Bet kokia sistema, ribojanti ir kontroliuojanti žmogų – šeima tai, mokykla ar kitas socialinis institutas – grindžiama vidiniais jos narių apribojimais. Ir, iš esmės, nieko daugiau ir nėra, išskyrus tuos vidinius apribojimus. Be jų sistema nustoja gyvuoti. Bet kokia. Net kalėjimo sistema.
Todėl sistemos lūžis ar pokyčiai prasideda nuo žmogaus vidinio lūžio ar pokyčių. Nuo šablonų griovimo ir susidūrimo su asmeninės realybės išvirkščiąja puse.
Tam, kad pakeistume kažką išorėje, tenka keisti save. Ir tik nuo savęs verta pradėti.
Aš sutinku daugybę žmonių, kuriuos stipriai ir griaunančiai veikia jų šeimos sistema. Ir visi bandymai kažką įtikinti, paskatinti arba priversti neveikia. Bet vos tik ženklus pokytis įvyksta vieno žmogaus viduje, tuomet ir visa jo aplinka negali išlikti nepakitusi, kaip jos nariai besipriešintų.
Svarbus kiekvienas konkretaus žmogaus mažiausias žingsnelis. Tvirta pozicija. Pastovumas ir aiškumas. Stipri vidinė ašis, kuri tampa atspirties tašku, kurio pagalba perverčiamas didelis pasaulis.
⠀
Pagal Aglajos Datešidzės esė, vertė ruvi.lt
ruvi 