Ar kartais susimąstome, ko iš tiesų mes patys norime? Ką patys galvojame?
Nes susidaro įspūdis, kad šiandien mums siūloma labai daug (pernelyg daug?) atsakymų…
Kaip teisingai maitintis… Kaip teisingai gyventi… Kaip teisingai auklėti vaikus… Kaip teisingai kurti santykius… Kaip rasti tinkamą darbą… Kaip teisingai medituoti… Kaip teisingai įveikti krizes…
O dabar dar ir dirbtinis intelektas su jo žaibiškais atsakymais visais gyvenimo klausimais…
Tačiau tame slypi paradoksas – mes dabar galime gauti bet kokią informaciją, bet… vis rečiau girdime save… Ko iš tiesų mes norime. Ką iš tiesų patys galvojame…
Nes prieš užduodami klausimą sau, mes skubame pažvelgti, ką apie tai galvoja kiti… Ko nori kiti. Klausiame kitų nuomonės. Ieškome paaiškinimų. Abejojame. Stengiamės atitikti. Ignoruojame vidinius prieštaravimus.
Iš vienos pusės – gerai, kad yra tiek informacijos. Bet juk mums visai nebūtina žinoti kuo daugiau arba visko, kas yra virtualioje informacinėje erdvėje.
Mums svarbu – neprarasti ryšio su savimi tikruoju. Neprarasti gebėjimo mąstyti savarankiškai. Kartais tiesiog sustoti ir paklausti savęs: “O ką aš apie tai galvoju?“, “ Ką aš dabar jaučiu?“, “ Ką aš renkuosi?“…
Nes, pasirodo, kad laisvė šiandien – ne galimybė gauti bet kokią informaciją. Tikroji laisvė – tai gebėjimas neprarasti savęs išorinės informacijos šurmulyje.
Parengė ruvi.lt
Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !
ruvi 
O ką iš tiesų manai tu? Kuo manau? Kuo aš galiu manyti? Ar tai kuo deduosi manantis tikrai esu aš arba dalis manęs? Kas aš esu? Nebūčiau užtikrintas. Ir iš viso, ką aš žinau? Ne tai ką manau žinąs, bet tai ką žinau, kad žinau? Abejoju ar aš aš iš viso ką nors žinau. Gera žinia ta, kad man tas netrukdo. Būčiau patenkintas jeigu ir aš niekam netrukdyčiau, o jeigu dar pavyktų ką nors pradžiuginti, tai būtų tiesiog puiku 🙂
P.S. Neatsistebiu iš kur kai kas žino kaip teisingai maitintis, gyventi, auklėti vaikus… iš kur? Aš tai viską darau kaip išeis arba pagal kadaise žinomą posakį-važiuojam paskui pakinkysim.
PatinkaPatinka