Vėlyvas ruduo

Šiandien aš dovanoju tau vėlyvą rudenį.

Atsigerk jo kartaus lietaus, įkvėpk auksines paskutinių lapų žiedadulkes, apglėbk plačiai atmerktomis akimis sujauktą dangų, įsileisk į save žiemos nuojautą – aš vaišinu.

Todėl, kad tikrai žinau viena: tas ruduo, stebuklingas rudas lapinas, svaiginantis lapų sūkuriais, pažadinantis pragmatiškoje sieloje poezijos žodžius – jis ne drumzlinose balose, ne peršlapusiuose batuose, ne lapų lašuose ant langų ir veidų, ne išskrendančių paukščių klegesyje, ne…

Ruduo – žmogaus sieloje. Kaip ir pavasaris, vasara, bet koks metų laikas ir bet koks oras.

Ir todėl tam pačiam lietui kažkas su džiaugsmu ir apsivalymo pojūčiu išties savo rankas, o kitas niūriai susirauks, nubrauks kartu su savo liūdesiu lietaus lašus ir stipriau susiverš lietpaltį.

Metų laikai mumyse, o lietus… tiesiog lyja. Jame nėra gėrio ir blogio atspalvių, nėra džiaugsmo ar liūdesio. Lyja ir mūsų sielose, bet to nemoko mokykloje, apie tai nepasakoja tėvai.

Šiandien aš dovanoju tau rudenį, suvyniotą į žodžius.

Imk ir atmink, kad tai, kokia taps ši keista dovana, kuo ji taps – lengva šypsena ar ilgesingu žvilgsniu pro langą – priklauso tik nuo tavęs.

Pagal Al Kvotiono novelę, vertė ruvi.lt

Saulėtos visiems nuotaikos 🙂 !

Reklama

Apie pretenzijas tėvams

Suaugusiam žmogui labai svarbu suprasti savo būdą ir charakterį, ypač jei pastebimos kažkokios negatyvios savybės. Todėl logiška, kad to negatyvumo priežasčių dažniausiai ieškoma vaikystėje, tėvų auklėjime – juk tuo metu artimiausių žmonių aplinkoje yra formuojamas vaiko charakteris.

Taip, tėvai didele dalimi yra atsakingi už savo savo vaikų auklėjimą, bet nei vienas iš jų sąmoningai nedaro blogo savo vaikams.. Auklėjimo klaidos atsiranda dėl pačių tėvų nebrandumo arba dėl to, kad jie tiesiog kartoja savo tėvų netikusį auklėjimo modelį.

Gerai, jei tai supratęs žmogus padaro teisingas išvadas ir priima sprendimą tobulėti – t.y., sąmoningai keisti tas savybes, kurios jam trukdo gyvenime. Tačiau neretai žmonės užstringa begalinių kaltinimų, pretenzijų ir priekaištų savo tėvams etape ir įsijaučia į nuskriaustos aukos vaidmenį.

Tokiu atveju tėvai kaltinami visomis įmanomomis nesėkmėmis jų suaugusių vaikų gyvenime, o tėvai, savo ruožtu, pradeda dėl to jausti nuolatinę kaltę.

Suaugę vaikai gali pradėti manipuliuoti tėvų kaltės jausmu ir reikalauti iš jų įvairiausios pagalbos: padėti finansiškai, iškeisti butą jaunos šeimos naudai, prižiūrėti vaikus, įsigyti kažkokius daiktus.. Kiti gi gali atsisakyti bendrauti su tėvais ir prisiminti juos tik tuomet, kai kažko iš jų prireikia.

Tokiu savo elgesiu suaugę vaikai parodo savo nebrandumą ir egoizmą – juk dažniausiai pabrėžiamos tik tėvų auklėjimo klaidos, ignoruojant pozityvius vaikystės momentus. Be to, labai patogu turėti “atpirkimo ožį“, ant kurio galima suversti atsakomybę už savo pačių klaidas.

Tokių kaltinimų klasta tame, kad tėvai verčiami jausti nuolatinę kaltę už tai, ko jau negalima ištaisyti, todėl stengiasi visais įmanomais būdais įtikti savo vaikams ir nusipelnyti atleidimo. Tokie santykiai iš esmės nesveiki, juose negali būti nuoširdumo ir meilės.

Sutikite, keistai atrodo keturiasdešimtmečiai ar net vyresni žmonės, kurie prisidengia savo jau senyvų tėvų auklėjimo klaidomis.. Gal tėvai ir neparodė deramo pavyzdžio, gal nemokėjo ar nesugebėjo tinkamai auklėti, bet juk dabar jų vaikai jau patys suaugę žmonės ir gali sąmoningai ugdyti savyje tai, ko nesugebėjo jų tėvai.

Ir, kaip nekeista, tokie įsijautę į aukos vaidmenį suaugę vaikai dažnai ir patys nebūna idealūs tėvai savo vaikams.. Dėl to, kad nesikeičia, jie patys pradeda nesąmoningai kartoti tas pačias klaidas, kurias darė jų tėvai – taip perduodama ydingo elgesio estafetė giminėje.

Todėl prieš kaltinant savo tėvus reikėtų atminti, kad jie darė tiek, kiek galėjo – nepamirškime, kad tuo metu, kai augino vaikus, jie buvo jauni ir nepatyrę žmonės. Ir kad kiekvienas naujas šeimos narys, kai tik suauga, gali sąmoningai keisti ydingą elgesį giminėje. Ir kas, tai padarys, jei ne mes?..

Kai mes suaugame, ateina mūsų laikas imtis atsakomybės už savo ir savo šeimos gyvenimą. Tėvai jau padarė dėl mūsų viską, ką galėjo – per juos mes atėjome į šį pasaulį, jie mus užaugino taip, kaip sugebėjo.

Gal būt, mums atrodo, kad to per maža, bet tai nereiškia, kad jie mums linkėjo blogo – tiesiog tuo metu jie kitaip nemokėjo.. Galiausiai, tėvų senatvė – ne laikas kerštui už jų netobulumą jaunystėje, tai laikas, kai suaugę vaikai jau turi padėti savo tėvams.

Mes visada turime pasirinkimą – kankintis aukos vaidmenyje, keršyti tėvams ar atleisti jiems ir imtis atsakomybės už save ir savo gyvenimą.

Galima likti aukos pozicijoje, pykti ir reikšti savo tėvams pretenzijas, metų metais reikalauti iš jų skolų už vaikystės nuoskaudas ir permesti jiems atsakomybę už savo gyvenimą..

Bet ar suteiks tai laimės? Ar pakeis kažką į gera? Ir kokį elgesio pavyzdį su tėvais parodysime savo vaikams?

Todėl – būkime sąmoningi, būkime dėkingi už tai, ką gavome iš savo tėvų. Jie jau negali ištaisyti savo auklėjimo klaidų – atleiskime jiems, būkime geraširdiški, tik taip sugrąžinsime harmoniją: meilę, pagarbą, santarvę į šeimą ir giminę, tik taip parodysime deramą pavyzdį savo vaikams.

Meilės, laimės ir vienybės mums visiems 🙂 !.. Geros savaitės 🙂 !

Subtili liga

Iš esmės nieko nepasikeitė: tu taip pat prabundi ryte, prausiesi, verdi kavą, tingiai žiovauji pusryčiaudamas, tik kasdien už lango vis tamsiau.

Ir vieną rytą nuskambės tavo žadintuvas, tu atsimerksi ir pamatysi naktį. O tai reiškia, kad tavo mieste jau ruduo.

Ruduo panašus į subtilią ligą: iš pradžių tu džiaugiesi besikeičiančiomis spalvomis, čiumpi rankomis krentančius lapus, bet jau pradedi jausti kažkokį nenusakomą liūdesį ir pajunti tylų švelnumą savo mylimiems ir artimiems žmonėms, tarsi su paskutiniu nukritusiu ant asfalto lapu išnyks ir jie.

Bet laikas eina ir poetiška dulksna palieka rudenį, apnuogindama medžius, šaltį, pilką šlapdribą ir pirmą sniegą, kuris greitai virsta purvu po sušalusių praeivių kojomis.

Bet kuo šaltesnė ir niūresnė tamsa išorėje, tuo jaukesnė atrodo šilta švelni šviesa namuose.

Ir jei vasara – tai laikas bėgti iš namų paaugliškos sielos svajonių pasitikti, tai vėlyvas ruduo – laikas sugrįžti…

Pagal Al Kvotiono alegoriją, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Tas stebuklingas “namų jausmas“

Kaip dažnai mes ieškome dvasinio tobulėjimo už savo namų ribų.. Ir kaip retai susimąstome apie tai, kas vyksta čia pat, visai šalia – mūsų namuose.

