Mūsų dvasinė būsena įtakoja visą mūsų gyvenimą. Sveikata ir laimė – mūsų mintyse, o ne vaistinėje.
Bet kokia negatyvi situacija gyvenime – ne priežastis nesibaigiantiems pergyvenimams, bet pirmiausia – proga susimąstyti apie negatyvių situacijų priežastis.
Mūsų organizmas – ne negatyvių emocijų ir jausmų kaupiklis. Organizmas kovoja prieš jas kiek gali, bet galiausiai pasiduoda. Liga yra organizmo protesto forma prieš tokias negatyvumo sankaupas.
Tačiau žmogus gali daug ką ištaisyti, todėl niekada negalima nuleisti rankų ar nusivilti savo gyvenimu. Niekada, jokiose situacijose ir jokiame amžiuje negalima galvoti, kad gyvenimas nenusisekė. Viskas gyvenime turi prasmę.
Ir mes bet kada galime pradėti keistis, augti, tobulėti, ir tai labiausiai įkvepiantis užsiėmimas mūsų gyvenime. Galime rinktis pozityvumą, meilę, harmoniją jau šiandien, jau dabar, ir tai pakeis viską.
Juk kiekviena diena – nauja pradžia, o keisdami savo vidinę būseną mes keičiame visą savo gyvenimą..
************
Negatyvios mintys – tai tarsi nuodai, nuodijantys visą mūsų gyvenimą, o pozityvios, harmoningos – tai priešnuodis. Negatyvios mintys ne tik nuodija mūsų psichiką ir organizmą, bet negatyviai veikia bendravimą ir mūsų santykį su pasauliu. Ir, atvirkščiai – pozityvios, šviesios mintys harmonizuoja ir organizmo veiklą, ir mūsų bendravimą.
Negatyvumas dabar dominuoja mūsų gyvenime, pakanka pažvelgti į informacinę erdvę, į filmus ir spaudą, kurie ir formuoja tą nuolatinį negatyvų foną. Atsijungti nuo to nepakanka, reikia išmokti formuoti priešnuodį – pozityvumą, ir tai ne dirbtinės šypsenos, o mūsų prigimtinė psichikos būsena.
Todėl – praktikuokime kasdien, nuolat ir visur: mylėkime, kurkime, linkėkime visiems gero, palaikykime vieni kitus, vienykimės geriems darbams. Keiskime tą varginantį negatyvų foną, išsklaidykime jį savo šviesiomis mintimis ir darbais.
************
Turbūt, kiekvienas žmogus prisimena tą nepaaiškinamą nuostabų jausmą, kai jis sugrįžta į seną močiutės namą ir džiaugiasi, kad čia nieko nesikeičia.. Viskas taip pat, kaip tolimoje vaikystėje: prie slenksčio – rankų darbo kilimėlis, prie sienos – suolas, o iš gretimo kambario girdisi taikus laikrodžio tiksenimas.
Ir mylima močiutė vis taip pat tyliai ruošia pyragėlius prie krosnies.. Už lango – pažįstamas kiemo vaizdas: obelys, močiutės gėlės ir katinas ant malkų krūvos. Ir atrodo, kad laikas čia kažkaip kitaip eina – lyg sulėtintame filme. Ir taip gera ant širdies, taip saugu ir ramu, kad mielai atsiduodi tokiam jaukiam kaimo gyvenimui..
Bet įsivaizduokite, kas būtų, jei šioje idilijoje staiga įjungtume televizorių? Taikią kaimo namelio tylą perskrostų šaižus diktoriaus balsas, greitakalbe berdamas žinias apie šalies ir pasaulio bėdas ir nelaimes.. Tarsi įjungtų pagreitintą filmo vaizdą, kuris taip nedera su jaukia kaimo ramybe.
O išjungsi – ir vėl tylu.. Ko gero, tik kaime pamatai kontrastą tarp Tikro Gyvenimo ir tarp sumaišties, bėgimo, triukšmo, įtampos bei nuolatinio skubėjimo..
************
Parengė ruvi.lt
ruvi 