Tokia beribė gyvenimo išraiška…

Gana ilgai aš gyvenau su slapta viltimi, kad vieną kartą aš sugebėsiu pasiekti kažką, kas bus galutinai išbaigta: santykiai, veikla, pasaulėžiūra…

Pasieksiu kažką absoliutaus, kas man tikrai tinka ir ko jau negalima bus nei pakeisti, nei sugriauti… Buvau tikra, kad tai įmanoma.

Nenorėjau skirtis su savo vaikišku tikėjimu stebuklais, kurių niekas negali atimti. Galbūt, todėl, kad dažnai prarasdavau tai, ką mylėjau, ir po gabalėlį rinkau tai, ką norėjau sukurti.

Ir šis tikėjimas buvo tarsi žemėlapyje įsegta vėliavėlė, liudijanti, kad yra galutinis tikslas, vieta, kur galima apsistoti, atsikvėpti, nusimesti sunkią kelioninę kuprinę.

Bet dabar supratau, kad yra kitaip. Todėl nesiekiu išbaigtumo, greičiau, net vengiu jo. Nesiekiu galutinių tikslų, būsenų, santykių ar vietų.

Tiesiog atsirado kažkoks ypatingas tyras džiaugsmas dėl to, kad laike ir erdvėje nėra manęs išbaigtos, ir kol aš gyvenu, viskas nuolat keičiasi…

O tai reiškia, kad daug kas įmanoma, kol aš tęsiu savo kelionę. Net tai, apie ką aš anksčiau net nesvajojau 🙂 .

Pagal Olios Majer esė, vertė ruvi.lt

Gražaus savaitgalio mums visiems  🙂 !

Taikos palinkėjimas 101 pasaulio kalba

Žemė – visų mūsų vieninteliai Namai, ir mes turime gyventi šiuose namuose kaip didelė draugiška šeima: santarvėje, vienybėje ir pagarboje žmonijai, visai gyvybei ir gamtai.

Nepasiduokime neapykantai ir supriešinimui, kurkime jau dabar mums visiems ir mūsų vaikams taikią ir šviesią ateitį. Pradėkime nuo savęs: taika širdyje – taika pasaulyje 🙂 ..

Paskirtis

Žmogus, atskirtas nuo pačio savęs, nuo kitų jį supančių žmonių ir nuo Aukščiausios Dvasinės Jėgos, kuri yra paties Kūrėjo dalelė žmoguje – yra nuolatiniame savo gyvenimo būdo ir savo atsiradimo šiame pasaulyje pateisinimo režime.

Nes jam reikia žinoti, kad viskas vyksta ne šiaip sau. Reikia įrodyti sau, žmonėms ir pasauliui savo asmeninį reikšmingumą ir svarbumą.

O dvasiškai vientisas, suprantantis savo vidinę prigimtį ir atsisakęs amžinų išorinių misijų ir vaidmenų paieškų žmogus – nusiramina. Jis pradeda jausti savo vidinę energiją, jis perkelia žvilgsnį nuo išorės Į save ir pradeda IŠ savo vidaus žiūrėti į išorinį pasaulį.

Tokioje būsenoje energija palaipsniui pradeda reikštis žmogaus veiksmuose, ir ne todėl, kad yra kažkoks didingas tikslas, kurį reikia pasiekti, o todėl, kad energija natūraliai nukreipia jo veiksmus, kurie savaime atveda į tikslą.

Tai reiškia, kad pakanka vien tik savo dėmesio ir savęs matymo fokuso perkėlimo – ir tai jau pilnai keičia žmogaus požiūrį į tai, ką ir kodėl jis privalo daryti, o ko – ne, ir ar teisingai jis supranta sąvokos “Paskirtis“ esmę.

Daugeliui sunku priimti tą faktą, kad žmogaus gyvenimo misijos mastelis gali pasirodyti ne toks didingas, kaip žmogus tikėjosi. Bet iš tiesų nėra ir niekada nebuvo didingos ar menkos misijos, svarbių ar mažiau svarbių veiksmų. Didingumas sureikšminamas, jei žiūrime tik iš sociumo pozicijos.

Bet tam, kad išsaugotume balansą pasaulyje, svarbus kiekvienas veiksmas, kuris nukreipiamas į to balanso išsaugojimą. Tame ir yra pati giliausia frazės “Jei nori išgelbėti pasaulį – pradėk nuo savęs “ esmė. Jei kiekvienas žmogus pradės nuo savęs – šis pasaulis pasikeis.

Bet jei žmogus laukia, kol kažkoks jo pasiekimas suteiks ateityje jo gyvenimui reikšmingumo – deja, bet gyvenimas taip ir praeis laukime. Nes svarbi kiekviena sąmoninga minutė ir mintis, kiekvienas sąmoningas žodis ir veiksmas. Ir reikšminga yra tai, ar jūs žiūrite į pasaulį iš savo širdies pozicijos, ar iš išorinio pasaulio įtakos jums pozicijos.

Paskirtis –  tai ir yra kiekvieno sąmoningo žmogaus gyvos, veržlios vidinės energijos išraiškos kelias, o ne galutinis šio kelio tikslas. Todėl žmonės taip dažnai jaučia tuštumą, kai pasiekia savo tikslų.

Nes šiose iliuzinėse lenktynėse dėl savo reikšmingumo žmonės net nepastebi, kad pakeliui iššvaisto didžiausią vertybę savyje – gyvenimą kuriančią energiją, ir atitolsta dar labiau nuo savęs tikrojo, nei buvo savo kelio pradžioje.

Pagal A. Hoffmann esė, vertė ruvi.lt

Meilės, gerumo ir pavasariškai šiltos savaitės mums visiems 🙂 !

Tai ir yra tikra meilė..

Meilė – tai kuomet jūs einate basomis vandenyno pakrante, dūžtant bangoms. Taip vienas rašytojas parašė.

Melsvos bangos su balta puta, mėlynas dangus ir skaisti saulė. Jūs susikibę rankomis, einate lėtai, mėgaudamiesi kiekviena akimirka. Ir lengvas vėjelis kedena jūsų plaukus. Smėlyje lieka pėdos, o bangos jas nuplauna. Ir nėra ribos tarp dangaus ir vandenyno. Nėra ribų tarp jūsų ir mylimo žmogaus. Ir jo ranka jūsų rankoje. Arba jos ranka… Jūsų kalboms nėra pabaigos. Bučiuojate vienas kitą… Kažkur groja smuikas… Tai meilė. Galbūt.

Meilė – tai kuomet jūs einate šalta ir pilka gatve. Ir vienas stumia vežimėlį, kuriame miega mažylis. O kitas neša krepšį su produktais, o kita ranka veda už rankos antrą vaiką. Vyresniojo vaiko kalboms nėra pabaigos. Klausia visko ir prašo ledų arba “kinderio“. Ir vis taiko įlipti į balą. O mažylis vežimėlyje tiesiog garsiai pravirksta. Laikas keisti sauskelnes. Šaltas vėjas pučia tiesiai į veidą. Krenta šlapias sniegas. O mintys – jos apie paskolą ir apie darbą. Apie pinigus, kurių trūksta.

Bet jūs einate visi drauge. Ir stengiatės nesusierzinti ir nebarti vaikų. Ir keičiatės kartais: vežimėliu, krepšiu, vaiku. Kad leistumėte kitam atsikvėpti. Ir kartais šypsotės vienas kitam ir vaikams. Atsakote į vaiko klausimus, o jaunėliui pataisote kepuraitę, kad į ausytes nepripustų. Ir klausiate: “tu nesušalai?“. Ne tik vaikų klausiate, bet ir vienas kito. O paskui perkate visiems ledų ir nešatės namo.

Pasivaikščiojimas baigėsi ir reikia virti pietus. Ir skalbimo daug. Reikia viską padaryti, sutvarkyti, paruošti, papietauti, pamaitinti vaikus, išplauti indus… O paskui visi gaus ledų. O vandenynas – na, ką gi, ir prie jo visi kada nors nuvažiuos. Kai bus pinigų ir atostogos. Ir visi sėdi ant sofos, žiūri gražų vaikišką filmą, susiglaudę ir apsikabinę…

Tai meilė. Tai ir yra tikra meilė.

Pagal Annos Kirjanovos novelę, vertė ruvi.lt

Gražaus savaitgalio, pavasarinės nuotaikos mums visiems 🙂  !

