Mažosios Vilties istorija

Mažoji Viltis gimė tarp baimės, tamsos, nevilties ir bejėgiškumo, kai gyvenimas atrodo nepakeliamas, rankos nusvyra, gniaužia gerklę, o širdį spaudžia nuo blogų nuojautų.

Nedraugiškas ir nesvetingas buvo tas pasaulis, ir dauguma pasiduodavo, manydami, kad gyventi tokiose sąlygose neįmanoma. Bet buvo ir kiti – tie, kas norėjo gyventi kitaip ir ieškojo būdų išgyventi net ir tokiame niūriame ir kupiname pavojų pasaulyje. Būtent jie ieškojo ir atrasdavo nors menkiausią atramą Gerojoje Viltyje.

Viltis buvo labai mažytė ir neįtikėtinai trapi, ir kaip ji sugebėjo atlaikyti siaučiančius aplink audras ir uraganus, ir stingdančią darganą, kuri sukaustydavo visą gyvybę, buvo visai neaišku. Bet Mažoji Viltis pasirodė esanti tvirta. Ji ne tik išgyveno – ji užaugo ir sustiprėjo. Pamiršdama save, kad padėtų kitiems, Mažoji Viltis vis labiau augo, skleidė savo šviesą vis ryškiau.

Dabar ji galėjo padėti ir nušviesti kelią tiems, kas buvo silpnesni, galėjo palaikyti juos ir neleisti palūžti. Ir Mažosios Vilties dėka pakildavo suklupę žmonės, ištiesdavo pečius ir pasiryždavo pagaliau pažvelgti į akis savo baimei. “Nepraraskite vilties, – nepaliaujamai kuždėjo ji. – Niekada nesustokite. Išeitis tikrai yra, tik reikia jos ieškoti“.

Ir tie, kas girdėjo jos kuždesį, užsidegdavo viltimi ir ėjo – klupdami, krisdami ir vėl kildami – bet vis dėl to ėjo į priekį. “Mes viliamės, kad vieną kartą baigsis kreivi takeliai ir niūrūs tarpekliai, kad nutils atšiaurūs vėjai… kad ateis diena, ir mes ateisime ten, kur šviesu ir šilta, kur liausimės pagaliau kovoti dėl gyvenimo ir pradėsime tiesiog gyventi“, – svajojo jie. Taip viltis palaikė juos, suteikdama jėgų.

Šiame kelyje Mažoji Viltis užaugo ir įgavo Tvirtą Tikėjimą. Ji buvo dabar visai kitokia – tapo galinga, šviesi ir rami, išmoko surasti reikiamus žodžius. “Nėra nieko neįmanomo. Tiesiog tikėkite! Tikėkite savimi! Tikėkite gera ateitimi!“, – tikino Viltis. Tvirto Tikėjimo dėka išnykdavo abejonės, užgimdavo drąsios idėjos, buvo įgyvendinami didingiausi planai. Dauguma patikėjo, kad gali pakeisti pasaulį, padaryti jį šviesesniu, geresniu, ir pasaulis palengva būtent toks ir tapo. Juk kuo mes tikime – tuo ir tampa mūsų realybė.

Žinoma, atsirasdavo ir tie, kas neturėjo jėgų tuo patikėti – jie atsilikdavo, pasimesdavo kažkur, ir einantiems į priekį šaukdavo pavymui: “Juos veda aklas tikėjimas… nuves nežinia kur… gal net ir pražudys…“ Galbūt, tikėjimas ir buvo aklas – nagi pabandykite eiti per uraganą atviromis akimis! Bet Viltis galėjo matyti širdimi, o tai žymiai patikimiau, nei akimis! Todėl Viltis su Tikėjimu tvirtai žinojo, kad anksčiau ar vėliau jie pasieks tikslą. Juk kelią įveikia tik einantis, ir niekada tas, kas stovi vietoje. Ir jie ėjo toliau, ir tikėjo.

Tas, kas turi Viltį ir Tikėjimą, būtinai sutinka Meilę. Taip ir Žmonėms nutiko – Meilė suvienijo juos, su Meile eiti buvo lengviau ir smagiau. Meilė įkvėpė juos geriems darbams, jos dėka atsivėrė širdys, išsiskleidė sielos, o dienos įgavo pilnatvę. Dabar Viltis, Tikėjimas ir Meilė buvo visada šalia žmogaus ir vedė jį į priekį. Visi drauge jie dovanojo įkvėpimą naujiems didingiems siekiams!

