Išbalę, chroniškos nemigos kankinami žmonės kartoja: “Reikia tiesiog išeiti iš komforto zonos ir nuvaryti save į sporto salę“. Žmonės, patiriantys panikos atakas, sako: “Reikia išeiti iš komforto zonos ir liautis pagaliau savęs gailėtis“.
Žmonės, kurie išgyvena sunkius, kankinančius periodus, sako: “Gerai būtų išeiti iš komforto zonos ir baigti valgyti saldumynus“. Ir tai ne blogiausias konstatavimas, kiti mato kardinalų problemos sprendimą ir tiesiog sau pasako: “Reikia liautis ėsti““.
Nuo tokių žodžių man pradeda nervingai trūkčioti akis.
Kad išeitume iš komforto zonos, pirmiausiai reikia joje atsidurti.
Kas gi yra ta “komforto zona“? Tai tokia vieta, kur šilta, jauku, ramu, skanu, džiaugsminga ir saugu. Kur tave myli ir gerbia. Kur tavimi rūpinasi (ir tu taip pat rūpiniesi, tai, žinoma, abipusis rūpestis).
Dauguma iš mūsų tokios zonos tiesiog neturi. Na, nėra zonos, kur mumis pasirūpintų. Geriausiu atveju – tai vieta, kur gali išsigulėti arba išsiverkti. Tai geriau, nei nieko, bet ne visai tai: greičiau tai kaip iliuzija apie alkoholį šaltyje – pradžioje lyg ir šilčiau, bet paskui dar šalčiau, nei buvo.
Atsidūrus komforto zonoje (man nepatinka žodis “zona“, kažkoks lagerio prieskonis tame, bet taip jau priimta ją vadinti), reikia joje truputį pabūti. Duoti sielai atgaivą. Poilsį sau. Ir tik po to – iš jos išeiti. Ir to atsigavimo pojūčio su niekuo nesupainiosi – kai jėgų viskam užtenka, ir tu lengvai imiesi net tų darbų, kurie buvo jau senokai atidėti…
Ir, svarbiausia, kad impulsas kažkokiai veiklai ateina iš vidaus, ir jo jau niekaip nesustabdysi. Tas impulsas pirmesnis už mintį – intuityviai darai, o paskui jau viską apgalvoji. Ir darai viską tikrai ne iš paskutiniųjų jėgų, net jei darbai ne iš lengvųjų. Darai todėl, kad tau tai įdomu.
Žmonės, kurie sako, kad “nori išeiti iš komforto zonos“, paprastai nelabai supranta, kas tai yra. Ir dažniausiai jie galvoja maždaug taip: man jau dabar kažkaip negera, bet jei aš pakankinsiu save dar stipriau, gal gi man palengvės?
Na, nežinau. Jei sergantį gripu žmogų mes dar ir nuplaksime arklidėje, galbūt, jis po to ir pasveiks. Bet vargu, ar nuo plakimo.
Dažnai tai skamba kaip savęs kaltinimas: “Aš tiesiog aptingau, aš tiesiog nenoriu išeiti iš komforto zonos“.
Ir ši šabloninė konstrukcija turi arba kankinančios gėdos prieskonį (“aš nepakakankamai geras, aš nesiekiu normos, nors plyšk“), arba kaltės jausmą ( “aš nepakankamai stengiuosi, aš nevykėlis, manęs niekas nemylės, nes niekas nemyli nevykėlių“) . O juk gėda ir kaltė – kaip tie varnalėšos dygliai, kurie visada ras prie ko prisikabinti, kokių realių aukštumų bepasiektume.
Tačiau tokiame savigraužos vakuume, ir dar būdamas išsekęs, nei vienas normalus žmogus ilgai nepatemps.
Todėl iš šios situacijos galimi trys išeities keliai: sugrįžti atgal į “komforto zoną“; arba – pulti į gilią depresiją (kai jau diagnozė, o ne tik prasta nuotaika); arba – patirti sunkią psichosomatiką.
Kurį variantą jūs pasirinktumėte? Aš – pirmąjį.
Juo labiau, kad visi dabar išgyvename sunkius laikus. Informacinis presingas. Finansinė krizė. Žiema. Saulės nėra. Ir jei tik jūs žinote, kaip papulti į komforto zoną – siūlyčiau pasilikti joje iki pavasario…
Padėka autorei! Pagal Anastasijos Rubcovos straipsnį, vertė ruvi.lt
Meilės ir dvasinės stiprybės mums visiems 🙂 !
ruvi 