Pažiūrėk, tai mes..

Žiūrėk, tai mūsų gatvė.

Vakar atidarė naują madingų drabužių parduotuvę, kurioje tik paskutinės kolekcijos. Rytoj žadėjo pastatyti naują kalnelį vaikų žaidimų aikštelėje. Vakar taip pat žadėjo, bet atidarė naują parduotuvę.

Beje, naują kalnelį pastatė kaimyniniame kieme. Bet kažkodėl vaikų kasmet žaidimų aikštelėse vis mažiau. Aš visai neseniai sugrįžau į mūsų gatvę. Aš nepažinau vietų, kuriose užaugau.

Žiūrėk, tai mūsų darbas.

Mano pažįstamas išsiskyrė su savo žmona. Man atrodė, kad jie myli vienas kitą, o jie išsiskyrė. Jis bandė uždirbti vis daugiau, bet vis rečiau pareidavo namo. Darbas iki vėlumos, komandiruotės, taip būna, kai gerovės siekis šeimai staiga pradeda griauti pačią šeimą.

Kitas mano pažįstamas nusprendė būti su savo mylima žmona kuo daugiau. Jie skursta. Jis pradėjo gerti. Aš atėjau žmogumi į šį pasaulį, bet nepamačiau pasaulio žmonėms.

Žiūrėk, tai mūsų laisvalaikis.

Lipdukai-veidukai ant monitoriaus. Juokingi lipdukai ant nuogo vienatvės, nesupratimo, konfliktų ir priešiškumo kūno. Santraupos vietoje knygų. Publika vietoje draugystės. Vaizdiniai vietoje susitikimų. Rubrikėlės, pinigėliai. Aš atėjau, sustojau ant slenksčio… Ir likau stovėti, nenorėdamas žengti daugiau nei žingsnio.

Žiūrėk, tai mūsų meilė.

Mums pasakė, kad kiekvienas iš mūsų – asmenybė. Kad kiekvienas – vertas. Kad kiekvienas – gali. Kad svarbus – tik tu pats. Mus išmokė ne mylėti, bet reikalauti meilės. Mus išmokė ne pripažinti savo trūkumus, bet ieškoti kaltės kituose. Mus išmokė ne klausyti, bet įrodinėti.

Mes pasirinkome privatumą vietoje bendruomeniškumo ir praradome vienybę. Ir kai kažkam reikia pagalbos – mes nusisukame. Mes atrandame tam pasiteisinimą.

Mes nesiimame atsakomybės, mes permetame ją ant kitų – juk aplink tiek daug žmonių. Mes išeiname, slėpdami akis. Išeiname – gražūs, ryškūs, geri, humaniški, unikalūs, orūs ir įsimylėję tik savo privatumą.

Išeiname į asmeninės laimės paieškas tik sau. Mes sakome: “Taip, pasaulis nėra tobulas, bet mes – ne tokie..“ Mes pamiršome suaugti ir suprasti, kad mes ir esame – pasaulis.

Žiūrėk, tai mūsų skausmas.

Žiūrėk, tai mūsų gyvenimas.

Pažiūrėk, Kūrėjau, o štai mes.

Tu myli mus tokius?

(Pagal Al Kvotiono alegoriją, vertė ruvi.lt)

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Reklama

Praregėjimai (40)

Kiekvienas žmogus žino, kad ne tik geriau, bet ir reikia gyventi taikiai, vieningai ir kūrybingai, bet valdančiosios struktūros skiepija visai kitokias “vertybes“: konkurenciją, priešiškumą, agresiją, baimę..

Kai Taika, Bendradarbiavimas ir Vienybė bus kiekvieno žmogaus širdyje ir mintyse, o kartu ir kolektyvinėje žmonijos sąmonėje, tuomet visa tai pasireikš ir realybėje – tai taps visų žmonių gyvenimo vertybėmis, kuriomis jie vadovausis.

Visi pasikeitimai pirmiausiai įvyksta žmonių sąmonėje, o tik po to pasireiškia realybėje, todėl tiek daug dėmesio yra skiriama įvairiausioms manipuliacijoms žmonių sąmone per informacines priemones. Gyvenimo sistema kuriama pirmiausiai mūsų galvose – mūsų sąmonėje.

Kaip ištrūkti iš tokio manipuliavimo? Mokytis mąstyti savarankiškai, kritiškai ir klausytis savo širdies balso. Tiesiog liautis galvoti, kad kažkas žino geriau, kaip mums reikia gyventi ir kas mums geriau.

Atiduodami kažkam savo sprendimus, mes kartu atiduodame ir savo valią, savo jėgą, savo gyvenimą. Jei mes patys nekuriame savo gyvenimo, jį kuria kažkas kitas. Beje, sociumo diegiamos programos (elgesio šablonai, vartotojiškos “vertybės“, mada, įvairūs sektinumo standartai ir t.t..)  yra pačios stipriausios, nuo jų sunkiausia atsiriboti.

Todėl naujo gyvenimo kūryba turi būti visiškai laisva nuo senų įpročių ir prisirišimų. Evoliucija – tai nuolatinis visų gyvenimo sferų gerinimas, tobulinimas ir vystymas, o ne metų metais kartojami seni gyvenimo šablonai. Evoliucija – tai mūsų dvasinė išraiška, tai begalinė kūryba..

************

Visa žmonija yra susieta nematomais saitais.. Tai galime palyginti su vientisa grandine: kiekviena jos grandis yra svarbi – ji turi būti stipri, nepažeista, kad visa grandinė būtų tvirta.

Jei norime visuomenėje darnos, turime vienodai rūpintis kiekvienu žmogumi – nuo to priklauso visos žmonijos gerovė. Jei visuomenėje kyla nuolatinės problemos, reiškia, joje nėra darnos ir sveikos sąveikos, reiškia, joje yra pažeistos visuomenės dalys.

O jei yra pažeistos visuomenės dalys – ir visa visuomenė neišvengiamai pradeda silpnėti. Todėl turime ugdyti Vienybės pojūtį, ir jei pamatome “pažeistą grandį“, turime suprasti – tai ženklas, kad netenkame darnos, kad visi prarandame stiprybę.

O ką mes darome tokiu atveju dabar? Dažniausiai nusisukame, atsiribojame ir net pasipiktiname: “Nieko nenoriu žinoti, ne mano problema, juk aš stiprus, o jie patys kalti, kad silpni!“, ir net nesuvokiame, kad tai pavojaus signalas mums visiems..

Atgaukime Vienybės pojūtį – tai paskatins susitelkti, atrasti silpnas visuomenės gyvenimo grandis ir pašalinti priežastis, kurios jas pažeidžia. Supraskime, kad mūsų silpnybė – susvetimėjime ir susiskaldyme, o Jėga – tik Vienybėje!

************

Mes net nepastebėjome, kaip negatyvūs mąstymo šablonai tapo neatsiejama mūsų gyvenimo dalimi. Todėl mums pradėjo atrodyti, kad būti egoistu – gerai, konfliktuoti – būtina, kažką smerkti ar nekęsti – teisinga, konkuruoti – naudinga, o meluoti – kartais reikalinga..

Mums net atrodo, kad tas negatyvumas padeda išgyventi šiame agresyviame pasaulyje, bet mes net nesusimąstome, kad priimdami negatyvumą kaip neatsiejamą gyvenimo dalį, mes jį vis generuojame, ir tuo pačiu.. darome šį pasaulį žiauriu.

Bet tai Senasis pasaulis, jo taisyklės ir ypatumai. Dabar jis negrįžtamai išeina, parodęs mums visas negatyvumo spalvas ir atspalvius bei poveikį mūsų visų gyvenimui. Jis mus daug ko išmokė. Užgrūdino. Ir išvargino – pažvelkite į praeivių veidus, į jų akis..

