Mėnuo: rugsėjo 2019

Toks gaivus ruduo..

Ankstyvas ruduo – tai tikrų tikriausia psichoterapija, mielieji…

Kiekviena diena – kaip rankos, kurios apkabina tave tyliai ir švelniai, nekankindamos spiginančia saule ir gaivaus oro trūkumu…

Pakanka kvėpuoti rudeniu ir matyti jį, kad paleistume visą liūdesį, nustotume blaškytis ir liautumės laikyti svarbiu tai, kas jau seniai nesvarbu…

Slogi nuotaika ir depresija – tai niūri stereotipinė nuostata, kurią priima dauguma žmonių… Nesusimąstydami apie tai, kad visiškai nebūtina ją priimti…

Kai aš tiesiai klausiu žmonių, kurie jau pasirengę rudeninei depresijai, kodėl jie ruošiasi ją patirti, niekas iš jų nieko konkretaus man taip ir nesugeba atsakyti, išskyrus kažkieno sugalvotus argumentus apie lietų ir pilką dangų…

Bet joks lietus ir joks pilkas dangus dar niekam savaime nepakenkė, mielieji…

Tai tiesiog lietus ir tiesiog pilkas dangus…

Visa kita – mūsų pačių emocinis pasirinkimas…

Tai mes patys sprendžiame, kaip žvelgiame į orus, į gamtą, į gyvenimo aplinkybes, į kitus žmones, į pačius save…

Ir, todėl, nelaimingais, liūdinčiais, niekuo nesidžiaugiančiais mes galime būti ir gražiausiame pasaulio kampelyje…

O laimingais – bet kur, reikia tik noro…

Todėl mokykimės pilnavertiškai gyventi kiekvieną dieną, be svetimų šabloninių instrukcijų… Jų amžinai laukia ir reikalauja gyvenantys “autopilotu“žmonės, kurie niekada nebando mąstyti savarankiškai… Reikalauja svetimų, jau paruoštų… ir pyksta, jei jų negauna…

O kam gi, jei ne mums patiems, reikia išmokti girdėti save, ugdyti savo vidinę stiprybę ir nebijoti jokių metų laikų?…

Gyvenkime ryškų rudenį, įpindami oranžinius nukritusių lapų siūlus į pilkas lietaus kasas…

Pagal Lilios Grad novelę, vertė ruvi.lt

Saulėto ir šilto savaitgalio mums visiems 🙂 !

Žmogus žmogui švyturys

Jei jums dabar tenka dažnai bendrauti, o gal ir gyventi po vienu stogu su žmonėmis, kurių žodynas kupinas toksiškų formuluočių, ir dauguma tų formuluočių yra skirtos būtent jums – prašau, pasirūpinkite savimi.

Žinoma, būtų idealu, jei galima būtų tą toksišką grandinę nutraukti ir atsiriboti nuo tokių žmonių. Bet mes suprantame, kad tai ne visada įmanoma, o gyventi ir neleisti savęs žlugdyti svarbu jau dabar.

Vienas iš veiksmingų būdų nuo to apsisaugoti – atsvara. Arba patikimas užnugaris.

Jei tėvų mes nesirenkame, o išsiskyrimo procesas su viršininkais-kolegomis-partneriais, kurie atakuoja jūsų orumą nuodingomis replikomis, kartais užsitęsia, tai bent jau draugus mes tikrai galime pasirinkti sau patys.

Labai gerai, jei jūsų draugų tarpe yra žmonės, kurie tiki jumis. Mato jūsų vidinį grožį. Nepavydi ir džiaugiasi jūsų pasiekimais. Pasiryžę padėti, bet ne iš “stipresnio ir galingesnio“ pozicijos, o kaip lygus lygiam. Bet jūs ir patys suprantate, kad jei norite sukurti sveikus santykius, visa tai turi būti nuoširdu ir iš abiejų pusių 🙂 .

Ir tegul į kiekvieną repliką, skambančią namuose arba darbe: “ Tu nemokša“, “Tu kažkoks keistas“, “Nevykėlis“, “Darai nesąmones“, “Atrodai kaip kaliausė“, “Visai sukvailėjai“.., – kaip atsvara nuskamba tris kartus daugiau draugiškų: “Kaip puikiai tau tai gaunasi!“,  “Tu geras žmogus“, “Tegul gal ir lėtai eini, bet reikiama linkme“, “Oho, kaip gerai šiandien atrodai!“, “Klausyk, su tavimi taip lengva bendrauti, su tavimi galima apie viską pasikalbėti, ir apskritai, ar žinai, kad tu labai įkvėpi?.“

Žmonės, kurie sugeba pamatyti mus tikruosius ir apie tai pasakyti, sugeba palaikyti ir neleidžia išblėsti mūsų vidinei stiprybei, mūsų savęs-tikrojo suvokimui, kuris yra toks savaime suprantamas vaikystėje, bet su amžiumi dažnai ne vienerius metus yra traukiamas iš traumų ir skaudžių prisiminimų kabinete pas psichologą.

Lygiai taip pat ir mes patys kažką gelbėjame, tiesiog nuoširdžiai mylėdami ir savo buvimu šalia ir palaikymu patvirtindami draugystės tyrumą ir tvirtumą.

Žmogus žmogui švyturys.

Todėl nesidrovėkime šviesti. Tai svarbu.

Pagal Aleksandros Sneg novelę, vertė ruvi.lt

Nuolat užimto žmogaus sindromas

Dabar retai galima sutikti žmogų, kuris niekur neskuba ir “turi laiko“. Nuolatinis užimtumas ir bėgimas tampa neatsiejamu šiuolaikinio žmogaus gyvenimo pagrindu, kuris tarsi patvirtina jo efektyvumą ir sėkmingumą.

Žmonės skuba iš kiekvienos dienos, minutės, akimirkos išgauti maksimalią “naudą“, priešingu atveju dienos pabaigoje jie pajunta visą gamą negatyvių emocijų dėl “neefektyviai“ ir “tuščiai“ praleisto laiko.

Kad išvengtų tokių negatyvių išgyvenimų, žmonės planuoja savo laiką minučių tikslumu, susigalvoja įvairiausios veiklos ir ieško vis naujų būdų kažkuo save užimti.

Darbas, kursai, seminarai, kelionės, sportas, visuomeninė veikla, parodos, filmai, spektakliai, koncertai, parduotuvės, šventės, savaitgaliai, atostogos, pramogos, ekskursijos… Visko ir neišvardinsi, ir tik belieka stebėtis, kaip žmonės visur spėja ir visa tai atlaiko.

Įsisukę į tokį bėgimo ir amžino užimtumo režimą, žmonės toli gražu nesijaučia laimingi, atvirkščiai – galiausiai jie nuo to pavargsta.. Tačiau – paradoksas – bet kokį sustojimą ir ramybės būseną jie skaito tragedija ir net degradacija.

Ir retas gali paaiškinti – kodėl ir kur jis taip bėga ir skuba, ir retas supranta, kad toks amžinas užimtumas perkrauna ir pertempia žmogaus psichiką, o nuolatinis bėgimas per gyvenimą pasidaro paviršutiniškas ir automatiškas.

Tai nereiškia, kad žmogus turi būti pasyvus ar neveiklus, tačiau visi mūsų veiksmai turi būti sąmoningi, tikslingi, prasmingi, ir tai neprilyginama atliekamų veiksmų kiekiui – “daugiau“ nereiškia “geriau“.

Mūsų psichikai, mūsų nervų sistemai reikalingi ramybė ir poilsis, bet dauguma šiuolaikinių žmonių būtent dėl nuolatinio “užimtumo“ nemoka ir negali atsipalaiduoti, pabūti ramybėje ir tyloje, ramiai apsvarstyti savo gyvenimą ir tikruosius savo, šeimos, žmonijos poreikius bei tikslus.

O įsitraukia žmonės į tokį bėgimą todėl, kad tai skatina sistema, kurioje mes visi gyvename. Tai ir sėkmingumo šablonai, kurie nukreipti išskirtinai į išorę ir įvaizdį, ir vartotojiško gyvenimo skatinimas, ir laimės tapatinimas su pinigais, emocijomis ir įspūdžiais.

Dabar pažvelkime – kodėl toks gyvenimas mums atrodo priimtinas ir normalus?

Na, pirmiausiai todėl, kad taip daro visi arba dauguma, dėl to ir net mintis nekyla, kad įmanoma gyventi kitaip.

Dar viena priežastis – užimtumas sukuria sėkmės iliuziją, nes mums diegiama, kad sėkmingumas susietas su kasdieninių darbų sąrašu, keliais monitoriais ir telefonais ant stalo, su daugybe veiklos ir kelionių, darbu be laisvadienių, su viršvalandžiais ir atostogomis, kurių metu darbo reikalai tvarkomi telefonu.

Be to, užimtumas sukuria ir prasmės iliuziją. Jei žmogus nuolat užimtas, jei jo planai surašyti keliems mėnesiams ar net metams į priekį, jam atrodo, kad nėra ko jaudintis – juk jis gyvena taip, kaip visi, ir tokios didelės pastangos vieną dieną būtinai atneš didžiulę naudą ir galimybę pagaliau pagyventi taip, kaip jis pats nori..

Įsitraukimas į tokį gyvenimą – ne kaltės ar neišmanymo klausimas, tiesiog žmonės gyvena pagal visuomenės taisykles ir šablonus, ir bet koks neatitikimas jiems atrodo kaip nusižengimas arba asmeninis nepilnavertiškumas.

Bet jų niekas neklausia – ar jie laimingi, ar tikrai nori to, kas jiems diegiama, siūloma arba primetama? Ar tas nuolatinis užimtumas ir bėgimas ir yra gyvenimas? Ir kodėl tuomet pasaulyje tiek įtampos, tiek nelaimingų ir nusivylusių žmonių, tiek psichikos sutrikimų ir nervų sistemos ligų?

Todėl jei norime ištrūkti iš visų iliuzinių šablonų (tame tarpe ir “nuolat užimto žmogaus“ sindromo), kurie kausto žmogaus prigimtinį kūrybinį potencialą ir sukelia liguistas psichikos būsenas – reikėtų atidžiau pažvelgti į savo gyvenimą ir užduoti sau klausimus: ar tai, ką gyvenime darome, kuria pilnatvę, ar padaro laimingais mūsų artimuosius, ar atneša gėrį žmonėms?

Dažniau pabūkime ramybėje ir tyloje, įsiklausykime į savo širdies balsą, pajuskime savo tikrąją dvasinę prigimtį ir meilės, vienybės, tiesos, harmonijos siekį. Atsiverkime sveikai sąveikai su aplinka, nuoširdžiam bendravimui, kūrybai..

Mokykimės atskirti tai, ką darome tik todėl, kad “taip visi daro“- kažką perka, kažkur važiuoja ar pramogauja. Nes bėgdami paskui primetamus šablonus ir iliuzijas, mes iš tiesų tolstame ir bėgame nuo savęs.

Saulėtos ir šiltos savaitės mums visiems 🙂 !

Jaukumas tavyje svarbiausias..

Vieną dieną tu nustoji blaškytis ir kažkam kažką įrodinėti, su šypsena žiūri į supantį pasaulį su visomis jo beprotybėmis, nesistengi patikti žmonėms, neskubi dalinti patarimų ir kažką teisti ar gelbėti, neatsakai į nuvylusių ar įskaudinusių tave žmonių skambučius, dažniau žiūri į dangų, o ne į tai, kas kuo užsiima ir kaip gyvena, prisimeni tai, kas tave įkvepia bet kokiose aplinkybėse, neatsiprašinėji, neaiškini, nesiginčiji, negaišti laiko tam, kas laikina ir neįdomu, ir pajunti neįtikėtiną ramybę ir daugybę dalykų, kurių anksčiau nepastebėjai bėgdamas paskui tai, kas atitinka kažkieno lūkesčius ir standartus.

Jaukumas tavyje – brangesnis už bet kokias laikinų malonumų pagundas. Brangesnis, nei bet kokie laikini santykiai ir laikini daiktai.

Viskas, kas tau artima – tai tavo, o tai, kas tavo – priklauso tik tam žmogui, kurį tu matai veidrodyje. Visa kita – tušti prasimanymai ir fantazijos tų, kas nori pamatyti tavyje kažką kitko.

Tu – geriausias bendramintis pačiam sau tame, kaip šiame beprotiškame pasaulyje būti savimi ir būti laimingu.

Pagal Tatjanos Marač esė, vertė ruvi.lt

Gero savaitgalio mums visiems 🙂 !

Grožis – tai unikalumas ir žavesys

Trečdalį gyvenimo nesupratau, kas yra grožis.

Mūsų šeimoje verdiktai buvo dalinami akimirksniu. Šitas strazdanotas. Šitas mažo ūgio. Šito kojos trumpos, o jos pernelyg masyvus žandikaulis.

Tai buvo laikoma tiesa ir iki tam tikro laiko aš buvau įsitikinus, kad taip ir yra. Žinoma, remiantis tokiais kriterijais surasti gražų žmogų buvo sudėtinga. Net televizoriuje. Nekalbant jau apie veidrodį.

Bet 15 metų aš įsimylėjau berniuką. Anksčiau aš buvau įsitikinusi – man patinka brunetai rudomis akimis. O šitas buvo rausvaplaukis ir mėlynakis.

Didelių pastangų dėka gavau jo nuotrauką pasui ir atsargiai klausinėjau draugių: “Ar jis gražus?“ Niekaip negalėjau šito suprasti. Žinojau viena – jo šypsena mane veikia tiesiog kerinčiai.

Pamenu, kartą pliaže viena mamytė šnekino savo kūdikėlį vežimėlyje: “Ak, tu mano gražuoliukas!“ Iš smalsumo akies krašteliu žvilgtelėjau į jį ir nustebau. Mažiukas, strazdanotas, didelėmis atlėpusiomis ausimis kūdikis toli gražu nepriminė dailių vaikučių iš reklamos.

Bet jo mama žiūrėjo į jį su tokiu susižavėjimu, kad ir aš nejučiomis ėmiau juo gėrėtis.

O kai buvau dvidešimties, pasiėmiau į namus kačiuką iš gatvės. Po kelių mėnesių jis ūgtelėjo ir atrodė kaip ir visi neproporcingai išsitempę paaugliai. Mano dėdė, pažvelgęs į mano augintinio nuotrauką, neiškentęs išpyškino: “ Na ir baisus gi tas tavo katinas…“

Baisus? “Keista“, – pagalvojau aš. “Argi jis nemato, kokios gražios jo įkypos žalios akys, koks pūkuotas snukutis ir akinančiai balta pakaklė?“ Jis buvo gražuolis – aš buvau tuo įsitikinus. Dėdė tiesiog nieko nenusimanė apie katinus.

Prisimenu, devintoje klasėje mokiausi su viena mergaite. Tuo metu, kai dauguma mergaičių virto gražuolėmis merginomis, ji tarsi liko šio stebuklingo proceso nuošalyje.

Aukšta, laiba, su ilgomis rankomis, kurios atrodė lyg virvės, prikabintos prie kūno, su ilgais retais plaukais, kuriuos ji surišdavo už nugaros, ši mergaitė atrodė tarsi kažkokio animacinio filmuko herojė. Strazdanotas veidas ir atlapos ausys vainikavo šį vaizdinį.

Ir štai vieną dieną per pertrauką, kai mes su mergaitėmis aptarinėjome lūpdažių spalvas, ji atsegė savo kuprinę, išsiėmė sudedamą veidrodėlį, atvėrė jį ir pareiškė: “Na, ar aš ne gražuolė?“

Mes visos stačiai nustėrome.

O ji, matyt, tam, kad sustiprintų efektą, kilstelėjo smakrą ir pirštu perbraukė dešinįjį antakį. Niekas nesuprato, ką tai reiškia, bet šį triuką mergaitė pradėjo kartoti reguliariai.

Iš pradžių mes tyliai juokėmės, paskui sukiojome pirštą ties smilkiniu, bet paskui prie to pripratome.

O laikui bėgant ji jau mums neatrodė tokia jau balta varna. Aš atkreipiau dėmesį, kad nepastebiu jos strazdanų, bet matau jos šaunią riestą nosytę. Ir antakiai jos, nors ir bespalviai, bet idealios formos. Ir kad matau ne jos laibas rankas, bet gražius pianistės pirštus.

Grožis – daug sudėtingesnė sąvoka, nei harmonija.

Idealios proporcijos – tai simetrija. Grožis – tai unikalumas ir žavesys.

Bėgant metams aš supratau, kad grožis – subjektyvi sąvoka ir dažniausiai, kai mes manome, kad žmogus yra nepatrauklus, tai tereiškia, kad jo išvaizda neatitinka MŪSŲ nuomonės apie grožį.

Socialiniuose tinkluose merginos dažnai įdeda savo mylimųjų nuotraukas su užrašais – “juk jis gražuolis, tiesa?“, arba “sutikite, jis panašus į aktorių.., dainininką..“ ir pan.

Aš žiūriu į tas nuotraukas ir suprantu, kad panašus jis į tas įžymybes gal tik savo kairės rankos smiliumi, bet taip pat suvokiu, kad tai merginai, kuri šalia jo, viskas būtent taip ir yra.

Ji žiūri į jį kitomis akimis. Mylinčiomis akimis. Su meile.

Todėl nesuprantu, kai sako: “Na, objektyviai jis negražus.“ Ką reiškia – objektyviai? Man tai reiškia viena: į tą žmogų žiūrima be meilės.

Jei atmetame visus standartus ir nuomones apie grožį, įvyksta stebuklas.

Kiekvienas žmogus tampa patrauklus.

Vienas užkrečiančiai juokiasi. Kito labai grakšti eisena. Trečio žvilgsnis toks išraiškingas. O šalia ketvirtojo pajuntame ypatingą ramybę. Penktas…

Ir pasidaro visai nesvarbu, kad kažkieno sąkandis neteisingas, arba šiek tiek, o gal ir ne šiek tiek, kreivos kojos.

Ir jei harmonija pasiekiama dėka sudėtingo kokteilio iš sporto, mados ir kosmetologijos, tai gražiu galima tapti labai lengvai.

Pakanka, kad į tave pažvelgtų mylinčiomis akimis.

Pagal Darjos Isačenko novelę, vertė ruvi.lt