Žmogus, atskirtas nuo pačio savęs, nuo kitų jį supančių žmonių ir nuo Aukščiausios Dvasinės Jėgos, kuri yra paties Kūrėjo dalelė žmoguje – yra nuolatiniame savo gyvenimo būdo ir savo atsiradimo šiame pasaulyje pateisinimo režime.
Nes jam reikia žinoti, kad viskas vyksta ne šiaip sau. Reikia įrodyti sau, žmonėms ir pasauliui savo asmeninį reikšmingumą ir svarbumą.
O dvasiškai vientisas, suprantantis savo vidinę prigimtį ir atsisakęs amžinų išorinių misijų ir vaidmenų paieškų žmogus – nusiramina. Jis pradeda jausti savo vidinę energiją, jis perkelia žvilgsnį nuo išorės Į save ir pradeda IŠ savo vidaus žiūrėti į išorinį pasaulį.
Tokioje būsenoje energija palaipsniui pradeda reikštis žmogaus veiksmuose, ir ne todėl, kad yra kažkoks didingas tikslas, kurį reikia pasiekti, o todėl, kad energija natūraliai nukreipia jo veiksmus, kurie savaime atveda į tikslą.
Tai reiškia, kad pakanka vien tik savo dėmesio ir savęs matymo fokuso perkėlimo – ir tai jau pilnai keičia žmogaus požiūrį į tai, ką ir kodėl jis privalo daryti, o ko – ne, ir ar teisingai jis supranta sąvokos “Paskirtis“ esmę.
Daugeliui sunku priimti tą faktą, kad žmogaus gyvenimo misijos mastelis gali pasirodyti ne toks didingas, kaip žmogus tikėjosi. Bet iš tiesų nėra ir niekada nebuvo didingos ar menkos misijos, svarbių ar mažiau svarbių veiksmų. Didingumas sureikšminamas, jei žiūrime tik iš sociumo pozicijos.
Bet tam, kad išsaugotume balansą pasaulyje, svarbus kiekvienas veiksmas, kuris nukreipiamas į to balanso išsaugojimą. Tame ir yra pati giliausia frazės “Jei nori išgelbėti pasaulį – pradėk nuo savęs “ esmė. Jei kiekvienas žmogus pradės nuo savęs – šis pasaulis pasikeis.
Bet jei žmogus laukia, kol kažkoks jo pasiekimas suteiks ateityje jo gyvenimui reikšmingumo – deja, bet gyvenimas taip ir praeis laukime. Nes svarbi kiekviena sąmoninga minutė ir mintis, kiekvienas sąmoningas žodis ir veiksmas. Ir reikšminga yra tai, ar jūs žiūrite į pasaulį iš savo širdies pozicijos, ar iš išorinio pasaulio įtakos jums pozicijos.
Paskirtis – tai ir yra kiekvieno sąmoningo žmogaus gyvos, veržlios vidinės energijos išraiškos kelias, o ne galutinis šio kelio tikslas. Todėl žmonės taip dažnai jaučia tuštumą, kai pasiekia savo tikslų.
Nes šiose iliuzinėse lenktynėse dėl savo reikšmingumo žmonės net nepastebi, kad pakeliui iššvaisto didžiausią vertybę savyje – gyvenimą kuriančią energiją, ir atitolsta dar labiau nuo savęs tikrojo, nei buvo savo kelio pradžioje.
Pagal A. Hoffmann esė, vertė ruvi.lt
Meilės, gerumo ir pavasariškai šiltos savaitės mums visiems 🙂 !
ruvi 