Mūsų vaikai taip neilgai būna vaikais..
Taip nepastebimai pralekia laikas, kai mes jiems nuolat reikalingi.. Kai galima paimti ant rankų, o paskui – už rankutės. O paskui – už rankos. Ir jis jau tą ranką traukte traukia – jis didelis! Arba mandagiai ištraukia – jis jau užaugo, jis jau suaugęs. Ir pasuka savo keliu, į savo gyvenimą, tas suaugęs buvęs vaikas..
Tėvai sutrikę: kaip, jau? Užaugo, o juk ką tik mažas buvo.. Kur tas mažas berniukas, maža mergaitė, kurie taip norėjo ant rankų, bijojo vieni miegoti, jei tėvų nėra šalia, kurie nuolat kvietė mamą arba tėtį..
Dabar nekviečia; puikiai apsieina be mūsų. Ir užmiega su kažkuo kitu, su kitu buvusiu vaiku..
Vaikai taip greitai užauga..
Ir taip greitai praeinanti vaikystė užimama auklėjimu, mokslu.. daug kuo.., ir taip mažai laiko lieka atviriems pokalbiams, apkabinimams ir bučiniams..
Ir žaidžiame su savo vaikais tiek nedaug – na, kaip gi žaisi, jei pamokos dar neparuoštos arba rankų darbeliai vaikų darželiui nepadaryti? Žaidimams nėra laiko, nes ir suaugusieji po darbų pavargę, o rytoj laukia eilinė darbo diena.
Ir, žinoma, atkakliai mokome savo atžalas savarankiškumo – visi apie tai tik ir kalba! Tai svarbiausia – kad būtų savarankiškas! Patys skubiname, kad greičiau užaugtų.
O paskui viens! – ir prieš mus jau suaugęs žmogus. Tiesiog jaunesnis už mus. Jis jau ne vaikas. Ir kaip paskui gailimės tų praleistų bendravimo akimirkų, nepasakytų gerų žodžių, išsprūdusių piktų pastabų, atsisakymo pažaisti, nes.. nėra laiko. Kada nors vėliau.
O to “vėliau“ jau nereikia. Vaikas užaugo – jis jau suaugęs. Ir dažniausiai jis gailisi ne to, kad mažai angliškų veiksmažodžių ar kažkokių formulių išmoko, per mažai būrelių lankė, mažai ekskursijose buvo ar mažai jį savarankiškumo mokė..
Dažniausiai tas suaugęs vaikas apgailestauja, kad per mažai su savo tėvais buvo. Mažai gulėjo ryte kartu lovoje apsikabinę. Ėjo pasivaikščioti ant rankų. Arba už rankos – dabar jau nėra jo rankos mūsų rankose.
Mūsų vaikai taip neilgai būna vaikais.. Tai laikas, kai esame jiems reikalingi – brangime jį: pripildykime meile, nuoširdžiu bendravimu, pasitikėjimu. Nuo to priklausys, kokie suaugusieji bus mūsų vaikai..
Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt
Geros savaitės mums visiems 🙂 !
ruvi 
O taip, kaip čia viskas Teisingai surašyta…tikrai taip…
tik kaip gaila, kad kai mes sulaukiam vaikučių ir juos auginam, mums taip dažnai dar nepakanka tiesiog brandumo būti tėvais, mes dar tiek vis kažką darom netaip skirdami save, savo laiką, mintis, jausmus savo vaikams…o poto juk jau nieko neatitaisysi, deja…kaip kad ir sakoma ,-mes skubam, “aplenkdami“ savo protą, brandumą, o paskui jau dairomės kodėl čia taip dabar gavosi, kai jau kažkuo liekam nepatenkinti savo vaikais, mūsų vaikai mumis, bet “šaukštai jau po pietų“…
ir dar sakyčiau, jog auginant vaikus, mes neretai daugokai vėlgi paklūstam kokiems tai primetamiem “šablonams“ iš šalies, iš aplinkinių, nepakankamai galbūt įsiklausydami į esamas situacijas būtent savo šeimose, namuose, o auginti Žmogų, paruošti jį šiam sunkiam pasauliui, yra labai ir labai subtilus dalykas…
PatinkaPatinka
Labas, Algirdai 🙂 !
Tikrai taip – tėvai dažnai ne tik paklūsta primetamiems šablonams iš šalies, bet ir dėl savo jauno amžiaus dažnai nesuvokia, kad jie ne tik augina, bet ir savo asmeniniu pavyzdžiu auklėja vaikus. Be to, dažnai “suveikia“ ir tėvų (senelių) įdiegti auklėjimo šablonai. Taip, nėra lengva paruošti žmogų šiam sunkiam pasauliui, bet jei ir namai tampa vaikui sunkia erdve, tuomet vaikas gali būti visapusiškai sugniuždytas.
Todėl.. į visus gyvenimo klausimus atsakymas vienas – meilė. Kažkas yra pasakęs, kad vaikų nereikia auklėti, juos reikia mylėti, nes mylėdami mes išmokome ir juos mylėti. Ir net jei mūsų vaikų vaikystėje nepavyko sukurti harmoningo tarpusavio ryšio, niekada nevėlu tapti savo vaikams atgaiva, palaikymu ir ramybės salele šiame sunkiame pasaulyje.
PatinkaPatinka
Labas rytas, dabartinis mano amžius leidžia padaryti sau tokias suvestines mintis – negaila, kad vaikai auga, nes gyvenimas juda pastoviai (tik neseniai palyginus tai atradau), svarbu, kad jie gautų nelabai skaudžias pamokas, bet jie gautas tokias, kokios jų laukia, ir aš galiu keik noriu iš dabartinio savo supratimo jiems aiškinti ir įrodinėti, bet… jie turi savo kelią (irgi visai neseniai tai suvokiau). Logiškas supratimas “negaila“ atėjo irgi neseniai, nes jausmus patraukiu į šalį ir tik tada ateina logika. Ir jausmus išmokti “atitraukti“ mokausi iki šiol, taip, būna ir ašara nori kauptis, ir liūdesys braunasi, bet kažkodėl logika neleidžia įsisiūbuoti tiems jausmams, dar neatradau kodėl, tik spėju. Tik dabar suprantu, kodėl seneliai anūkus kitaip mato, ir negaila, kad mano tėvystėje aš nebuvau tokia supratinga kaip dabar, nes taip turėjo būti, ir mano vaikams taip bus, ir jų taip pat. Tik dabar suprantu, kad tai yra gyvenimas – kai viename etape esi “žalias“, kitame jau suvokti pradedi, kodėl toks esi, o kitame atsiskleis dar naujų supratimų ir atradimų. Tad pažinkime save, gyvenimo kreivę, jos etapuose esančius įvykius, matykime savyje pokyčius, lyginkime ir džiaukimės vis naujais sau atradimais. Vaikai gyvena savo ruožtu, ir jų gyvenimas pasikeičia kai patampa patys tėvais. Tuomet jie geriau supranta mus ir aplinką, ir taip pamažu gyvenimo ratas sukasi kaip ir mums. Tik kokybė (o gal nekokybė) kitokia, skirtinga nuo praėjusių metų, amžių. Meilė – subtilus jausmas, ją dozuoti riekia mokėti, kad nebūtų per daug, ir per mažai. Gal svarbu mokėti suprasti kas tai, tuomet ir dozuoti nereikės stengtis, ji tekės savaime. Gražios rudeniškos dienos mums visiems :))
PatinkaPatinka
Labas, Rūta 🙂 !
Pilnai Jums pritariu. Ir kiek tenka kalbėtis su suaugusių vaikų tėvais, o ir iš savo patirties žinau, kad tėvai gailisi ne kad vaikai greitai užaugo, bet apgailestauja, nes galima buvo daugiau su jais būti kartu, daugiau bendrauti, daugiau skirti jiems laiko. Bet aš visada atsakau, kad jaunystėje mes neturime dar tokios patirties ir suvokimo, su kuriuo pamatome savo klaidas jau iš laiko perspektyvos. Juk mes augame kartu su savo vaikais, ir jei šeimoje yra meilė, tuomet viskas yra teisinga 🙂 . Mes visada galime savo meile sušildyti ir suaugusius savo vaikus. Mums visiems reikia meilės 🙂 ..
Ačiū, miela Rūta, saulėtos nuotaikos 🙂 !
PatinkaPaspaudė "Patinka": 1 person