Mielos istorijos iš vaikystės

Mama ruošė vakarienę po ilgos darbo dienos. Parėjo tėtis ir atsisėdo vakarieniauti su šeima. Mama ant stalo pastatė blynų, grietinę ir stiklainį uogienės. Aš iš karto pastebėjau, kad keli blynai buvo padegę ir kad tėtis įsidėjo juos į savo lėkštę.

Mama tai pamatė ir pradėjo atsiprašinėti. Tačiau tėtis atsakė, kad jis labai mėgsta paskrudusius blynus su uogiene, todėl atrinko būtent tokius. Vėliau, kai jau ėjome miegoti, aš paklausiau tėčio, ar iš tikrųjų jis taip mėgsta padegusius blynus. Tėtis apkabino mane ir pasakė: “Dukrele, mama pavargo, buvo sunki diena. Paskrudę blynai man tikrai nepakenks, o pikti žodžiai gali mūsų mamą skaudžiai įžeisti“.

Įsiminiau jo žodžius visam gyvenimui…

************

Kartą tėtis atvežė mus su broliu paviešėti pas senelį į kaimą. Ir – o stebuklas! – senelis per kelias dienas išugdė mumyse tai, ko visa šeima per aštuonerius metus nesugebėjo.

Taigi, vakaras, mes su broliu dvyniu dūkstame, kalbamės, nors jau seniai laikas miegoti. Senelis užėjo į kambarį ir ramiai perspėjo, kad jau laikas miegoti, nes rytoj mus pažadins pusryčiams devintą valandą.

Bet mes nepaklausėme ir užmigome jau po vidurnakčio. Ryte, kai senelis mus žadino, mes neatsikėlėme, pabudome apie vidurdienį ir tikėjomės, kad senelis pašildys pusryčius, jei jau pramiegojome. Tačiau vasaros virtuvę radome užrakintą, o senelis tik priminė, kad pusryčiai buvo devintą ryto.

Ką darysi – užkrimtome sode obuolių ir pasiprašėme pažaisti su draugais. Senelis mus išleido ir priminė, kad pietūs bus pirmą valandą. Užsižaidėme ir grįžome trečią valandą. Virtuvėlė vėl užrakinta… Tačiau sode ant stalo radome rankšluoščiu uždengtus naminę duoną ir medų. Puolėme valgyti, o senelis priminė: vakarienė septintą.

Septintą vakaro jau sėdėjome su broliu už stalo vasaros virtuvėje. Senelis įdėjo grikių košės mums į lėkštes, aš pradėjau valgyti, o brolis pabandė sakyti, kad tokios košės jis  nevalgys. Senelis ramiai paėmė brolio lėkštę ir priminė: pusryčiai devintą. Bet… brolis greitai persigalvojo ir taip pat pradėjo valgyti.

Kitą rytą lygiai devintą mes su broliu atėjome pusryčiauti. Senelis mus pagyrė ir pavaišino labai skaniais pusryčiais.

Štai toks vyriškas auklėjimas. Per tokį trumpą laiką. Be barnių, be notacijų, be pykčio 🙂 .

************

Kai buvau mažas, mano tėtis, visą mano gyvenimą nešiojęs ilgus plaukus, nusikirpo plikai. Aš jo nepažinau ir išsigandau… Pasislėpiau, o vakare paskambinau močiutei ir pasakiau, kad pas mus apsigyveno kažkoks nepažįstamas dėdė.

Močiutė gyveno netoliese, todėl greitai atskubėjo pas mus. Visi skaniai pasijuokėme! O aš iš naujo “susipažinau“ su savo tėčiu 🙂 …

************

 Vienas iš šilčiausių vaikystės prisiminimų – žiema, vakaras, šaltis. Tėtis atneša iš kiemo malkų ir skubiai uždaro duris, kad neįleistų šalčio. Kuriame krosnį. Mes su pižamomis, vilnonėmis kojinėmis. Visa šeima geriame kvapnią žolelių arbatą prieš miegą.

Šnekučiuojamės, juokiamės. Jau einame gultis, linkime vieni kitiems labos nakties. Tėtis apkamšo mano storą antklodę, kad neliktų plyšių. Mama atneša mūsų katę ir paguldo man prie kojų. Traška malkos krosnyje, už lango ūžauja vėjas, o namuose taip jauku ir šilta!

Aš jau suaugau, bet kaip norėčiau nors kartą sugrįžti į tokį nuostabų vakarą…

************

Parengė ruvi.lt

Meilės, gerumo ir artimųjų širdžių šilumos tėčiams, seneliams, proseneliams 🙂 !