Nieko iš esmės nepasikeitė, tu vis taip pat pabundi rytais, prausiesi, užverdi kavą, tingiai rąžaisi pusryčiaudamas, tik su kiekviena diena už lango vis tamsiau.
Ir vieną dieną tavo žadintuvas suskambės, tu atsimerksi ir pamatysi naktį. O tai reiškia, kad tavo mieste ruduo.
Ruduo panašus į keistą ligą: iš pradžių tu gėriesi spalvų kaita, žarstai rankomis nukritusius lapus, bet jau pradedi jausti kažkokį nežemišką liūdesį ir pajunti tylų švelnumą mylimiems ir artimiems žmonėms, tarsi rytoj su paskutiniu nukritusiu ant asfalto lapu išnyks ir jie.
Bet laikui bėgant poetiška rudens nuotaika išsisklaido, apnuogindama medžius, šaltį, niūrią darganą ir pirmąjį sniegą, kuris greitai tirpsta ir virsta purvu po sušalusių žmonių kojomis niūriais veidais.
Bet kuo šalčiau ir kuo niūresnė tamsa išorėje, tuo jaukesnė atrodo šilta šviesa namuose.
Ir jei vasara – laikas bėgti iš namų savo paaugliškos sielos neišsipildžiusių svajonių pasitikti, tai vėlyvas ruduo – laikas sugrįžti.
Padėka autoriui! Pagal Al Kvotiono esė, vertė ruvi.lt
Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !
ruvi 