Vaikų pavydas

Pavydas – negatyvus jausmas, kurį lydi neapykanta, pyktis, polinkis daryti bloga, nepilnavertiškumas. Pavydo užuomazgos gali pradėti vystytis dar vaikystėje, todėl labai svarbu jas pastebėti, kad neišsivystytų į gyvenimą griaunantį psichologinį kompleksą.

Tėvai turėtų stabdyti bet kokias savo vaikų pavydo apraiškas ir suprantamai, pagal vaikų amžių, aiškinti tokio elgesio pasekmes bei skatinti geras vaikų savybes. Labai dažnai į tokias apraiškas neatkreipiame dėmesio, galvodami, kad tai su amžiumi praeis.

Vaikų pavydas gali pasireikšti labai įvairiai: kai vaikas lygina savo daiktus ar žaislus su kitų vaikų daiktais; kai giriasi kitiems vaikams; kai skuba pirmas gauti maisto porciją, bijodamas, kad jam neliks geriausių kąsnelių, kai nuolat varžosi.

Tėvai turi mokyti savo vaikus džiaugtis tuo, ką gauna ir vertinti tai, ką turi. Suprantamai paaiškinti vaikams, kad ne visi turi vienodas galimybes ir dėl to negali turėti vienodų daiktų. Mokyti vaikus draugauti, dalintis, o ne varžytis.

Vaikų pavydas gali pasireikšti ir kaip piktdžiuga: jei vaikai džiaugiasi ar šaiposi, kai kažką iš brolių ar seserų baudžia suaugusieji; kai melagingai skundžiasi ar verčia kaltę kitam; kai pasakoja apie draugų išdaigas tam, kad jie būtų nubausti.

Dažnai tėvai nesupranta, kad vaikų pavydas ar piktdžiuga gali kilti dėl pačių tėvų elgesio. Taip nutinka tuomet, kai tėvai teikia pirmenybę kažkuriam iš vaikų (dažniausiai – mažesniam).

Šeimoje neturi būti numylėtinių, tėvų dėmesys ir meilė turi būti visiems vienoda – priešingu atveju kiti vaikai pasijus nemylimi, nereikalingi, pavydės ir keršys numylėtiniam.

Tėvai turi sekti, kad nei vienam iš vaikui nebūtų teikiama pirmenybė ar privilegijos, kad vaikai nesivaržytų tarpusavyje. Pagyrimai, paskatinimai ar bausmės taip pat turi būti vienodi: negalima palikti be dėmesio vieno vaiko elgesio, jei už tai giriamas ar baudžiamas kitas vaikas.

Tėvai turėtų atkreipti dėmesį ir į savo elgesį – juk auklėjame vaikus ne kalbomis, o pirmiausiai asmeniniu pavyzdžiu. Vaikai viską mato ir girdi, ir ne tik: jie įsisavina tam tikrus tėvų elgesio šablonus.

Ir jei namuose tėvai nuolat pavydžiai kalba apie draugus, gimines ar bendradarbius, piktdžiugiškai pašiepia ir apkalba juos – vaikai taip pat išmoks pavydėti, apkalbinėti ir piktdžiugiškai pašiepti, o suaugus jiems bus nelengva šio elgesio šablono atsikratyti.

Pavydas – negatyvus, destruktyvus jausmas – nėra nei balto, nei juodo pavydo – visa tai bandymai “pagražinti“, paslėpti negatyvumą. Pavydas kenkia ir tam, kuris pavydi (jį pažemina), ir tam, kuriam pavydi (jį slegia kitų neapykanta).

Todėl nuo mažų ugdykime savo vaikuose dorovę, dvasingumą, t.y., priešingas pavydui savybes – gerumą, supratingumą, nuoširdumą, geranoriškumą, pagarbą žmonėms ir visai gyvybei.

Tėvai ir žodžiu, ir asmeniniu pavyzdžiu turi mokyti vaikus būti geraširdiškais, mylinčiais, rūpestingais. Mokyti juos būti dėmesingais kitiems žmonėms: pasidžiaugti jų gerove ar užjausti ir pagelbėti bėdoje.

Vaikystėje įdiegtos dvasinės vertybės yra stipri atsvara išoriniam negatyviam poveikiui – tuomet pavydas ar kitokie negatyvūs jausmai tampa svetimi. Toks žmogus yra dvasiškai stiprus ir orus, savo gyvenime jis skleidžia meilę ir harmoniją 🙂 .

(Pagal paskaitas apie vaikų auklėjimą, parengė ruvi.lt)

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s