Ten viskas gerai? O gal – betvarkė, neplauti indai, atsainus apsirengimas, ginčai, barniai ir pykčiai? Ir kodėl tokie namai šalti ir bedvasiai? Ir juose nesinori užsibūti, nes jiems akivaizdžiai kažko trūksta..

Juk namai – ne tik sienos, o jaukumas – ne prabangus interjeras. Namai – tai ypatingas “namų jausmas“, kurį sukuria jame gyvenanti šeima arba vienas žmogus savo būsena, savo širdžių šiluma, ir kurį pajunta visi, kas į juos ateina.

Bet ir kiekvienas atėjęs į svečius žmogus taip pat gali paveikti tų namų atmosferą savo būsena – apie tai yra sakoma, kad ilgiau užsibuvęs svečias tampa šeimos nariu, ir jei tai geras žmogus – jis atneša harmoniją į namus, o jei žmogus negeras – greitai pajuntama trintis ir disharmonija tarp visų tų namų gyventojų.

Namai gali daug pasakyti apie savo šeimininkus: namai gali būti prabangūs, išblizginti, bet bedvasiai, arba – nedideli, kuklūs ir labai jaukūs. Namai visada atspindi jų gyventojų vidinę būseną, pasaulėžiūrą ir santykius.

Taip yra todėl, kad namuose mes praleidžiame didelę savo gyvenimo dalį – čia mes bendraujame su šeima ir draugais, auginame vaikus, priimame svarbius sprendimus, gaminame maistą, praleidžiame laisvalaikį, ilsimės, atgauname jėgas ir miegame.

Savo mintimis ir veiksmais mes sukuriame namuose tam tikrą atmosferą, kuri pilnai atitinka mūsų vidinę būseną. Juk namai – tai vieta, kur mes galime nusimesti visas kaukes ir būti tokie, kokie iš tiesų esame..

Todėl jei mums geriau bet kur, tik ne namuose; jei norisi nuolat kažkur važiuoti, kažką pakeisti ar persikelti kitur; jei namuose mums nejauku, nesaugu ir nepatogu – reiškia, mes neturime “namų jausmo“, ir tai greičiausiai yra mūsų vidinio diskomforto atspindys.

Ir jei tai mūsų vidinio diskomforto atspindys – galime nuolat keisti gyvenamą vietą, pirkti brangiausius baldus ir interjero detales, bet jaukumo ir pilnatvės juose nepajusime. Ir, atvirkščiai – jei žmogus santarvėje su savimi ir supančiu pasauliu, tuomet kur jis begyventų, jis visur sukurs tą ypatingą “namų jausmą“.

Jaukumas namuose neatsiranda savaime, jį reikia sukurti, ir pradėti reikia nuo savęs, savo vidinės būsenos ir nuo požiūrio į savo namus. Tai puiki galimybė tobulėti dvasiškai tiesiog namuose! Kaip tai padaryti?

  • Pradėkime nuo tvarkos ir švaros – tegul tai tampa geru įpročiu. Tai ne tik sukuria jaukumą, bet ir parodo šeimininko arba šeimos požiūrį į savo asmeninę erdvę.
  • Namai – tai gerumo, ramybės ir jaukumo oazė, kurią sukuria visi namiškiai, todėl mokykimės sutarti, bendrauti geranoriškai ir taikiai. Tai visiems suteikia optimizmo, jėgų ir pasitikėjimo.
  • Įpraskime išreikšti meilę artimiesiems: pasisveikinkime, palinkėkime geros kloties, domėkimės planais ir pasiekimais, padėkokime, apkabinkime, padrąsinkime, pasitarkime, pagirkime, ir – šypsokimės, šypsokimės, šypsokimės vieni kitiems..
  • Kiekvieną dieną pripildykime savo namus džiaugsmu, venkime skubotumo ir atsainumo. Pagalvokime – kuo galime nudžiuginti artimuosius, būkime jiems atidūs ir dėmesingi.
  • Auginkime gėles namuose – tai mažos gamtos, natūralaus grožio dalelės mūsų namuose ištisus metus. O augintinius gyvūnus laikykime šeimos nariais – rūpestis gyvūnais ir augalais suvienija ir suteikia visiems daug džiaugsmo.

“Namų jausmas“ – tai mūsų vidinės būsenos atspindys. O mūsų namai – tarsi mūsų pačių pratęsimas, tai pagrindas, iš kurio mes kuriame savo gyvenimą. Kurkime su meile savo namus ir nuolat tobulėkime 🙂 ..

Gražios visiems savaitės 🙂 !