Todėl mes pradėjome ilgėtis Tikrų Vertybių – tų, kurios suteikia prasmę gyvenimui ir įkvepia gyventi. Ir tas mūsų ilgesys ir mūsų šviesios mintys jau  “kviečiasi“, jau kuria Naująjį pasaulį – laisvą, šviesų, tyrą, didingą 🙂 ..

************

Parengė ruvi.lt

Žakas Fresko: pamąstymai..

*Aš turiu pabrėžti, kad mūsų siūlomas globalus valdymas neturi nieko bendro su tais, kurie nori suformuoti “Naują pasaulio tvarką“ su elitu ir stambiomis korporacijomis priešakyje, kurioje visi kiti žmonės tarnautų viršūnėlės interesams. Atvirkščiai, mūsų globalizacijos matymas yra tame, kad sukurtume tokias sąlygas, kuriose kiekvienas žmogus galėtų laisvai tobulėti.

*Jei norite užbaigti karus, teritorinius ginčus ir kovas už resursus, būtina suvienyti visas Žemės tautas į visumą, kurioje resursai ir technologijos priklauso visiems planetos žmonėms.

*Civilizuotumas – tai nenutrūkstamas ir begalinis procesas. Tai liečia ir intelektą. Kvalifikuotas elektrikas, gavęs išsilavinimą prieš 75 metus, šiandien negautų darbo, nes jo profesinės žinios jau pasenusios.

*Deja, šiuolaikinė švietimo sistema yra žmonijos progreso stabdis, nes primena greičiau propagandą, o todėl nesuteikia žinių apie fizikos dėsnius, valdančius gyvas ir negyvas sistemas.

*Kai tik žmonės supras, kad žmogaus vertybes ir požiūrius formuoja aplinka, jais manipuliuoti bus žymiai sudėtingiau.

*Jie sako: “Parašykite savo kongresmenui“. Kas, po galais, tas asilas, kuriam jūs turite rašyti? Jis turi būti įvaldęs progresyvias žinias ir technologijas. Jūs neturite jam rašyti.. Esu tikras, kad dauguma iš jūsų skrido lėktuvu. Ir jums nereikėjo rašyti pilotui: “Jūs skrendate pakrypęs į šoną! Išlyginkite lėktuvą, po galais!“. Lakūnas gerai žino savo darbą ir todėl jį dirba!

*Šiuolaikiniame pasaulyje pirmiausiai į akis krenta pasitikėjimo trūkumas tarp žmonių, ir tai sukelia pasaulyje chaosą, prievartą, ekologines problemas. Jokie turtai ir gyvenimo patogumai neatneš mums taikos ir laimės, jei nebus pasitikėjimo tarp žmonių.

*Vietoje karinio Pentagono mums reikalingas socialinių inžinierių Pentagonas, kurie stengtųsi pagerinti šalių santykius vietoje to, kad kurtų žudymo mašinas. Aš esu kategoriškai prieš naujų ginklų gamybą ir žudynes kare. Geriau skirti laiką visų prieštaravimų pašalinimui tarp tautų.

*Jei būtų mano valia, visus tuos milijonus žmonių, kurie dabar armijoje, aš nusiųsčiau į apmokymus, kuriuose juos išmokytų santarvės su kitomis tautomis. Štai ką reikia daryti, o ne mokyti juos žudyti. Ir tokiu būdu suvienyti visas, visas šalis.

*Armijos laikomos esamos sistemos, o ne žmonių gynybai. Ateityje sąmoninga žmonija atsisakys visų konfliktų ir karų.

*Dabartinei sistemai nenaudinga, kad visuomenė sveikai mąstytų ir kritiškai vertintų visą informaciją, antraip valdžia negalėtų manipuliuoti gyventojų sąmone per masines informavimo priemones ir televiziją. Todėl žmonėms nuo pat gimimo neleidžiama atskleisti savo intelekto potencialo, ir tam naudojama mokykla, televizija, religija, alkoholis, darbas dėl išgyvenimo.

*Projektas Venera nekviečia griauti esamos kapitalistinės sistemos – mes skaitome, kad ji pati save sugriaus socialinės evoliucijos dėka. Akivaizdu: mūsų dabartinė sistema neveikia, todėl tiek daug problemų pasaulyje.

*Kol mes nesiimsime atsakomybės už naujos socialinės sistemos sukūrimą, pasaulyje nuolat kartosis visos dabartinės socialinės sistemos problemos: skurdas, karai, bedarbystė, kriminalas, teritoriniai ginčai ir t.t..  Tik išmintingas Žemės resursų valdymas gali išspręsti visas šias problemas. Vieną dieną mums teks tai pripažinti.

Pamąstymai iš Žako Fresko pasisakymų, vertė ruvi.lt

Tikras stebuklas :) ..

Tai įvyko Švedijoje, televizijos laidos metu. Vienas iš dalyvių papasakojo istoriją iš savo vaikystės, dėl kurios jį iki šiol kankino sąžinė.

– Kai aš buvau mažas, vieną dieną mes su draugu nusprendėme paleisti žiurkėną su parašiutu iš daugiaaukščio namo balkono. Suradome namuose pintinę, pritaisėme parašiutą, pasodinome į ją žiurkėną ir paleidome skristi. Bet atsitiko nenumatytas dalykas: stiprus vėjo gūsis nunešė pintinę kažkur tolyn.. Aš iki šiol negaliu to pamiršti. Kaip aš galėjau taip pasielgti?..

Ir staiga studijoje suskambėjo telefonas.. Skambino moteris, ji paklausė:

– Tai įvyko tokiais-tai metais?

Vyras atsakė teigiamai.

– Vasarą, kai vyko Stokholmo miesto šventė? – pasitikslino moteris.

– Taip, taip, taip! – patvirtino vyras.

– Aš žinau, kas nutiko jūsų žiurkėnui..

– Kas, kas gi jam nutiko?.. – negalėjo patikėti tuo, ką girdi, studijos svečias.

– Mano dukrelė ilgai prašė manęs žiurkėno, – tęsė moteris savo pasakojimą. – Ir vieną kartą aš jai griežtai atsakiau, kad net neprašytų manęs, na, nebent pats Dievas jai jį padovanotų..

Mano duktė su vaikišku nuoširdumu pakėlė rankas į dangų ir paprašė žiurkėno.. Ir mes išėjome į miesto šventę. Staiga dukrelė man sako: “Mamyte, mamyte, man atrodo, kad Dievas išgirdo mano prašymą! Pažiūrėk!“

Ir ką jūs galvojate – tiesiai iš dangaus jai į rankas su parašiutu nusileido žiurkėnas pintinėje 🙂 !..

Pasakojimas iš interneto, vertė ruvi.lt

Visiems šilto ir smagaus savaitgalio 🙂 !

Aplinkinių nuomonė

Ši mergina sukūrė filmuką, kuris parodė, kaip masinės informavimo priemonės iškelia nerealius reikalavimus išvaizdai (tai liečia ir vyrus, ir moteris). Labai iškalbingi ir žiūrovų komentarai, įtakoti tų reikalavimų.

Iš pradžių mes matome simpatišką, bet be makiažo merginą su problematiška oda. “Negaliu žiūrėti į ją“, “Baidyklė“, “Tu atrodai baisiai!“ – štai kokie užrašai pasirodo ekrane.

Paskui mergina pasidažo, ir, rodos, komentarai keičiasi“ “Tu puikiai atrodai“, “Labai miela mergina“, “Makiažas – tiesiog super!“.

Bet netrukus žmonės vėl pradeda kritikuoti merginą ir net pravirkdo ją: “Pernelyg daug makiažo“, “Atrodai dirbtinai“, “Tavo grožis – tikra apgaulė“, “Tu baisi, todėl dažaisi!“ Ir vėl skamba tie žiaurūs žodžiai: “Tu  atrodai baisiai!“. Žmonėms neįtiksi..

Taip, tai socialinė problema – primetami dirbtini tobulumo standartai. Galime paskatinti žmones nepasiduoti tai įtakai, galime patarti nekreipti dėmesio į piktus komentarus..

Bet svarbiausia – visiems mums reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kaip mes bendraujame su žmonėmis.. Atsisakykime agresijos, puikybės, žeminimo bendravime. Juk piktas žodis gali padaryti neatitaisomą žalą.

Taikykime seną kaip pasaulis taisyklę: “Elkimės su kitais taip, kaip norėtume, kad elgtųsi su mumis“.. Išmokime pamatyti gera kiekviename žmoguje.. Mokykimės bendrauti pozityviai!

Vedos apie žmogaus paskirtį Žemėje

Augant žmonių sąmoningumui, vis daugiau žmonių susimąsto apie savo paskirtį Žemėje. Anksčiau žmonėms pakakdavo nurodymų “iš aukščiau“, primetamų gyvenimo taisyklių ir instrukcijų, tačiau dabar žmonių tai jau netenkina.

Todėl daug nusivylimo esama realybe, kuri vis labiau primena ankštą, kaustantį judesius išaugtą rūbą, todėl kyla vis daugiau egzistencinių klausimų apie gyvenimo prasmę ir žmonijos tikslus.

Kad būtų lengviau atsakyti į šiuos svarbius gyvenimo klausimus, pažvelkime, ką apie tai sako senosios Vedos. Juk tikrosios vertybės niekada nekinta, o pamiršę jas, mes nuklystame nuo tiesos kelio ir pradedame klaidžioti iliuzijose.

Vedos teigia, kad yra trys žmogaus paskirties Žemėje lygmenys, kuriuos realizavęs, žmogus tampa sąmoningu realybės kūrėju ir atlieka savo misiją, o todėl pajunta gyvenimo pilnatvę ir tyrą džiaugsmą.

Pirmasis lygmuo susijęs su mūsų kūnu, su žmogaus lytimi. Vyrai ir moterys turi skirtingą prigimtį ir skirtingą paskirtį gyvenime. Jie papildo vienas kitą skirtingomis savybėmis, ir tai leidžia kurti harmoniją ir evoliucionuoti.

Lytis tai ne tik kūno skirtumai, bet ir tam tikros prigimtinės psichikos ir žmogaus būdo savybės. Todėl Vedose sakoma, kad jei žmogus gimė vyru – būtinai turi vystyti vyriškas savybes, jei moterimi – moteriškas.

Vyriškumas – tai gebėjimas priimti sprendimus ir keisti pasaulį aktyviais veiksmais, tai dvasinė stiprybė, ištvermingumas ir atsakomybė. Moteriškumas – tai jausmų pasaulis: gebėjimas besąlygiškai mylėti, būti bendražyge, įkvėpti, suburti, sutaikyti, paguosti, kurti šiltą namų atmosferą.

Jei vyras ar moteris nevysto ir neišreiškia savo prigimtinių savybių gyvenime – jie eina prieš savo prigimtį, o tai galiausiai neša griūtį ir nusivylimą gyvenimu.

Antrasis žmogaus paskirties Žemėje lygmuo susijęs su profesine veikla. Vedos išskiria keturias šios veiklos kryptis ir teigia, kad žmogus jau gimsta su tam tikrais gebėjimais, kuriuos nuo mažų dienų reikia pastebėti ir vystyti.

Ir tai ne skirstymas į žeminančius žmones luomus, kuriais kadaise buvo pasinaudota siekiant pavergti ir išnaudoti, o kryptys pagal įgimtus žmonių talentus.

Pirmoji profesinės veiklos kryptis – mokslo žmonės. Tai mokytojai, mokslininkai, gydytojai, dvasiniai mokytojai – visi tie, kurių pašaukimas mokyti, ugdyti, lavinti, perduoti žinias.

Ir tos perduodamos žinios turi realiai padėti žmonėms gyvenime, todėl ši misija atliekama labai nuoširdžiai ir atsakingai: gydytojas ne tik išgydo žmones, bet ir moko juos sveikai gyventi, o mokytojas, dėstydamas pamokas, išmoko vaikus ir dorovės, darnos, sutarimo..

Antroji profesinės veiklos sritis – vadovai. Jų pašaukimas – imtis atsakomybės už žmones, suburti juos, nukreipti harmoninga linkme.

Tikrasis vadovas rūpinasi žmonėmis, padeda spręsti jų problemas, padeda jiems tobulėti profesijoje. Jie stiprūs dvasiškai, o stiprus visada turi pagelbėti silpnesniam. Jie vadovaujasi meile žmonėms, todėl yra mylimi ir gerbiami žmonių.

Trečioji kryptis – prekeiviai, organizatoriai. Jų paskirtis – be savanaudiškumo, siekiant bendros gerovės, aprūpinti žmones būtinais daiktais ir organizuoti bei įgyvendinti įvairius visų žmonių gyvenimą palengvinančius ar gerinančius gyvenimą projektus.

Ketvirtoji profesinės veiklos sritis – kūrėjai. Tai žmonės, kurie kažką moka sukurti savo rankomis. Jų darbų skalė labai plati – nuo meistrų ir amatininkų darbų iki meninių kūrinių.

Būtent jie pripildo pasaulį nuostabiais savo rankų kūriniais: siuva drabužius ir avalynę, gamina baldus, mezga ir neria rankdarbius, stato namus, tiesia kelius, puoselėja gražius sodus, lipdo ar piešia meno kūrinius..

Kiekvienos profesinės krypties pagrindinė sąlyga – dirbti su meile. Viskas, kas daroma su meile, visiems atneša didžiausią gėrį ir džiaugsmą. Tokia pozicija keičia žmones ir visą pasaulį į gerąją pusę, todėl labai svarbu laiku pastebėti vaiko gabumus ir juos vystyti.

Jei žmogus nukreipiamas dirbti ne tai, kam jis turi talentą – jis bus nelaimingas, nes eis prieš savo įgimtą pašaukimą. Mokslo žmogus nebus prekeiviu, o kūrėjas – geru vadovu..

Mūsų pasaulyje dabar tiek daug įtampos ir dėl to, kad žmonės dirba visai ne tai, ką iš tiesų gali ir nori dirbti, todėl beveik visos profesijos yra iškreiptos, paveiktos savanaudiškumo, puikybės, godumo ar tiesiog neapykanta savo darbui.

Trečiasis žmogaus paskirties Žemėje lygmuo susijęs su svarbiausiu gyvenimo klausimu – kas yra žmogus?  Tai liečia mūsų dvasingumą, mūsų vienybės suvokimą su žmonija ir visa gyvybe planetoje, mūsų sąveiką su visa Kūrinija ir Kūrėju, mūsų visų evoliucinius tikslus.

Kai suvokiame visus tris žmogaus paskirties Žemėje lygmenis, kai atsakome į svarbiausius gyvenimo klausimus, mums atsiveria visai kitoks pasaulio vaizdas: beribis, didingas, įkvepiantis..

Juk esame šios realybės bendrakūrėjai, ir tik primetamas iš išorės siauras savo galimybių suvokimas verčia jaustis mažais ir menkais žmonėmis, nuo kurių mažais kas tepriklauso..

Buskime, atsitieskime, atgaukime orumą ir kurkime savo kasdieniniais darbais nuostabią harmoningą realybę mums visiems.. Mes tai galime 🙂 !

Parengė ruvi.lt

Tėvo laiškas sūnui

Paklausyk, sūnau. Tariu tau šiuos žodžius tuomet, kai tu miegi. Tavo mažytė ranka pakišta po žanduku, o garbanoti šviesūs plaukai prilipę prie drėgnos kaktos.

Aš tyliai įslinkau į tavo kambarį. Prieš kelias minutes, kai sėdėjau bibliotekoje ir skaičiau laikraštį, mane užliejo sunki atgailos banga. Aš atėjau prie tavo lovelės su giliu savo kaltės suvokimu.

Štai apie ką aš galvojau, sūnau. Aš išliejau ant tavęs savo blogą nuotaiką. Aš išplūdau tave, kai tu ruošeisi į mokyklą. Aš išbariau tave, kai tu neišsivalei batų. Aš aprėkiau tave, kai tu kažką iš savo rūbų numetei ant grindų.

Prie pusryčių stalo aš taip pat prie tavęs kabinėjausi – tu išliejai arbatą, tu godžiai kimšai maistą, tu padėjai alkūnes ant stalo, tu pernelyg storai užtepei sviestą ant duonos, o paskui, kai tu nubėgai pažaisti, o aš skubėjau į traukinį, tu nusišypsojai, pamojavai man ranka ir šūktelėjai: “Iki pasimatymo, tėveli!“, o aš suraukiau antakius ir atsakiau: “Nesikūprink!“

Po to, dienos pabaigoje, viskas prasidėjo iš pradžių. Eidamas gatve namo aš pastebėjau, kad tu klūpodamas žaidi su kamuoliukais. Ant tavo kelnių atsirado skylės. Aš pažeminau tave tavo draugų akivaizdoje ir priverčiau eiti namo.

“Kelnės brangiai kainuoja, ir jei tau tektų jas pirkti už savo pinigus, tu būtum žymiai tvarkingesnis“, – tik įsivaizduok, sūnau, kad tai pasakė tavo tėvas!

Atsimeni, kaip tu įėjai po to į biblioteką, kur aš skaičiau? Droviai, su skausmu akyse. Kai aš prabėgomis žvilgtelėjau į tave pro laikraščio kraštą, susierzinęs dėl to, kad man sutrukdei, tu neryžtingai sustojai prie durų.

– Ko tu nori? – grubiai paklausiau aš.

Tu nieko neatsakei, tik puolei man ant kelių, apkabinai ir pabučiavai mane. Tavo rankutės apkabino mane su meile, kurią Kūrėjas įdėjo į tavo širdelę, ir kurios net mano atsainus elgesys negalėjo užgesinti.

Paskui tu nubėgai smulkiais žingsneliais laiptais į viršų. Tai štai, sūnau, netrukus po to laikraštis išslydo man iš rankų, ir mane užvaldė baisus smaugiantis siaubas. Ką su manimi padarė įprotis – įprotis kabinėtis, pamokslauti.

Tai buvo atpildas, tai buvo tai, ką tu, mažas berniukas, pažadinai manyje. Negaliu pasakyti, kad aš nemyliu tavęs. Visa esmė tame, kad aš turiu pernelyg daug lūkesčių tau ir matuoju tave savo pragyventų metų matu.

Tavyje tiek daug nuostabaus, tiek gerumo ir tyrumo. Tavo mažytė širdelė tokia pat didinga, kaip saulėtekis kalnuose. Tai pasireiškė nuoširdžiame tavo polėkyje, kai tu apkabinai mane ir pabučiavai prieš eidamas miegoti. Ir niekas kitas šiandien neturi prasmės, sūnau.

Aš atėjau prie tavo lovelės tamsoje ir sugėdintas lenkiu prieš tave galvą. Tai per maža atgaila. Bet aš žinau, kad tu nesuprastum manęs, jei visa tai pasakyčiau tau ryte, kai atsibusi.

Bet rytoj aš būsiu tikru tėvu. Aš draugausiu su tavimi. Liūdėsiu, kai tu liūdi ir juoksiuosi, kai juokiesi tu. Aš prikąsiu liežuvį, jei kils noras ištarti tau kažką irzlaus.

Aš nuolat sau kartosiu: “Juk jis tik mažas berniukas! Mažas berniukas!“ Juk anksčiau mintyse aš mačiau tavyje suaugusį vyrą. Tačiau dabar, kai aš matau tave, sūnau, susirietusį į kamuoliuką savo lovelėje, aš suprantu, kad tu dar vaikas. Dar vakar tu visai mažytis gulėjai ant savo mamos rankų, padėjęs galvelę ant jos peties.

Aš reikalavau iš tavęs daug. Pernelyg daug.

Pagal U. L. Arnett tekstą, vertė ruvi.lt

Visiems šilto vasariško savaitgalio 🙂 !