Tai gyvenimas..

Atrodytų – kasdieninės, paprastos, bet – tikros, įkvepiančios ir sušildančios širdį istorijos, kuriomis dalinasi žmonės internete. Tokių istorijų yra kiekvieno žmogaus gyvenime.. Jos primena mums, kad yra gerumas, žmoniškumas, meilė – pastebėkime tokias akimirkas ir pasidžiaukime jomis, branginkime ir saugokime tai, kas mus visus vienija ir žadina gražiausius jausmus..

************

Vieną vakarą užtrukau darbe ir jau vėlokai miesto transportu važiavau namo. Oras, lyg tyčia – žvarbu, vėjuota, lietus.. Skėtį namuose pamiršau, o dar ir telefonas išsikrovė.. Žodžiu, nuotaika prasta. Išlipu stotelėje, nusiteikiu ilgam ėjimui per lietų, nes namai nuo stotelės yra tolokai.

Ir staiga pamatau.. savo mamą su dviem skėčiais! Ji pamatė, kad aš pamiršau savo skėtį, neprisiskambino man ir nusprendė pasitikti mane iš darbo. Visą valandą laukė manęs stotelėje.. Neapsakoma šiluma užliejo mano širdį.. Mielos, geros, rūpestingos mūsų mamos.. Mylėkime ir saugokime jas.

************

Turiu draugę, kuri padeda visai nepažįstamiems žmonėms.. Kai eina į parduotuvę, ji visuomet apsižvalgo – ar nėra tuo metu pagyvenusių nepasiturinčių senolių. Juos lengva atpažinti – jie ilgai renkasi produktus, perka nedaug, o prie kasos dažnai pasitikslina, pasiskaičiuoja, ar užteks pinigų susimokėti.

Kad labai nenustebintų ar nešokiruotų senolių, draugė dar parenka saldumynų, ir kai jiems prie kasos paskaičiuoja sumą, ji padeda saldumynus į senolių krepšelį ir paklausia: “Ar galėčiau jus pavaišinti?“ Kol senolis ar senolė susigaudo, ką atsakyti, draugė sumoka už visus jo pirkinius.

Pamatytumėte jų reakciją!.. Senoliai dėkoja, džiaugiasi, stebisi, sako, kad taip nutiko jiems pirmą kartą gyvenime.. O draugė taip pat džiaugiasi – juk dabar senoliams nelengva, o jai kartais sumokėti nedidelę sumą nesunku.

O į klausimą, kodėl ji taip daro, tik nusišypso ir atsako: “Turime padėti vieni kitiems. Tai natūralu. Juk esame žmonės..“

************

Neseniai išsiskyriau su vaikinu, su kuriuo ilgai draugavome, ir aš tai sunkiai išgyvenau. Bet vieną dieną netikėtai atsirado kažkoks slaptas gerbėjas, kuris pradėjo siųsti man gėles per pasiuntinuką.

Mano nuotaika dėl to pradėjo savaime po truputį gerėti. O vakar aš sužinojau, kad tas “slaptas gerbėjas“ – mano tėtis.. Tai jis sugalvojo tokiu būdu išsklaidyti mano pergyvenimus. Pats geriausias tėtis pasaulyje!..

************

Neseniai piko valandą važiavau miesto autobusu. Autobusas buvo sausakimšas, o žmonės buvo pavargę po darbo, suirzę, barė šaltą orą, barėsi tarpusavyje dėl spūsties prie durų, nes kažkam reikėjo išlipti, kažkas negalėjo praleisti, kažkas jėga spraudėsi prie išėjimo.. Ir autobusas, lyg tyčia, važiavo labai jau lėtai. Ir nuotaika visų buvo labai slogi.

Ir staiga kažkoks vaikinas garsiai pasakė: “Žmonės, jei jau mes visi čia susirinkome, ir važiuoti dar teks ilgai, tai gal sužaidžiame “miestus“?“ Žmonės susižvalgė, dauguma susidomėjo, ir iš pradžių labai nedrąsiai, bet palengva visi įsitraukė į žaidimą!

Aš niekada taip smagiai nevažiavau autobusu.. Žmonės juokavo, smagiai juokėsi, buvo draugiški ir geranoriški, ir.. visai pamiršo visus kelionės nepatogumus. Net išlipti nesinorėjo..

************

Kartą parduotuvėje prie manęs priėjo maža mergaitė ir paprašė: “Paimk mane ant rankučių..“ Aš taip ir padariau, nes galvojau, kad ji pasimetė. O mažylė tiesiog apkabino mane, o paskui paprašė ją nuleisti ant žemės.

Aš nustebusi žiūrėjau į ją, o ji paaiškino: “Aš norėjau, kad tu nusišypsotum..“

************

Parengė ruvi.lt

Būkime geri vieni kitiems 🙂 ! Gražios savaitės mums visiems 🙂 !

Dažniau prisiminkime mylimus žmones..

Kad jūs žinotumėte, kaip keičiasi jūsų veidas, kai kalbate apie tuos, ką mylite.

Apie vaiką, apie močiutę, apie senelį, apie tėvus, apie mylimą žmogų. Net apie šuniuką ar kačiuką.

Visa įtampa dingsta, visos raukšlelės išsilygina, o iš akių sklinda šilta šviesa. Lūpose – švelni šypsena.

Ir tokia meilės šviesa jus keičia – jūs tampate neįtikėtinai gražūs. Neįtikėtinai geri. Švelnūs. Ir dalelė šios šviesios meilės energijos persiduoda kitiems. Tokiomis akimirkomis jumis galima gerėtis arba nutapyti jūsų portretą.

Nuostabios ir trumpalaikės tokios akimirkos mūsų gyvenimo šurmulyje ir rūpesčiuose. Reikia dažniau prisiminti tuos, ką mes mylime. Su kuo sieja nuoširdus ryšys. Kas gerumu užpildo mūsų širdį…

Ir tuomet visi bus gražesni ir gražesni. Švelnesni ir geresni. Geraširdingesni vieni kitiems – meilė mus daro geraširdiškais.

Ir juk taip nedaug tereikia – pasikalbėti su žmogumi apie tuos, ką jis myli. Kad jis prisimintų. Ir prisipildytų šviesa. Ir kitus pripildytų.

Pagal Annos Kirjanovos novelę, vertė ruvi.lt

Gražaus savaitgalio mums visiems 🙂 !

Meilė – ji nežemiška

Meilė – ji ne iš čia. Ji – iš kito, iš dvasinio pasaulio. Ji ten kitokia. Ne ta, prie kurios mes čia įpratome.

Tai tyra energija. Atvira ir visaapimanti. Besąlygiška. Neginčytina. Beribė. To dvasinio gyvenimo energija: ji ir maistas, ir deguonis. Vienintelė įmanoma gyvavimo forma.

Čia kitaip. Čia apskritai viskas kitaip. Čia santykiai su savo taisyklėmis ir žaidimais. Su scenarijais, kuriuos sugalvoja ego. Žmonės galvoja, kad tai ir yra meilė.

Ji ir čia kartais nutinka. Kaip blykstelėjimas. Greitai. Trumpai. Giliai. Bet žmonės negali jos išlaikyti. Tyros sąmonės neilgam pakanka. Visiško pasitikėjimo. Visiško atvirumo. Meilė atsiveria pernelyg trumpam. O po to… Po to – ego santykiai.

Kažkam daugiau pasiseka – jie atpažįsta savo giminingą sielą. Tiems, kas prisimena savo esybę. Būtent jiems nutinka tai, kas retai tarp žmonių pasitaiko. Meilė. Tikra retenybė – galbūt, dešimtys, šimtai tokių porų. Bet ne tūkstančiai. Ir tikrai – ne milijonai.

Penkiasdešimt metų tyros meilės. Taip būna. Nes pasitiki ir atsiveria. Besąlygiškai. Beatodairiškai. Jaučia tą gilų vidinį ryšį ir palaiko jį, gyvena juo.

Kitiems taip nesigauna. Ego trukdo. Apribojimai. Patirtis. Baimė. Stereotipai. Netikėjimas dvasine žmogaus prigimtimi, Vieningos Sąmonės neigimas.

Gyvenimas – įprastas, kasdieninis, leidžia nesigilinti į jausmus. Paviršutiniškumas. Komfortas ir patogumai – tai suprantama, tai galima paliesti. Tai matoma.

O širdies mažai kas teklauso. Pernelyg daug triukšmo. Žmonės ieško naudos. Daugiau tiki analize, logika, nei tuo, ką jaučia. Širdis uždara. Taip lengviau gyventi. Taip galima ir visą gyvenimą pragyventi. Be jausmų, šaltu protu.

O širdžiai reikia visko ir visiems laikams. Pilnai. Ji nemoka pusiau ar patogiai. Ji – viskas. Ir viskame gyvena.

Tie, kas tai suvokė, paviršutiniškai nemoka. Ieško. Laukia. To, kas taip pat nemoka paviršutiniškai. Arba nenori. Paviršutiniškai nesigauna. Gaunasi rimtai ir giliai.

Dvasia traukia dvasią. Susijungti. Atkurti. Vėl pajusti. Kaip namuose. Meilę. Artimumą.

Todėl kad tikra – tai taip, kaip ten…

Pagal Lilios Achremčik novelę, vertė ruvi.lt