Ir tai, vis dėlto, balandis… tegul ir padailintas mintyse iki būdingo jam lengvumo…
Tai, vis dėl to, balandis… šio keisto pavasario šerdis, kuris, kaip naivus įsimylėjėlis, vaidina savo atėjimą-išėjimą, tarsi laukdamas, kad jį pasivys ir įvertins…
Tai, vis dėl to, balandis… ir taip norisi viską, kas jame dabar vyksta, laikyti blogu sapnu, kurį pamiršti po akimirkos…
Ir tai, vis dėl to, realus gyvenimas, mielieji…
Gyvenimas, kuris tęsiasi, ir kuriame reikia virti sriubą, plauti langus, auginti vaikus, rūpintis artimaisiais, apkabinti juos, juoktis ir liūdėti, dainuoti ir išreikšti savo džiaugsmą, nešioti lengvus apsiaustus, stebėti saulėtekius, eiti pasivaikščioti su šunimi, sugalvoti šventę, ir daryti dar daugybę įvairaus svarbumo darbų…
Kitais žodžiais – GYVENTI GYVENIMĄ…
O jame dabar tiek visko primaišyta, kaip išprotėjusioje mišrainėje…
Ir kartumo, ir aštrumo, ir vos juntamo saldumo, ir dar – traškumo…
O aš noriu tiesiog matyti pavasarį 🙂 !
Ir nenoriu daugiau gyventi ta vienintele naujiena su bejėgiškumo skoniu, trokštu tik kuo greičiau tai įveikti mūsų visų gerovei…
Noriu matyti pavasarį…
Ir gyventi toliau…
Pabandom visi drauge?…
Su atėjusiu balandžiu, drąsieji mano žmonės!
Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt
Gražaus savaitgalio mums visiems 🙂 !
ruvi 