Neseniai prisiminiau šią nuostabią moterį. Jos patirtis buvo man labai reikšminga. Ir iki šiol reikalinga. Tas jos stebuklingas gyvenimo ritmas “skubėk lėtai, nesiblaškyk“.
Ji viską suspėja. Nepasiduoda skubos pinklėms, kai lyg ir greitai viską darai, bet nereikalingų veiksmų ir trukdančių faktorių atsiranda vis daugiau. Susipainioji. Pradedi nervintis. Apima neviltis. Jėgos išeikvotos nežinia kam.
O mano pažįstama skuba sąmoningai. Ir ar apskritai skuba? Tiesiog, sako ji, gaudau blaškymosi požymius ir prisimenu, kas man svarbiausia gyvenime. Kas aš, ką aš dabar darau, ar tai svarbu, ar įdomu, ar privalu, su kokia nuotaika ir ar su meile tai darau.
Ji sako: kai pradedu blaškytis, svarbiausia – nusiraminti. Atsiminti save. Atsikvėpti. Atrasti savo ritmą. Su meile ir geranoriškumu viską atlikti, o kaip gi be to 🙂 .
Ir nuotaika stebuklingai sugrįš, parsiras. Gyvenimo ugnelė.
Apkabinu… Linkiu jums laimės!
Padėka autorei! Pagal Nina Sumire esė, vertė ruvi.lt
Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !
ruvi 