Mus išmokė laužyti save

Aš aptikau spąstus, į kuriuos papuola visi žmonės, kurie nusprendžia keisti save. Tie spąstai guli pačiame paviršiuje, bet taip gudriai užmaskuoti, kad pro juos niekas iš mūsų nepraeis – būtinai įkliūsime ir susipainiosime.

Pati idėja “pakeisti save“ arba “pakeisti savo gyvenimą“ veda mus tiesiu taikymu į tuos spąstus. Nes praleidžiama labai svarbi grandis, be kurios visos pastangos nueis vėjais, o mes galime atsidurti dar blogesnėje situacijoje, nei buvome. Todėl kad norėdami pakeisti save arba gyvenimą, mes pamirštame pagalvoti apie tai, kaip mes sąveikaujame su savimi arba su pasauliu. O nuo to, kaip mes tai darome, ir priklauso, kas gi bus toliau.

Esmė tame, kad daugumai iš mūsų pagrindinis sąveikos su savimi būdas – prievarta. Nuo pat vaikystės mus mokė, kad reikia save laužyti, kad pasiektume pageidaujamą rezultatą. Valia, griežta disciplina, ir jokių nuolaidžiavimų! Ir ką mes tokiam žmogui bepasiūlytume saviugdai, jis visuomet taikys prievartą.

Joga? Aš taip išsekinsiu save joga, ignoruodamas organizmo signalus, kad paskui savaitę negalėsiu atgauti jėgų.

Reikia išsikelti tikslus ir jų siekti? Nusivarysiu iki ligų, kovodamas vienu metu už penkių tikslų realizaciją.

Vaikus reikia auklėti gerumu? Rodysiu savo meilumą iki isterijų ir tuo pat metu išliesiu savo asmeninius lūkesčius ir susierzinimą ant vaikų.

Prievarta kaip sąveikos būdas – tai nuolatinė kova su savimi ir su kitais. Mes tampame panašūs į žmogų, kuris mokosi daugybės dalykų, mokėdamas tik viena: kalti vinis. Jis ir plaktuku gali kalti, ir mikroskopu, ir knyga, ir keptuve. Todėl kad nieko, išskyrus vinių kalimą, jis nežino. O jei kažkas nesigaus, jis pradės kalti “vinis“ į save…

Yra ir paklusnumas – dar vienas iš prievartos ties savimi būdų. Paklusnumo esmė tame, jog svarbiausia gyvenime – uolus instrukcijų vykdymas. Tai paveldėtas iš vaikystės paklusnumas, tik vietoje tėvų dabar – viršininkai, guru, psichologai, politikai, žurnalistai…

Tarkim, psichologo žodžiai apie tai, kaip svarbu bendravime išreikšti savo jausmus, paklusniojo bus priimti kaip įsakymas vykdyti – ne “svarbu išreikšti“, o “visada išreikšti“. Ir, ignoruodamas savo vidinius prieštaravimus, jis uoliai puola su visais aiškintis santykius.

Bet paklusnumas nesuteikia vidinės stiprybės, todėl žmogus pasineria į depresiją, negailestingai griaudamas ir save, ir savo santykius. Jis kaltina ir baudžia save už nesėkmes: “Man juk pasakė, kaip reikia teisingai, o aš nesugebėjau!..“

Ir kaip retai mumyse pasireiškia kitoks sąveikos su savimi būdas – dėmesingumas. Kai tu atidžiai stebi save, aptinki savo stipriąsias ir silpnąsias puses ir mokaisi su jomis apsieiti. Mokaisi save palaikyti, o ne “nuvaryti“. Rūpestingai, neskubėdamas ir gaudydamas save už rankos, jei tik įprasti seni būdai – prievarta ar paklusnumas – staiga iššoka į paviršių.

Ir, beje: kai tampi dėmesingas, neretai išnyksta ir noras save keisti…

Pagal Iljos Latypovo tekstą, vertė ruvi.lt

Tinklapiui – 11

Šių metų kovo mėnesį jau 11 metų, kai susitinkame šioje interneto erdvėje. Keičiasi skaitytojai, plečiasi temos, kurias čia kartu nagrinėjame.. Svarbiausia, kad mes susitinkame čia, kad bendraujame – dažniau laiškuose, mažiau komentaruose – bet labai geranoriškai 🙂 .

Šiandien tinklapis pasipildė 1720 įrašu, parašyta virš 6100 komentarų, yra 18 kategorijų (temų). Daugiausia įrašų  (548) – kategorijoje “Mintys“, kur pasakose, novelėse, esė, alegoriniuose pasakojimuose, istorijose iš gyvenimo, citatose daug kalbama ir apie dvasines vertybes, ir apie mūsų dienų problemas.

“Minčių“ skyrelyje – dažniausiai verstiniai kitų autorių tekstai. Manęs laiškuose skaitytojai klausė, kodėl parašau įrašo gale, kad verčiu “pagal“ autoriaus tekstą. Taip yra todėl, kad ne visada gaunasi išversti tekstą pažodžiui, o juk svarbiausia yra perteikti esmę. Tekstus “aptinku“ internete, jei yra autorius – būtinai paminiu autorystę, ir esu labai dėkinga visiems tokių nuostabių tekstų kūrėjams 🙂 !

Yra kategorijų, kurios rečiau pildomos arba pildytos jau senokai, pvz., – “Blaivybė“. Taip yra todėl, kad, mano manymu, tose kategorijose jau surinkau viską, ką galėjau, taigi, ir papildau jas tuomet, kai sužinau kažką tikrai naudingo ir įdomaus.

Pastaraisiais metais mane labai sudomino “Minimalizmo“ tema. Man tai ne tik įdomi gyvenimo filosofija, padedanti atgauti adekvatų požiūrį į tikruosius žmogaus poreikius ir į daiktus, bet ir praktiškai pritaikomi patarimai, kurie realiai palengvina gyvenimą. Pritariu, kad tai ypatinga gyvenimo estetika, “išlaisvinanti“ sąmonę ir namus nuo nereikalingo balasto 🙂 ..

Kategorijoje “Praregėjimai“ – pastebėjimai, įžvalgos ir išvados iš gyvenimo patirties. Manau, bus taip pat ateityje pildoma, kai tik susikaups daugiau tokios patirties, kai bus kuo pasidalinti..

Bus pildomos ir kategorijos “Vaikai“, “Vyras ir moteris“, “Mokymai“, “Pamąstymai“, “Saviugda“, “Sveikata“, ir kategorijos su video – “Muzika“ ir “Visokybės“. Kategorijų daug todėl, kad taip lengviau susirasti reikiamą įrašą, tam tikslui atverta ir nauja kategorija “Dalinamės patirtimi“, kur tiesiog dalinamės įvairiais naudingais patarimais 🙂 .

Už tinklapį sumokėjome dar už metus, taigi iki kitų metų kovo tikrai bendrausime 🙂 . Įrašai bus skelbiami kaip jau įprasta – pirmadienį, trečiadienį, penktadienį ir muzikinis kūrinys – šeštadienį. Kartais darysime trumpas pertraukas – jos reikalingos technikos, tinklapio, o kartais ir minčių profilaktikai 🙂 . Apie tai įspėsiu iš anksto.

Tinklapį, kaip ir anksčiau, pildau aš viena, bet prireikus pagalbos (jei genda technika ar jei nesusigaudau programose..), padeda mano šeima – vyras ir sūnūs, kuriems aš labai dėkinga už supratingumą ir palaikymą 🙂 !

Koks šio tinklapio tikslas? Tiesiog būti kartu, keistis patirtimi, pabūti su bendraminčiais ir toliau kurti geranoriškumo ir vienybės erdvę 🙂 .. Labai noriu, kad ir toliau ši erdvė gyvuotų be ginčų, priešiškumo, kad mes įkvėptume ir palaikytume vieni kitus..

Ir pabaigoje – šilčiausi padėkos žodžiai visiems skaitytojams 🙂 ! Dėkoju Jums, kad užsukate čia, kad dalinatės savo kūryba ir patirtimi, dėkoju už gerus žodžius ir už Jūsų širdies šilumą 🙂 !  Dėkoju Jūsų už paramą tinklapiui ! Nuoširdus ačiū už Jūsų laiškus 🙂 !

Ačiū, kad esate 🙂 ! Būkime ir toliau kartu 🙂 !

Rūta