Laikas dalintis vidine šiluma

Kiekviename iš mūsų yra vidinė saulė…

Tik kažkas paslėpė ją giliai… taip giliai, kad ir pats nežino, kaip ją surasti…

Kažkas jos visai neslėpė… švietė dosniai ir visiems iš karto… ir visi taip priprato prie tos sklindančios šilumos ir šviesos, kad net nepagalvojo, kad ir tokiai saulei kartais reikia atsakomosios šilumos…

O kažkas tiesiog bijo parodyti, kad ji yra… bijo, kad jo saulė kitokia… bijo, kad išjuoks, sužeis, atims…

Aš tiksliai žinau, mielieji, kad net tie, kas, atrodytų, visiems laikams paskendo tamsoje, negimė be saulės…

Net tie, nuo kurių norisi bėgti ir daugiau niekada nesusidurti su jų dygiu piktybišku šalčiu… Net tie, kurie visada puola pirmieji…

Tiesiog kažkas savo saulę brangina ir saugo… juos taip išmokė… O kažkas drovisi jos ir slepia…

Ką aš noriu tuo pasakyti?..

Kad mes neskirstytume vieni kitų į blogus ir gerus… ypač dabar…

Ar bandėte kada pasakyti keletą paprastų ir gerų žodžių tam, kas yra irzlus ir sutrikęs?…

Pabandėte apkabinti vaiką tuo metu, kai jis susigūžė savo mažytėje vienatvėje, laukdamas eilinės kritikos?…

Ar bandėte nesipykti tuomet, kai buvote pasirengę būtent barniui, ruošdami iš anksto nuodingas žeminančių žodžių strėles?…

Pasidalinkite saule…

Nesakykite, kad jos nėra… yra…

Atsiminkite momentus iš savo gyvenimo, kai jūsų neįžeidė skaudžiu žodžiu, nesumaišė su purvu, neįtraukė į smulkias intrigas, bet – pasidalino saule…

Nebuvo taip?…

Tuomet pagalvokite, kaip gerai būtų, jei taip būtų…

Ir būtinai taip bus, nes tarpusavio sąveikos dėsniai veikia visada…

Nes savanaudiškas barteris neveikia, kai imituojama tai, ko nėra, ir bandoma tai pakeisti į kažką labai trokštamo…

Bet iš gerumo gimsta tik gerumas…

Ir tegul mes niekada su kažkuo nesuartėsime… Tegul nebūsime kažkam reikšmingi…

Tai viso labo reiškia, kad ne kiekviena saulė sutampa su kitos saulės šviesa…

Bet NEsutapimas – tai ne priešiškumas…

Dabar ne laikas susipriešinimui…

Dabar laikas dalintis šiluma, viltimi, palaikymu…

Laikas atrasti savo saulę, net jei ji labai giliai paslėpta…

Laikas būti su tais, su kuo turime šiltus tarpusavio ryšius, ir palikti ramybėje tuos, su kuo nesutapome ir sutapti negalime…

Saulės visiems!

Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Ramaus ir šilto savaitgalio mums visiems 🙂 !

Pokyčių stebuklas

Kokia prasmė neigti pasaulį tokį, koks jis yra?

Štai kame pokyčių stebuklas ir paradoksas. Kai mes pavargstame nuo vidinės prievartos, kai daugiau nekovojame su tuo, kas dabar vyksta, kai mes daugiau neneigiame dabartinės situacijos mūsų gyvenime, mes pagaliau atsikvepiame ir nusiraminame.

Ir tik po to, kai esame ramūs, kai turime gilų ryšį su Dabartinės akimirkos pagrindu, mums atsiveria naujos perspektyvos ir neaprėpiamos galimybių erdvės. Užsimezga nauji ryšiai, atsiranda nauji sprendimai.

Iš ramybės ir situacijos supratimo taško, dalykai, kurie atrodė nepajudinami, dabar jau tokie neatrodo. Blokai jau ne tokie tvirti. Senos svajonės apie ateitį pradeda griūti ir užgimsta naujos.

Energijoms, kurios prieš akimirką atrodė neįmanomos, dabar jau leista judėti, išreikšti ir išlaisvinti savo kūrybinę ir gydomąją jėgą.

Kadangi mūsų akys plačiai atvertos, dabartinėje gyvenimo situacijoje mes pastebime naujas detales, kurių anksčiau nematėme, nes buvome įsitraukę į “geresnės ateities“ siekius.

Iš gilios vidinės ramybės taško mums lengviau žengti sekantį žingsnį. Ir kartais sekantis žingsnis reiškia apskritai nesiimti jokių veiksmų, o tik dar giliau suprasti ir priimti tai, kur mes dabar esame!

Ir tai nereiškia, kad mes pasiduodame. Tai ne pasyvumas ar pritarimas “negatyvui“. Tai nereiškia, kad atsisakome geresnės ateities. Tai nereiškia, kad sutrikome.

