Mes gyvename išvystyto intelekto pasaulyje. Mus supa sudėtingi daiktai. Pavyzdžiui, kompiuteris. Jis sudėtingas. Telefonas, internetas, naujos kartos buitinė technika – jie visi sudėtingi. Tie sudėtingi daiktai palengvina mūsų gyvenimą. Tačiau sudėtingų daiktų pasaulyje mes ir patys tampame sudėtingais.
Sugalvojami sudėtingo poilsio būdai. Norvegijos intelektualaus kino savaitė, kelionė į Indiją į sąmoningų sapnų retritą… Dešimties dienų meditacija su žymiu guru… Ir pamirštame, kad jei jau padirbėjome galva, tai reikia paprasčiausių dalykų, kad pailsėtume: pasivaikščioti gryname ore, užsiimti mėgiama veikla – rankdarbiais, sodo darbais… Taip, aš lankiausi norvegiško intelektualaus filmo savaitėje, ir tai buvo įdomu! Bet pailsėjau aš namuose, siuvinėdama kryželiu.
Mes nuolat galvojame apie tai, kaip geriau vystytis dvasiškai, tačiau pamirštame, kad dvasingumas ne Indijoje, ne sudėtingoje meditacijoje ir ne intelektualiame kine. Dvasingumas – tai sąmoningumas paprastuose dalykuose. Kai aš tiesiog ruošiu vakarienę, su meile galvodama apie namiškius. Kai aš tiesiog tvarkausi namuose. Kai aš tiesiog siuvinėju kryželiu arba tiesiog uždegu žvakes vakare.
Man asmeniškai magija yra tame, kad aš tiesiog žiūriu į mėnulį ir matau jo grožį, ir tam nereikia sudėtingų žodžių ar rankų mostų. Aš mielai nuvažiuosiu į retritą Indijoje, bet nesu tikra, kad ten aš atrasiu daugiau dvasingumo, nei močiutės pasakojime apie vaikystę kaime. O mintys, kurios ateina plaunant indus, kartais daug naudingesnės, nei ilgalaikės meditacijos.
“Dievas gyvuoja smulkmenose“ – sakė Gustavas Floberas. O aš pridursiu: Dievas gyvuoja paprastume. Ten, kur paprasta, ten, kur tylu, ir ten, kur dirbama rankomis, gyvena dvasingumas. Nepamirškime paprastų dalykų. Jie daug svarbesni už sudėtingus.
Padėka nežinomai autorei! Vertė ruvi.lt
Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !
ruvi 
Kompiuteris tai dar baika. Aš vis galvoju kodėl įsikūnijęs į tokį sudėtingą organizmą kaip kūnas aš matau, jaučiu ir patiriu tiek mažai? Ar tik ne todėl, kad šioje tikrovėje galioja fizikos dėsniai, o mano kūno CPU (centrinis procesorius arba smegenys) nesugeba apdoroti duomenų greičiau nei yra numatyta? Šiaip jau, kam , iš tikrųjų, reikalingas poilsis? Sakyčiau, kad poilsis reikalingas protui nes tik protas ištisai neramus, ištisai dūzgia ir vargina. Yra sakoma, kad kūnui reikalingas miegas tam, kad atsigautų. Galbūt ne. Juk yra tokių žmonių kurie nemiega visiškai, kaip atsigauna jų kūnai? Aš, pavyzdžiui, miegu tikrai mažiau nei 8 valandas ir kūnas pailsi. Yra tokia sąmokslo teorija apie tai, kad miegas tikrai ne tam, kad kūnas atsigautų, o persikrautų arba būtų perkrautas. O kodėl širdis nesiilsi? Juk ji, anot žinovų, ištisai dirba pumpuodama kraują bei tiekdama deguonį ir maistines medžiagas. Tikriausiai net patys žinovai nebetiki šita pasaka, jog širdies paskirtis pumpuoti kraują. Rimti gydytojai jau seniai iš to juokiasi. Širdies paskirtis turėtų būti kita. Širdis kaip priešprieša protui nes širdis žino, o protas galvoja. Širdis pateikia atsakymą akimirksniu, o protas ieško atsakymo ilgai. Šit jam ir reikia poilsio nes tie tikrieji mes negalime ištverti nuolatinio triukšmo kurį sukelia protas. Dar šiek tiek apie širdį. Man labai artimas žmogus beveik visą gyvenimą nemylėjo savo kūno, jeigu taip galima pasakyti, rūkė, gėrė svaigalus, keikėsi, tačiau gyveno tikrai ilgai ir beveik iki pat mirties buvo aktyvus ir daugmaž jautėsi gerai. Paskutinėmis gyvenimo dienomis padarytos smegenų tomografo nuotraukos parodė, jog žmogus savo kūną sudėvėjo visiškai. Visiškai! Gydytojas, pažiūrėjęs į nuotraukas, pasakė, kad net atstatinėti nėra ką net tuo atveju jeigu būtų tokia galimybė. Vienintelis organas kuris buvo visiškai sveikas-širdis. Nežinau kodėl, bet toks jausmas, kad širdis tai ne visiškai kūno dalis. Negaliu paaiškinti kodėl taip jaučiu.
PatinkaPaspaudė "Patinka": 2 asmenims
Sveiki, Algirdai!
