Kai “prisilieti“ prie kito žmogaus

…Štai priešais tave žmogus. Toks, koks yra. Kalbasi su tavimi. “Liečia“ tave savo širdimi. Atsiveria tau.

Galbūt, jis tai daro atsargiai, bet vis gi jis “rodo“ savo sielą, ir kartais jis daro tai, pats to nesuvokdamas…

O ką tokiu atveju darai tu? Ar nepradedi savo protinių “išskaičiavimų“?

Tave domina, kiek šis žmogus uždirba, koks jo socialinis statusas, ką jis valgo, geria, kur mokėsi, kuo dirba, ar pakankamai protingas, o gal kvailas, kokiose sąlygose gyvena, koks jo automobilis, butas, kokius drabužius jis nešioja?..

Sąrašą galima tęsti…

Ar tave iš tikrųjų tai domina? Ir kodėl?

Paklausk savęs, kodėl tave domina šie dalykai, ir atsakymas tau daug ką atvers.

Kas tai? Nuolatinis siekis susireikšminti? Vartotojiškas požiūris? Vidinė egoistiškos asmenybės baimė, kurios tu pats savyje nesuvoki?..

…O ar tu nenorėtum tiesiog pabandyti “prisiliesti“ prie kito žmogaus sielos, pažinti ją, “pasikalbėti“ su ja? “Pažvelgti“ į pačią širdies gilumą žmogaus, kuris dabar priešais tave?..

Patikėk, jei tu pabandysi atsisakyti proto “išskaičiavimų“, tu išmoksi “matyti“ supančių tave žmonių sielas, išmoksi suprasti jų “kalbą“. Suprasti savo sielą…

Pabandyk…

Pagal Amu Mom esė, vertė ruvi.lt

Gražios savaitės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Pilnatvė

Pilnavertis džiaugsmas ateina savaime, kai nieko neskauda. Apskritai nieko. Nei Sielos, nei Kūno. Kai tavyje nėra jokios kančios.

Tuomet visa tavo esybė išsilaisvina nuo blokų, ir palaima, taip ilgai slopinta ir nepriimama, gaivinančia versme užpildo tave.

Bet žmogui visada kažką skauda.

Skausmas atsiranda ten, kur spazmas, blokas.

Mūsų sąlygose pilnai išsilaisvinti nuo spazmo sudėtinga, nes jis yra kuriamas tikslingai. Mūsų spazmas – kolektyvinis.

Todėl visi, ieškantys pilnatvės, gyveno atsiskyrėlių gyvenimą, kad pašalintų pagrindinį trukdį – išorinio pasaulio spaudimą ir spazmą.

Bet dabar mes neturime tokios galimybės. Belieka vienas kelias – judėti link Pabudimo. Nes tik ten mus su džiaugsmu sutiks Laisvė. Tik ten, tik tame – totalinis išsilaisvinimas.

Nuo skausmo iki palaimos tik vienas žingsnis – Sąmoningumas. Praregėjimas. Žmogus pabunda, ir bloką, užgožusį palaimą, šluote nušluoja Aiškios Šviesos uraganas.

Ir geležinės spazmo letenos atsileidžia. Palaima pradeda sruventi ir sugrįžta į savo vietą.

Juk blokas ir skausmas primena mums: “Tu netekai dalies savęs, savo Sąmoningumo! Sugrįžk. Vėl tapk šeimininku. Užpildyk save Savimi! Sugrąžink Palaimą!“

Skausmas – ne Norma.

Palaima – Norma.

Sugrįžk į savo normalumą.

Nuo skausmo iki Palaimos tik vienas žingsnis – Sugrįžimas į Save.

Pagal Aigul Adylbaevos novelę, vertė ruvi.lt

Gero savaitgalio mums visiems 🙂 !

Iš priešiškumo – į vienybę..

Mūsų laikmetis vadinamas vis augančio streso ir depresijų laikmečiu, todėl dauguma žmonių tai priima kaip savaime suprantamą dalyką. Ir.. iš tiesų – tai jau tapo mūsų visų objektyvia realybe..

Stresai vargina, dėl to ir vaduojasi žmonės iš jų kaip įmanydami – dažniausiai stengiasi užslopinti juos įvairiausiais būdais, t.y., kovoja su pasekmėmis. Tačiau vis daugiau žmonių užduoda sau klausimus: “Kodėl  tiek streso mūsų gyvenime? Kokios priežastys juos sukelia? Kodėl tiek žmonių kenčia nuo depresijos?..“

Juk nuolatinė įtampa žmonių gyvenime – tai nesveikos visuomenės požymis, nes žmonės negali nei ramiai gyventi, nei kurti, nei tobulėti, jei nuolat patiria stresą, jei gyvena baimėje, kovoje ir įtampoje.

Mūsų laikais žmogaus sąmonė užimta nesibaigiančių problemų ir sunkumų sprendimu. Tai tarsi begalinis bėgimas su kliūtimis: vos tik žmogus išsprendžia vieną problemą, tuoj iškyla nauja, o po to dar ir dar.., ir dažnai žmogus net nespėja nei atsikvėpti, nei susigaudyti, kaip su tuo susitvarkyti.

Dėl to ir svyra rankos, ir silpsta motyvacija apskritai kažką daryti, atsiranda nusivylimas, prislėgta būsena, depresija, anomija. Ir tai ne žmogaus gabumų, stiprybės ar silpnumo klausimas – tiesiog mes gyvename pokyčių laikotarpiu, kai senoji gyvenimo sistema išsisėmė ir išsigimė, todėl tapo problemų šaltiniu.

Pereinamasis laikotarpis visada nelengvas, nes reikia atsisakyti senojo mąstymo šablonų ir veiksmų, kurie vėl ir vėl įtraukia į kovą, konkurenciją, priešiškumą, susiskaldymą – visa tai ir yra ne tik streso ir depresijų ištakos, bet ir visų socialinių bėdų ir nelaimių priežastys.

Žmonės negali gyventi nuolatiniame strese, mūsų psichika to negali atlaikyti – tai patvirtina psichiatrai ir psichologai, tačiau.. visi bandymai psichologinėmis terapijomis ar medikamentais užslopinti ar išgydyti depresiją tėra nesibaigianti kova su pasekmėmis.

Kad pasikeistų arba išnyktų negatyvios pasekmės – turi keistis arba išnykti priežastys, t.y., neturi būti priežasčių, kurios sukelia stresą ir depresiją. Mes turime pradėti kitaip gyventi, kitokioje vertybių sistemoje, ir, pirmiausia – kitaip mąstyti, tapti dvasingais žmonėmis.

Mus nuo pat vaikystės mokė, kad gyvenimas yra žiaurus ir negailestingas, kad turime nuolat kovoti su kitais, kad išsikovotume vietą po saule.. Ir mes tuo vadovavomės gyvenime, nes taip gyveno visi, todėl tai atrodė teisinga.

Mūsų gyvenimas tapo kova už būvį, o kur kova, ten viskas persunkta priešiškumu, agresija, baime ir neapykanta – ir žmogaus būsena, ir visuomenės būsena. Žmonės pradeda kovoti visur ir su visais: jie ginčijasi, siekia pranašumo, žemina, varžosi, manipuliuoja, išnaudoja, žlugdo..

Ir kartais sunku patikėti, kad žmonės gali būti tokie pikti, agresyvūs, žiaurūs.. Bet tai yra žmonių sužeistos psichikos išraiška – sužeistas žmogus žeidžia ir kitus, nes žmogų valdo jo būsena, jo vidinė įtampa, jo baimės ir vidiniai prieštaravimai.

Žmoniją jau gerokai išvargino ir išsekino visos kovos, konkurencija, nesantaika. Jau mažai ką beįkvepia perspektyva spręsti nesibaigiančias problemas, nuolat ieškoti priešų ir kovoti. Žmonės nori gyventi sveikoje visuomenėje, bendradarbiauti visų gerovei, mylėti, nuoširdžiai bendrauti, sukurti sau ir savo vaikams harmoningą realybę ir įkvepiančią ateities perspektyvą.

Kaip to pasiekti? Atsisakyti amžinos kovos, priešiškumo idėjos ir visko, kas griauna mūsų visų vienybę ir santarvę, nes kovojantis žmogus visur mato priešus, jis negali kurti, nes yra griovėjas.

Reikia tapti gyvenimo Kūrėju. Išsilaisvinti nuo kaustančio sąmonę negatyvaus ir agresyvaus mąstymo – juk mes neturime jokių priešų, išskyrus neapykantą savo širdyje.

Išskleisti, vystyti gražiausias prigimtines dvasines savybes – sąžinę, besąlygišką meilę, vienybę, atsakomybę, kūrybingumą – ir vadovautis jomis savo kasdieniniame gyvenime.

Evoliucija, žmonijos tobulėjimas – tai sąmonės skaidrėjimas, dvasinių vertybių išgryninimas ir gilios vidinės transformacijos. Todėl palaipsniui melą keičia tiesa, neapykantą – meilė, konkurenciją – bendradarbiavimas, kančią – laimė, egoizmą – altruizmas, griovimą – kūryba, priešiškumą – vienybė..

Ir šios gilios vidinės transformacijos būtinai, neišvengiamai ir labai natūraliai pradeda keisti ir žmonių elgesį bei mūsų visų realybę. Buskime.. Tapkime aktyviais mūsų visų Harmoningos realybės Kūrėjais 🙂 ..

Gražios ir šviesios savaitės mums visiems 🙂 !

Pasaka apie laimės laukimą

Viename nedideliame pajūrio miestelyje gyveno jauna graži mergina.

Ji labai norėjo laimės, tos pačios, apie kurią visi aplink tik ir kalbėjo, maža to – žmonės sakė, kad gautum tą stebuklingą laimę, reikia stotis į ilgiausią eilę, kurios pradžios nebuvo matyti…

Žmonės vis stojosi į eilę, jie kantriai laukė ir kartais net trumpai pasišnekučiuodavo, nes ilgiems pokalbiams tiesiog nebuvo jėgų – taip žmonės buvo pavargę nuo stovėjimo toje eilėje.

Jie tyliai pasikalbėdavo apie tai, kaip bus gerai, kai jie bus laimingi, kaip puikiai jie gyvens, visai kitaip nei dabar, tereikia dar truputį palaukti, o jau tada, tada tai jau viskas bus kaip gražiausioje pasakoje…

Todėl ir mergina stovėjo su visais ir laukė savo eilės. Kartais ji pažiūrėdavo į jūrą ir sunkiai atsidusdavo. Bet juk ji negalėjo išeiti iš eilės.

Mergina tvirtai nusprendė, kad būtinai sulauks savo laimės, juk ji dar tokia jauna, jai prieš akis visas gyvenimas.

Bet vieną dieną ji neištvėrė. “Aš tik minutėlei pasitrauksiu, gerai? Tik jūs nepamirškite, kad aš prieš jus stovėjau…“ – perspėjo mergina žmogų, kuris stovėjo už jos eilėje.

Ir, net nesulaukusi atsakymo, nubėgo prie jūros… Mergina ėjo pakrante, o bangos švelniai gaivino jos kojas. Skaisčiai švietė saulė, pūtė šiltas vėjelis, krykštavo žuvėdros…

“Ach, kaip gražu, kokia palaima! “ – pagalvojo mergina, brisdama per bangas pakrantėje, – “Ir jei ne šita eilė prie laimės, kokia aš būčiau laiminga!..“

…Taip ir mūsų gyvenime: kaip dažnai žmonės laukia iliuzinės išorinės laimės, bet nepastebi mažų kasdieninių laimės šaltinių – tyros meilės, žmonių gerumo, draugystės, artimųjų širdžių šilumos, bendravimo džiaugsmo, kūrybinio polėkio, gamtos grožio – mažų laimės šaltinių, kurie ir yra ta Tikra Didelė Laimė 🙂 …

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Gražaus savaitgalio mums visiems 🙂 !

Visada gelbsti paprastumas..

Kai gyvenimas tampa panašus į besisupantį ledo luitą, labai svarbu atrasti nors vieną stabilų metrą po kojomis…

Dažnam iš mūsų tenka tai patirti, o kažkam ir labai dažnai… Ir patirtis parodė, kad geriausias būdas tai įveikti – tiesiog gyventi paprastai, mielieji…

Nesimėgauti savo asmeninės dramos būsena, neįsitraukti, nekultivuoti pergyvenimų…

Neieškoti niūraus pasitenkinimo iš depresyvių gaidų, kas, deja, paradoksalu, bet neretai pasitaiko…

Nekaitinti emocinių išgyvenimų pernelyg stipriai…

Todėl, kad jėgų nedaug… Ir reikalingos jos visai kitkam…

O tai reiškia – tiesiog…

Tiesiog pabusti…

Tiesiog gerti arbatą…

Tiesiog pajusti karštos duonos kvapą…

Tiesiog atlikti savo kasdieninius darbus namuose…

Tiesiog skaityti knygas, klausytis muzikos, arba – tylos…

Tiesiog eiti gatve…

Tiesiog būti su tais, kas pasiliko su tavimi šiuo nelengvu metu…

Ir neverta galvoti, kad tai, kas dabar vyksta – kažkas išskirtinio ir unikalaus…

Žinoma, ne…

Nes gyvenimo akumuliatoriai kiekvienam periodiškai išsikrauna… Tik įvyksta tai visiems skirtingai…

Ir nėra tokių, kuriuos aplenktų išsekimo ir apatijos periodai, nenoras kažką daryti…

Bet, kaip rodo praktika, depresija ne iš karto tampa depresija…

Tai kaupiamasis procesas, kuris daug greičiau progresuoja į blogąją pusę, kai žmogus pasineria į emocinius nuopolius…

Pernelyg jaudinasi dėl ateities, pamiršdamas dabartį… Pernelyg egocentriškas, galvodamas tik apie save, ir nerasdamas laiko ir noro pasidomėti ne tik savo gyvenimu…

Kaip matote, ir čia viskas paremta gebėjimu mylėti…

Mylėti ne tik vieną konkretų žmogų, bet ir visą gyvenimą… Nuoširdžiai ir neskaičiuojant, kiek atiduota… Su džiaugsmu dalyvaujant šiame stebuklingame procese…

Savo gyvenime ir praktikoje aš mačiau daug neįtikėtinų pasveikimų nuo ligų, kurios skamba lyg nuosprendis… Ir visa tai nutikdavo su žmonėmis, kurie buvo meilės generatoriais…

Ji skliste sklido iš jų, ir to negalima buvo nepajusti… Tie žmonės nekeikė savo būsenų, jie priėmė jas kaip informaciją, kurią reikia teisingai suvokti, kad atsivertų naujos durys…

Ir durys atsiverdavo…

Visada tikėkite, kad atsivers naujos durys..

Tikėkite, kad jums nereikia ten, kur jūsų neįsileido…

Tikėkite, kad jėgos sugrįš…

Tikėkite, kad bet kuri, net pati sunkiausia būsena – pasibaigs..

Tikėkite, kad jūs turite šansą…

Ir būtinai darykite nors kažką, nes nepakanka vien tikėti…

Aušta nauja diena… Tegul ji bus gera visiems…

Siųskime meilės dalelę kiekvienam, ir – ypač tiems, kam dabar sunku…

Pagal Lilios Grad novelę, vertė ruvi.lt

Šviesios, gražios savaitės mums visiems 🙂 !

Keliais žodžiais..

*Būti laisvam – reiškia neturėti varžančio požiūrio.

*Dogmatinė, šabloninė aplinka skatina pasyvumą, o laisva, kūrybinė – aktyvumą.

*Mūsų mintys tampa mūsų gyvenimu.

*Reikalingi dalykai yra paprasti, o sudėtingi – nereikalingi..

*Kaip ir kiekvienam kūriniui, gyvenimui reikia įkvėpimo!

*Nuoširdumas – mūsų vidinės būsenos išraiška, todėl net mažiausias vidinis disbalansas gali virsti falšu, cinizmu, grubumu. Todėl.. saugokime savo vidinį tyrumą ir harmoniją.

*Kartais pasukti ne ten, kur planavome – vienintelis būdas patekti ten, kur reikia.

*Veiksmų pastovumas suformuoja įprotį.

*Noras turėti daugiau – tarsi bedugnė, kurios neįmanoma užpildyti.

*Ten, kur gerai, sąžiningai ir teisingai – krizių negali būti.

*Nėra blogio kaip savarankiškos pradžios. Blogis – tai meilės trūkumas arba jos nebuvimas.

*Mes neturime jokių priešų, mūsų vienintelis “priešas“ – neapykanta žmogaus širdyje.

*Keista tikėtis meilės iš pavergto žmogaus.

*Praradę laisvę, žmonės praranda ir savo talentus, sąžinę, protą..

*Viskas, kas yra geriausia, kas mus vienija ir sutelkia, yra įgyvendinama laisvai ir geranoriškai.

*Kaip dažnai šiandien ne žmonės naudojasi protu, o protas – žmonėmis.

*Neskubėkime, nesiblaškykime.. Jei darome viską, ką šiuo metu galime – reiškia, darome pakankamai.

*Nauda – pelninga žala.

*Gyvenimo neįmanoma suprasti protu, jį reikia pajusti ir patirti.

*Tiesa labai svarbi, nes neteisingas vykstančių procesų supratimas įtakoja beprasmiškus veiksmus, pergyvenimus ir nusivylimus.

*Dvasingas žmogus – tarsi sodininkas, auginantis sodą: jis juo rūpinasi ir puoselėja jį ateities kartoms.. O egoistas – tarsi medkirtys: viskame, ką užaugina sodininkas, jis mato tik malkas..

*Viskas, kas padaro mus laimingais – yra mūsų širdyse.

*Mes niekada nepavėluosime ten, kur mūsų laukia..

*Dvasingumas – tai vidinės transformacijos: egoizmo – į altruizmą, neapykantos – į meilę, priešiškumo – į vienybę, tamsos – į šviesą..

*Gamta šypsosi gėlėmis..

*Meilė gamtai ir vienybės pojūtis su žmonija ir visa gyvybe – žmogaus sveikos dvasinės būsenos požymis.

*Meilė – būsena, kai kito žmogaus laimė yra būtina sąlyga tavo laimei..

*Vaikystė – laikas, kai viskas yra nuostabu, todėl nieko nestebina..

*Puoškime savo gyvenimą ne daiktais, o meile, draugyste, kūryba, nuoširdžiu bendravimu ir santarve su gamta..

*Kai mylime tyrai ir besąlygiškai, tuomet kiekvienas mūsų veiksmas tampa meilės išraiška.

*Jei žmogaus širdyje meilė – kiekviena jo mintis, žodis ir veiksmas šildo, gydo, gaivina, harmonizuoja..

*Mylėkime vieni kitus, ir tegul mūsų širdies šiluma liejasi kaip gaivus vasaros lietus, kuris nesvarsto, kur jam nukristi 🙂 ..

Parengė ruvi.lt

Pats geriausias ar.. laimingas?

Kaip dažnai girdime: “Tu turi tapti pačiu geriausiu!“ Todėl, jei, pavyzdžiui, gerai gamini – būtinai atidaryk savo restoraną; gerai rašai – parašyk knygą; gerai taisai automobilius – registruok savo autoservisą; esi geras statybininkas – įkurk savo statybinę organizaciją, esi gera kirpėja – atidaryk savo kirpyklą.., ir t.t…

Mums tvirtina, kad turime siekti niekam nežinomų aukštumų: kažkieno sugalvotų sėkmingumo standartų ir lygmenų, padaryti neįtikėtiną karjerą, ir, apskritai – mes visada turime būti geriausi iš visų..

