Mėnuo: liepos 2021

Pasaka: “Gerai, bet blogai“

Gyveno kartą berniukas. Jo tėvai kadaise svajojo tapti įžymybėmis: mama svajojo apie dainininkės karjerą, o tėvas norėjo tapti būgnininku roko grupėje.

Tačiau tam nebuvo lemta įvykti. Mama dirbo kasininke universalinėje parduotuvėje, o tėtis – vairuotoju. Gyveno pasiturinčiai. Sūnų atidavė į muzikos mokyklą.

Tėvai tikėjo, kad jų berniukas tai jau tikrai taps įžymybe, bet vaikas kentėjo. Jis tiesiog nekentė fortepijono, ir kartais specialiai susižalodavo pirštus, kad gautų atleidimą nuo muzikos pamokų.

Tuomet tėvai pervedė sūnų į vokalo pamokas, tačiau berniukas valgė sniegą ir ledus, kad užkimtų, bet nepasidavė. Ko tik nesugalvodavo tėvai: ir apdovanoti bandė, ir baudė – nieko nepadėjo.

Kai tik turėdavo laisvo laiko, berniukas savo kambaryje imdavo žirkles ir siūdavo drabužius lėlėms. Kartą tėvas aptiko jį besiuvant: “ Motin, išmesk visas adatas, siūlus ir medžiagų skiautes! Tu tik pažiūrėk, ką jis sugalvojo! Gėdą visai giminei daro! Argi tai vyriškas užsiėmimas – lėlėms rūbus siūti? Nagi, imk į rankas gitarą ir mokykis etiudus groti!“

Tuo metu tėvai buvo pervedę berniuką į gitaros klasę. Berniukas verkė ir nesklandžiai brązgino nekenčiamo instrumento stygas.

Atgaiva jam tapdavo atostogos – jis išvažiuodavo visai vasarai pas močiutę ir ten į valias galėjo siūti drabužius kaimynų vaikų lėlėms.

Praėjo daug metų, berniukas užaugo ir tapo talentingu garsiu modeliuotoju. Savo tėvams jis nupirko didelį, gražų namą.

Vakarais mama su tėvu gėrė arbatą verandoje ir apgailestavo: “Ech, kaip gaila, kad sūnus taip ir netapo muzikantu!“

Padėka autorei! Pagal Natalijos Varskajos pasakojimą iš “Buitinės ironiškos prozos“, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Tik kelios minutės

Tos kelios minutės vis vien atsiras…

Todėl kad viskam yra ribos.

Ribos pačiai ilgiausiai dienai, kuri išsunkė visus jėgos likučius. Tam, kas iš pradžių atrodo būtina, o vėliau jau pasirodo nereikalinga. Tiems, kas galvoja, kad tu neišsekinamas. Nors, ko gero, tokiems ribų tikrai nėra.

Tačiau tu jas turi, o tai reiškia, kad tos kelios minutės vis vien atsiras.

Tik tavo minutės. Tik tavo tylos arba tik tavo muzikos minutės. Tik tavo minčių. Tik tavo laisvės. Minutės tik tam, ką tu gali padaryti savo labui tiesiog dabar…

Tegul jos bus… būtinai bus. Ne kartais. Ir ne taip, tarsi lauktum jų kaip tos šventės, kuri būna tik kartą metuose.

Jos labai reikalingos, kad sustotum ir atsikvėptum, o paskui pamatytum, iš ko susideda tavo gyvenimas, ir ar vertas tas tavo išsekimas visko, ko tu tiesiog nespėji pamatyti ir realiai patirti.

Tik kelios minutės. Bet kartais jos dovanoja metų metus.

Padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Yra žmonės…

Yra žmonės, kurie nežino, kaip svarbu tai, kad jie yra šiame pasaulyje.

Yra žmonės, kurie nežino, koks kartais svarbus jų pasirodymas kažkieno gyvenime.

Yra žmonės, kurie nežino, kiek džiaugsmo dovanoja kitiems jų geranoriška šypsena ir palaikymas.

Yra žmonės, kurie nežino, koks gėris kitiems yra bendravimas su jais.

Yra žmonės, kurie nežino, kad kartais savo žodžiu ar veiksmu jie įkvepia kitus gyventi.

Yra žmonės, kurie nežino, kad jie – dangaus dovana mums, ir mes juos labai branginame…

Bet jie galėtų tai sužinoti, jei mes jiems tai pasakytume 🙂 …

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Mylėkime ir branginkime vieni kitus 🙂 !

Sugrįžimas į save

Kai sugrįždavau į save – tvirtai uždarydavau duris į praeitį.

Kai sugrįždavau į save – su vaiko smalsumu atverdavau duris į dabartį.

Kai sugrįždavau į save – su atvira širdimi ir užmerktomis akimis jaučiau daugybę ateities durų.

Kai sugrįždavau į save – suvokdavau atsakomybę už kiekvieną savo pasirinkimą.

Kai sugrįždavau į save – pajusdavau, kaip sudėtingi dalykai palaipsniui darydavosi vis paprastesni, o tai reiškia, kad tapdavo gyvi, tikri.

Kai sugrįždavau į save – liaudavausi bandyti pakeisti kitus.

Kai sugrįždavau į save – labiau tikėjau ir jaučiau, nei bandžiau ieškoti įrodymų.

Kai sugrįždavau į save – liaudavausi kaltinti save už tai, ko dar nepadariau, bet dažniau pastebėdavau tai, kas jau padaryta.

Kai sugrįždavau į save – nustodavau manyti, kad yra kažkas neįmanomo.

Kai sugrįždavau į save – suvokdavau, kad išmokti branginti galima ir be netekčių.

Kai sugrįždavau į save – pastebėjau, kad sugrįžtu tuo pačiu keliu, kuriuo prieš daugelį metų aš išėjau nuo savęs pačio…

Padėka autorei! Pagal Ninos Sumire esė, vertė ruvi.lt

Ironiška proza: “Mama Feisbuke“

O, siaube! Mano mama išmoko naudotis Feisbuku! Na, žinoma, tai puiku. Aš pats jai kadaise patariau. Tačiau net neįsivaizdavau, į ką tai išsirutulios.

Dabar ji įdėmiai seka mano įrašus ir gyvai į juos reaguoja, nepraleisdama nei vieno. Būtų jos valia, ji visus priverstų paspausti ženklą “Patinka“. Pasijutau kažkokiu mamos sūneliu. Prisiminiau kadaise girdėtą frazę: “Tu šaunuolis, nes esi mano sūnelis!“ O juk man greitai sukaks keturiasdešimt…

Daug ką prisiminiau. Pamenu, kai pirmą kartą pasikviečiau merginą į namus ( buvau septyniolikos metų), mama tuoj puolė mus vaišinti ir mane girti:

– Mano Algelis – toks šaunuolis! Puikiai mokosi, tiek padeda man namuose…

Na, koks Algelis?! Norėjau skradžiai grindis prasmegti pas kaimynus. Mergina springo iš juoko, o mūsų bendravimas taip ir užsibaigė neprasidėjęs. Ir aš tuomet tvirtai nusprendžiau merginų į namus daugiau nekviesti.

Bet kai sulaukiau dvidešimties, viskas kažkaip užsimiršo, ir aš vėl pasikviečiau į namus merginą. Mes su ja aktoriniame mokėmės. Mama labai apsidžiaugė, nes aš į namus nieko nekviečiau, ir ji pagalvojo, kad aš neturiu merginos. Šį kartą mano mama pasinėrė į prisiminimus:

– Oi, pamenu, kai Algelis mokėsi septintoje klasėje, būdavo, maudau jį, o jis prašo į vonią jo mylimą meškiuką atnešti. Aš aiškinu jam, kad negalima meškiuko šlapinti, o jis į ašaras…

Mergina pažvelgė į mane su neslepiama nuostaba, o aš pasijutau kažkokiu apsiseilėjusiu berniuku-kvaileliu… Septintoje klasėje mane mama maudė! Žaisliuko prašiau! Pasirodo, iš to džiaugsmo mano mama supainiojo septintą klasę su mano septyniais metais.

Ir štai dabar mano mama Feisbuke! Kiekvieną kartą su nerimu atveriu savo puslapį, bijodamas pamatyti mamos komentarą:

– Kas mano Algelį skriaus, turės reikalą su manimi! Ir nepamirškite spausti žvaigždutę “Patinka“. Ką, jis veltui čia rašo, stengiasi? Žiūrėkite man!

Padėka autorei! Pagal N. Varskajos pasakojimą iš “Buitinės ironiškos prozos“, vertė ruvi.lt

Meilės ir šviesių akimirkų mums visiems 🙂 !

Ir – pasisaugokime, kad neperkaistume: https://ruvi.lt/2012/08/06/kaip-neperkaisti-karsta-vasaros-diena/!

Močiutės vyšnios

Aš verdu uogienę dideliame puode, maišau ją mediniu šaukštu, nugrėbiu putas. Tame yra kažkas magiško, kažkas iš vaikystės, kažkas iš senų laikų.

Mano močiutė mėgo vyšnias, tas sultingas saldžiarūgštes uogas. Mūsų sode augo trys vyšnių medžiai. Vienas iš jų buvo milžiniškas. Senelis statydavo prie jo dideles kopėčias, man duodavo bidoną ant virvutės (jis buvo kabinamas ant kaklo), ir aš lipdavau į pačią viršūnę, kur vyšnios buvo ypač prisirpusios ir stambios. Dvi uogos į bidoną, viena į burną… Ir būtinai auskarai iš porinių uogų. Jos buvo kabinamos šakelėmis už ausų, bet paskui vis vien suvalgomos…

Aš verdu uogienę ir prisimenu, kaip močiutė valydavosi šlapias rankas į prijuostę, barstydavo virtinukus su vyšniomis cukrumi ir išnešdavo didelį dubenį į kiemą, kur būrelis vaikų statėsi palapinę už senelio daržinės. Mes plovėmės rankas čia pat kieme, vandeniu iš laistytuvo. Dūkome, taškėmės, juokėmės.

Virtinukai su vyšniomis! Tuomet atrodė, kad nieko skanesnio pasaulyje nėra! Saldžios sultys tekėjo per rankas iki pat alkūnių, lipnūs pirštai, grietinė ant smakro. Čiupome po du, po tris, visi bijojo, kad neužteks.

– Neskubėkite, išsitepsite, – ramino močiutė. – Aš namuose jų dar daug turiu!

O mes skubėjome, tepliojome rankas, apsidegindavome lūpas. Apie ką mes tuomet kalbėjome, ką aptarinėjome?

Atrodo, kad tai buvo ne su manimi, ne su mumis, o kažkokiame praeities-amžinybės gyvenime…

…Aš verdu uogienę ir galvoju apie tai, koks nuostabus gyvenimas, koks jis permainingas. Kaip nepakankamai mes mylime vienas kitą. Kaip būname neatidūs, kaip sureikšminame bereikšmius dalykus…

Ir šioje vietoje turėtų būti kažkokia išvada, kažkokia moralė.

Tačiau aš neturiu ką pasakyti.

Bet aš turiu pilną puodą uogienės, šiltą liepos vakarą ir širdį, kupiną švelnumo ir dėkingumo…

Pagal Elenos Kasjan esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Ištikimybė sau

Sąmoningumas ir savo vidinės Jėgos pripažinimas – tai laisvės susigrąžinimas.

Laisvės būti savimi ir nepriklausyti nuo to, kas vyksta aplinkui: nuo daugybės primestų pareigų, kurias kadaise užsimetei ant savo pečių iš baimės, atsakomybės už kitų žmonių poelgius ir veiksmus, kitų nuomonės paisymą ar pasmerkimo baimę, ir kitų stereotipų, taip dosniai primetamų iš išorės.

Laisvės nuo daugybės vaidmenų ir klastingų tinklų, į kuriuos kadaise įkliuvai arba leidaisi įtraukiamas. Jie išsisklaido šios Jėgos veikiami. Ji nepavaldi jiems.

Tu nustoji blaškytis, ieškoti kitų pritarimo ir palankumo, nebijai neįtikti ar likti nesuprastas, neišgirstas, ryškus ir matomas.

Į reikalavimus iš išorės tapti paklusnesniu ir silpnesniu, nei esi iš tikrųjų, tu ramiai atsakai “ne“. Ne. Todėl kad tu laisvas rinktis vienintelį tau įmanomą ir teisingą sprendimą ir būti ištikimas sau ir savo vidinei Jėgai. Jos pilnatvei ir išminčiai, gyvenimo vertybėms ir patirčiai, kuri įgyta tavo Sielos ir širdies dėka ne per vieną dieną ir gal net ne per vieną gyvenimą. Per daugelį metų.

Ištikimybė sau, savo Sielai, savo dvasinei Jėgai ir jos išraiškos įvairovei šiame pasaulyje – tai ir esi tu. Amžinas. Beribis. Kūrybingas ir Laisvas, su visa savo vidine pilnatve, išmintimi, grožiu ir žiniomis. Tai – Tikras tu.

Padėka autorei! Pagal Julijos Chara esė, vertė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !