O jei vaikai elgsis taip, kaip suaugusieji?

Vaikai visko mokosi iš suaugusiųjų. Bet suaugusieji ne visada susimąsto, kokį poveikį daro jų žodžiai vaikams ir kokį elgesio pavyzdį jie rodo.

Todėl kartais verta pažvelgti į savo elgesį iš šalies – ar jis sektinas, o susierzinus ar supykus – susilaikyti nuo emocingų pastabų. Tiesiog.. pažvelgti į save vaiko akimis 🙂 ..

Mūsų suaugę vaikai

Mūsų vaikai taip neilgai būna vaikais..

Taip nepastebimai pralekia laikas, kai mes jiems nuolat reikalingi.. Kai galima paimti ant rankų, o paskui – už rankutės. O paskui – už rankos. Ir jis jau tą ranką traukte traukia – jis didelis! Arba mandagiai ištraukia – jis jau užaugo, jis jau suaugęs. Ir pasuka savo keliu, į savo gyvenimą, tas suaugęs buvęs vaikas..

Tėvai sutrikę: kaip, jau? Užaugo, o juk ką tik mažas buvo.. Kur tas mažas berniukas, maža mergaitė, kurie taip norėjo ant rankų, bijojo vieni miegoti, jei tėvų nėra šalia, kurie nuolat kvietė mamą arba tėtį..

Dabar nekviečia; puikiai apsieina be mūsų. Ir užmiega su kažkuo kitu, su kitu buvusiu vaiku..

Vaikai taip greitai užauga..

Ir taip greitai praeinanti vaikystė užimama auklėjimu, mokslu.. daug kuo.., ir taip mažai laiko lieka atviriems pokalbiams, apkabinimams ir bučiniams..

Ir žaidžiame su savo vaikais tiek nedaug – na, kaip gi žaisi, jei pamokos dar neparuoštos arba rankų darbeliai vaikų darželiui nepadaryti? Žaidimams nėra laiko, nes ir suaugusieji po darbų pavargę, o rytoj laukia eilinė darbo diena.

Ir, žinoma, atkakliai mokome savo atžalas savarankiškumo – visi apie tai tik ir kalba! Tai svarbiausia – kad būtų savarankiškas! Patys skubiname, kad greičiau užaugtų.

O paskui viens! – ir prieš mus jau suaugęs žmogus. Tiesiog jaunesnis už mus. Jis jau ne vaikas. Ir kaip paskui gailimės tų praleistų bendravimo akimirkų, nepasakytų gerų žodžių, išsprūdusių piktų pastabų, atsisakymo pažaisti, nes.. nėra laiko. Kada nors vėliau.

O to “vėliau“ jau nereikia. Vaikas užaugo – jis jau suaugęs. Ir dažniausiai jis gailisi ne to, kad mažai angliškų veiksmažodžių ar kažkokių formulių išmoko, per mažai būrelių lankė, mažai ekskursijose buvo ar mažai jį savarankiškumo mokė..

Dažniausiai tas suaugęs vaikas apgailestauja, kad per mažai su savo tėvais buvo. Mažai gulėjo ryte kartu lovoje apsikabinę. Ėjo pasivaikščioti ant rankų. Arba už rankos – dabar jau nėra jo rankos mūsų rankose.

Mūsų vaikai taip neilgai būna vaikais.. Tai laikas, kai esame jiems reikalingi – brangime jį: pripildykime meile, nuoširdžiu bendravimu, pasitikėjimu. Nuo to priklausys, kokie suaugusieji bus mūsų vaikai..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Toks gaivus ruduo..

Ankstyvas ruduo – tai tikrų tikriausia psichoterapija, mielieji…

Kiekviena diena – kaip rankos, kurios apkabina tave tyliai ir švelniai, nekankindamos spiginančia saule ir gaivaus oro trūkumu…

Pakanka kvėpuoti rudeniu ir matyti jį, kad paleistume visą liūdesį, nustotume blaškytis ir liautumės laikyti svarbiu tai, kas jau seniai nesvarbu…

Slogi nuotaika ir depresija – tai niūri stereotipinė nuostata, kurią priima dauguma žmonių… Nesusimąstydami apie tai, kad visiškai nebūtina ją priimti…

Kai aš tiesiai klausiu žmonių, kurie jau pasirengę rudeninei depresijai, kodėl jie ruošiasi ją patirti, niekas iš jų nieko konkretaus man taip ir nesugeba atsakyti, išskyrus kažkieno sugalvotus argumentus apie lietų ir pilką dangų…

Bet joks lietus ir joks pilkas dangus dar niekam savaime nepakenkė, mielieji…

Tai tiesiog lietus ir tiesiog pilkas dangus…

Visa kita – mūsų pačių emocinis pasirinkimas…

Tai mes patys sprendžiame, kaip žvelgiame į orus, į gamtą, į gyvenimo aplinkybes, į kitus žmones, į pačius save…

Ir, todėl, nelaimingais, liūdinčiais, niekuo nesidžiaugiančiais mes galime būti ir gražiausiame pasaulio kampelyje…

O laimingais – bet kur, reikia tik noro…

Todėl mokykimės pilnavertiškai gyventi kiekvieną dieną, be svetimų šabloninių instrukcijų… Jų amžinai laukia ir reikalauja gyvenantys “autopilotu“žmonės, kurie niekada nebando mąstyti savarankiškai… Reikalauja svetimų, jau paruoštų… ir pyksta, jei jų negauna…

O kam gi, jei ne mums patiems, reikia išmokti girdėti save, ugdyti savo vidinę stiprybę ir nebijoti jokių metų laikų?…

Gyvenkime ryškų rudenį, įpindami oranžinius nukritusių lapų siūlus į pilkas lietaus kasas…

Pagal Lilios Grad novelę, vertė ruvi.lt

Saulėto ir šilto savaitgalio mums visiems 🙂 !

Žmogus žmogui švyturys

Jei jums dabar tenka dažnai bendrauti, o gal ir gyventi po vienu stogu su žmonėmis, kurių žodynas kupinas toksiškų formuluočių, ir dauguma tų formuluočių yra skirtos būtent jums – prašau, pasirūpinkite savimi.

Žinoma, būtų idealu, jei galima būtų tą toksišką grandinę nutraukti ir atsiriboti nuo tokių žmonių. Bet mes suprantame, kad tai ne visada įmanoma, o gyventi ir neleisti savęs žlugdyti svarbu jau dabar.

Vienas iš veiksmingų būdų nuo to apsisaugoti – atsvara. Arba patikimas užnugaris.

Jei tėvų mes nesirenkame, o išsiskyrimo procesas su viršininkais-kolegomis-partneriais, kurie atakuoja jūsų orumą nuodingomis replikomis, kartais užsitęsia, tai bent jau draugus mes tikrai galime pasirinkti sau patys.

Labai gerai, jei jūsų draugų tarpe yra žmonės, kurie tiki jumis. Mato jūsų vidinį grožį. Nepavydi ir džiaugiasi jūsų pasiekimais. Pasiryžę padėti, bet ne iš “stipresnio ir galingesnio“ pozicijos, o kaip lygus lygiam. Bet jūs ir patys suprantate, kad jei norite sukurti sveikus santykius, visa tai turi būti nuoširdu ir iš abiejų pusių 🙂 .

Ir tegul į kiekvieną repliką, skambančią namuose arba darbe: “ Tu nemokša“, “Tu kažkoks keistas“, “Nevykėlis“, “Darai nesąmones“, “Atrodai kaip kaliausė“, “Visai sukvailėjai“.., – kaip atsvara nuskamba tris kartus daugiau draugiškų: “Kaip puikiai tau tai gaunasi!“,  “Tu geras žmogus“, “Tegul gal ir lėtai eini, bet reikiama linkme“, “Oho, kaip gerai šiandien atrodai!“, “Klausyk, su tavimi taip lengva bendrauti, su tavimi galima apie viską pasikalbėti, ir apskritai, ar žinai, kad tu labai įkvėpi?.“

Žmonės, kurie sugeba pamatyti mus tikruosius ir apie tai pasakyti, sugeba palaikyti ir neleidžia išblėsti mūsų vidinei stiprybei, mūsų savęs-tikrojo suvokimui, kuris yra toks savaime suprantamas vaikystėje, bet su amžiumi dažnai ne vienerius metus yra traukiamas iš traumų ir skaudžių prisiminimų kabinete pas psichologą.

Lygiai taip pat ir mes patys kažką gelbėjame, tiesiog nuoširdžiai mylėdami ir savo buvimu šalia ir palaikymu patvirtindami draugystės tyrumą ir tvirtumą.

Žmogus žmogui švyturys.

Todėl nesidrovėkime šviesti. Tai svarbu.

Pagal Aleksandros Sneg novelę, vertė ruvi.lt

Nuolat užimto žmogaus sindromas

Dabar retai galima sutikti žmogų, kuris niekur neskuba ir “turi laiko“. Nuolatinis užimtumas ir bėgimas tampa neatsiejamu šiuolaikinio žmogaus gyvenimo pagrindu, kuris tarsi patvirtina jo efektyvumą ir sėkmingumą.

Žmonės skuba iš kiekvienos dienos, minutės, akimirkos išgauti maksimalią “naudą“, priešingu atveju dienos pabaigoje jie pajunta visą gamą negatyvių emocijų dėl “neefektyviai“ ir “tuščiai“ praleisto laiko.

Kad išvengtų tokių negatyvių išgyvenimų, žmonės planuoja savo laiką minučių tikslumu, susigalvoja įvairiausios veiklos ir ieško vis naujų būdų kažkuo save užimti.

Darbas, kursai, seminarai, kelionės, sportas, visuomeninė veikla, parodos, filmai, spektakliai, koncertai, parduotuvės, šventės, savaitgaliai, atostogos, pramogos, ekskursijos… Visko ir neišvardinsi, ir tik belieka stebėtis, kaip žmonės visur spėja ir visa tai atlaiko.

Įsisukę į tokį bėgimo ir amžino užimtumo režimą, žmonės toli gražu nesijaučia laimingi, atvirkščiai – galiausiai jie nuo to pavargsta.. Tačiau – paradoksas – bet kokį sustojimą ir ramybės būseną jie skaito tragedija ir net degradacija.

Ir retas gali paaiškinti – kodėl ir kur jis taip bėga ir skuba, ir retas supranta, kad toks amžinas užimtumas perkrauna ir pertempia žmogaus psichiką, o nuolatinis bėgimas per gyvenimą pasidaro paviršutiniškas ir automatiškas.

Tai nereiškia, kad žmogus turi būti pasyvus ar neveiklus, tačiau visi mūsų veiksmai turi būti sąmoningi, tikslingi, prasmingi, ir tai neprilyginama atliekamų veiksmų kiekiui – “daugiau“ nereiškia “geriau“.

Mūsų psichikai, mūsų nervų sistemai reikalingi ramybė ir poilsis, bet dauguma šiuolaikinių žmonių būtent dėl nuolatinio “užimtumo“ nemoka ir negali atsipalaiduoti, pabūti ramybėje ir tyloje, ramiai apsvarstyti savo gyvenimą ir tikruosius savo, šeimos, žmonijos poreikius bei tikslus.

O įsitraukia žmonės į tokį bėgimą todėl, kad tai skatina sistema, kurioje mes visi gyvename. Tai ir sėkmingumo šablonai, kurie nukreipti išskirtinai į išorę ir įvaizdį, ir vartotojiško gyvenimo skatinimas, ir laimės tapatinimas su pinigais, emocijomis ir įspūdžiais.

Dabar pažvelkime – kodėl toks gyvenimas mums atrodo priimtinas ir normalus?

Na, pirmiausiai todėl, kad taip daro visi arba dauguma, dėl to ir net mintis nekyla, kad įmanoma gyventi kitaip.

Dar viena priežastis – užimtumas sukuria sėkmės iliuziją, nes mums diegiama, kad sėkmingumas susietas su kasdieninių darbų sąrašu, keliais monitoriais ir telefonais ant stalo, su daugybe veiklos ir kelionių, darbu be laisvadienių, su viršvalandžiais ir atostogomis, kurių metu darbo reikalai tvarkomi telefonu.

Be to, užimtumas sukuria ir prasmės iliuziją. Jei žmogus nuolat užimtas, jei jo planai surašyti keliems mėnesiams ar net metams į priekį, jam atrodo, kad nėra ko jaudintis – juk jis gyvena taip, kaip visi, ir tokios didelės pastangos vieną dieną būtinai atneš didžiulę naudą ir galimybę pagaliau pagyventi taip, kaip jis pats nori..

Įsitraukimas į tokį gyvenimą – ne kaltės ar neišmanymo klausimas, tiesiog žmonės gyvena pagal visuomenės taisykles ir šablonus, ir bet koks neatitikimas jiems atrodo kaip nusižengimas arba asmeninis nepilnavertiškumas.

Bet jų niekas neklausia – ar jie laimingi, ar tikrai nori to, kas jiems diegiama, siūloma arba primetama? Ar tas nuolatinis užimtumas ir bėgimas ir yra gyvenimas? Ir kodėl tuomet pasaulyje tiek įtampos, tiek nelaimingų ir nusivylusių žmonių, tiek psichikos sutrikimų ir nervų sistemos ligų?

Todėl jei norime ištrūkti iš visų iliuzinių šablonų (tame tarpe ir “nuolat užimto žmogaus“ sindromo), kurie kausto žmogaus prigimtinį kūrybinį potencialą ir sukelia liguistas psichikos būsenas – reikėtų atidžiau pažvelgti į savo gyvenimą ir užduoti sau klausimus: ar tai, ką gyvenime darome, kuria pilnatvę, ar padaro laimingais mūsų artimuosius, ar atneša gėrį žmonėms?

Dažniau pabūkime ramybėje ir tyloje, įsiklausykime į savo širdies balsą, pajuskime savo tikrąją dvasinę prigimtį ir meilės, vienybės, tiesos, harmonijos siekį. Atsiverkime sveikai sąveikai su aplinka, nuoširdžiam bendravimui, kūrybai..

Mokykimės atskirti tai, ką darome tik todėl, kad “taip visi daro“- kažką perka, kažkur važiuoja ar pramogauja. Nes bėgdami paskui primetamus šablonus ir iliuzijas, mes iš tiesų tolstame ir bėgame nuo savęs.

Saulėtos ir šiltos savaitės mums visiems 🙂 !