Tai vat nepastebimai mums ir perjungiamas dėmesys nuo tikrųjų kūno poreikių, natūralios sąveikos su juo ir aplinka, į – dirbtinius poreikius, dirbtinius intelektus, dirbtines “vertybes“ – taip po truputį robotizuoja ir automatizuoja gyvenimą ir žmones. Todėl ir kūno galimybės ribotos, todėl ir sąmonė apribota. O protas – tikrai, kaip bičių avilys: nuolat reaguoja į visokius išorinius dirgiklius, kurių dabar apstu, ir miego reikalauja, ir poilsio… Gaunasi, kad žmogus tarnauja protui, o ne protas – žmogui.
O apie širdį – išties paslaptingos jos funkcijos ir gebėjimai, kadais atradau ir mokslininkų patvirtinimus apie tai, kad širdis ne tik “motoras“ – https://ruvi.lt/2010/12/16/sirdele-mano/.
Kas liečia kūną – dabar tiek visokių būdų ir priemonių jį išsekinti (fizinių ir psichologinių), tarp jų ir jūsų aprašytame gyvenimo pavyzdyje, kad belieka tik stebėtis, kaip žmonės apskritai sugeba išgyventi. Bet kokiu atveju – tarp to viso informacinio triukšmo ir chaoso ieškokime tiesos – tada kažkaip tvirčiau žmogus jautiesi 🙂 .
PatinkaPaspaudė "Patinka": 1 person
Labas Ruvi,
Štai dar ką netyčia suradau. Na, žinojau tik pamiršęs buvau. Kaip vyksta galvojimas (protavimas)? Tam reikalingas poliariškumas, reiškia-elektra. O žinojimas? Magnetinis. Todėl širdis ir pateikia atsakymą akimirksniu. Štai todėl visi teigiami, gražūs mūsų veiksmai ateina iš vidinio žinojimo. Tas atsitinka tada kai esame ramūs, kai protas netrukdo. Kažkodėl dauguma išminčių sakydavo, kad galime būti pilnai sąmoningi tada kai nuraminame protą. Tada galime būti čia ir dabar.
Mūsų kūnai, iš esmės, yra elektrinės būtybės, daugybė procesų juose vyksta elektros pagalba. Man įdomu kokie tad esame mes?
PatinkaPaspaudė "Patinka": 1 person
Sveiki, Algirdai!
Sutinku su jumis – ir sąmoningumas, ir vidinis žinojimas galimi tik tada, kai esame ramūs. Bet dabar pasiekti ramybę labai sudėtinga, kai aplink nuolat ūžia išorinis informacinis fonas – o juk kai pažiūri atidžiai, nieko doro ten nei sužinosi, nei išmoksi, tiesiog atitraukia dėmesį nuo vidinio žinojimo ir įtraukia protą į nesibaigiančias reakcijas ir niekinės informacijos gromulavimą.
Apie poliariškumą, magnetizmą, elektrą jūs parašėte straipsnį, tai tokia svarbi ir įdomi sritis, kurią pilnai suprasti man nepakanka vaizduotės… bet yra gilus suvokimas, greičiau nuojauta, kad daugybė reiškinių, kurie yra svarbiausi ir esminiai visoms gyvoms esybėms, veikia nepriklausomai nuo mūsų žinojimo apie tai. Bet… be žinojimo apie tai mes liekame be kažko labai svarbaus – ašies, pagrindo, esmės, prasmės – nes sąmoningai nesinaudojame tuo, kas mums suteikta ir dovanota kaip prigimtinė teisė.
PatinkaPaspaudė "Patinka": 1 person
Na, knygos, “Nematoma vaivorykštė-elektros ir gyvybės pasaka“, santrauką aš tik išverčiau. Parašė už mane kur kas protingesnis žmogus. Visiškai sutinku su jūsų mintimis, tik papildysiu, kad be žinojimo mus gali mulkinti ir deja mulkina. Pavyzdžiui dauguma mūsų naudojamės kompiuteriais, tačiau tikrai ne visi mes žinome kaip jie veikia. Mes daug ko nežinome. Mūsų protėviai neturėjo išmanių prietaisų, tačiau žinojo kur kas daugiau nei mes.
PatinkaPaspaudė "Patinka": 1 person
Išversti neiškreipiant, perteikiant esmę – reikia gebėjimų. Todėl nesikuklinkite 🙂 .
O kad mulkinami žmonės – tai vat tam ir yra tas visas informacinis srautas, kuris jau virto chaosu, ir tam negailima pinigų, o juk mulkintojai pinigų veltui nešvaisto. Štai čia ir reikia ypatingos nuojautos ir sąmoningumo, kad atskirtume pelus nuo grūdų, o geriausia – atsijungti maksimaliai nuo tos išorinės informacijos ir ieškoti patiems atsakymų į esminius klausimus. Daugybė atsakymų yra terminuose ir žodžiuose, pvz., Tikrovę pervardino realybe, ir mums tai jau įprasta, o juk kaip pavadinsi – taip ir gyvensi… Apie tai parašyta ir “Virsmų knygoje“.
Dabar visko pernelyg – ir tikrai mes jau daug ko ir nesugebame suvokti ir susigaudyti dėl greitai diegiamų “naujovių“. Technokratija ir urbanizacija galutinai atitraukė nuo gamtos ir natūralumo. O mūsų protėviai gyveno harmoningai, tikslingai – visi žodžiai ir veiksmai buvo prasmingi, vienybėje ir sveikoje sąveikoje su žmonėmis ir visa gyvybe, su gamta.
PatinkaPaspaudė "Patinka": 1 person