Pasikeitė pasaulis, pasikeitė Žmonės, o kartu su jais pasikeitė ir Tvirtas Tikėjimas. Dabar jis pasidarė daug sąmoningesnis ir aiškesnis, ir atėjo diena, kai Tvirtas Tikėjimas virto Tvirtu Žinojimu. “Žinokite, kad jūs – Kūrėjai, – štai ką girdėjo dabar žmonės. – Žinokite, kad kiekvienas iš jūsų – Didžiulės Visumos dalelė ir gali įtakoti Kūriniją lygiai taip pat, kaip ir ji įtakoja savo daleles. Žinokite, kad atsitiktinumų nebūna – tai dėsningumai, kurie sudaro Kūrinijos Vaizdo dalį. Žinokite, kad jūs patys, visi kartu ir po vieną, kuriate šį Vaizdą“.

Ir kartą Žmogus, gražus ir stiprus, kaip Pati Visata, apsižvalgė ir pamatė savo veiksmų rezultatus, visą savo kelią, kurį jam teko nueiti prieš tai, kai jis suvokė save kaip Kūrėją. Jis buvo nepaprastas ir nelengvas, tas kelias, bet jis jau praeityje. O pasaulis dabar visai kitoks – klestintis ir žydintis, šviesus ir džiaugsmingas, kupinas Meilės – lygiai toks pats, kaip ir Žmogaus mintys.

Jis su Meile žiūrėjo į visą būtį. O iš praeities Žmogui šypsojosi Mažoji Viltis, Tvirtas Tikėjimas ir Tvirtas Žinojimas.

– Aš dėjau viltis į tave, – tyliai ištarė Viltis.

– Aš tikėjau tavimi, – ryžtingai linktelėjo Tikėjimas.

– Aš žinau, kad tu – Kūrėjas, – tvirtai pareiškė Žinojimas.

– Aš myliu tave, – švelniai sukuždėjo Meilė.

– Aš dėkingas jums už tai, kad jūs niekada manęs nepalikote, – atsakė jiems Žmogus. – Su jumis aš iš tiesų visagalis!

– Tebūnie taip! – plačiai atvėrė glėbį naujas, gaivus Pasaulis, draugiškas ir geranoriškas, laimingas ir besišypsantis. Meilės pasaulis, kuris užaugo iš Mažosios Vilties.

Padėka autorei! Pagal Elfikos pasakojimą, vertė ruvi.lt

Meilės, tikėjimo ir gerosios vilties mums visiems 🙂 !

Maži gyvenimo stebuklai

Susitikime su skaitytojais aš parašiau autografą nepažįstamai moteriai savo knygoje “Pora batų“. Paprastai šiai knygai aš rašau frazę: “Meilė gyvena tavyje“. Todėl, kad knyga apie meilę…

Moteris paėmė knygą ir pravirko…

Ir aš nesupratau, kas atsitiko, galbūt, aš kažką ne taip parašiau… Bet ten visa eilė laukė autografų, ir bėgti paskui moterį, aiškintis, nebuvo galimybės.

O vėliau ji man parašė laišką. Kad ji laukiasi kūdikio, vyro nėra, gimdyti bijo, ir buvo užsiregistravusi pas gydytoją (nėštumo nutraukimui) sekančią dieną. Ir jai buvo taip sunku, taip liūdna. Ir ji išėjo pasivaikščioti, ir užėjo į knygyną, o ten mano knygos pristatymas.

Ji neturėjo supratimo, kas aš tokia. Prisėdo ant kėdės, pasiklausė, nusprendė įsigyti knygą. Pasiėmė pirmą pasitaikiusią ir priėjo autografo, ir čia aš su savo įprastiniu “Meilė gyvena tavyje“. Ir ji suprato, kad tai Visatos žinutė jai. Ir pravirko.

Ir sekančią dieną nenuėjo pas gydytoją. Tiksliau, nuėjo, bet tam, kad užsiregistruotų dėl nėštumo.

Turbūt, jau gimė mažas žmogutis… Ir jos “dėkoju“ – tai ištisas vandenynas. Aš juk nežinojau, kad viena fraze išgelbėjau visą mažą gyvybę ir padovanojau žmogui viltį.

Todėl negalima tokiu atveju atsakyti “nėra už ką“ – tai būtų dėkingumo ir nuoširdumo sumenkinimas. Žmogų perpildo palaima, o tu – tos palaimos priežastis. Ir jis iš visos širdies nori apkabinti tave savo dėkingumu. Priimk jį. Priimk tą “dėkoju“ su atsakomąja palaima.

Dabar aš atsakau “dėkoju už dėkingumą“, arba “aš tai labai branginu“. Ir tai absoliuti tiesa.

