Visi geri žmonės panašūs

Skirtingi žmonės. Taip viena sutuoktinių pora nusprendė. Ir padavė pareiškimą skyryboms. Ir laukdami skyrybų, pažėrė vienas kitam daugybę pretenzijų ir priekaištų, prisiminę seniai kauptas nuoskaudas ir nesupratimo momentus.

Ir kalbėjo apie tuščiai prarastą laiką. Ir turtą aršiai dalinosi. Ir, aišku, giminės prisijungė ir iš vienos, ir iš kitos pusės, dalindami patarimus ir kurstydami nesutarimų ugnį.

Ir šitie skirtingi žmonės eilinį kartą važiavo pas juristą kovoti dėl namo ir sklypo. O pakeliui jų automobilis sugedo; ir, kol vyras kažką taisė, prie jų mašinos priėjo šunelis taksiukas, visas purvinas ir išsekęs. Ir labai liesas. Jis, matyt, pasimetė. Ir šlubčiojo viena letenėle. O gal jį išvarė – juk būna pikti žmonės pasaulyje.

Ir sutuoktiniai, toliau besibardami, paėmė taksiuką ir nuvažiavo pas veterinarą. Ir ten atliko tyrimus ir rentgeną; ilgai ten buvo, pas juristą pavėlavo. Gydytojas pasakė, kad letenėlės lūžio nėra, bet šuneliui reikalinga ramybė ir gera mityba. Ir vyras su žmona nuvažiavo namo, įtaisė taksiukui gultą ir pradėjo jį gydyti.

Geras šunelis pasitaikė, tik labai kažkuo išgąsdintas ir nervingas. Tereikėjo pakelti balsą – ir taksiukas pradėdavo inkšti ir susigūždavo. Ir slėpėsi. Taip kad sutuoktiniai baigė barnius ir užsiėmė šunelio gydymu.

Ir, žinote, nieko, susitaikė. Pamiršo nesutarimus ir nuoskaudas. Galbūt, suprato, kodėl jie dvidešimt metų kartu pragyveno – ne tokie jau jie skirtingi žmonės. Geri žmonės labai panašūs, kaip štai šitie vyras ir žmona. Ir putlutis taksiukas taip pat dabar į juos panašus.

Taip kad bartis ir pyktis visi gali, visko būna. O nuvežti šunelį pas veterinarą – ne visi. Ir su tokiais gerais žmonėmis galima gyventi. Ir susitaikyti. Ir daug ką atleisti. Viskas praeina, o gerumas lieka.

Ir meilė sugrįžta… Iš tiesų ne tokie jau mes skirtingi.

Pagal Annos Kirjanovos novelę, vertė ruvi.lt

Saulėtos nuotaikos ir gero savaitgalio mums visiems 🙂 !

Reklama

Prašau, tikėkite savo Vyrais!

Tikėkite savo Vyrais. Sūnumis, broliais, tėvais, seneliais, draugais, sutuoktiniais ir mylimaisiais. Tikėkite taip, kaip tai moka tik Moterys: su šiluma ir meile, su didele kantrybe ir jautria širdimi.

Įkvėpkite juos dideliems darbams. Sugrąžinkite jiems tikėjimą savimi, kai palaužti sunkumų, jie jį praras. Tikėkite savo Vyrais ir, prašau, atminkite, kad “tikėjimas“ ir “ištikimybė“ – tai tas pats. Saugokite ištikimybę jiems, laukite ir tikėkitės geriausio.

Nelyginkite savo Vyrų su kažkuo kitu. Kiekvienas iš jų yra unikalus, o palyginimas dažnai žeidžia savigarbą. Pasakykite jiems, kad jie – patys-patys. Patvirtinkite tai savo meile ir darbais.

Atminkite, kad net atsitiktinai ištartas aštrus Moters žodis gali įkristi į Vyro širdį abejonės sėkla, kuri vieną dieną subujos nepasitikėjimo ūgliu. Jie apie tai jums nieko nepasakys, bet kaskart mintimis sugrįš prie to pokalbio, o vėliau tyliai įrodinės sau ir visam pasauliui, kad yra verti meilės ir pagarbos. O jie yra verti. Ir be jokių įrodymų.

Nežeiskite Vyrų savo netikėjimu jų jėgomis. Nežeminkite jų orumo nuolatine kritika ir nenurodinėkite, ką jiems daryti. Atsakomybė gimsta per pasitikėjimą, o ne per kontrolę. Noras kurti gimsta iš įkvėpimo.

