Vedos apie šeimą

Kokia žmogaus dvasinė būsena – toks ir bendravimas šeimoje. Tai dėsnis. Valdomi žemų savybių (gunų) žmonės kuria primityviais poreikiais grįstus santykius. O dorovingi, dvasingi žmonės kuria aplink save harmoniją, nes jų būsena atsispindi išorėje.

Ir tai nepriklauso nuo žmogaus išsilavinimo ar užimamos padėties visuomenėje – tai priklauso nuo vidinės dvasinės žmogaus būsenos (dvasingumo arba bedvasiškumo).

Vedos išskiria penkis šeimos tipus.

Primityvių poreikių šeima. Kuriama, kai vyras ir moteris nori teisėtai tenkinti savo aistras ir jomis mėgautis. Tokie žmonės visiškai neturi pareigos jausmo. Jų šeimoje meilė – tai aistra, intymūs santykiai.

Kol tai yra – šeima gali gyvuoti. O jei potraukis ir aistra praeina, tuomet sakoma, kad “meilė praėjo“, ir tai dažniausiai tampa skyrybų priežastimi.

Egoistų šeima. Šios šeimos nariai gyvena išskirtinai savo ir savo šeimos interesais, todėl joje dėsningai vystosi godumas, pyktis, nepasitenkinimas.

Sutuoktiniai nuolat kaupia daiktus ir nori turėti jų dar daugiau, nori turėti vis geresnes gyvenimo sąlygas, nori daug gero maisto. Dėl to jie daug dirba. Bet džiaugsmo ir tyros laimės tokioje šeimoje nėra.

Kodėl? Jei žmonės “augina“ tik materialius turtus ir nesidalina gausa, jei godumo sumetimais nekviečia žmonių į namus, tuomet namų atmosfera “užsistovi“, pradeda slėgti.

Tikras džiaugsmas ir tikroji gausa ateina, kai žmonės auga dvasiškai, kai vyksta apykaita – kuomet žmonės yra geranoriški, dosnūs ir nuoširdžiai padeda tiems, kam reikia pagalbos.

Kantrybės šeima. Tokioje šeimoje bet kokie sunkumai nebaisūs, nes sutuoktiniai yra kantrūs, pakantūs, atlaidūs. Jie kartu įveikia visus gyvenimo sunkumus, moka atleisti vienas kitam.

Jie žino, kad normalu, kai viskas gerai, bet taip pat normalu yra susitelkti užgriuvus problemoms. Jie sprendžia viską kartu, nevengia sunkumų ir neskuba skirtis dėl jų.

Sutuoktiniai auga dvasiškai, puoselėja geras savybes, padeda vienas kitam, palaiko, padrąsina. Tokią šeimą jau galima vadinti tikra šeima.

Pareigos šeima. Dar aukštesnė darnios šeimos pakopa. Sutuoktiniai puoselėja šeimos ir giminės tradicijas, perduoda jaunajai kartai sukauptas žinias ir įgūdžius.

Jie pirmiausiai rūpinasi dvasinėmis augančios kartos savybėmis, todėl šeimoje vyrauja meilė, pagarba, dorovė. Tokioje šeimoje žmogus mokomas kūrybiškai mąstyti ir vystyti savo talentus.

Vaikams sukuriamos sąlygos, kuriose jie gali suprasti savo pašaukimą ir tapti dorais, sąžiningais, savarankiškais žmonėmis. Tėvai, seneliai, giminė visapusiškai bendradarbiauja ugdydami jaunąją kartą.

Atviros širdies šeima. Tai pati aukščiausia šeimos vystymosi pakopa. Išskirtiniai bruožai – tyra, besąlygiška meilė, geranoriškumas, dėmesingumas, dorovė, pagarba, dosnumas, teisingumas.

Tokia šeima visada padeda kitoms šeimoms tobulėti, padeda žmonėms, atsidūrusiems bėdoje. Jos tikslas – perduoti žinias ir patirtį ne tik savo vaikams, bet ir kitiems žmonėms – kad savo pavyzdžiu ir konkrečia pagalba įkvėptų kitus augti dvasiškai ir tobulėti visos žmonijos labui.

Svarbu atminti, kad šeima netampama automatiškai, tą pačią akimirką, vos įteikus santuokos liudijimą. Šeima kuriama, kasdien puoselėjant ir branginant santykius.

Ir nesvarbu, kokiame šeimyninių santykių lygmenyje šeima yra šiandien, ji visada gali augti ir tobulėti – viskas priklauso nuo sutuoktinių sąmoningumo, dvasingumo ir noro tobulėti.

Kuo aukštesnis žmonių dvasingumas, tuo gilesni ir tyresni santykiai tarp sutuoktinių, vaikų ir kitų giminaičių, tuo daugiau šeimoje meilės, laimės ir harmonijos 🙂 ..

(Iš paskaitų apie Vedas, parinko surašė ruvi.lt)

Vedos apie laimę

Laimė – vienas iš mūsų sielos poreikių, todėl kiekvienas žmogus siekia laimės. Tačiau dažnai pastebime keistą dalyką: laimę žmonės supranta labai skirtingai. Kodėl taip yra?

Vedos aiškina, kad materija yra veikiama trijų gunų (savybių): tai Satva-guna (dorybės guna), Radža-guna (aistros guna) ir Tama-guna (neišmanymo guna). Jų išraiška yra skirtinga, todėl skirtingų gunų veikiami žmonės skirtingai suvokia laimę.

Laimė yra natūrali tyros sielos būsena – tuomet yra savo aukščiausios dvasinės prigimties suvokimas, absoliutus Kūrinijos dėsnių žinojimas, pasitikėjimas Dievu ir gyvenimu. Tokia vidinė būsena – sielos ir kūno sveikatos rodiklis.

Kuo daugiau siela atitrūkusi nuo Dievo, tuo labiau žmogus jaučiasi nelaimingas, ir jo būsena veikia ir jo išorinį gyvenimą – jį lydi ligos ir nesėkmės, o laimės jis pradeda ieškoti išskirtinai išoriniuose dalykuose.

Pažvelkime, kaip žmogaus laimės suvokimą veikia įvairios gunos.

Laimė Tama-gunoje (neišmanymo gunoje). Žmogus nesupranta savo dvasinės prigimties, nesidomi savišvieta, todėl patiria laimę nuo apčiuopiamų ir jam suprantamų dalykų: maisto, miego, saugumo pojūčio.

Jis neturi aukštų, kilnių tikslų ar idealų, kurie motyvuotų jį, todėl gyvena gan paviršutinišką gyvenimą ir junta vidinę tuštumą. Nesuprasdamas, kam gyvena, jis pavydi kitiems ir nuolat juos kritikuoja.

Tokie žmonės nieko nekuria, todėl telieka griauti: save, savo sveikatą, santykius, aplinką. Juos dažnokai lydi depresija, nes negali atrasti savo vietos gyvenime, negali keisti realybės. Jie savanaudiški, tingūs, abejingi kitų išgyvenimams.

Veikiami šios gunos, žmonės bėga nuo realybės visais įmanomais būdais: ieško laimės svaigaluose, daug valgo, pradeda gyventi serialų herojų gyvenimais, arba.. daug miega.

Laimė Radža-gunoje (aistros gunoje). Šioje gunoje mūsų laikais gyvena dauguma žmonių. Tai – grynas vartotojas, jo laimės supratimas – tik materialiuose dalykuose. Jis kaupia daiktus, siekia aukšto statuso, šlovės ir valdžios, mėgaujasi brangiais daiktais, rūpinasi išoriniu blizgesiu.

Jie laimingi, kai gali tenkinti savo troškimus (mitybos ir kūniškus), stimuliuoti jutimus (muzika, spalva, kvapais), pramogauti ir linksmintis. Reguliariai vartoja stimuliatorius: kavą, arbatą, alkoholį ar tabaką.

Jiems nesvarbu, kokie jie iš tiesų, svarbiausia jiems – įvaizdis. Nuolat priversti kažką vaidinti, elgtis nenatūraliai, apgaudinėti. todėl dažnai patiria stresą, yra įsitempę, o įtampą linkę išlieti ant artimųjų.

Pavydūs ir egoistiški. Domisi dvasingumo temomis, tačiau epizodiškai, su nuolatinėmis abejonėmis. Bendravimas pagrįstas jų pačių poreikiais ir norais, o ne abipusiu susidomėjimu ir pagarba.

Valdomo aistrų ir nesibaigiančių troškimų žmogaus laimė – visada ateityje, visada išorėje, nes jo norams nėra pabaigos.. Rytojus jam visada geresnis, nei ši diena, todėl dėl iliuzinio rytojaus nuolat aukoja savo dabartį.

Laimė Satva-gunoje (dorybės gunoje). Labai mažai žmonių gyvena šioje gunoje mūsų dienomis, todėl jie atrodo aplinkiniams keisti ir nesuprantami. Ši guna yra žmogaus dvasinės evoliucijos tikslas Žemėje, todėl ji pasiekiama, kai žmogus persisotina neišmanymu, aistromis ir susikuria sau aibę problemų gyvenime.

Tuomet žmogus pradeda ieškoti savo problemų priežasčių ir dvasinių žinių: apie aukštesnę sąmonę, bendražmogiškus tikslus, kūriniją, tikrąją laimę, Kūrėją.. Laimę Satva-gunoje reikia užsitarnauti – kai žmogus išsikelia sau aukštus dvasinius tikslus, jam reikia atsisakyti visko, kas jį griauna: žalingų įpročių, iliuzinių tikslų, netikrų vertybių.

Tai visapusiškos “detoksikacijos“ periodas, išsigryninimo metas, kai seni įpročiai ir šabloniniai įsitikinimai dar sunkiai paleidžia ir kartais net suteikia skausmą. Reikia kantrybės ir ištvermės, nes ir aplinkiniams tokie pasikeitimai nesuprantami.

Jį įveikus, ateina sąmonės aiškumas, pasitikėjimas gyvenimu, dvasinė stiprybė ir visiškai nauja gyvenimo kokybė. Kad nauja gyvensena ir mąstymas taptų natūraliu gyvenimo būdu – taip pat reikia laiko.

Žmogus Satva-gunoje įgauna visas dvasines dorybes, harmonizuoja visas gyvenimo situacijas, tampa bendrakūrėju ir palaiko kūrinijos dėsnius Žemėje. Laimė – jo vidinė būsena, kurią jis nuolat spinduliuoja į išorę.

Kiekvienas žmogaus vystymosi etapas yra svarbus, kiekviename iš jų žmogus mokosi naujų, aukštesnių savybių. Ir kiekvienas įveiks visus etapus, pasiekdamas aukščiausią dvasingo žmogaus pakopą, po kurios – naujos tobulėjimo aukštumos, kurių šiandien net įsivaizduoti negalime 🙂 ..

(Iš paskaitų apie Vedas, parinko ir surašė ruvi.lt)

Gerumo ratas

Kartą į vienuolyno vartus pasibeldė valstietis. Kai brolis raktininkas atidarė duris, valstietis padavė jam gražią vynuogių kekę.

– Mielas broli raktininke, čia mano vynuogyno derlius. Tai mano dovana.

– Dėkoju. Nunešiu ją vienuolyno vyriausiajam. Jis labai apsidžiaugs.

– Ne, aš atnešiau vynuoges būtent tau!

– Man? Aš nevertas tokių nuostabių vynuogių.

– Bet tu atverdavai man duris kaskart, kai beldžiausi. Kai sausra pražudė mano derlių, tu kasdien duodavai man duonos. Aš noriu, kad ši kekė dovanotų tau gamtos meilės lašelį, saulės ir lietaus grožį.

Brolis raktininkas padėkojo, pasidėjo vynuogių kekę priešais save ir visą rytą grožėjosi – tokia ji buvo puiki..

Ir todėl jis nusprendė įteikti ją vienuolyno vyriausiajam, kurio išmintingi žodžiai suteikdavo jam žvalumo ir stiprybės.

Vienuolyno vyriausiąjį vienuolį labai nudžiugino vynuogės, bet jis prisiminė, kad vienuolyne yra sergantis vienuolis, ir pagalvojo: “Atiduosiu jam šią kekę. Galbūt, tai pralinksmins jį.“

Tačiau neilgai užsibuvo vynuogės ir pas ligonį. Jis pagalvojo: “Brolis virėjas rūpinasi manimi, stengiasi skaniai pamaitinti. Esu tikras, kad vynuogės jį nudžiugins.“

Ir kai virėjas atnešė pietus, ligonis atidavė jam vynuoges su tokiais žodžiais: “Tai – mano padėka tau už rūpestį..“

Brolis virėjas buvo pakerėtas vynuogių kekės grožiu. Kiek pasvarstęs, pakvietė savo pagalbininką ir padovanojo jam vynuoges už gerą darbą.

Pagalbininkas, savo ruožtu, padovanojo vynuoges jaunam naujokui vienuoliui, kad šis pajustų palaikymą ir vienybę.

Naujokas pasigrožėjo keke ir prisiminė brolį raktininką, kuris atvėrė jam duris, kai pirmą kartą atėjo į vienuolyną. Prieš pat pusiaunaktį naujokas nunešė vynuoges raktininkui ir pasakė:

– Valgyk į sveikatą. Juk didžiąją laiko dalį tu praleidi čia vienas. Su vynuogėmis bus linksmiau!

Tuomet brolis raktininkas suprato, kad ši nuostabi vynuogių kekė iš tiesų buvo skirta jam..

Jis suvalgė skanias sultingas uogas ir laimingas užmigo.

Taip gerumo ratas užsivėrė 🙂 ..

(Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt)

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Praregėjimai (5)

* Kol gyvename pinigų-kredito sistemoje, daugumai iš mūsų neužtenka pinigų. Žmogus gali svajoti apie konkretų namą ar automobilį, bet neturėti pinigų jiems įsigyti.

Tuomet kokie tokiam žmogui privalumai iš demokratijos proceso ar pasirinkimo laisvės? Bet mes ir toliau tvirtiname, kad demokratija – pati geriausia valdymo forma pasaulyje.

Bet realybėje mes laisvi tik tiek, kiek leidžia mūsų perkamoji galia. O kadangi pinigai sukaupti nedidelės žmonių grupės rankose, tai net ir ši “laisvė“ – iliuzinė. (Ž.Fresko)

* Kadaise šeima galėjo pasistatyti rąstinį namą per kelis mėnesius. Dabartinėje sistemoje tam reikia apie… 30 metų – sumokėti paskolas, palūkanas, procentus bankams… kurie neturi nieko bendro su to namo statyba.

* Jei ateiviai pamatytų, ką mes transliuojame vaikams per televiziją, radiją, filmus, žurnalus, laikraščius, komiksus ir knygas, jie susidarytų įspūdį, kad mūsų didžiausios vertybės – žudymas, prievarta, apgaulė, melas ir besaikis vartojimas.

Mes nuolat diegiame tai vaikams, ir dauguma jų, deja, išmoks šias pamokas.. (K. Sagan)

* Dauguma žmonių šiuolaikiniame pasaulyje gyvena primetamais mąstymo ir elgesio stereotipais, ir tai verčia juos atsisakyti savo norų, kad atitiktų socialinius ir visuomeninius standartus.

Tokia būsena dažnai įtakoja asmenybės susidvejinimą, psichozes ir nervinius sutrikimus. Šizofrenija – tai atsisakiusio savęs žmogaus liga. Visi mes turime polinkį į šį susirgimą. (A. Menegeti)

* Šiandien pasaulyje nėra vieningos nuomonės apie moralę, bet yra nerašytas suokalbis vartoti vienodas prekes. Gaila, kad žmonės painioja aukščiausią gėrį su laikinu gėriu, tapatindami jį su malonumu. ( Dario Salas Sommer)

* Baimė – tai energija, kuri suspaudžia, uždaro, įtraukia, pabėga, slepia, kaupia, neša žalą. Meilė – tai energija, kuri praplečia, sklinda į aplinką, dovanoja atvirumą, dalinasi, gydo.

Baimė suteikia skausmą, Meilė atneša palengvėjimą. Baimė atakuoja, Meilė atgaivina.

Bet kokia žmogaus mintis, žodis ar veiksmas yra įtakoti vienu iš šių jausmų. Kito pasirinkimo nėra, nes nėra iš ko rinktis. Tačiau mes turime laisvę rinktis vieną iš šių dviejų. (N. D. Uolšas)

* Retkarčiais mes sutinkame švelnius žmones.. Švelnumas – dorybė, kurią retai galima sutikti visuomenėje, kur žavimasi grubumu ir jėga. Tokioje terpėje švelnumui nelieka vietos.

Švelnaus žmogaus eisena lengva, jis žiūri su meile, o prisiliečia su palaiminimu. Švelnus žmogus žino, kad tikras augimas reikalauja rūpesčio, o ne jėgos. Mūsų grubiame pasaulyje švelnumas gali būti ryškiu priminimu apie Dievą. (G. Nuven)

* Gėlė išsiskleidžia, ir tam nereikia jokios reklaminės kampanijos. Atskrenda bitės, nes gėlė išsiskleidė, pasiekė tam tikrą brandumą ir skleidžia aromatą.

Taip ir jūs – kai atsiveria tam tikro išmatavimo savybės, jūs pradedate skleisti signalus, kuriuos atpažįsta Visata. Ir tai nelieka nepastebėta, negali likti nepastebėta. Visata atsiliepia, nes yra gyva.

Viskas, kas tikra, turi savo atgarsį. (Sumiran)

* Tik tarnaujant artimui galima patirti tikrąją laimę. Padėkite vienišiems, sergantiems, nelaimingiems žmonėms. Tai sustiprins jus, ir jūs įgausite sielos ir sąžinės ramybę.

Aukšti idealai darosi vis labiau būtini visuomenei. Reikia, kad jauni žmonės, sekdami jais, su džiaugsmu tarnautų artimui. Būtina suprasti, kad jūs – dalis visuomenės, ir jūsų laimė priklauso nuo visos visuomenės gerovės. (Satja Sai Baba)

Parinko ir vertė ruvi.lt