Vedos apie meilės išraišką

Materialiame pasaulyje dvasingumo išraiška galima per meilę. Tačiau žmonių sąmoningumas yra nevienodas, o ir bendravimas su įvairiais žmonėmis skirtingas, todėl ir meilės išraiškos yra skirtingos.

Materialiame pasaulyje dėl dvasinio nuopolio meilės suvokimas ir išraiška gali būti neteisingai suprantama ar net iškreipiama. Taip įvyksta tuomet, kai žmogus susitapatina išskirtinai su kūnu, materialiais troškimais, ir tuo pačiu praranda dvasinę harmoniją.

Meilės išraiškų formos dar vadinamos rasa, ir šiuo atveju nurodo pirminį, prigimtinį žmogaus polinkį išreikšti meilę (dvasingumą) šiame pasaulyje. Kuo tyresnė, švaresnė meilės išraiška – tuo harmoningesnis žmogus, tuo tvirtesnis jo ryšys su savo dvasine esybe, su kitais žmonėmis, su Kūrėju ir Kūrinija.

Ryškiausia meilės išraiška – Mathurya rasa, arba meilė tarp dviejų mylinčių žmonių, kurie sudaro porą. Visuomenėje tai santuoka, šeima, tačiau dvasinis šio ryšio aspektas yra gilesnis. Būtent santuokoje žmonės gali “išbandyti“ savo dvasingumą, atsisakydami egoizmo ir išgrynindami savo dvasines vertybes.

Juk santuoka – ne tik dvasinis dviejų žmonių ryšys, tai ir vaikų ugdymas, ir sąveika su giminėmis. Atlaikę visus išbandymus ir išgryninę dvasines vertybes, sutuoktiniai išugdo sakralinę savybę – gebėjimą mylėti besąlygiškai.

Sakhya rasa – tai draugystė, draugiški santykiai. Ir tai tikra draugystė, kai žmonės visose gyvenimo situacijose palaiko vienas kitą: geba ir pasidžiaugti kartu, ir bėdoje visada šalia, ir pasiaukoti nedvejodami gali.

Draugystėje neįmanomas savanaudiškumas ar išskaičiavimas. Tikrų draugų daug negali būti, nes draugystė – tai ne tik pokalbiai ar susitikimai, tai – nuolatinis ryšys, dvasinių energijų apykaita.

Meilė tarp tėvų ir vaikų Vedose vadinama Vatsalya rasa. Ši meilės išraiška tampriai susieta su Mathurya rasa (sutuoktinių meile), bet gali būti išreiškiama ir nepriklausomai nuo jos – kartais santykiai tarp sutuoktinių yra sudėtingi, bet meilės vaikams tai nepaliečia.

O vaikų, ypač mažų, širdelės yra atviros, todėl jie geba mylėti besąlygiškai. Jie myli savo tėvus su visais jų trūkumais ir dorybėmis.. Jei ir tėvai moka mylėti besąlygiškai, tuomet dvasinis tėvų ir vaikų ryšys išlieka stiprus visą gyvenimą.

Dasya rasa – tai meilės išraiška tarp mokytojo ir mokinio, arba – tarp vadovo ir pavaldinių. Tokie santykiai mūsų laikais – didelė retenybė, nes turintys valdžią žmonės atvirai išnaudoja pavaldinius.

Mokytojas arba vadovas turėtų būti lyg tėvas savo mokiniams ar pavaldiniams ir sudaryti sąlygas, kuriose galėtų pasireikšti mokinio talentai, arba – kad pavaldiniai galėtų realizuoti savo gebėjimus konkrečiose socialinėse sąlygose.

Šiuose santykiuose negali būti jokio savanaudiškumo ar išnaudojimo – tik tuomet natūraliai gimsta pagarba, vienybė, sąveika ir tarnystė bendriems tikslams, tik tokiu atveju visi geriausiu būdu atlieka savo misiją.

Ir – Šanta rasa – tai meilė asmenims ar objektams, kurie mums turi sakralinę reikšmę, pavyzdžiui, meilė Tėvynei, Žemei, žmonijai, gamtai.. Arba – meilė tam tikriems asmenims arba istorinėms asmenybėms, kurie atvėrė išmintį. Tai gilus dvasinis pojūtis: meilė, dėkingumas, pagarba.

Meilė – didelė kurianti jėga.. Ją galime atpažinti pagal jos poveikį: ji viską pagerina, ištaiso, harmonizuoja. Besąlygiška, tyra Meilė turi nuostabią savybę: kuo daugiau jos atiduodame, tuo daugiau jos sugrįžta.. Ir šis sąveikos-apykaitos procesas yra be pabaigos.. ir todėl Meilė – amžina 🙂 ..

Iš paskaitų apie Vedas, parinko ir vertė ruvi.lt

Reklama

Meilė viską keičia..

Kartą mokinys paklausė Mokytojo:

– Kodėl žmonės tokie pikti?

– Jie nepikti. Jie taip elgiasi iš baimės, – atsakė Mokytojas.

– O ko jie bijo?

– Jie visko bijo: kad jų nemylės, kad kažko pritrūks, bijo susirgti, bijo ateities..  Bijo, kad kažkas išduos ar apgaus, bijo neatitikti kažkieno reikalavimų. Juos baugina kitų pranašumas, vienatvė arba kitų žmonių draugija. Jie baiminasi pajuokos, nesupratimo ir nesėkmių. Jie bijo ir to, ko nežino. O labiausiai žmonės bijo kitų žmonių..

– Ir kaip tai juos pakeičia?

– Baimė gali priversti žmogų elgtis taip, kaip jis niekada nepasielgtų mylėdamas. Esmė tame, kad baimė pamažu išstumia iš žmogaus gyvenimo Meilę, o jos vietą užima pyktis, kuris galiausiai perauga į neapykantą. Juk Meilė – kurianti Visatos jėga, kuri viską palaiko, ir kai jos nėra, pradeda keroti chaosas, neapykanta ir pyktis, o žmogus tampa griovėju..

– Kaip gi vėl sugrąžinti Meilę?..

– Meilė visada yra kiekvieno žmogaus širdyje ir laukia-nesulaukia, kada žmogus atvers savo širdį ir pradės mylėti.. O kad širdis lengviau atsivertų, reikia atsisakyti bet kokių minčių apie baimę – juk baimė sukausto širdį..

– Tereikia pradėti mylėti, ir pyktis su neapykanta pasitrauks?..

– Taip, tuomet pykčiui tiesiog nelieka vietos gyvenime. Mylėdami žmonės tampa taikūs, kūrybingi ir vieningi.. O kupinoje Meilės erdvėje klesti taika, džiaugsmas, santarvė ir gerovė. Meilė viską keičia, viską ištaiso. Ji viską gali 🙂 !

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems saulėtos pavasarinės nuotaikos 🙂 !

Stebuklinga moteriškumo jėga

Pasauliui dabar labai trūksta moteriškumo.. Mes matome daugybę moterų – stiprių, veiklių, agresyvių.. Bet moterų, kurios skleidžia tikrąjį moteriškumą – vienetai.

Galbūt, todėl mūsų gyvenimas taip perpildytas agresyvumu – matyt, nėra kam sukurti ramybės, taikumo ir gerumo atsvarą..  Moterys tiesiog pamiršo savo moterišką prigimtį – mylėti, kurti, harmonizuoti.

Todėl jau atrodo “normalu“, kai vos pagimdžiusi kūdikį mama grįžta į darbą. Arba – kai moteris daugiau rūpinasi savo išvaizda ir karjera, nei vaikais ir šeimyniniu gyvenimu.

Įprasta darosi ir tai, kad moteris kursto namuose nesantaiką – yra nuolat kažkuo nepatenkinta ir suirzusi. Arba – kad pasidarė abejinga kitų žmonių kančiai ir pergyvenimams..

Mes jau nesiejame su moterimis jų prigimtinių savybių – švelnumo, supratingumo, gerumo, rūpestingumo, nes sukurtas naujas moters įvaizdis: agresyvi, valdinga, aistringa ir.. nuolat konkuruojanti su vyrais.

O juk kiekvienos moters širdyje, po visais agresyvumo kiautais gyvena tikrasis moteriškumas, kurį jai tereikia išdrįsti ištraukti į dienos šviesą ir – būti savimi..

Prisiminkime savo gerąsias močiutes – pakakdavo prisėsti, prisiglausti prie jų, ir be žodžių pasijusdavome apgaubti jų meile ir švelnumu. Šalia jų būdavo jauku ir šviesu.

O jei pradėdavome kalbėtis – jausdavome jų nuoširdų dėmesį ir rūpestį. Koks neapsakomas namų, saugumo ir pasitikėjimo pojūtis.. Tokią atmosferą gali sukurti tik vidinės būsenos – tikrojo moteriškumo – išraiška.

Moteriškumas išreiškiamas visada tik pozityviai:

*Tokiai moteriai nėra savų ir svetimų vaikų: ji vienodai nuoširdžiai ir šiltai elgiasi su visais vaikais;

*Kiekviename žmoguje ji būtinai įžvelgia kažką gero ir priima žmonės su meile;

*Ji rūpestinga: stengiasi suprasti ir palaikyti kiekvieną, kam reikia pagalbos;

*Tokia moteris geranoriška ir taiki, gebanti sutaikyti, harmonizuoti, suburti;

*Ji myli besąlygiškai, todėl gali suprasti ir atleisti;

*Šalia jos jaučiama didelė vidinė jėga, spinduliuojanti vidinę ramybę ir pusiausvyrą;

*Ji kūrybinga, ji viską atlieka su meile ir atvira širdimi..

Ir nesvarbu, kokio moteris amžiaus – jei ji pilnai išreiškia savo moterišką prigimtį, aplinkiniai tai jaučia. Tokią moterį gerbia, myli ir nuoširdžiai ja rūpinasi – ir tai yra tiesiog natūralus atsakas į jos vidinę dvasinę būseną.

Pasaulis jau persisotino stipriomis, valdingomis, šaltomis moterimis ir kitu kraštutinumu – pusnuogėmis “pupytėmis“. Pasauliui reikia moteriškos šilumos ir gerumo – tikrų Moterų ir Motinų.

Tikrasis moteriškumas gali padaryti stebuklus: sutaikyti nesutaikomus priešus, sušildyti sugrubusias širdis, įkvėpti didingiems darbams, išmokyti  gyventi santarvėje, bendradarbiauti ir kurti visų labui, ir besąlygiškai mylėti..

Moteriškumas – didelė jėga. Būtent jos dabar labai trūksta mūsų agresyviam pasauliui. Visi tai jaučiame ir visi jos ilgimės, nes dabar ji mums visiems gyvybiškai būtina: mūsų vaikams, visai žmonijai, mūsų visų ateičiai.

Mielos moterys, atverkite savo švelnias širdis ir padovanokite pasauliui tą stebuklingą moteriškumą 🙂 ! Ir pasaulis kaipmat suklestės..

Visoms moterims – nuoširdžiausi sveikinimai artėjančios Moters dienos proga 🙂 ! Saulėtos nuotaikos, gėlėto kūrybingumo ir smagiai čiulbančio pavasario jūsų mylinčiose širdyse 🙂 !

Pamokanti istorija

Mergina laukė savo reiso viename dideliame oro uoste.

Reisas buvo atidėtas, todėl jai teko laukti lėktuvo kelias valandas.

Ji nusipirko knygą, pakelį sausainių, kad neprailgtų laukti, ir atsisėdo į krėslą. Šalia buvo tuščia kėdė, kur gulėjo jos sausainių pakelis, o šalimais sėdėjo vyras ir skaitė žurnalą.

Mergina paėmė sausainį iš savo pakelio, vyras taip pat paėmė sausainį iš jos pakelio!

Tai ją supykdė, bet ji nieko nepasakė ir skaitė toliau. Ir kiekvieną kartą, kai ji ėmė savo sausainius, vyras taip pat juos ėmė!

Mergina stačiai įsiuto, bet nenorėjo kelti skandalo perpildytame oro uoste.

Kai liko tik vienas sausainis, ji pagalvojo: “Įdomu, ką dabar darys šitas nenaudėlis?“

Tarsi perskaitęs jos mintis, vyras paėmė sausainį, perlaužė jį pusiau ir ištiesė jai, nepakeldamas akių. To jau buvo per daug! Mergina pašoko iš vietos, susirinko savo daiktus ir išėjo, negalėdama atsistebėti vyro įžūlumu…

Vėliau, kai ji atsisėdo į lėktuvą ir atsidarė rankinę, kad pasiimtų akinius, ji nustėro, nes pamatė joje… pakelį sausainių! Mergina prisiminė, kad įdėjo sausainių pakelį į rankinę, o ne ant kedės…

Ir žmogus, kurį ji laikė nenaudėliu, dalinosi su ja savo sausainiais, be jokio pykčio, tiesiog iš gerumo… Jai pasidarė gėda dėl savo elgesio ir minčių, bet atsiprašyti šio gerojo pakeleivio jau nebuvo galimybės.

Prieš supykdami…

Pagalvokite…

O gal NETEISŪS BŪTENT JŪS?..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Praregėjimai (16)

Mes išmokome: melstis ir daryti abortus; šventinti verbas ir griauti šeimas; statyti bažnyčias ir gyventi palaidą gyvenimą; klūpėti atgailaujant ir būti abejingais svetimai kančiai; vaikščioti į bažnyčias ir terorizuoti savo artimuosius.

Kiek ilgai tai tęsis? Laikas liautis “tikėti kažkur giliai širdyje“, arba – “tikėti savaip“, nes mūsų dvasingumas turi pasireikšti mūsų kasdieniniame gyvenime: mūsų darbuose, mūsų žodžiuose ir mūsų bendravime.

Tikėjimo esmė – vidiniuose žmogaus pokyčiuose, ir jei žmogus neturi tokio tikslo – jo tikėjimas tampa veidmainyste ar tiesiog ritualais, kurie tarsi patvirtina žmogui, kad jis “dvasingas“ ir “tikintis“.

Mes turime suprasti, kad gerų žmonių šiame pasaulyje yra dauguma, bet visi jie pernelyg užsiėmę savimi. Padeda ne geri, o neabejingi. Ir būtent tokiais – neabejingais – mes turime tapti. (R. Matukovas)

************

Paskutinis karas tarp žmonių bus karas už tiesą. Šis karas vyks kiekviename atskirame žmoguje. Karas – su asmeniniu neišmanymu, agresija, irzlumu. Ir tik esminis kiekvieno atskiro žmogaus pasikeitimas gali tapti taikaus gyvenimo pradžia visai žmonijai. (N. Rerichas)

************

Ką gali padaryti turtuolis su savo didžiuliais turtais? Jei pažiūrėsime atidžiau, pamatysime, kad beveik visos jų išlaidos yra skirtos tik jų gerbėtroškai ir puikybei patenkinti.

Niekas iš jų nemokės už brangiausią maistą, gėrimus ar prabangius daiktus, jei nebus žiūrovų ir galimybės prieš juos pasipuikuoti prabanga ir sukelti pavydą. Dažnas iš jų net nesuvokia, kad visų jų siekių variklis yra būtent gerbėtroška.

Ir nors jie perka tai, kas iš esmės yra ne tik nebūtina, bet ir nereikalinga, tačiau yra pasiryžę padaryti viską ir peržengti bet ką, kad tik pasiektų tas taip trokštamas puikybės akimirkas.. (Ž. Fresko)

************

Naujasis pasaulis jau stovi ant slenksčio ir yra pasirengęs priimti pačius drąsiausius ir ryžtingiausius. Bet senasis pasaulis visais būdais ieško galimybės pratęsti savo gyvavimą.

Jis dar vis laikosi už žmonių inertinio mąstymo ir už įprastos mieguistos egzistencijos. Tačiau senasis pasaulis neišvengiamai išeis, užleisdamas vietą naujajam, nes abu vienu metu jie ilgai gyvuoti negali.

Žengti sekantį evoliucijos žingsnį, pradėti kurti naują pasaulį reikia drąsos.. juk tai žingsnis į nežinomybę. Tačiau kiekvienas jį būtinai žengs, nes gyventi senojo pasaulio iliuzijų griuvėsiuose galiausiai darosi neįmanoma.

Naujasis pasaulis laukia – su beribiu kūrybiniu potencialu, laisve, vienybe, meile ir gerove visiems.. Laukia su tokiomis augimo ir vystymosi galimybėmis, kurių su senojo pasaulio apribojimais net įsivaizduoti negalime. (D. Melchizedek)

************

Dovanojimas transformuoja “Turėti“ į “Būti“.

Aš galiu manyti, kad “turiu“ kūrybinį potencialą, bet tik dalindamasis su kitais savo kūrybos vaisiais aš galiu “būti“ kūrybingu žmogumi – tai yra, jausti tai.

Aš galiu manyti, kad “turiu“ meilę, bet tik dovanodamas meilę kitiems, aš galiu “būti“ meile – tai yra, jausti tai. (N. D. Uolšas)

************

Ateitis kuriama šiandien. Ir todėl, kad kažkas šiandien įsivaizduoja geresnį pasaulį – tas geresnis pasaulis vieną dieną galiausiai taps realybe.

Viskas, ką turime gero šiandien mūsų gyvenime, buvo kažkada sugalvota mūsų protėvių. Idėjos pirmiausiai gimė jų mintyse, ir tik po to buvo įgyvendintos. (B. Verber)

************

Žmogus gimė dideliam Džiaugsmui, nuolatinei kūrybai ir laisvai, niekuo nevaržomai Meilei viskam: medžiui, dangui, žmogui ir nuostabiai žemei su jos motiniška palaima, su jos rytais ir vakarais, su jos nuostabiais kasdieniniais stebuklais.. (A. Kuprinas)

************

Parinko ir vertė ruvi.lt