Pamokantys pasakojimai

Svajonė

Jauna, veržli, šviesi Svajonė atėjo pas žmogų ir paprašė:

– Įgyvendink mane!..

– Dar ne laikas, – atsakė žmogus, – aš pernelyg jaunas tokiai Svajonei.

Bėgo laikas. Svajonė vėl atėjo pas žmogų:

– Dabar tu suaugęs, prašau, įgyvendink mane!

– Dar ne laikas, – pakraipė galvą žmogus, – pirmiausiai reikia tvirtai atsistoti ant kojų.

– Na, kaip, ar jau laikas? – skubino žmogų Svajonė, kai jis jau tvirtai stovėjo ant kojų.

– Dar ne laikas, – atsakė jis, – reikia vaikus užauginti, o tik po to..

– Gal jau dabar?.. – paklausė Svajonė žmogaus jo dukters vestuvėse.

– Ne, ne.. dar ne laikas, – papurtė galvą žmogus, – tiek rūpesčių: vaikai, anūkai, atidedam vėlesniam laikui.

– Gerai, vėliau.. – atsiduso Svajonė.

Ir štai žmogus išėjo į pensiją ir.. prisiminė savo Svajonę.

– Svajone, kur tu? Manau, dabar jau pats laikas!

– Jau ne laikas.. – atsiduso suvargusi, išblukusi ir beveik ištirpusi Svajonė. – Jau per vėlu..

Paprasčiausias gyvenimas..

Kartą mokytojas pasakė Mokytojui:

– Aš gyvenu vienuolyne jau keletą metų.. Klausau jūsų išmintingų kalbų, atlieku įvairias praktikas. Ir dar vaikštau į turgų, nešioju malkas ir vandenį, dirbu ūkyje..

Ir nusiminęs pridūrė:

– Bet juk tai paprasčiausias gyvenimas!.. Kame mano mokymosi prasmė?

– Tame ir yra Kelio prasmė: daryti paprastus darbus ir būti sąmoningu, kai juos darai.

– Bet juk tame nėra nieko ypatingo! – nerimo mokinys.

– Tame ir esmė: tiesiog gyventi ir būti sąmoningu kiekvieną akimirką. – atsakė Mokytojas.

Ir nusišypsojęs pridūrė:

– O “kažko ypatingo“ nori ta tavo dalis, kurios ir siekiame atsikratyti 🙂 ..

Atverkite langą

Kartą Mokytojas paklausė savo mokinių:

– Kodėl sudūžta langas, kai į jį meta akmenį?

– Todėl, kad akmuo sunkus, – atsakė vienas iš mokinių.

– Todėl, kad stiklas trapus, – atsakė kitas.

– Todėl, kad metimas taiklus, – atsakė trečiasis.

Mokytojas pakraipė galvą ir tarė:

– Niekas iš jūsų neatsakė teisingai. Langas sudužo, nes.. buvo uždarytas 😉 !

(Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt)

Visiems saulėtos nuotaikos 🙂 !

Praregėjimai (7)

Darna – tai pirmiausiai prigimties suvokimas. Kai mes suprantame prigimtį – savo, kitų žmonių, mus supančios aplinkos – mes elgiamės pagal ją, o tai reiškia – elgiamės teisingai, darniai.

Sąmonės nuopolio (Kali-jugos) epochoje žmonės nusigręžia nuo savo prigimties ir pradeda mėgdžioti vienas kitą. Mėgdžiodami kitus, jie galvoja, kad atlieka savo misiją, o iš tiesų – dėl sąmonės užtemimo daro tai, kas jiems nebūdinga.

Šioje epochoje nelieka praktiškai nei vieno, kas suvoktų savo prigimtį. Ir kai žmogus daro tai, kas jam nebūdinga – jo gyvenime laimės lieka vis mažiau ir mažiau.. Maža to – nesekdamas savo prigimtimi, žmogus automatiškai pradeda eiti prieš savo prigimtį.

Todėl Vedos sako: “Bandyti tapti laimingu nesuvokiant savo prigimties – tai tas pats, kas bandyti perplaukti vandenyną valtimi, padaryta iš akmens.“

Kai žmogus gyvena pagal savo prigimtį, jis suvokia savo gebėjimus, vysto ir tobulina juos, o tai reiškia – atlieka savo misiją, todėl jaučiasi laimingas.

O jei kiekvienas žmogus atlieka savo misiją – visa žmonija yra laiminga, todėl nėra nesantaikos, priešiškumo, eksploatacijos, konkurencijos ir karų. (Vedos)

*******

Vartotojiška psichologija su šiuolaikinėmis technologijomis pagimdė šių laikų fenomeną – augimo maniją: vartojimo augimas prilyginamas gyvenimo lygio augimui. Todėl žmonėms labai sunku suprasti, kad “daugiau“ toli gražu nereiškia “geriau“.

Žmonėms nuolat tvirtinama, kad reikia daugiau prekių, daugiau pramogų, daugiau daiktų – o tam reikia vis daugiau dirbti.. Tuo tarpu ir įvairių prekių jau gaminama daugiau, nei reikia, ir dirba žmonės žymiai daugiau, nei būtina.

Toks neatsakingas vartojimo augimas iš tiesų tik pagreitina visų Žemės resursų sekinimą ir ekologines problemas. Turime tai stabdyti, kitaip pati Gamta mus sustabdys. (Ž. Fresko)

*******

Laisvė – ne tai, ką mums suteikė. Laisvė – tai, ko iš mūsų negalima atimti. Laisvė – tai ne savivaliavimas, o atsakomybė. Ir jei mes patys už save neatsakome – būtinai atsiras kažkas, kas imsis už mus atsakomybės, o tai jau bus vergystė. (Ošo)

*******

Yra dėsniai, kuriems paklūsta visa būtis. Šių dėsnių nežinojimas ar nesupratimas nesustabdo jų veikimo. Mes gyvename uždaroje sistemoje, kur visos jos dalys susietos viena su kita ir veikia viena kitą, todėl nieko atsitiktinio joje nėra.

Ką skleidi – tą ir gauni, ką sėji – tą ir pjauni. Tai liaudies išmintis, kuri atspindi pagrindinį sąveikos ir rezonanso, arba – priežasties-pasekmės dėsnį.

Jo veikimą gyvenime nėra paprasta pamatyti, nes nuo veiksmo iki jo pasekmės praeina tam tikras laiko tarpas. Tai tarsi paleistas bumerangas: reikia laiko, kad jis sugrįžtų, apsukęs ratą. O per tą laiką gali sugrįžti anksčiau paleisti bumerangai, kuriuos jau seniai pamiršome..

Todėl turime suprasti, kad gyvenime nėra atsitiktinumų ar Dievo bausmių. Viskas, kas vyksta mūsų gyvenime – tai mūsų harmoningų veiksmų arba Kūrinijos dėsnių pažeidimų pasekmė.

Jei tai suprantame – sudarome galimybes dvasiniam augimui: pripažįstame ir taisome klaidas, mokomės harmoningos sąveikos ir bendravimo, tobulėjame. Jei nesuprantame – “lipame ant to pačio grėblio“, kol skausmas priverčia pažvelgti į savo elgesį..

Todėl visos situacijos ar žmonės mūsų gyvenime yra ne gerų ar blogų veiksmų šaltiniai – jie yra tarsi laidininkai, per kuriuos gyvenimas nurodo mūsų harmoniją arba klaidas.

Ir tik mūsų egoizmas trukdo tai suprasti – juk dažniausiai negatyviose situacijose kaltiname kitus, o pozityviose situacijose esame nedėkingi, priimame jas kaip savaime suprantamą dalyką.. (Dž. Krišnamurtis)

*******

Visada ir viskam sakykite – AČIŪ! Tai paprasta dėkingumo išraiška, gimstanti iš širdies ir turinti didžiulį poveikį.. Ji apsaugo sielą nuo smerkimo, nusistatymo, baimių, susipriešinimo ir liūdesio, sugrąžindama protą į jo natūralią būseną – tyrą Sąmoningumą.

Nereikia analizuoti ir racionalizuoti, tiesiog.. leiskite dėkingumui lietis iš jūsų Širdies! (Mudži)

*******

(Parinko ir vertė – ruvi.lt)

Senieji mokymai apie dvasinį Mokytoją

* Dvasinės žinios negali būti piniginių-prekinių santykių objektu. Dvasinių žinių negalima pardavinėti, t.y., negali būti nustatyta jų “kaina“. Jos turi būti perduodamos besąlygiškai, kaip dovana – tik taip išsaugojamas jų tyrumas. Vienintelis galimas atsidėkojimo būdas – tai laisvanoriška auka.

* Tikras dvasinis Mokytojas niekada neprašo pinigų už mokymą. Jo misija absoliučiai nesavanaudiška, nes dvasinės žinios negali būti matuojamos ir vertinamos materialiu matu. Juk Mokytojas – tarsi gyvas laidininkas, per kurį perduodama Kūrėjo išmintis.

* Todėl Mokytojas gyvena kukliai, sąžiningai uždirbdamas pragyvenimui kažkokiu žemišku darbu. Kalbos apie energijų apykaitą, apie būtinybę imti pinigus už dvasines žinias – spekuliacijos ir pasiteisinimų ieškojimas. Pinigai – tai žemų vibracijų energija, nes susijusi su negatyvumo apraiškomis (savanaudiškumu, godumu..). todėl negali būti prilyginta dvasingumui (aukštų vibracijų energijai).

* Aukštų vibracijų energijų apykaita vyksta kitaip, nei piešia žemiškas protas: “aš-tau, tu-man“. Tai apykaita, kai dovanojamas gėris auga geometrine progresija: kiekvienas gavęs tokią dovaną žmogus kelia savo energijų vibracijas ir sąmoningai skleidžia, didina harmoniją toliau. Tai apykaita ne savo naudai, o visų labui.

* Tik nesavanaudiškas žmogus gali perduoti ir skleisti dvasines žinias – tai pagrindinis tikro dvasinio Mokytojo požymis. Jei tai tampa bizniu, Mokytojas puola į visas žemas sąmones būsenas: godumą, savanaudiškumą, egoizmą, susireikšminimą, priklausomybę nuo mokinių kiekio, pinigų kiekio ir pan., – jis tiesiog praranda dvasines savybes, kurios būtinos dvasiniam Mokytojui, todėl pradeda skleisti informaciją, atitinkančią jo sąmonęs lygmenį.

* Netikras mokytojas – didelis pavojus dvasinių žinių ieškotojui. Geriau jokio Mokytojo, nei netikras: jo nutiesti klystkeliai gali nuvesti labai toli nuo tiesos, įnešti sumaištį į žmogaus sąmonę ir nusivylimą dvasinėmis paieškomis. Tačiau kartais susitikimas su netikru “guru“ yra gera pamoka, galinti išmokyti atskirti tiesą nuo melo.

* Pagrindinis skirtumas tarp tikro Mokytojo ir netikro tame, kad tikrasis yra jo skleidžiamų dvasinių savybių pavyzdys: jis gyvena taip, kaip moko. Jis niekada nesigiria, nesiekia šokiruoti įvairiais fokusais. Jis siekia išlaisvinti iš melo, iliuzijų ir atveria pačio žmogaus dvasinį potencialą. Tuo tarpu netikras “guru“ stengiasi pririšti prie savęs (siekia naudos), sureikšmina save, suteikia sau nebūtų savybių, siekia aklo paklusnumo, manipuliuoja, žada mokiniams įvairių žemiškų “gėrybių“ (turtus, šlovę, sėkmę).

* Tikras Mokytojas nemanipuliuoja savo gebėjimais, kad paveiktų savo naudai kitus žmones. Jis niekada nemoko savo mokinių manipuliuoti kitų žmonių sąmone, psichika ar valia. Neskatina priešiškumo, nemenkina kitų.

* Jis atviras ir nuoširdus, šalia jo visada juntama ramybė. Jis geros širdies ir kilnus, tačiau gali būti ir griežtas, jei to reikia: jis daro viską, kad mokiniai išsivalytų nuo egoizmo apraiškų.

* Tikras Mokytojas duoda žmogui “raktus“, kurie “atrakina“ jo vidinį žinojimą, jo dvasinę jėgą, jis nieko nedaro už mokinį. Tai gali būti pokalbiai, praktikos, bet pagrindinis mokymas yra labai subtilus – iš širdies į širdį, kuris greičiau pajuntamas, o ne išgirstamas.

* Jis atsižvelgia į kiekvieno mokinio sąmonės būseną, unikalius gebėjimus ir skatina juos vystyti. Jis niekada nemoko to, kam mokinys nepasiruošęs.

* Dvasinis Mokytojas moko būtinų savybių dvasiniame kelyje: nuoseklumo, drausmės ir kantrybės, o užduotis skiria, atsižvelgdamas į augimo rezultatus. Tobulėjimas apima visas gyvenimo sritis, todėl visos jos palaipsniui harmonizuojamos, atsisakant visko, kas nutraukia į žemas sąmonės būsenas.

* Mokytojas padeda suvokti tam tikrų norų ir įpročių žalą, todėl būtina mokinystės sąlyga – doras gyvenimas ir žalingų įpročių atsisakymas.

* Tikras Mokytojas išaiškina mokiniui dvasinės evoliucijos dėsnį, priežasties-pasekmės dėsnio veikimo principą, žmonijos vienybės, sąveikos ir nekenkimo principus, Kūrinijos dėsnius. Tai atveria kelią į sąmoningą būtį ir sąveiką su aplinka, ugdo atsakomybę už savo veiksmus ir bendrą visų ateitį.

* Didelė laimė yra sutikti tikrą dvasinį Mokytoją! Jis padrąsina, įkvepia ir palengvina mokinio dvasinį augimą. Svarbiausia – Mokytojas parodo ir padeda atverti mokiniui jo vidinę dvasinę šviesą, kurią jis pradeda skleisti ir didinti harmoniją Žemėje 🙂 ..

(Iš paskaitų ir knygų parinko – ruvi.lt)

Širdies šviesa..

Vieno daugiabučio namo pirmame aukšte name gyveno močiutė. Jai buvo 97 metai. Miela, geraširdė senučiukė, visada geros nuotaikos, besišypsanti ir draugiškai nusiteikusi.

Iš pradžių močiutė papuošė palanges gėlių vazonais savo aukšto laiptinėje. Gražu.. Bet sekančią dieną gražiausias gėles pavogė.

Kaimynai nusprendė įtaisyti užraktą įėjimo duryse. O močiutė laiptinėje ant sienų pakabino rėmelius su išmintingais posakiais ir citatomis, kurie žadino dvasingumą. Ir ant palangių vėl pastatė gėlių. Jauku.

Laiptinėje pradėjo burtis jaunimas. Močiutė išėjo, pasisveikino ir.. pasiūlė jiems vandens ar arbatos. Jie ilgai juokėsi. Išskynė gėles, apvertė rėmelius.

Sekančią dieną močiutė vėl pastatė gėlių, pataisė rėmelius ir padėjo ant palangės knygų. Klasiką. Atėjo paaugliai. Triukšmavo, šurmuliavo.

Močiutė išėjo ir.. pasiūlė jiems arbatos ir pačios keptų kvapnių spurgų. Jaunuoliai tiesiog negalėjo atsisakyti.. Ir net pasiėmė nuo palangės knygų paskaityti. Gėlių nelietė, rėmelių taip pat.

Sekančią dieną močiutė išnešė į laiptinę plastikinį butelį su vandeniu, kad kiekvienas, panorėjęs pasirūpinti gėlėmis, galėtų jas palaistyti. Ir.. naujų knygų.

Vakare atėjo paaugliai, pradėjo triukšmauti ir laistytis vandeniu. Močiutė vėl išėjo į laiptinę, pasiūlė jiems arbatos ir spurgų, pripylė vandens į butelį ir paprašė palaistyti gėles.

Paaugliai pradėjo lankytis laiptinėje kiekvieną dieną, kaimynai pyko ir net iškvietė policiją, bet močiutė pasakė, kad jie atėjo pas ją pasiskolinti knygų, išdalino jas sutrikusiems paaugliams ir palydėjo policiją iki lauko durų.

Laiptinėje atsirado knygų spinta. O šalia skelbimas: “Prašymas! Jei turite namuose įdomių perskaitytų knygų – būkite geri, pasidalinkite. O tie, kas paėmė knygas paskaityti – grąžinkite, kad ir kiti galėtų jas perskaityti.“

Spinta buvo užpildyta knygomis. Gėlės ant palangių atsirado jau visuose aukštuose. Gražūs rėmeliai su citatomis taip pat. O lauko durys vakarais buvo atviros.

Vakare laiptinėje galima buvo pamatyti paauglius, vartančius knygas. Močiutė padėjo ant palangės žibintuvėlius, kad būtų patogiau skaityti. Vaikai susirinkdavo laiptinėje ir uždegdavo žibintuvėlius, todėl laiptinėje buvo šviesiau, nei įprasta…

.. Močiutės jau nėra. Jos bute, pirmame aukšte, įkurtas vaikų ir paauglių klubas. Laiptinėje – biblioteka ir daug gėlių ant palangių. O klubo simboliu tapo žibintuvėlis.. lyg priminimas apie močiutės širdies šviesą, kuri įžiebdavo kitų žmonių širdžių šviesą 🙂 ..

(Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt)

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Praktika sąmoningam tobulėjimui

Dvasiniam augimui reikalingas sąmoningumas. Tačiau kaip dažnai gyvename inertiškai ir svarbiausius dalykus gyvenime paliekame be dėmesio: daug ką priimame kaip savaime suprantamą dalyką, neįvertiname aplinkos ir savo elgesio poveikio, o nesėkmes priskiriame lemčiai.

Todėl gyvenimas galiausiai pradeda atrodyti neįdomus, monotoniškas ir nevaldomas, o mes jaučiamės vieniši ir nesuprasti, imame kaltinti aplinkinius žmonės ir gyvenimą. Ir jei taip pasijuntame – reiškia, pats laikas pažvelgti į savo gyvenimą atidžiau.

Tam gali padėti japonų praktika “Naikan“, šis žodis reiškia “žvilgsns į savo vidų“, arba “savęs matymas sąmonės akimis“. Jos autorius – Ishin Yoshimoto. Praktikos esmė – savęs ir gyvenimo pažinimas: tai minčių, jausmų, emocijų, įpročių, veiksmų priežasčių ir pasekmių suvokimas bei sąmoningas valdymas.

Jei nuolat taikome šią praktiką, išsiugdome sąmoningumą, dėkingumą gyvenimui ir žmonėms, pajuntame vienybę su Gamta ir žmonėmis. O svarbiausia – išmokstame valdyti savo gyvenimą, sąmoningai sąveikauti su aplinka ir suvokti įvairių reiškinių priežastis ir pasekmes.

Šiai praktikai pakanka skirti keliolika minučių per dieną – geriausia prieš miegą. Reikia patogiai įsitaisyti: atsisėsti arba atsigulti, užsimerkti, atsipalaiduoti ir užduoti sau kelis klausimus.

Pirmasis klausimas: Ką gero šiandien padarė man žmonės?

Prisiminkite dienos įvykius nuo pat ryto, pasistenkite prisiminti kuo daugiau detalių. Tai gali būti šypsena, kuri gerai nuteikė, geras žodis, išvirtas jums arbatos puodelis, mylimo žmogaus dėmesingumas, draugo pagalba, netikėta dovana.

Atsiminkite, ar išreiškėte už visa tai dėkingumą ir kaip jį išreiškėte. Ar visus gerus darbus pastebėjote?

Tokie apmąstymai padeda pajusti vienybę su žmonėmis, su gyvenimu, ir jei suvoksite šių gerų darbų-gyvenimo dovanų reikšmingumą jums – būtinai pajusite širdį užliejantį ir sušildantį dėkingumą.

Antrasis klausimas: Ką gero šiandien aš padariau kitiems?

Ir vėl peržvelkite praėjusią dieną nuo pat ryto. Atkreipkite dėmesį į tuos savo poelgius, kurie dovanojo gerumą ir harmonizavo kažkokią situaciją. Galbūt, jūs padrąsinote nusiminusį draugą ar savo šypsena padovanojote kažkam gerą nuotaiką?

O gal padėjote senolei nešti sunkius krepšius, buvote mandagūs kelyje? Aplankėte sergantį giminaitį, padrąsinote abejojantį savo gebėjimais vaiką, ir visa tai darėte besąlygiškai, negalvodami apie atsidėkojimą?

Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti nereikšmingos smulkmenos, bet būtent tokie nuoširdūs, besąlygiški veiksmai ir yra jūsų indėlis į pasaulio harmoniją: jūs padarėte gerus darbus ir kažkam padėjote, o tai reiškia, kad padarėte pasaulį geresniu!

Ir prisiminti tai reikia ne dėl ovacijų, bet tam, kad pajustumėte sąveiką, vienybę su gyvenimu ir žmonėmis, kad pajustumėte savo veiksmų, savo gyvenimo prasmingumą.

Trečiasis klausimas: Kokias problemas savo poelgiais suteikiau kitiems žmonėms?

Dar kartą peržvelkite praėjusią dieną ir prisiminkite savo poelgius, kuriais suteikėte nemalonumų kitiems žmonėms. Šis klausimas yra sunkiausias, nes esame linkę nepastebėti savo negatyvaus elgesio.

Prisiminę savo negatyvų elgesį, galime pajusti sąžinės graužatį, kaltę. Stabdykite tai, nes šios praktikos tikslas – ne smerkimas, o realus požiūris į savo elgesį ir sąmoningas elgesio taisymas ir tobulinimas.

Atsakymai į šį klausimą labai greitai pastato į vietą mūsų “ego“, nurodydami jam, kad gyvenimas šioje Žemėje neįmanomas be meilės, gerumo ir vienybės.

Štai ir visa praktika.. Atkreipkite dėmesį, kad klausimas “ Kokias problemas man sukėlė kiti žmonės?“ neužduodamas. Kodėl? Dėl vienos paprastos priežasties – mes ir be jo esame linkę kaltinti kitus ir kaupti pretenzijas bei nuoskaudas.

Pernelyg didelis dėmesys tokiam klausimui – viena iš didžiausių mūsų nerimo ir įtampos priežasčių. Tai tiesus kelias į problemas: kitų žmonių mes pakeisti negalime, tačiau keisdamiesi patys, mes galime paveikti ir kitų žmonių elgesį.

Šią praktiką galima taikyti ir norint išnagrinėti mūsų santykius su aplinkiniais – draugais, sutuoktiniais, tėvais, giminėmis. Jei su kažkuo yra blogi santykiai, mes dažnai net nepastebime, kad ir patys esame negatyvumo šaltiniai su begalinėmis pretenzijomis, priekaištais ir kaltinimais..

Juk mes patys vengiame bendrauti su žmonėmis, kurie negatyviai nusiteikę mūsų atžvilgiu.. Ir jei turime su žmogumi blogus santykius, neužduodame sau klausimo – kokias problemas mes jam sukeliame, o ypač klausimo: “ką gero aš padariau šiam žmogui?..“

Atliekant šią praktiką, labai svarbu nepasiduoti kaltės jausmui – tam, kad pasikeistume, turime paleisti praeitį, nekartoti klaidų, tobulinti savo elgesį.

Vertingiausia, ką įgyjame praktikuodami “Naikan“ – tai sąmoningumas: mes atgauname dvasinę pusiausvyrą ir pasijuntame ne tik savo gyvenimo šeimininkais, bet ir atsakingais šio pasaulio bendrakūrėjais. Gyvenimas įgauna prasmę!

Mes pradedame mylėti šį pasaulį, pajuntame vienybę su viskuo: esame dėkingi Žemei, saulei, gamtai už tai, kad palaiko mūsų gyvybę, pajuntame dėkingumą artimiems žmonėms, pasijuntame vieningi su žmonija.

Mes pradedame linkėti visiems ir viskam gero, mes tampame gėrio šaltiniais, o tai reiškia – tampame sąmoningais harmonijos skleidėjais 🙂 .