Tiesiog… tyliai gyventi

Pačiomis tamsiausiomis dienomis, pilnomis abejonių ir baimių, kai labiausiai trūksta tikėjimo savimi ir patikimos atramos, kai gyvenimo tėkmė neša tave nuo krantų vis tolyn, o tu dar nežinai, kad moki plaukti, bet jau nesieki kojomis dugno – kaip tai beatrodytų paradoksalu, bet apnikusios panikos chaose išsigelbėjimas ateina iš tuštumos.

Iš nusivylimo. Iš bejėgiško susitaikymo su tuo, kad, taip, jis vėl atėjo – tas nepakenčiamas ledinis laikas, ir jau niekaip nepavyks jo išvengti.

Kai nepadeda niekas ir nieko. Kai joks palaikymas nepalaiko, o viskas išorėje atrodo svetima: nėra už ko nusitverti.  Kai viskas išbandyta ir nieko nesuveikė. Ir, atrodo, kad tai jau pabaiga.

Bet taip nėra. Tai nesitęs amžinai.

Nebus amžinai skaudu. Bet kokiu atveju, nebus taip skaudu.

Vieną rytą tu pasijusi geriau, nors vakare atrodė, kad užmiegi pragare. Vieną dieną tu pastebėsi, kad šypsaisi dažniau, ir tai tave nustebins, o paskui šypsosies vis dažniau: gyvenimas ima viršų.

O dabar tavo užduotys labai paprastos: tam tikram laikui tapti mažesniu ir lėtesniu. Apsisiausti, jei šalta, įjungti šviesą, jei tamsu. Užvirti arbatą, susiriesti į kamuoliuką.

Daryti tiek, kiek gali šiandien. Pajusti tą ribą, kai dar pakenčiama, bet toliau eiti jau negali. Atidėti masę “reikėtų“ ir “noriu“ iki geresnių laikų – o jie būtinai ateis, nors kol kas jų dar nesimato horizonte.

Dabar reikia tiesiog tyliai gyventi – atsargiai ir lėtai. Taip, kad pastebėtum, jog kvėpuoji. Kad saulė pakyla ir leidžiasi. Kad vėl atėjo pavasaris…

Pagal O. Majer esė, vertė ruvi.lt

Ramios ir šiltos savaitės mums visiems 🙂 !