Kai sugrįždavau į save – tvirtai uždarydavau duris į praeitį.
Kai sugrįždavau į save – su vaiko smalsumu atverdavau duris į dabartį.
Kai sugrįždavau į save – su atvira širdimi ir užmerktomis akimis jaučiau daugybę ateities durų.
Kai sugrįždavau į save – suvokdavau atsakomybę už kiekvieną savo pasirinkimą.
Kai sugrįždavau į save – pajusdavau, kaip sudėtingi dalykai palaipsniui darydavosi vis paprastesni, o tai reiškia, kad tapdavo gyvi, tikri.
Kai sugrįždavau į save – liaudavausi bandyti pakeisti kitus.
Kai sugrįždavau į save – labiau tikėjau ir jaučiau, nei bandžiau ieškoti įrodymų.
Kai sugrįždavau į save – liaudavausi kaltinti save už tai, ko dar nepadariau, bet dažniau pastebėdavau tai, kas jau padaryta.
Kai sugrįždavau į save – nustodavau manyti, kad yra kažkas neįmanomo.
Kai sugrįždavau į save – suvokdavau, kad išmokti branginti galima ir be netekčių.
Kai sugrįždavau į save – pastebėjau, kad sugrįžtu tuo pačiu keliu, kuriuo prieš daugelį metų aš išėjau nuo savęs pačio…
Padėka autorei! Pagal Ninos Sumire esė, vertė ruvi.lt
ruvi 
Ačiū, Rūta! Nežinau kaip būčiau supratusi šį esė anksčiau. O dabar, kai mokausi sąmoningo dėmesingumo ( mindfulness), galiu šioms mintims pritarti. Viskas yra mumyse, tik dažnai rakto, norint atrakinti savo suvokimo gelmes, reikia gerokai paieškoti.
PatinkaPatinka
Pilnai pritariu, Virginija. Mes jau gimstame su visa informacija apie save ir šį pasaulį, tik va mūsų gyvenimo sistema, nukreipta į egocentriškumą, nuolat veda tolyn nuo savęs, nukreipia į išorinį blaškymąsi, materializmą, beprasmišką konkuravimą ir egoizmą. Nėra lengva tam atsispirti, nes kartais visas mūsų gyvenimas taip tuo užpildytas, kad mes net neturime laiko pagalvoti apie tai, kaip mes gyvename ir kodėl būtent taip gyvename.
Todėl mus ir kankina vidiniai prieštaravimai, kad gyvename ne pagal savo dvasinę prigimtį, nes visas mūsų šviesias savybes išstūmė materializmas ir kova už būvį. Ir tai ne kaltės ar nepilnavertiškumo klausimas – tiesiog nuo pat gimimo mes gyvename tokioje sistemoje, kurioje nuo vaikystės matome tokį gyvenimą ir pradedame galvoti, kad tai vienintelis gyvenimo būdas, nes tiesiog nežinome, kad galima gyventi kitaip..
Bet.. mūsų dvasinę prigimtį, mūsų šviesias, tyras, gražias prigimtines savybes – besąlygišką meilę, vienybę, kūrybingumą, tiesą, sąžinę, darną ir t.t… – labai sunku užslopinti, maža to: kuo daugiau jos slopinamos, tuo stipriau veržiasi mūsų dvasinė prigimtis, todėl matome vis daugiau bundančių iš dvasinio letargo žmonių 🙂 .. Tai ir yra sugrįžimas į save, ir jei žmogus nors kartą tai patyrė, jis jau pajunta tą būsenų kontrastą ir jau nelabai nori leistis į išorinį blaškymąsi. Todėl kad į save – tai taip jauku, taip ramu ir patikima… kaip namuose, kaip šviesos ir tyrumo oazėje 🙂 .
PatinkaPatinka