir.. taip pat pamiršo Laimę iš duobės ištraukti.

Visai nuliūdo Laimė.. Jau nesitikėjo sulaukti pagalbos, bet ir vėl išgirdo kažką pro šalį einant.

– Padėkite, prašau.. – nusilpusiu balsu pašaukė ji.

Žmogus kaipmat pribėgo prie duobės, ištraukė Laimę, ir.. nuėjo sau.

Apsidžiaugė Laimė, pasivijo savo gelbėtoją ir klausia:

– Dėkoju tau, gerasis žmogau! O ko tu norėtum už tai, kad padėjai man?

Žmogus tik nusišypsojo:

– Ačiū, man nieko už tai nereikia..

Laimė plačiai nusišypsojo ir patraukė drauge su žmogumi – nuo šiol visur kartu su juo ėjo ir niekada jo nepaliko 🙂 ..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems saulėto savaitgalio 🙂 !

Ajurveda apie ligos vystymąsi

Šiuolaikinė medicina nustato dvi ligos stadijas: pirmoji – kai liga jau turi aiškiai išreikštus simptomus, ir antroji – tai ligos komplikacijos, kai liga išplinta į gretimus organus.

O Ajurvedoje nustatomos šešios ligos stadijos, tarp kurių aiškiai išreikšti simptomai ir ligos komplikacijos priskiriamos dviems paskutiniosioms stadijoms.

Todėl dar iki pasireiškiant matomiems ligos simptomams, gydytojas gali atpažinti ligos pradžią ir pašalinti priežastis, kurios sudaro sąlygas vystytis ligai.

Pirmoji ligos vystymosi stadija Ajurvedoje vadinama kaupimo stadija. Joje prasideda nedidelis fiziologinis disbalansas: nežymūs virškinimo sutrikimai, medžiagų apykaitos sutrikimai, o virškinimo sistemoje pradeda kauptis toksinai.

Žmogus gali jausti sunkumą po valgio arba mieguistumą. Jį gali pradėti pykinti, kartais gali pūsti arba skaudėti pilvą, padidėti rūgštingumas, atsirasti nemalonus burnos kvapas.

Žmonės retai sureaguoja į šiuos sutrikimus, nes jie gana greitai praeina, todėl atrodo, kad tai – nieko rimto. Ir vietoje to, kad atidžiau pažvelgtų į savo mitybą ir gyvenimo būdą, jie griebiasi tablečių – virškinimo pagerinimui arba nuskausminimui.

Tačiau tabletės tik nuslopina juntamus sutrikimus, bet tai nereiškia, kad žmogui pasidaro objektyviai geriau. Jei žmogus nekeičia savo mitybos, neperžvelgia savo gyvenimo būdo – tuomet organizme pasėjamos pirmos būsimos ligos užuomazgos.

Jei žmogus nekreipia dėmesio į atsiradusius sutrikimus, ryškėja antroji ligos vystymosi stadija – pabudimo, aktyvumo stadija. Organizme ir toliau kaupiasi toksinai, todėl sutrikimai, kurie atsirado pirmojoje stadijoje, dabar pasireiškia vis dažniau.

Naujų ryškių simptomų dar nėra, bet gydytojas pagal pulsą jau gali nustatyti toksinų padidėjimo lygį ir suteikti rekomendacijas, kurias taikant, galima sustabdyti ligos vystymąsi.

Trečioji ligos vystymosi stadija Ajurvedoje vadinama plitimo stadija. Perpildę virškinimo sistemą, toksinai pradeda pamažu plisti į visas kitas organizmo sistemas, ir “nusėda“ silpniausiose (kiekvieno žmogaus jos skirtingos) kūno sistemose arba organuose.

Ketvirtoji ligos vystymosi stadija – įsitvirtinimo stadija. Joje toksinai jau įsitvirtina silpnuose organizmo sistemose arba organuose. Ten jie sukelia funkcinius struktūrinius pažeidimus. Kokie bus pažeidimai, nulemia įvairūs faktoriai: paveldimumas, neteisingo gyvenimo būdo ir mitybos pasekmės, stresai, virusai, traumos, aplinkos užterštumas.

Penktoji ligos vystymosi stadija Ajurvedoje vadinama klinikine, arba išreikštos simptomatikos stadija. Liga pasireiškia per tam tikrus simptomus, ji jau pažeidžia organizmo gebėjimą palaikyti savo apsaugines funkcijas. Jei slopinami tik simptomai ir nešalinama ligos priežastis – liga sugrįžta.

Šeštoji ligos vystymosi stadija – komplikacijų stadija. Šioje stadijoje pasireiškia visa grupė simptomų, todėl jau galima tiksliai nustatyti ligą. Prasideda rimti organizmo pažeidimai. Skausmingus efektus sustiprina ir šalutiniai vaistų poveikiai. Šioje stadijoje daugumos ligų neįmanoma pilnai išgydyti.

Akivaizdu, kad liga neišsivysto per vieną dieną – tai gana ilgas procesas, kurį galima pavadinti sveikos gyvensenos principų pažeidimų pasekme. Jis gali trukti ištisus dešimtmečius. Tai, žinoma, neliečia įgimtų ligų ar traumų pasekmių.

Kad būtume sveiki, turime sveikai maitintis, sveikai gyventi ir sveikai mąstyti. Išvengti ligų ir nesudaryti sąlygų ligai atsirasti žymiai lengviau, nei susirgus gydytis.

Būti sveikiems bet kokiame amžiuje, ilgai ir laimingai gyventi – tikrai realu. Tiesiog imkimės atsakomybės už savo sveikatą ir būkime sveikos gyvensenos pavyzdžiu savo vaikams 🙂 .

Iš paskaitų apie Ajurvedą, parengė ruvi.lt