O štai mano dukrelė kiekvieną rytą atsibunda ir klausia:

– Kokia šiandien šventė?

Ir jei tai ne Naujieji metai, ne Kalėdos, ne koks jubiliejus, aš sąžiningai atsakau:

– Jokia…

– Kaip tai – jokia? – stebisi dukrelė ir tuoj pat sugalvoja. – O miško eglutės Gimimo diena 🙂 ?

Ir mes švenčiame miško eglutės Gimimo dieną. Ir atskridusio į balkoną linksmo balandžio dieną. Iškritusio sniego dieną. Skanaus sumuštinio dieną.

Taip ir gyvename – kiekvieną dieną sugalvojame naują šventę…

O vakar, kai ėjome pasivaikščioti, mano dukrelė užsimanė į žaidimų aikštelę. Ir užsispyrė: “Na, einame, na, juk aš myliu vaikučius…“

Bet aš pavargau ir atsakiau jai:

– Ne, mes ten neisime. Ten juk nieko naujo nėra.

– Bet ten yra ką! – atsako duktė.

Aš nusijuokiau: “Ką reiškia “yra ką“, mieloji?

– Yra ką mylėti…

Na, ar ne nuostabu…

Štai jums ir gyvenimo išmintis nuo mano keturmečio išminčiaus.

Visada yra už ką padėkoti!

Visada yra priežastis šventei!

Visada yra… ką mylėti…!

Padėka autorei! Pagal Olgos Saveljevos pasakojimą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Yra ko pasimokyti iš žiemos…

Žiema, lyg neskubantis tramvajus, artinasi prie savo pusės…

Matyti jos judėjimą – tylus džiaugsmas…

Ir ji, lengvai apkurtusi nuo paleistų į dangų ir pažirusių ugninių fejerverkų, panašu, taip pat džiaugiasi tyla…

Nuo tylos prasideda mūsų sugrįžimas į save po ilgalaikio skausmo, mielieji…

Todėl kad bundančių jausmų negalima išgąsdinti… jiems reikia laiko…

Būtent todėl nesuveikia, tegul ir nuoširdūs, artimų žmonių bandymai pralinksminti, kažkur ištraukti, nustebinti įspūdžiais, kuriuos sudėtinga suvokti…

Tyla… dialogas su savimi… atsisveikinimas su bejėgiškumu…

Psichika nemoka spaudyti mygtukų… psichika – tai procesai…

Atsigavimas – procesas… lėtas procesas…

Atsigavimas po bet kokios traumos – procesas…

Nepriklausančių nuo mūsų aplinkybių įveikimas – procesas…

Pastangos suvaidinti laimingą veido išraišką sekančią dieną po sukrėtimų – ne tik išeities iliuzija, bet ir nesąmoninga savo jausmų prievarta, akistatos su tiesa baimė…

Ją, tiesą, iš tiesų norisi užslopinti, kuomet esame skausmo epicentre… bet jei tai ir pavyksta, tai vėliau ji trenkia dar stipriau…

Tyla… pripažinimas visko taip, kaip yra… paprastas gyvenimas… pirmi žingsniai link atsigavimo…

Smegenys nefiksuoja kaip patirties to, ko mes net nebandome patirti, bet kaip įmanydami stengiamės ignoruoti, arba slepiame po ryškiais šaltakraujiškumo įvaizdžiais.

Atsigavimas – kuomet tai, kas su mumis nutiko, jau neskaudina… kai nebelieka pykčio… kai nėra būtinybės ieškoti atsitiktinių žmonių, su kuriais mes tik bandome vaidinti tai, ko iš tiesų nėra realybėje…

Vertingiausia šiame terapijos procese – tai žmogaus būsena, kurią pagaliau jis atgauna po ilgo išsiskyrimo su pačiu savimi…

Žiema – taip pat procesas…

Gilus, autentiškas, niekur neskubantis…

Yra ko pasimokyti iš žiemos…

Ir dar… pripažinti savo pažeidžiamumą – žymiai didesnė stiprybė, nei vaidinti nepalaužiamą…

Girdėkite save… būkite rūpestingi savo skauduliams… tiesiog būkite…

Padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Ramaus ir šviesaus savaitgalio mums visiems 🙂 !

Pasaka “Veidrodinė karalystė“

Nutiko tai senais ir tamsiais laikais.

Kartą vienos karalystės gyventojai pabudo ir pamatė kitoje Veidrodinio ežero pusėje nežinia iš kur atsiradusią karalystę. Ir kas įdomu: namai, bokštai, kiti statiniai naujoje karalystėje buvo lygiai tokie patys, kaip ir pas juos.

Karalius pasiuntė į naująją karalystę pasiuntinius, ir kuomet jie tą pačią dieną sugrįžo, visi gyventojai susirinko išgirsti jų pasakojimų.

Ir papasakojo pasiuntiniai keisčiausių dalykų: priėmė juos labai nedraugiškai, toliau slenksčio jų neįleido, aiškindami tokį elgesį tuo, kad nauja karalystė – teisinga ir buvo čia nuo neatmenamų laikų, o atvykusių pasiuntinių karalystė, atvirkščiai, nežinia iš kur atsirado.

Kalba naujoje karalystėje buvo iš senosios karalystės žodžių, bet tariami jie buvo atvirkščiai, nuo žodžio pabaigos. Pavyzdžiui, taika-akiat, šviesa-aseivš, žmonės-sėnomž, ir t.t. Liežuvį sulaužysi, o ir juokinga buvo klausyti. O žodžiuose, kurie iš abiejų pusių tariami vienodai, jie tiesiog pakeitė raides.

Naujosios karalystės valdovas ir ministrai pareiškė, kad jų kalba teisinga, o štai kaimynai, už tai, kad kalba neteisingai, turi sumokėti jiems baudą. Žinoma, mokėti baudos niekas tai keistai karalystei nesiruošė, bet jų įžūlumu visi buvo šokiruoti.

Ir kol šokas tęsėsi, naujieji kaimynai perdažė savo namų ir bokštų stogus, kad tie nebūtų panašūs į priešu paskelbtos karalystės namų stogus, o paskui atsiuntė griežtą reikalavimą pripažinti jų architektūrą teisinga ir žymiai senesne.

Senosios karalystės karalius ir ministrai tuoj pat atsipeikėjo nuo šoko ir ėmė galvoti, kaip toliau gyventi su tokiais bepročiais kaimynais.

Tuo tarpu naujosios karalystės gyventojai pradėjo plaukti pas juos per ežerą ir prašyti: “Padėkite mums, duokite maisto, mūsų karalius visai nesirūpina savo tauta.“ Gaila buvo tų žmonių, na, bet juk nepradėsi kariauti su kaimynais.

O kaimynų valdžia ir toliau siuntė visokiausias peticijas: tai pieva jiems kažkokia priklauso, tai miškas, tai kaimynų drabužiai pasiūti pagal jų senovines iškarpas.

Pakvietė senosios karalystės karalius burtininką, ir burtininkas pamokė:

– Ši Užužerio karalystė – tai jūsų ateitis, jei tik jūs nesusiprotėsite. Pažiūrėkite atidžiai į juos, bet jų klaidų nekartokite, nes matau, kad jau yra jūsų karalystėje žmonių, kurie tik ir svajoja, kaip jūsų karalystę sugriauti ir dalimis išparduoti. Varykite juos su šluota į Užužerį. O Užužerio karalystė pati greitai sugrius ir išnyks, nes ji – dirbtina. Kuo mažiau į ją kreipsite dėmesį, tuo greičiau ji išnyks.

Ir tikrai: pabudo vieną rytą senosios karalystės gyventojai, o už ežero – nieko nėra, tik pievos ir miškai 🙂 .

Padėka autorei! Pagal Natalijos Varskajos pasaką iš “Buitinės ironiškos prozos“, vertė ruvi.lt

Pasaka “Kur ritasi pasaulis?“

Pasaulis žvaliai ritosi į bedugnę – dauguma buvo tuo įsitikinę. Bedugnė – tai tokia baisi vieta, kur niekas nebuvo, bet visi žino, kad jei jau ten kažkas pakliuvo, tai visiems laikams. Štai kur ritosi pasaulis.

Jūs paklausite, kodėl jis ritosi būtent į bedugnę, o ne į kažkokią geresnę vietą? Bet juk tai akivaizdu: todėl, kad pernelyg daug žmonių tuo patikėjo. Ir kaip nepatikėti, jei iš visų pusių tvirtina, kalba, šaukia: “Pasaulis ritasi į bedugnę!“

– Artėja pasaulio pabaiga! – sklido iš laikraščių, žurnalų, iš ekranų, ir dauguma tuo patikėjo.

– Apokalipsė ne už kalnų! – tvirtino pranašai, ir dauguma sutiko, kad taip, ne už kalnų, tiesiog štai už to daugiaaukščio, pasislėpė ir tik laukia signalo.

