Pažiūrėk, tai mes..

Žiūrėk, tai mūsų gatvė.

Vakar atidarė naują madingų drabužių parduotuvę, kurioje tik paskutinės kolekcijos. Rytoj žadėjo pastatyti naują kalnelį vaikų žaidimų aikštelėje. Vakar taip pat žadėjo, bet atidarė naują parduotuvę.

Beje, naują kalnelį pastatė kaimyniniame kieme. Bet kažkodėl vaikų kasmet žaidimų aikštelėse vis mažiau. Aš visai neseniai sugrįžau į mūsų gatvę. Aš nepažinau vietų, kuriose užaugau.

Žiūrėk, tai mūsų darbas.

Mano pažįstamas išsiskyrė su savo žmona. Man atrodė, kad jie myli vienas kitą, o jie išsiskyrė. Jis bandė uždirbti vis daugiau, bet vis rečiau pareidavo namo. Darbas iki vėlumos, komandiruotės, taip būna, kai gerovės siekis šeimai staiga pradeda griauti pačią šeimą.

Kitas mano pažįstamas nusprendė būti su savo mylima žmona kuo daugiau. Jie skursta. Jis pradėjo gerti. Aš atėjau žmogumi į šį pasaulį, bet nepamačiau pasaulio žmonėms.

Žiūrėk, tai mūsų laisvalaikis.

Lipdukai-veidukai ant monitoriaus. Juokingi lipdukai ant nuogo vienatvės, nesupratimo, konfliktų ir priešiškumo kūno. Santraupos vietoje knygų. Publika vietoje draugystės. Vaizdiniai vietoje susitikimų. Rubrikėlės, pinigėliai. Aš atėjau, sustojau ant slenksčio… Ir likau stovėti, nenorėdamas žengti daugiau nei žingsnio.

Žiūrėk, tai mūsų meilė.

Mums pasakė, kad kiekvienas iš mūsų – asmenybė. Kad kiekvienas – vertas. Kad kiekvienas – gali. Kad svarbus – tik tu pats. Mus išmokė ne mylėti, bet reikalauti meilės. Mus išmokė ne pripažinti savo trūkumus, bet ieškoti kaltės kituose. Mus išmokė ne klausyti, bet įrodinėti.

Mes pasirinkome privatumą vietoje bendruomeniškumo ir praradome vienybę. Ir kai kažkam reikia pagalbos – mes nusisukame. Mes atrandame tam pasiteisinimą.

Mes nesiimame atsakomybės, mes permetame ją ant kitų – juk aplink tiek daug žmonių. Mes išeiname, slėpdami akis. Išeiname – gražūs, ryškūs, geri, humaniški, unikalūs, orūs ir įsimylėję tik savo privatumą.

Išeiname į asmeninės laimės paieškas tik sau. Mes sakome: “Taip, pasaulis nėra tobulas, bet mes – ne tokie..“ Mes pamiršome suaugti ir suprasti, kad mes ir esame – pasaulis.

Žiūrėk, tai mūsų skausmas.

Žiūrėk, tai mūsų gyvenimas.

Pažiūrėk, Kūrėjau, o štai mes.

Tu myli mus tokius?

(Pagal Al Kvotiono alegoriją, vertė ruvi.lt)

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s