Daugelį iš mūsų stebina taip vadinamieji “dvasiniai guru“, kurie įžeidinėja, niekina ir žemina savo mokinių žmogiškąjį orumą ir net priekabiauja prie jų. Vardan Tiesos. (Kokia tokia “Tiesa“ gali būti iki tiek žiauri?)
Ir tiems, kas su tuo susiduria, verta atkreipti dėmesį, kad neretai ta “ideali“, “rami“, “transcendentinė“ išorė slepia nuo žmonių akių užslopintą vidinį chaosą ir betvarkę.
Esmė tame, kad iš tikrųjų harmoningas žmogus nežemina, neniekina ir neįžeidinėja kitų žmonių. Tuo tarpu tai, kas žmogaus viduje neišgydyta, nesuvokta, nepripažinta, neišvengiamai veržiasi į paviršių ir skaudina aplinkinius.
Ir visas užslopintas žmogiškumas tokiu atvejubus nukreiptas į tai, kad būtų išsaugotas “gero“ žmogaus įvaizdis. Dar blogiau, kai tie visi ignoruojami baimės, nusivylimo ir pykčio balsai, kurie kausto žmogų, nukreipiami “nušvitusiojo“ vaizdinio palaikymui.
Jei visa tai nebus pripažinta, jei žmogus nesiims atsakomybės už savo vidinę būseną, tuomet jis taps žiauriu ir cinišku manipuliatoriumi. Jo vidinės traumos, vidinė “tamsa“ įtakos jo elgesį ir vers kontroliuoti, slopinti, žeminti, kaltinti kitus ir savintis jų vidinę jėgą, kad nors trumpam pats pasijustų stipresniu.
Toks žmogus tiesiog pradeda negirdėti kitų, nepriklausomai nuo vaizduojamo “nušvitimo“, pasekėjų kiekio, šventyklų ar turimos valdžios. Jo žmoniškumas giliai užslėptas, jis tik vaidina visų reikalų “ekspertą“, “guru“ ar “tobulą būtybę“.
Jis įsivaizduoja, kad turi išsvajotą valdžią prieš kitus, o iš tiesų jis bėga nuo savo vienatvės, abejonių, skausmo ir prasmės paieškų.
Ir tas bėgimas vyksta tiek ilgai, kol žmogus neaptinka savo tikrosios dvasinės jėgos: tai atvira, švelni ir sąžininga, tyra ir jausminga, ir nors dažnai sudaužyta, bet užjaučianti ir mylinti Žmogaus Širdis.
Pagal Dž. Foster esė, vertė ruvi.lt
ruvi 