– Bus pasaulinis karas! – žadėjo kiti, ir atrado pasekėjų, kurie tikėjo, kad šito tai jau niekaip negalima išvengti.

– Kur ritasi pasaulis? – rypavo senolės, žiūrėdamos į jaunimą: jų rankos tatuiruotėse, nosys – su žiedais, plaukai išdažyti trimis spalvomis…

– Kur ritasi pasaulis? – guodėsi pirkėjai, žiūrėdami į kainas, kurios nuo vakar dienos išaugo taip, tarsi jas visą naktį būtų laistę trąšomis.

– Kur ritasi pasaulis? – skundėsi pensininkai, slėpdami į pinigines pensijas, kurios, žinoma, taip pat augo, bet pasivyti kainų niekaip nespėjo.

– Kur ritasi pasaulis? – baisėjosi tėvai, praradę viltį atitraukti vaikus nuo kompiuterių ir išleisti pasivaikščioti, arba bent jau knygą paskaityti…

– Kur ritasi pasaulis? – graudulingai klausė deputatas, žiūrėdamas pro užtemdytus tarnybinio automobilio langus į du benamius, besipešančius dėl tuščio butelio.

O pasaulis tuo metu, neryžtingai pasisūpuodamas, daugumos žmonių minčių jėga buvo nukreiptas… kur? – teisingai, į bedugnę! Juk čia svarbiausia suteikti pirminį pagreitį, o paskui jau viskas vyksta savaime.

Ir staiga nežinia iš kur atsirado mergaitė, kuri atsistojo ant besiritančio į bedugnę pasaulio kelio. Jis, žinoma, galėjo ją sumaigyti, bet to nepadarė, nes labai nustebo. O mergaitė įsitvėrė į pasaulį rankomis, pasispyrė kojomis, ir pradėjo ridenti jį į visai kitą pusę.

– Vaikeli, ką tu darai? – paklausė jos.

– Aš ridenu pasaulį! – pareiškė mergaitė.

– Kur???

– Į Laimingą Ateitį. Ten, kur saulė, džiaugsmas, gėlės ir Didelė Vaikų Žaidimų Aikštelė, Kur Viskas Visiems Visada Yra.

– Ach, koks gi tu įdomus vaikas! – atlaidžiai nusijuokė suaugusieji. – Sugalvojai kažkokią Laimingą Ateitį… Juk visiems žinoma, kad pasaulis ritasi į bedugnę!

– O man nežinoma! – tvirtai atsakė mergaitė. – Mano pasaulis ritasi į visiškai priešingą pusę! Ir aš vis vien jį ridensiu!

– Na, ridenk, ridenk, – leido suaugusieji. – Atsižaisk, kiek čia mums beliko…

– O aš taip pat ridensiu pasaulį į Laimingą Ateitį! – pareiškė mažas berniukas. – Noriu ten, kur Žaidimų Aikštelė!

Ir jis, nepaisydamas savo tėvų protesto, atsistojo šalia mergaitės ir ėmė stumti pasaulį. Ir kiti vaikai atbėgo paskui jį, visi norėjo į Žaidimų Aikštelę.

– Na, gerai jau, reikia padėti vaikams, – tingiai tarstelėjo savo kompanijai reperis plačiomis kelnėmis, ir, paspjaudęs delnus, įsirėmė į pasaulį. Ir visa jo kompanija taip pat paspjaudė delnus ir atsistojo šalia.

– Mes juk nepaliksime savo mažylio? – paklausė viens kito berniuko tėvai ir atsistojo šalia sūnaus iš abiejų pusių.

Ir atsirado dar daugiau suaugusiųjų, kurie staiga panoro atidėti trumpam savo Labai Svarbius Reikalus ir prisijungti. “Na, nors pabandyti!“

Ir pasaulis krūptelėjo, ir pajudėjo iš vietos. Ne į bedugnę, o į visiškai priešingą pusę. Todėl, kad pasaulis visada ritasi ten, kur jį ridena.

– Kur ritasi pasaulis? – klausia viens kito tie, kurie vis dar sėdi ant suolelių, ant sofų šalia televizorių.

O tie, kas ridena, nieko neatsako. Nėra kada jiems atsakinėti – reikia darbą dirbti. Nereikia jų, tų bedugnių, dar neaišku, kas ten. O štai Laiminga Ateitis – kitas reikalas, ten ir pasaulį ridenti smagu. Ypač jei visi drauge!

Nuoširdi padėka autorei – Irinai Seminai (elfikai)! Pagal autorės pasaką, vertė ruvi.lt

Meilės, vienybės ir gerosios vilties mums visiems 🙂 !