Mes neprivalome įveikti gyvenimo aplinkybės geriausiai už visus.
Mes privalome tik viena – būti gyvi. Būti žmonėmis. Nieko daugiau.
O gyvi žmonės kartais verkia galutinėje stotelėje, nes muzika ausinėse sutapo su išsiskyrimo skausmu. Gyvi žmonės kartais kvepia prakaitu, kalba kvailystes ir nori miegoti lygiai devintą vakare.
Ieško likimo ženklų atsitiktiniuose susitikimuose ir horoskopuose, bando pagreitinti arba sulėtinti laiką, nepastebėdami, kad tai sekinančiai beprasmiška. Įjungia ryškias lempas, geria kavą dvyliktą nakties, ginčijasi su savo organizmu, kuris tiesiog nori atsigulti ir nejudėti iki sekančio pavasario.
Gyvi žmonės pavargsta “gaudyti tėkmes“, “vibruoti visatos dažniu“ ir “būti geriausia savo versija“. Pavargsta nuo blizgių žurnalų marketingo, kai kiekvieną jų dieną persveria realus gyvenimas – su gumulėliais košėje ir išsikrovusiu telefonu.
Jie nustoja kurti pasaulio užkariavimo planus ir sąžiningai pripažįsta: išeiginę dieną žygdarbis – tai išeiti iš namų, ir, galbūt, jei labai pasiseks, išvirti sriubą, o ne užplikyti greito gaminimo makaronus verdančiu vandeniu. O vietoje treniruotės atsigulti ant grindų ir žiūrėti į lubas. Puikios lubos. Gerai laikosi.
Mes turime teisę gyventi šioje planetoje, net jei šiandien nieko nepagaminome, nesukūrėme ir nepardavėme. Mes pernelyg ilgai bandėme būti įdomūs, produktyvūs, nepakeičiami kiekvieną dieną. O šiandien pabandykime tiesiog būti gyvi. Būti tais, kuo mes esame. Jausti tai, ką jaučiame, o ne tai, kas “teisinga“. Mylėti, kaip galime tik mes. Gyventi toliau, dalintis gyvenimu su artimaisiais.
Kartais to pakanka, kad pasaulis gyvuotų toliau.
Padėka autorei! Pagal O. Majer tekstą, vertė ruvi.lt
Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !
ruvi 