Iš tiesų tai didelė drąsa: pasirengimas sulėtinti gyvenimą, pasirengimas būti sąmoningu, pasirengimas pilnai išgyventi dabartinę mūsų gyvenimo sceną su visais jos džiaugsmais ir nelaimėmis, abejonėmis ir įkvėpimais.

Mūsų gyvenimo scenarijus neparašytas, jis nuolat rašomas. Ir jei priešinamės dabartinei scenai, mes iš esmės priešinamės visam gyvenimui. Pasipriešinimas gimdo tik pasipriešinimą.

Kartais pasipriešinimas gyvenimui taip pat gali turėti prasmę – jis gali mus atvesti į momentą, kai mes pavargsime priešintis gyvenimui! Ir tuomet, iškankinti kovomis, jūs giliai pasineriate į dabartinį momentą, ilsitės jo glėbyje, pasitikite gyvenimu, priimdami savo netobulumą.

Ir tuomet viskas atrodo įmanoma, viskas atrodo gyva, kai jūs patys jaučiatės gyvi. Ir tuomet gali įvykti realūs pokyčiai. Galbūt, lėtai, o galbūt, dideliais žingsniais.

Bet jūs daugiau neskubinate pokyčių. Jūs tiesiog leidžiate jiems įvykti. Pagaliau jūs atgavote pusiausvyrą, ir jūs jau ne problemos dalis, o problemos sprendimo išraiška.

Kartais mums reikia liautis bandyti keisti situaciją, kad ji pasikeistų pati savaime.

Pagal Dž. Foster esė, vertė ruvi.lt

Gyvenimas nuolat keičiasi..

Gyvenimas juda ir keičiasi – nuo vienų permainų iki kitų permainų, o tarpinis taškas tarp jų gali sukelti disonansą.

Paprastai tai gilus vertybių suvokimo periodas, tylos bei tuštumos metas, ir pojūtis, kad laikas tarsi sustojo.

O jūs esate įvykių sūkuryje stebėtojo vaidmenyje. Praeitis dar ne visai pasibaigė, o naujos realybės dar nėra, bet jūs visa savo esybe jau pasirengę transformacijoms ir perėjimui į kitą gyvenimo lygmenį.

Gali atrodyti, kad jūs esate tik pasyvus stebėtojas visko, kas vyksta aplink jus ir jūsų gyvenime. Bet tai laikina. Tokiais momentais svarbu suprasti, kas vyksta, ir kad tai jums nepakenks, jei jūs nedarysite neapgalvotų veiksmų, norėdami ištrūkti iš kaustančios jus tuštumos.

Šis laikas skiriamas žmogui išvadoms, apmąstymams ir perėjimui į naują etapą, remiantis savo patirtimi. Tiesiog stebėkite permainų energijos tėkmę savo gyvenime, ir netrukus suvoksite, kur ji veda.

Tai vienintelis sklandus būdas praeiti gyvenimo pakopas neskausmingai, tyliai ir ramiai, be staigių judesių, trūktelėjimų ir iškritimų iš realybės.

Ištyrinėti save, kaip sudėtingą mechanizmą, atlikti sielos restauraciją ir susitelkti vėl, kad pratęstumėte savo kelią su naujomis jėgomis, švaria sąmone ir įgyta, iki smulkmenų ištyrinėta, širdies, sielos ir proto patirtimi.

Įsiklausykite į tylą. Pamilkite jos nebylią ramybę. Tegul netrikdo jūsų tai, kad kartais jūs – tiesiog stebėtojas.

Mokykitės suprasti savo būsenas, ir tuomet jūs galėsite lengvai valdyti save, o galiausiai – ir savo gyvenimą. Naują gyvenimą, kuris užgimsta jumyse..

Pagal A. Hofman esė, vertė ruvi.lt

Ramios, geros savaitės mums visiems 🙂 !

Matyti pavasarį…

Ir tai, vis dėlto, balandis… tegul ir padailintas mintyse iki būdingo jam lengvumo…

Tai, vis dėl to, balandis… šio keisto pavasario šerdis, kuris, kaip naivus įsimylėjėlis, vaidina savo atėjimą-išėjimą, tarsi laukdamas, kad jį pasivys ir įvertins…

Tai, vis dėl to, balandis… ir taip norisi viską, kas jame dabar vyksta, laikyti blogu sapnu, kurį pamiršti po akimirkos…

Ir tai, vis dėl to, realus gyvenimas, mielieji…

Gyvenimas, kuris tęsiasi, ir kuriame reikia virti sriubą, plauti langus, auginti vaikus, rūpintis artimaisiais, apkabinti juos, juoktis ir liūdėti, dainuoti ir išreikšti savo džiaugsmą, nešioti lengvus apsiaustus, stebėti saulėtekius, eiti pasivaikščioti su šunimi, sugalvoti šventę, ir daryti dar daugybę įvairaus svarbumo darbų…

Kitais žodžiais – GYVENTI GYVENIMĄ…

O jame dabar tiek visko primaišyta, kaip išprotėjusioje mišrainėje…

Ir kartumo, ir aštrumo, ir vos juntamo saldumo, ir dar – traškumo…

O aš noriu tiesiog matyti pavasarį 🙂 !

Ir nenoriu daugiau gyventi ta vienintele naujiena su bejėgiškumo skoniu, trokštu tik kuo greičiau tai įveikti mūsų visų gerovei…

Noriu matyti pavasarį…

Ir gyventi toliau…

Pabandom visi drauge?…

Su atėjusiu balandžiu, drąsieji mano žmonės!

Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Gražaus savaitgalio mums visiems 🙂 !

Gyvenimas ima viršų :) !

Jau, ko gero, visi patyrėme visas įmanomas streso išraiškas dėl karantino ir krizės – bėgome, kovojome, slėpėmės, neigėme, panikavome.. Bet.. juk mes negalime gyventi nuolatiniame strese, todėl pamažu gyvenimas ima viršų 🙂 ! O bundanti gamta tam labai padeda..

Mes staiga aiškiai suvokiame, kad kritinėse situacijose gelbsti tik sveika nuovoka ir.. kažkaip savaime pradedame gyventi “čia ir dabar“. Sąmoningai. Natūraliai. Mes pradedame matyti daugybę dalykų, pro kuriuos anksčiau bėgte prabėgdavome.

Ir kaip neįprasta negirdėti dažniausiai kartojamos šiuolaikinės mantros “neturiu laiko“! Dabar gi mes turime visą savo laiką, kurio, kaip pasirodė, iš pradžių nežinojome, kur dėti 🙂 .. O būdami vis ilgiau namuose pastebime, kad dabar nėra jokios prasmės (ech, ir kaip kvaila..) puikuotis prieš kitus kažkokiais įmantriais daiktais, rūbais, telefonais, automobiliais..

Stebime, kaip kasdien atkrenta vis daugiau dirbtinų poreikių, norų, iliuzijų, šablonų, etikečių ir kaukių.. Mes pradedame matyti realią realybę, aštriau pajuntame, kas iš tiesų gyvenime svarbu ir vertinga mums visiems. O ir patys mes tampame tyresni, tikresni, nuoširdesni.

Kitaip pamatome save, savo namus, savo artimus žmones, mūsų gyvenimo būdą, mūsų planetą. Nesileidžiame taip lengvai įtraukiami į paniką, nes aiškiai suvokiame: sunkūs laikai – laikini. Jie praeis, tačiau kokie mes po jų išliksime – priklauso dabar tik nuo mūsų.

Todėl išmokome spręsti tai, kas šią akimirką svarbu, suprantame: “šiandien yra taip“. Nors gali būti sunku, nesuprantama, keista, liūdna, baugu.. Ir kartais nieko negalime pakeisti, tik išgyventi tai šiandien, bet mes žinome – rytoj bus kitaip, ir su kiekviena diena mes artėjame prie geresnių laikų 🙂 !

Ir jei dar prieš kelias dienas atrodė, kad visą mūsų gyvenimą aptraukė kažkokia kaustanti migla, o todėl net neįsivaizdavome, kad galėsime šypsotis, o tuo labiau – džiaugtis, tai dabar jau gyvenimas po truputį pradeda imti viršų.

Taip, dar vis sunku, bet jau pradedame šypsotis ir su lengva ironija bandome palengva vaduotis iš tos kaustančios miglos. Užgimsta tyli, švelni viltis: mes tai įveiksime, viskas turi būti gerai 🙂 .. Ir būtinai bus!

Ir bus tikrai ne taip, kaip buvo prieš karantiną. Mes pasikeitėme ir tebesikeičiame, mes atsikratome iliuzijų, egoizmo, susipriešinimo, nes būdami izoliuoti, gavome netikėtą galimybę pamatyti mūsų visų gyvenimą iš šalies – pamatėme tai, kas mus žlugdo ir griauna.

Todėl pradėkime jau šiandien galvoti apie tai, kaip gyvensime po karantino. Dabar turime marias laiko pamąstymams, išvadoms, suvokimams. Po tokių globalinių sukrėtimų visada atsiranda santarvės, vienybės, pokyčių poreikis, todėl užgimsta naujos realybės pamatai.

Palikime negatyvumą praeityje, jei norime šviesios ateities – galvokime tik apie meilę, gerovę, vienybę – tuomet ji ir bus šviesi 🙂 . O kitaip ir būti negali – juk su pavasariu mums, kaip ir visai gamtai, dovanojama galimybė viską padėti nuo švaraus lapo 🙂 ..

Visus mus su pavasariniu atgimimu 🙂 !

Rūta