O jei ne – tuomet: “Tu degraduosi, netobulėsi, atsiliksi.. Reikia spausti viską iki maksimumo, reikia gauti kuo didesnę naudą iš visko. Tu nieko ypatingo nemoki? Tuomet eik į motyvacijos kursus, būk ambicingas, sugalvok ką nors, bandyk, prisiversk, bėk, realizuok, išnaudok, nugalėk, kovok!“

“..Ir kodėl tu dar vis gyveni tokiame mažame bute, kodėl nešioji tokius pigius drabužius?.. Tavo amžiuje jau turėtum uždirbti namui, brangiai mašinai, prabangioms kelionėms ir madingiems rūbams! Neuždirbi? Reiškia, esi tinginys, nevykėlis, gyveni beprasmišką pilką gyvenimą ir niekada nieko nepasieksi..“

O.. kas, jei žmogui viso to nereikia? Kas, jei žmogus laimingas, tiesiog augindamas vaikus, kepdamas pyragus, statydamas namus, augindamas daržus ar taisydamas automobilius? Kas, jei jis nenori jokių primetamų lygmenų ir aukštumų, jei jis daro tai, kas šiuo metu reikalinga ir ką jis gerai moka? Jei jam gerai ten, kur jis dabar yra?

Bet dauguma žmonių įsitraukia į tą socialinį “alpinizmą“, nes nuoširdžiai tiki, kad visiems būtina siekti standartinių, išskirtinai materialinių “aukštumų“.. Nes jei žmogus nenori siekti tų šabloninių “gėrybių“, tai skaitoma didžiausia nesėkme, tiesiog “socialiniu invalidumu“.

Tačiau visos materialinės “aukštumos“ – tai vartotojiškos visuomenės vertybės ir ypatumai, kur nėra bendrų vienijančių tikslų bendrai gerovei kurti, kur kiekvienas – tik už save, tik už asmeninę gerovę.

O siekis būti “geriausiu“ supriešina su kitais žmonėmis, įtraukia į alinančias kovas už viršenybę ir padaro gyvenimą sudėtingu – iškelia beprasmiškus ir nepasiekiamus tikslus, įpina į jį daugybę nereikalingos veiklos, atima sveiką nuovoką. Tada žmogus ir bėga ten, kur bėga visi, taiso tai, kas nesulaužyta, lipdo tai, kas nelimpa.

Todėl gyvenant vartotojiškoje visuomenėje sunku patikėti, kad kažkam gali visai nereikėti nei deimantų, nei prabangių namų ir mašinų, nei egzotiškų kelionių, pramogų ir madingiausių drabužių. Sunku patikėti, kad galima būti laimingu, tiesiog gyvenant paprastą gyvenimą – harmonijoje su su savimi, su žmonėmis, su gamta ir visa gyvybe.

Tuomet nereikia niekur bėgti, skubėti, kovoti – juk tam, kad būtume laimingi, nebūtina būti pačiais geriausiais, nereikia dėl to kovoti.. Reikia tik būti savimi, klausytis savo širdies, nes viskas, ko reikia laimingam gyvenimui – meilė, vienybė, santarvė, sąžinė, tiesa, kūrybinis potencialas – viskas yra žmogaus širdyje ir visada su juo.

Bet nėra taip jau paprasta išgirsti savo širdies balsą triukšmingame šurmulyje, nėra taip paprasta nebėgti ten, kur bėga dauguma. Tačiau tas bėgimas, kaip jau įrodė gyvenimas, laimės neatneša, nes niekas nežino, kur ir kokios tos siekiamos “aukštumos“, todėl bėgimas į jas tėra.. bėgimas ratu paskui iliuzijas.

Pasinėrimas į vartotojišką gyvenimą užgožia žmogaus prigimtines dvasines savybes, kurios ir turi būti pagrindu ir orientyrais mūsų gyvenime – kai jomis vadovaujasi, žmogus supranta savo tikruosius poreikius, jaučia vienybę su žmonėmis ir gamta.

Kai žmogus turi vidinius dvasinius orientyrus, jis yra santarvėje su savo dvasine prigimtimi, žino savo gebėjimus ir talentus, todėl jo netrikdo ir nevaldo materialūs troškimai, elgesio šablonai ir noras būti tuo, kuo jis nėra, kas jam yra primetama.

Laimė slypi paprastume..  Laimingi žmonės nekovoja, nepavydi, nekonkuruoja. Jie jaučiasi žmonijos dalimi ir supranta, kad bet kokios žmonių kovos ar siekiai “būti geriausiais“ griauna visuotinę vienybę ir harmoniją.

Geros savaitės, laimės ir gerumo mums visiems 🙂 !