Lengva mylėti pasitikintį savimi ir brandų Vyrą. Bet net patiems stipriausiems ir drąsiausiems kažkada buvo reikalingi tie, kas jais tikėjo.

Tikėkite savo Vyrais tuomet, kai jie negali atrasti savęs. Tikėkite jais ir tada, kai jie neuždirba pinigų. Tikėkite, kai jie paklydo savam Kelyje. Tikėkite, kai jie negali būti stiprūs. Aplinkybės nesvarbios. Tiesiog tikėkite.

Argi ne jautrios mylinčių Moterų širdys tūkstančius kartų sugrąžindavo gyvenimui Vyrus, kurie palūždavo, įgyvendindami didingą idėją? Argi ne graži Moters širdis moka mylėti taip kantriai ir pasiaukojančiai, kad Vyrai patiki, jog visko pasiekia savo jėgomis?

Argi ne mūsų misija būti jiems ir Motina, ir Seserimi, ir Dukra, ir Mylimąja, ir Bendražyge? Argi ne Moteris, pagimdžiusi Vyrą, tampa ta, su kuria jis lygina visas vėliau jo gyvenime sutiktas moteris?

Jūs sakote, kad tai ne tas vyras, kuriuo norisi tikėti? O jūs pabandykite. Pabandykite tapti TA, kuri TIKI.

Pagal Dinos Ričards tekstą, vertė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Kartais gėris – visai šalia

Iš esmės, viskas gyvenime sutvarkyta išmintingai ir paprastai.

Na, bent jau daugeliu atvejų.

Ir juk taip dažnai matome: žmogus visą pasaulį apkeliauja, ieškodamas laimės.

Kaip ir viena moteris: kur tik ji nebuvo! Kokiuose tik pasaulio kampeliuose neatostogavo! Ir treningus lankė, ir seminarus, ir į stačiausias aukštumas kopė. Pinigų uždirba – ir vėl važiuoja meilės ieškoti.

Ir… galų gale ji ištekėjo už savo laiptinės kaimyno. Labai laimingai. Ir dabar jie niekur nevažinėja, nes statosi namą…

Arba vienas žmogus ieškojo sau gero darbo. Ir gyveno įvairiose šalyse, daug sunkumų išgyveno. Paskui teko sugrįžti – ir puikus darbas atsirado, tiesiog visai šalia namų; jį priėmė į stambią įmonę ir geras pareigas pasiūlė.

Nemanau, kad tai, kas mums reikalinga – yra labai toli nuo mūsų. Ir kad rasti tai, kas “reikalinga“ neįtikėtinai sunku. Keista, bet paprastai viskas šalia.

Ir daug žmonių susitvarkė savo gyvenimą: sutiko savo meilę ar gerą darbą surado neiškeldami nė kojos iš namų – prie kompiuterio.

Gėris gyvenime – dažnai šalia. Tiesiog kartais mes jo nematome. Ir leidžiamės į sekinančią kelionę, – o paskui rankomis skėsčiojame: taigi štai ji, mūsų laimė. Ji gi šalia buvo!

Viskas sutvarkyta išmintingai ir paprastai. Ir tai, kas mums reikalinga, yra visai šalia, kaip taisyklė – kartais už kelių metrų. Arba – valandų…

Pagal Annos Kirjanovos novelę, vertė ruvi.lt

Saulėto ir šilto savaitgalio mums visiems 🙂 !

Atitikimas

Atėjęs į tavo gyvenimą žmogus neturi gauti iš tavęs primygtinų lūkesčių sąrašo…

Jei tu nori šito labiau už viską – neskubėk užmegzti santykių, išmok imtis atsakomybės ir išmok kurti savo gyvenimą taip, kad neatsidurtum amžino svajoklio vaidmenyje, kuris sėdi paniuręs ant akmens ir laukia stebuklų…

Stebuklai nenutinka tiems, kas svajoja keisti savo neveiklumą į kitų aktyvumą…

Ir ne tiems, kas galvoja, kad laimę galima įsigyti už mielą nosytę… Jei ir galima, tai įtariu, kad ji verta ne daugiau, nei jogurtas su pasibaigusiu galiojimo laiku iš neaiškios parduotuvės…

Visi klausimai ir pretenzijos – pirmiausiai sau, mielieji…

KĄ aš galiu duoti kitam žmogui, išskyrus savo lūkesčius ir ambicijas?

Ar moku girdėti kažką, išskyrus save?

Ar galiu atsistoti šalia, o ne už nugaros?

Ar surasiu savyje jėgų palaikymui tuomet, kai jų neteks tas, kas manimi pasitikėjo?

Kaip jaučiasi šalia manęs žmonės?

Ar reikia nuo manęs gintis?

Ar laisva valia yra su manimi žmonės?

Ar palaikau sveiką emocinį, intelektualinį, dvasinį savitarpio ryšį, ar esu įdomus žmogus kitiems, ar man lengviau apkaltinti kitus dėmesio stoka?

Kaip pasireiškia mano rūpestis?

Ar nesu egocentriškas santykiuose?

Ar galima manimi pasitikėti sunkiu metu?

Ar man tikrai reikalingi santykiai, ar aš tiesiog nemoku savarankiškai spręsti iškylančių klausimų?

Milijonai žmonių laukia meilės, bet tik nedaugelis yra jai pasiruošę… Ir tik nedaugelis supranta, kad meilė – tai ne nuosavybės teisė į kitą žmogų, kuriam galima suversti visus savo lūkesčius…

Todėl ir nusivylusių daugiau, nei laimingų…

Nelaukite gelbėtojų, ramintojų, guodėjų… Bet jei vis dėl to laukiate, tuomet atraskite savyje gebėjimą atlikti visus šiuos vaidmenis…

Tegul kiekvienas iš mūsų sulaukia tokio žmogaus, kurį atitinka, o ne tai, apie ką svajoja…

Todėl kad būtent taip galiausiai ir nutiks…

Pagal Lilios Grad tekstą, vertė ruvi.lt

Mama tiesiog kalba..

Kai žmonės pirmą kartą ateina pas psichologą, jie dažnai pasakoja apie savo tėvus, kaip apie du keistus monstrus. Iki šiol juos skriaudžiančius, nesuprantančius, neduodančius gyventi, kontroliuojančius kiekvieną žingsnį ir primetančius savo nuomonę.

Ir toks požiūris į tėvus nepriklauso nuo to, kiek žmogui metų ir kur gyvena jo tėvai. Kartais jie gyvena kitame mieste arba net jau yra mirę. Galbūt, jie sukūrė kitą šeimą arba yra išvykę, bet neregimai vis vien dalyvauja savo vaikų gyvenime.

Ir vos tik jau pakankamai suaugęs žmogus ateina į savo tėvų namus arba išgirsta porą mamos frazių telefonu, jis akimirksniu virsta mažu įsižeidusiu vaiku, kuris tesugeba rėkti ir trankyti durimis. Pažįstama?

Bet kai žmogus suauga, ateina suvokimas, kad kova vyksta ne išorėje, o viduje. Ir jei kova vyksta viduje, tuomet ją galima suvaldyti. Priimti kitų nuomonę ir sutikti kitus reikšmingus žmones.

Sukurti savyje atramą ir ribas. Peržvelgti ir pabaigti vidines kovas. Susitaikyti, išklausyti, atleisti, pripažinti. Daug ką galima padaryti. Svarbiausia, kad galiausiai iš to gimsta vidinio pasirinkimo laisvė.

Ir vieną dieną žmonės suvokia, kad jų tėvai tiesiog kalba. Įsivaizduojate, jie tiesiog išsako savo nuomonę. Kaip ir visi kiti žmonės.

Ir kadangi jie kitaip nemoka, tai ir išreiškia ją pamokymais, patarimais, primygtinais prašymais ar kažkaip panašiai. Kaip gi jiems dar kalbėti, jei jie moka tik taip?

Nuo pasisakymo formos nuomonė nesikeičia, ji išlieka tik nuomone. Ir mamos “aš tik pasakiau“, arba “aš tik paklausiau“, tampa būtent paprastu klausimu. Kartais forma keičiasi ir darosi atsargesnė ar mandagesnė, bet mes turime išmokti išgirsti nuomonę, o ne reaguoti į formą.

Kai viduje atsiranda vidinė ramybė ir laisvė, pasidaro lengviau kvėpuoti. Ir sprendimas, kaip reaguoti, ateina iš vidaus. Kaip sakoma apie suaugusius žmones? Kad jie patys sugeba užsidėti kepurę kai šalta, nežiūrint į tai, kad būtent taip jiems ir pataria mama.

O mama tiesiog kalba 🙂 . Ar jai jau ir pasakyti nieko negalima?

Pagal Aglajos Datešidžės tekstą, vertė ruvi.lt

Gražios vasariškos savaitės mums visiems 🙂 !