Mes gyvename blizgių paviršių epochoje. Mums siūlo tobulą glotnumą.
Idealiai lygūs ekranai, virtuviniai fasadai be rankenų, minimumas baldų ir vizualinio triukšmo, be smulkmenų, kurios byloja apie žmogaus buvimą. Mados diktuoja sterilumą, laikino viešbučio numerio pojūtį, iš kurio tu išvyksi rytojaus rytą.
Kažkas įskilo? Išmesk. Nusitrynė? Nusipirk naują. Gyvenimas virto begaliniu katalogu, kuriame kiekvieno daikto galiojimo laikas trumpesnis, nei šiltos duonos.
Atrodo, kad tikra prabanga dabar – turėti daiktų, kurie beverčiai rinkoje, bet be galo brangūs tavo širdžiai. Kurie leidžia būti tau savimi – su visais netobulumais, raukšlėmis ir randais, paslėptais po rūbais.
Mūsų taktilinė atmintis nepakenčia tuštumos. Jai reikalingi pojūčiai. Jai reikalingas lininės staltiesės šiurštumas, kurią audė prosenelė ir kuri palietus primena senyvos, bet nuostabios moters veidą.
Atminčiai reikalinga močiutės žiedo su blankiu granatu vėsuma, kuris buvo išimamas iš dėžutės tik per dideles šventes. Žalvarinis senelio žiebtuvėlis. Jis seniai neveikia, bet šaltas metalas prisimena senelį gyvą. Kai suspaudžiu jį delne, aš jaučiu jo buvimą.
Pirštų atmintis be žodžių pasiekia sielą. Juk mes prisimename ne pačius daiktus, o tą jausmą, kuris kildavo juos palietus.
Šiurkšti pledo vilna, vėsus indo kruopoms paviršius, senovinės sagos dėžutėje nuo sausainių, odinis knygos viršelis, kuris suminkštėjo būtent ten, kur jį laikė ranka ilgais žiemos vakarais.
Daiktų vertingumas nematuojamas laiku ar parduotuvės čekiais, jis – tame giluminiame ryšyje, kurį mes jaučiame juos liesdami. Tie daiktai – mūsų nebylūs liudininkai. Jie tarsi sugeria mus, kaip jūros smėlis druską.
Jie tampa mūsų istorijų tęsiniu, prisimena mus tikruosius: besijuokiančius dėl pralieto pieno, verkiančius dėl pirmos nesėkmės, kruopščiai piešiančius paveikslėlius pirštu ant aprasojusio stiklo…
Ir kai už lango tirštėja sutema, o mieste pradeda gausti šaltas vėjas, ranka pati siekia ne kažko naujo, glotnaus ir madingo, o to paties seno vilnonio pledo su pablukusiais raštais. Todėl kad jis žino tavo pečių formą. Jis prisimena tave. Jis kvepia paguoda.
Pasaulyje, kur viskas keičiasi kartais per valandą, o ne metus, gyvybiškai būtina prisiliesti prie daiktų, kuriuos mes mėgome. Ir saugoti jų šilumą, kai aplink pasidaro pernelyg šalta ir baugu.
Padėka autorei! Pagal O. Majer tekstą, vertė ruvi.lt
Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !