Trumpos istorijos

Svarbus klausimas

Kartą mokinys paklausė Mokytojo:

– Ar gyvenime visada yra juodos ir baltos juostos?

Mokytojas nusišypsojo:

– Daugumai žmonių.. Bet kai kurie žmonės suvokė, kad yra kažkas daugiau ir sutelkė į tai savo dėmesį..

– O kaip suvokti ir pajusti tą “kažką“?

– Viskas paprasta. Jei tu nuliūdęs, reiškia, gyveni praeityje. Jei nerimauji, reiškia, gyveni ateityje. O jei patiri lengvumą ir palaimą – gyveni dabartyje.

Mokytojas pažvelgė į mokinį ir paklausė:

– O kur tu dabar esi?..

Komforto zona

Didžiulės dykumos viduryje stūksojo karščio išdžiovintas medis. Kiekvieną dieną prie jo atskrisdavo paukštis ir atrasdavo prieglobstį tarp sausų šakų.

Bet kartą atūžė uraganas ir išrovė sausą medį su šaknimis. Vargšui paukščiui teko skristi šimtus mylių, kad susirastų naują prieglobstį..

Vieną dieną jis pagaliau atskrido į sodą, kur čiurleno upelis ir vešėjo didžiuliai medžiai su įvairiausiais vaisiais!

Ir jei tas sausas medis būtų atlaikęs uraganą, jokia jėga nebūtų privertusi paukščio palikti įprastą vietą..

Esmė

Kartą nedideliame mieste sunkiai susirgo viena moteris. Kažkurią akimirką ji pajuto, kad siela palieka kūną ir lėtai kyla į viršų..

Staiga kažkas jos paklausė:

– Kas tu esi?

– Aš esu mero žmona, – atsakė moteris.

– Aš neklausiau tavęs, kas tavo vyras. Atsakyk man – kas tu esi?

– Aš esu keturių vaikų motina. Aš esu mokytoja.

– Argi aš klausiau tavęs, kiek turi vaikų ir kur dirbi?..

Ir taip tęsėsi tol, kol moteris atsakė:

– Aš esu ta, kuri pabunda kas rytą tam, kad padėtų savo šeimai, mokytų vaikus, skleistų meilę ir harmoniją šiame pasaulyje.

Po šių žodžių siela grįžo į kūną, moteris atsipeikėjo ir pradėjo sveikti.

Ji suprato esmę.

Mylėkite

Kartą jauni vienuoliai paklausė vieno seno vienuolio:

– Kai matome brolį, kuris miega bendros maldos metu, ar turėtume jį kumštelėti, kad prabustų?

Senasis vienuolis atsakė:

– Kai matau miegantį brolį, aš dedu jo galvą sau ant peties, kad jis pailsėtų.. Nekumščiuokite savo artimųjų priekaištais ir nurodymais, geriau priglauskite juos, apkabinkite širdimi ir sušildykite savo gerumo šiluma.
Širdis nepamokslauja – ji atjaučia ir myli. Tiesiog mylėkite 🙂 !

(Autorius nežinomas, parinko ir vertė ruvi.lt)

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Reklama

Rytų medicinos patarimai

* Nepamirškite visada nuoširdžiai šypsotis – akimis, iš širdies, su meile.. Tokia vidinė šypsena – profilaktika nuo visų ligų.

* Kai jūs prislėgti, pikti, liūdni, kai verkiate arba nerimaujate, jūsų organai išskiria nuodus; bet jei jūs laimingi ir šypsotės – jie gamina gydomąjį skystį, panašų į medų.

* Šiandien visi mes gyvename kažkokį karštligišką gyvenimą. Daugeliui jau pasidarė įprasta pabaigti darbo dieną su galvos skausmu. Su įtampa, kuri auga aplink ir jūsų viduje, reikia kažką daryti.

* Atrodytų keista, bet viskas ką reikia tokiu atveju daryti – aprimti ir nedaryti nieko. Kai iškyla sudėtinga situacija, reikia išmokti neleisti jai jūsų “įtraukti“.

* Todėl reikia šypsotis.. Tokio paprasto veiksmo dėka pasaulis keičiasi, ir tai, kas grasino tapti dideliais nemalonumais – tiesiog palengva išsisklaido.

* Iš pradžių gali būti sudėtinga įvertinti vidinės šypsenos poveikį, bet laikui bėgant, jei dažnai ją atliksite, ji taps neatsiejama jūsų gyvenimo dalimi.

* Kur bebūtumėte: jūs stovite, važiuojate ar einate – nusišypsokite, atsipalaiduokite, pripildykite savo širdį meile ir leiskite meilės bangoms užlieti visą jūsų kūną.

* Tai taip paprasta, ir taip naudinga.. Tiesiog įleiskite ramybę ir meilę į savo širdį, dažniau šypsokitės – ir visi jūsų nemalonumai ištirps tarsi ledas saulės spinduliuose.

* Ir.. mažiau kalbėkite – kruopščiai rinkitės: ką, kada ir kur kalbėti. Laiku ir vietoje ištartas žodis – pats vertingiausias. O tylėjimas išsaugo “Ci“ energiją.

* Mažiau nerimaukite ir daugiau veikite. Mažiau galvokite apie praeitį ir ateitį, nes būtent tai verčia nerimauti, patirti stresą.

* Vietoje to pasistenkite sutelkti savo dėmesį į tai, ką dabar galite padaryti. Mokykitės atleisti ir padėkite kitiems.

* Valdykite savo protą. Daugelyje rytų kalbų, tame tarpe ir kinų, sąvokos “protas“ ir širdis“ išreiškiami vienu žodžiu. Sujunkite protą ir širdį – protas be širdies daro mus šaltais cinikais.

* Kai pasieksite tokį sąmonės lygmenį, kai jūsų daugiau nedrums asmeninės ambicijos, kai pamiršite savo egoizmą ir vystysite širdies pojūčius – tuomet įgysite priemones, išlaisvinančias nuo ligų.

* Valdykite savo lytinius potraukius, neleiskite jiems valdyti jūsų. Pernelyg dažni intymūs santykiai mažina “Ci“ energijos atsargas ir sunkina gebėjimą koncentruotis.

* Protą jaudina tai, kas patenka į jį per akis, ausis, burną, nosį -t.y., per jausmus. Jaunystėje mes negalime teisingai suvokti lytinio potraukio, kad jis nepereikvotų mūsų energijos.

* Todėl geriau sutelkti savo dėmesį į kasdienius darbus ir vengti tokių “išsiblaškymų“.

* Ir nepamirškite “gerbti galvą ir laikyti kojas šiltai“. Galva – Dievo, širdies ir proto šventovė, iš kur vyksta visų gyvybiškai svarbių organų valdymas.

* Yra taisyklė, kurios derėtų laikytis: “Laikyk galvą šaltyje, o kojas šilumoje“. Tokiu būdu jūs išlaikysite energijos balansą visame kūne.

* Jei pernelyg daug energijos nuteka į galvą, jūs galite jausti diskomfortą, gali padidėti kraujospūdis. Nukreipdami energiją į pėdas, jūs galite sumažinti, normalizuoti kraujospūdį, o sekdami, kad kojos būtų šiltos – išvengti širdies priepuolių.

* Todėl trinkite pėdas ir sekite, kad jos būtų visada šiltos. O po to visada sukaupkite energiją pilve, bamboje, kuri taip pat turi būti šilta.

Šie paprasti patarimai padės jums išsaugoti ramią psichiką ir energijos balansą organizme, o tai reiškia – gerą sveikatą 🙂 .

(Mintys iš paskaitų, vertė ruvi.lt)

Gyvatė užantyje

Vienas žmogus, norėdamas atkeršyti kitam, nusprendė nusipirkti gyvatę ir viską suplanuoti taip, kad šioji jam įgeltų.

Todėl naktį, paslapčiomis, kad niekas nepamatytų, jis nuskubėjo pas gyvačių gaudytoją.

Paskubomis pasičiupo pirmą pasitaikiusią gyvačiukę ir nusprendė paslėpti ją užantyje, kad niekas nesužinotų jo piktų kėslų.

Žmogus tikėjosi artimiausiu metu sutikti skriaudėją ir įvykdyti savo planą.

Bet likimas nulėmė kitaip, ir jis labai ilgai nesutiko to žmogaus.

Todėl jam teko nuolat nešiotis su savimi tą gyvatę, kad sutikęs jį, tuoj pat įvykdytų savo sumanymą.

Kai jie pagaliau susitiko, žmogus įvykdė savo kėslus. Sugeltasis riktelėjo iš skausmo.

– Ir ko tu dabar šauki? – paklausė žmogus. – Juk aš tyliai kenčiu ir neverkiu.

– O ko gi tau verkti? – trindamas skaudančią ranką, paklausė sugeltasis.

– Kaip tai – ko?.. Pažiūrėk į mano kūną: jį visą sugėlė šita bjaurybė! Turėjau ją visur nešiotis su savimi, tikėdamasis tave sutikti, – atsakė žmogus, rodydamas savo žaizdas. – Visa laimė, kad pasirodė, jog ji nenuodinga..

– Ir ką tu dabar pasakysi? Ar vertėjo?.. – paklausė sugeltas žmogus 🙂 .

(Pagal S. Šepel alegoriją, vertė ruvi.lt)

Visiems gražaus savaitgalio! 😀

Vedos apie šeimą

Kokia žmogaus dvasinė būsena – toks ir bendravimas šeimoje. Tai dėsnis. Valdomi žemų savybių (gunų) žmonės kuria primityviais poreikiais grįstus santykius. O dorovingi, dvasingi žmonės kuria aplink save harmoniją, nes jų būsena atsispindi išorėje.

Ir tai nepriklauso nuo žmogaus išsilavinimo ar užimamos padėties visuomenėje – tai priklauso nuo vidinės dvasinės žmogaus būsenos (dvasingumo arba bedvasiškumo).

Vedos išskiria penkis šeimos tipus.

Primityvių poreikių šeima. Kuriama, kai vyras ir moteris nori teisėtai tenkinti savo aistras ir jomis mėgautis. Tokie žmonės visiškai neturi pareigos jausmo. Jų šeimoje meilė – tai aistra, intymūs santykiai.

Kol tai yra – šeima gali gyvuoti. O jei potraukis ir aistra praeina, tuomet sakoma, kad “meilė praėjo“, ir tai dažniausiai tampa skyrybų priežastimi.

Egoistų šeima. Šios šeimos nariai gyvena išskirtinai savo ir savo šeimos interesais, todėl joje dėsningai vystosi godumas, pyktis, nepasitenkinimas.

Sutuoktiniai nuolat kaupia daiktus ir nori turėti jų dar daugiau, nori turėti vis geresnes gyvenimo sąlygas, nori daug gero maisto. Dėl to jie daug dirba. Bet džiaugsmo ir tyros laimės tokioje šeimoje nėra.

Kodėl? Jei žmonės “augina“ tik materialius turtus ir nesidalina gausa, jei godumo sumetimais nekviečia žmonių į namus, tuomet namų atmosfera “užsistovi“, pradeda slėgti.

Tikras džiaugsmas ir tikroji gausa ateina, kai žmonės auga dvasiškai, kai vyksta apykaita – kuomet žmonės yra geranoriški, dosnūs ir nuoširdžiai padeda tiems, kam reikia pagalbos.

Kantrybės šeima. Tokioje šeimoje bet kokie sunkumai nebaisūs, nes sutuoktiniai yra kantrūs, pakantūs, atlaidūs. Jie kartu įveikia visus gyvenimo sunkumus, moka atleisti vienas kitam.

Jie žino, kad normalu, kai viskas gerai, bet taip pat normalu yra susitelkti užgriuvus problemoms. Jie sprendžia viską kartu, nevengia sunkumų ir neskuba skirtis dėl jų.

Sutuoktiniai auga dvasiškai, puoselėja geras savybes, padeda vienas kitam, palaiko, padrąsina. Tokią šeimą jau galima vadinti tikra šeima.

Pareigos šeima. Dar aukštesnė darnios šeimos pakopa. Sutuoktiniai puoselėja šeimos ir giminės tradicijas, perduoda jaunajai kartai sukauptas žinias ir įgūdžius.

Jie pirmiausiai rūpinasi dvasinėmis augančios kartos savybėmis, todėl šeimoje vyrauja meilė, pagarba, dorovė. Tokioje šeimoje žmogus mokomas kūrybiškai mąstyti ir vystyti savo talentus.

Vaikams sukuriamos sąlygos, kuriose jie gali suprasti savo pašaukimą ir tapti dorais, sąžiningais, savarankiškais žmonėmis. Tėvai, seneliai, giminė visapusiškai bendradarbiauja ugdydami jaunąją kartą.

Atviros širdies šeima. Tai pati aukščiausia šeimos vystymosi pakopa. Išskirtiniai bruožai – tyra, besąlygiška meilė, geranoriškumas, dėmesingumas, dorovė, pagarba, dosnumas, teisingumas.

Tokia šeima visada padeda kitoms šeimoms tobulėti, padeda žmonėms, atsidūrusiems bėdoje. Jos tikslas – perduoti žinias ir patirtį ne tik savo vaikams, bet ir kitiems žmonėms – kad savo pavyzdžiu ir konkrečia pagalba įkvėptų kitus augti dvasiškai ir tobulėti visos žmonijos labui.

Svarbu atminti, kad šeima netampama automatiškai, tą pačią akimirką, vos įteikus santuokos liudijimą. Šeima kuriama, kasdien puoselėjant ir branginant santykius.

Ir nesvarbu, kokiame šeimyninių santykių lygmenyje šeima yra šiandien, ji visada gali augti ir tobulėti – viskas priklauso nuo sutuoktinių sąmoningumo, dvasingumo ir noro tobulėti.

Kuo aukštesnis žmonių dvasingumas, tuo gilesni ir tyresni santykiai tarp sutuoktinių, vaikų ir kitų giminaičių, tuo daugiau šeimoje meilės, laimės ir harmonijos 🙂 ..

(Iš paskaitų apie Vedas, parinko surašė ruvi.lt)

Vedos apie laimę

Laimė – vienas iš mūsų sielos poreikių, todėl kiekvienas žmogus siekia laimės. Tačiau dažnai pastebime keistą dalyką: laimę žmonės supranta labai skirtingai. Kodėl taip yra?

Vedos aiškina, kad materija yra veikiama trijų gunų (savybių): tai Satva-guna (dorybės guna), Radža-guna (aistros guna) ir Tama-guna (neišmanymo guna). Jų išraiška yra skirtinga, todėl skirtingų gunų veikiami žmonės skirtingai suvokia laimę.

Laimė yra natūrali tyros sielos būsena – tuomet yra savo aukščiausios dvasinės prigimties suvokimas, absoliutus Kūrinijos dėsnių žinojimas, pasitikėjimas Dievu ir gyvenimu. Tokia vidinė būsena – sielos ir kūno sveikatos rodiklis.

Kuo daugiau siela atitrūkusi nuo Dievo, tuo labiau žmogus jaučiasi nelaimingas, ir jo būsena veikia ir jo išorinį gyvenimą – jį lydi ligos ir nesėkmės, o laimės jis pradeda ieškoti išskirtinai išoriniuose dalykuose.

Pažvelkime, kaip žmogaus laimės suvokimą veikia įvairios gunos.

Laimė Tama-gunoje (neišmanymo gunoje). Žmogus nesupranta savo dvasinės prigimties, nesidomi savišvieta, todėl patiria laimę nuo apčiuopiamų ir jam suprantamų dalykų: maisto, miego, saugumo pojūčio.

Jis neturi aukštų, kilnių tikslų ar idealų, kurie motyvuotų jį, todėl gyvena gan paviršutinišką gyvenimą ir junta vidinę tuštumą. Nesuprasdamas, kam gyvena, jis pavydi kitiems ir nuolat juos kritikuoja.

Tokie žmonės nieko nekuria, todėl telieka griauti: save, savo sveikatą, santykius, aplinką. Juos dažnokai lydi depresija, nes negali atrasti savo vietos gyvenime, negali keisti realybės. Jie savanaudiški, tingūs, abejingi kitų išgyvenimams.

Veikiami šios gunos, žmonės bėga nuo realybės visais įmanomais būdais: ieško laimės svaigaluose, daug valgo, pradeda gyventi serialų herojų gyvenimais, arba.. daug miega.

Laimė Radža-gunoje (aistros gunoje). Šioje gunoje mūsų laikais gyvena dauguma žmonių. Tai – grynas vartotojas, jo laimės supratimas – tik materialiuose dalykuose. Jis kaupia daiktus, siekia aukšto statuso, šlovės ir valdžios, mėgaujasi brangiais daiktais, rūpinasi išoriniu blizgesiu.

Jie laimingi, kai gali tenkinti savo troškimus (mitybos ir kūniškus), stimuliuoti jutimus (muzika, spalva, kvapais), pramogauti ir linksmintis. Reguliariai vartoja stimuliatorius: kavą, arbatą, alkoholį ar tabaką.

Jiems nesvarbu, kokie jie iš tiesų, svarbiausia jiems – įvaizdis. Nuolat priversti kažką vaidinti, elgtis nenatūraliai, apgaudinėti. todėl dažnai patiria stresą, yra įsitempę, o įtampą linkę išlieti ant artimųjų.

Pavydūs ir egoistiški. Domisi dvasingumo temomis, tačiau epizodiškai, su nuolatinėmis abejonėmis. Bendravimas pagrįstas jų pačių poreikiais ir norais, o ne abipusiu susidomėjimu ir pagarba.

Valdomo aistrų ir nesibaigiančių troškimų žmogaus laimė – visada ateityje, visada išorėje, nes jo norams nėra pabaigos.. Rytojus jam visada geresnis, nei ši diena, todėl dėl iliuzinio rytojaus nuolat aukoja savo dabartį.

Laimė Satva-gunoje (dorybės gunoje). Labai mažai žmonių gyvena šioje gunoje mūsų dienomis, todėl jie atrodo aplinkiniams keisti ir nesuprantami. Ši guna yra žmogaus dvasinės evoliucijos tikslas Žemėje, todėl ji pasiekiama, kai žmogus persisotina neišmanymu, aistromis ir susikuria sau aibę problemų gyvenime.

Tuomet žmogus pradeda ieškoti savo problemų priežasčių ir dvasinių žinių: apie aukštesnę sąmonę, bendražmogiškus tikslus, kūriniją, tikrąją laimę, Kūrėją.. Laimę Satva-gunoje reikia užsitarnauti – kai žmogus išsikelia sau aukštus dvasinius tikslus, jam reikia atsisakyti visko, kas jį griauna: žalingų įpročių, iliuzinių tikslų, netikrų vertybių.

Tai visapusiškos “detoksikacijos“ periodas, išsigryninimo metas, kai seni įpročiai ir šabloniniai įsitikinimai dar sunkiai paleidžia ir kartais net suteikia skausmą. Reikia kantrybės ir ištvermės, nes ir aplinkiniams tokie pasikeitimai nesuprantami.

Jį įveikus, ateina sąmonės aiškumas, pasitikėjimas gyvenimu, dvasinė stiprybė ir visiškai nauja gyvenimo kokybė. Kad nauja gyvensena ir mąstymas taptų natūraliu gyvenimo būdu – taip pat reikia laiko.

Žmogus Satva-gunoje įgauna visas dvasines dorybes, harmonizuoja visas gyvenimo situacijas, tampa bendrakūrėju ir palaiko kūrinijos dėsnius Žemėje. Laimė – jo vidinė būsena, kurią jis nuolat spinduliuoja į išorę.

Kiekvienas žmogaus vystymosi etapas yra svarbus, kiekviename iš jų žmogus mokosi naujų, aukštesnių savybių. Ir kiekvienas įveiks visus etapus, pasiekdamas aukščiausią dvasingo žmogaus pakopą, po kurios – naujos tobulėjimo aukštumos, kurių šiandien net įsivaizduoti negalime 🙂 ..

(Iš paskaitų apie Vedas, parinko ir surašė ruvi.lt)

Gerumo ratas

Kartą į vienuolyno vartus pasibeldė valstietis. Kai brolis raktininkas atidarė duris, valstietis padavė jam gražią vynuogių kekę.

– Mielas broli raktininke, čia mano vynuogyno derlius. Tai mano dovana.

– Dėkoju. Nunešiu ją vienuolyno vyriausiajam. Jis labai apsidžiaugs.

– Ne, aš atnešiau vynuoges būtent tau!

– Man? Aš nevertas tokių nuostabių vynuogių.

– Bet tu atverdavai man duris kaskart, kai beldžiausi. Kai sausra pražudė mano derlių, tu kasdien duodavai man duonos. Aš noriu, kad ši kekė dovanotų tau gamtos meilės lašelį, saulės ir lietaus grožį.

Brolis raktininkas padėkojo, pasidėjo vynuogių kekę priešais save ir visą rytą grožėjosi – tokia ji buvo puiki..

Ir todėl jis nusprendė įteikti ją vienuolyno vyriausiajam, kurio išmintingi žodžiai suteikdavo jam žvalumo ir stiprybės.

Vienuolyno vyriausiąjį vienuolį labai nudžiugino vynuogės, bet jis prisiminė, kad vienuolyne yra sergantis vienuolis, ir pagalvojo: “Atiduosiu jam šią kekę. Galbūt, tai pralinksmins jį.“

Tačiau neilgai užsibuvo vynuogės ir pas ligonį. Jis pagalvojo: “Brolis virėjas rūpinasi manimi, stengiasi skaniai pamaitinti. Esu tikras, kad vynuogės jį nudžiugins.“

Ir kai virėjas atnešė pietus, ligonis atidavė jam vynuoges su tokiais žodžiais: “Tai – mano padėka tau už rūpestį..“

Brolis virėjas buvo pakerėtas vynuogių kekės grožiu. Kiek pasvarstęs, pakvietė savo pagalbininką ir padovanojo jam vynuoges už gerą darbą.

Pagalbininkas, savo ruožtu, padovanojo vynuoges jaunam naujokui vienuoliui, kad šis pajustų palaikymą ir vienybę.

Naujokas pasigrožėjo keke ir prisiminė brolį raktininką, kuris atvėrė jam duris, kai pirmą kartą atėjo į vienuolyną. Prieš pat pusiaunaktį naujokas nunešė vynuoges raktininkui ir pasakė:

– Valgyk į sveikatą. Juk didžiąją laiko dalį tu praleidi čia vienas. Su vynuogėmis bus linksmiau!

Tuomet brolis raktininkas suprato, kad ši nuostabi vynuogių kekė iš tiesų buvo skirta jam..

Jis suvalgė skanias sultingas uogas ir laimingas užmigo.

Taip gerumo ratas užsivėrė 🙂 ..

(Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt)

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !