Pasakojimas apie atsilikusią sielą

Šerpai, tibetiečių palikuonys, vedė ekspediciją į kalnus.

Jie ėjo greitai, bet vieną dieną vedliai sustojo ir tylėdami atsisėdo.

Niekas negalėjo jų priversti pajudėti iš vietos – nei priekaištai, nei didesnio atlygio pažadai. Jie sėdėjo tylėdami.

Po trijų dienų, lygiai taip, kaip netikėtai sustojo, jie lyg niekur nieko pakilo ir toliau tęsė savo kelionę.

Ekspedicijos vadovas buvo sutrikęs ir bandė prisiminti, kuo jo žmonės galėjo įžeisti šerpus, bet jų atsakymas buvo paprastas: “Ne, mes neįsižeidėme, mes tiesiog pernelyg greitai ėjome, todėl turėjome atsisėsti ir sulaukti sielos. Ji atsiliko.“

Galbūt, reikia kartais sustoti, pabūti rimtyje kurį laiką tam, kad mes visi šioje Žemėje sulauktume sielos. Atgaivintume meilę savyje, ir “meilę artimam savo kaip sau pačiam“.

Nuoširdi padėka! Pagal L. Guerra pasakojimą, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !