Apie tėvų draudimus

Didžioji dauguma tėvų draudimų – nepagrįsti, emocingi ir dažniausiai skirti tam, kad vaikas būtų paklusnus, lengvai tėvų valdomas ir kontroliuojamas. Mes tiesiog tęsiame mums perduotą auklėjimo būdą, kurį jau reikia keisti: iš kontrolės – į kūrybinį bendradarbiavimą 🙂 .

Ko gi mes siekiame draudimu? Drausdami mes kažką nutraukiame, ribojame, stabdome. Jis labai reikalingas, bet – tik kritiniu atveju. Visais kitais atvejais tėvai turi tiesiog supažindinti vaiką (kuris dar neturi gyvenimo patirties..) su visomis gyvenime pasitaikančiomis situacijomis.

Draudimai tampa pavojingi, kai svaidomi neapgalvotai, bet kada ir kaip papuola, nes gali sustabdyti tai, ką reikia vystyti: vaiko iniciatyvą, kūrybingumą, talentus, galimybes.. Todėl pagalvokime – ar visada jie pagrįsti, ar tikrai reikalingi?

Pažvelkime į kai kuriuos dažniausiai ištariamus tėvų draudimus.

Negalima verkti, šaukti, triukšmauti. Balsas – pirmoji vaiko “priemonė“, padedanti išreikšti savo jausmus, emocijas, nuotaikas. Todėl vaikai ją visaip bando – šaukia, dainuoja, skanduoja, bamba, šnabžda, rėkia, cypia.. Žinoma, reikia vaikui ramiai paaiškinti, kada tai nedera, jei jis pradeda šaukti ne vietoje ir ne laiku.

Tačiau jei ši vaiko išraiška nuolat stabdoma – jam suaugus tai gali turėti pasekmių: žmogus tyli ten kur reikia kalbėti, negali pradėti pokalbio, bijo kalbėti didesnei auditorijai, nedrįsta šauktis pagalbos ir pan.

Negalima išsitepti ar kažką ištepti. Mažam vaikui tai sunkiai suvokiamas draudimas – jis tiesiog neturi patirties ir todėl nesupranta, kas yra tvarka ir švara.. O noras tyrinėti, viską bandyti, liesti, apčiuopti yra stipresnis, nei nesuprantamas draudimas, kurį jis priima kaip draudimą tyrinėti..

Todėl būkime kantrūs – vaikas tikrai išmoks ir švaros, ir tvarkos, bet tam reikia laiko. Jei vaikas dažais vis išteplioja sieną ar grindis – pakabinkite arba patieskite didelį popieriaus lapą, ant kurio jis galės piešti. O drabužėlius dabar lengvai skalbia skalbyklė.. Auginant mažus vaikus naivu tikėtis idealios tvarkos 🙂 ..

Tokie nuolatiniai draudimai suaugus gali išugdyti neurotiškas reakcijas ir būsenas, kurios pasireiškia kaip liguistas tvarkos siekis ar liguista baimė išsitepti.

Negalima nepasidalinti tuo, ką turi. Geranoriškas, motyvuotas dosnumas pradeda vystytis tuomet, kai vaikas pradeda daugiau bendrauti su kitais vaikais – apie 3-4 metus. Reikėtų palaukti, kol vaikas pats norės dalintis, skatinti asmeniniu pavyzdžiu.

Kitaip gali susijaukti vaiko suvokimas apie jo asmeninius daiktus ir kitų žmonių nuosavybę. Juk ir suaugę nesidalina viskuo ir su visais – jie tai daro pagal situaciją, galimybes ir tuomet, kai to tikrai reikia.

Negalima ginčytis, prieštarauti ar priešintis tėvų valiai. Tokie draudimai ugdo gebėjimą paklusti ir būti lengvai valdomu. Tai labai klastinga: iš pradžių valdys tėvai, o vėliau – kas?..

Negalima išbarstyti, išmėtyti, sugriauti. Ir tai normalu vystymosi eigoje, nes susiję su vaiko siekiu viską tyrinėti: jis gali ilgai statyti smėlio pilis, o paskui (kad pažiūrėtų, kaip tai atrodys) viską sugriauti.. Arba – turėti mėgiamą žaislą ir vieną dieną jį sulaužyti (o kas ten viduje, kaip jis padarytas?..)

Tėvų akimis tai griovimas ir laužymas, o vaikui tai – aktyvus tyrinėjimas. O išbertas ant grindų kruopų pakelis ne tik patenkina vaiko smalsumą, bet ir vysto smulkiąją motoriką.

Negalima bėgioti, šokinėti, nukristi. Bet koks judėjimas labai svarbus vaiko vystymuisi, augimui ir sveikatai. Jam tai gyvybiškai reikalinga, o kai tiek daug judėjimo – kritimai neišvengiami..

Vaikai dažniau išsigąsta tėvų reakcijos į kritimą, o pačiam vaikui kritimas – patirtis, kuri išmoko būti atsargesniu.

Draudimai, liečiantys pavojingus daiktus. Paprasčiau organizuoti gyvenamą vietą ir vaiko žaidimo zoną taip, kad juose nebūtų pavojingų daiktų ir prietaisų. Juk paprasta padėti vaistus, adatas vaikui nepasiekiamoje vietoje, rozetes užsandarinti plastmasiniais kištukais, nupirkti vaikui žirkles užapvalintais galais ir t.t..

Ir vaikui augant, pagal jo amžių ir supratimą kantriai aiškinti – kuo koks daiktas ar prietaisas yra pavojingi. O draudimai tik paskatins vaiko smalsumą ištyrinėti tai, kas draudžiama.

Tėveliams taip svarbu kartais mokėti į viską pažiūrėti vaiko akimis.. Geriausia, jei šeimoje yra visiems aiškios taisyklės, kurios reguliuoja kasdieninį šeimos gyvenimą. O vietoje begalinių draudimų – geranoriški paaiškinimai, draugiški pokalbiai, susitarimai ir meilė 🙂 ..

(Iš paskaitų ir knygų apie vaikų auklėjimą, parinko ir išvertė – ruvi.lt)

Vaikai viską mato..

Vaikus auklėjame ne žodžiais, bet asmeniniu pavyzdžiu – savo kasdieniniais poelgiais, kuriems kartais nesuteikiame didelės reikšmės, o ir dažniausiai galvojame, kad vaikai ne viską pastebi..

O jie – viską mato ir kartoja.. Būkime savo vaikams geru pavyzdžiu, kad užaugę jie galėtų mums pasakyti:

“Kai Jūs galvojote, kad aš nežiūriu, aš mačiau, kaip Jūs pakabinote mano pirmą piešinį ant šaldytuvo, ir aš tuoj pat panorau nupiešti dar vieną.

Kai Jūs galvojote, kad aš nežiūriu, aš mačiau, kaip Jūs pamaitinote benamę katę, ir aš sužinojau, kad turime būti geri gyvūnams.

Kai Jūs galvojote, kad aš nežiūriu, aš mačiau, kaip Jūs iškepėte man mėgstamiausią pyragą, ir aš supratau, kad nedideli dalykai gali tapti ypatingais mūsų gyvenime.

Kai Jūs galvojote, kad aš nežiūriu, aš išgirdau, kaip Jūs meldėtės, ir aš sužinojau, kad yra Dievas, su kuriuo galiu visada kalbėtis ir mokiausi pasitikėti Juo.

Kai Jūs galvojote, kad aš nežiūriu, aš mačiau, kaip Jūs gaminote maistą ir nunešėte jį sergančiam draugui, ir aš sužinojau, kad visi mes turime rūpintis vieni kitais.

Kai Jūs galvojote, kad aš nežiūriu, aš mačiau, kaip Jūs aukojate savo laiką ir pinigus, kad padėtumėte skurstantiems žmonėms, ir aš supratau, kad pasiturintys turi padėti tiems, kas patiria nepriteklių.

Kai Jūs galvojote, kad aš nežiūriu, aš mačiau, kaip Jūs rūpinatės mūsų namais ir visais jo gyventojais, ir aš sužinojau, kad mes turime branginti tai, ką turime gyvenime.

Kai Jūs galvojote, kad aš nežiūriu, aš mačiau, kaip Jūs atliekate tai, už ką jaučiatės atsakingi – net tuomet, kai prastai jaučiatės, ir aš supratau, kad užaugęs turiu būti atsakingas žmogus.

Kai Jūs galvojote, kad aš nežiūriu, aš mačiau, kaip Jūs verkėte, ir aš supratau, kad gyvenime kartais būna skaudžių dalykų ir išreikšti savo skausmą ašaromis yra normalu.

Kai Jūs galvojote, kad aš nežiūriu, aš mačiau, kaip nuoširdžiai Jūs rūpinatės manimi, ir todėl aš norėjau tapti geriausiu, kokiu tik aš galiu būti.

Kai Jūs galvojote, kad aš nežiūriu, aš dariau daugybę išvadų iš gyvenimo – kurias turėjau padaryti, kad užaugęs tapčiau geru žmogumi.

Kai Jūs galvojote, kad aš nežiūriu, aš žiūrėjau į Jus ir noriu pasakyti: “Ačiū už viską, ką aš mačiau, kai Jūs galvojote, kad aš nežiūriu!“

Viskas paprasta: geri vaikų bruožai ugdomi gerais suaugusiųjų darbais.. Būkime jiems geru pavyzdžiu 🙂 !

(Dėkoju Mildai už atsiųstą nežinomo autoriaus tekstą, vertimas – ruvi.lt)

Upeliukas

Per mišką linksmai tekėjo mažas upelis ir džiaugėsi: koks jis vikrus, skaidrus ir greitas! Koks jis ryžtingas ir veržlus!

Jis nenorėjo susilieti su jokiais kitais upeliais ar šaltinėliais, nes skaitė, kad yra stipriausias ir greičiausias, todėl jam pakaks jėgų ir ryžto vienam įveikti ir mišką, ir didelį lauką, ir kalvas.

Jam būtinai pavyks pasiekti upę! O vieną dieną jam pačiam pavyks tapti upe! Juk jis pats šauniausias!..

Galiausiai upeliukas pasiekė didžiulį atvirą lauką, susikaupė, įsibėgėjo, ir.. pritrūko jėgų pusiaukelėje.

Jis nusilpo, o vanduo vis gėrėsi ir gėrėsi į žemę.. kol iš upelio beliko plonytė srovelė..

Bet jis turėjo visiems įrodyti, kad yra pats geriausias!

Sukaupęs paskutines jėgas, visas drumzlinas ir pavargęs, upeliukas vargais-negalais pagaliau pasiekė upę.

Pailsėjęs ir atgavęs jėgas, upelis pasiguodė upei:

– Jei ne tas bjaurus milžiniškas laukas.. jei ne jis.. aš jau pats seniai būčiau tapęs didele upe!

Upė lengvai subangavo, apglėbė mažą upeliuką ir nusišypsojusi tarė:

– Mielas, mažas, naivus upeliuk! Tai ne laukas kaltas, kad tu netekai jėgų ir atbėgai pas mane toks išsekęs ir drumzlinas. Dideliems darbams turime vienytis.. Atmink: tam, kas atstumia kitus, niekada neužteks jėgų tapti upe 🙂 ..

(Autorius nežinomas, vertimas – ruvi.lt)

Visiems gražaus savaitgalio ir šiltos rudeninės saulės 🙂 !

Pamąstymai apie sėkmę

Kas gi yra sėkmė šiuolaikiniame pasaulyje? Ir kokie jie, sėkmingi žmonės? Kokią naudą, kokią gerovę jie sukuria? Ne siaura egoistine prasme, bet platesne – visuomenės, žmonijos, planetos?. Juk ne veltui jie vadinami sėkmingais..

Kai kalbame apie tokius žmones, prieš akis tuoj pat iškyla būrelis vietinių “garsenybių“, ir didesnis – pasaulinis “žvaigždynas“. Bet greičiau tai populiarūs,o ne kažkuo nusipelnę žmonės, apie kuriuos kasdien rašo spauda ir rodo televizija.

Jei kalbėsime apie profesijas – koks, pavyzdžiui, yra sėkmingas gydytojas? Tas, kuris puikiai atlieka sudėtingiausias operacijas ir gelbėja gyvybes, ar tas, kuris atidarė privačią kliniką aptarnauja turtingus klientus?

O sėkmingas rašytojas? Tas, kuris parašo prasmingą kūrinį ir skleidžia tiesą apie bendražmogiškas vertybes, ar tas, kuris gali atspausdinti savo knygas tūkstantiniais tiražais?

Ir koks turėtų būti sėkmingas mokytojas, sėkmingas filosofas, sėkmingas geologas ar ornitologas?.. Kai kurioms profesijoms sunkoka pritaikyti šiuolaikinės sėkmės kriterijus, tiesa?

Taip yra dėl vienos paprastos priežasties – dabartinės visuomenės sėkmės supratimo: ją žmonės šiandien sieja išskirtinai su pinigais (t.y., jų kiekiu), o bet kokios veiklos motyvas – pelno siekimas visais įmanomais būdais.

Kai pagrindinė siekiamybė – pinigai, tuomet bet kokios profesijos žmonių veikla orientuota į kuo didesnį pelną, o ne į visuotinę gerovę. Todėl tokie žmonės negelbėja, nepadeda, nekuria, neatlieka visiems naudingų darbų. Jie veikia tik sau arba siauram “savų“ ratui.

Toks “sėkmingumo“ modelis – iš esmės nesveikas, nes besistengdamas atitikti šiuos kriterijus, žmogus turi konkuruoti, varžytis, manipuliuoti, stengtis išsilaikyti, t.y., gyventi nuolatinėje įtampoje ir baimėje.

Jo gyvenimas – amžina kova, nes supa ne bendraminčiai ar bendražygiai, bet konkurentai, kurie bet kurią akimirką gali pakenkti arba be skrupulų sužlugdyti: “ nieko asmeniško tai tik biznis“.. Konkurencija skatina pačias žemiausias egoizmo apraiškas.

Gal todėl toks “sėkmingumo“ modelis vadinamas nesveiku ir griaunančiu, todėl tiek pasaulyje priešiškumo, karų ir begalinių krizių? Juk priešakyje – vadovų pozicijose – atsiduria patys aršiausi, nesiskaitantys su niekuo, paminantys bet kokius žmoniškumo principus..

Jie griauna viską, prie ko prisiliečia, jie manipuliuoja ir nesibodi jokių priemonių, kad tik išliktų ir patenkintų savo asmenines ambicijas. Tai griovėjai, nebranginantys nieko, išskyrus savo “sėkmingumą“ ir gėrybes, kurias jis suteikia.

Tačiau griaudami negalime nieko sukurti.. Griovimas ir kūryba – priešingos sąvokos. Griaudami nesukursime nei laimės, nei harmonijos, nei tuo labiau – visuotinės gerovės.

Šiandien jau pasiekėme ir negatyvumo, ir dorovinių prieštaravimų ribą – kai “normaliais“ įvardiname ir skaitome absoliučiai negatyvius reiškinius. Nes lygiuojamės į “sėkmingus“.. ir tampame jų liguistų ambicijų įkaitais.

Todėl – keiskime “sėkmingumo“ kriterijus. Kiekvienas veiksmas turi savo pradžią – pradėkime jau šiandien vadovautis žmoniškumo principais. Mūsų gražiajai planetai nereikalingi parazitai ir griovėjai.

Jai ir visai žmonijai reikalingi taikūs, mylintys, kūrybingi ir geranoriški žmonės, kurie saugos planetą, kurs harmoniją, darbuosis ir bendradarbiaus visų labui. Žmonės, kurie turės gražius bendrus tikslus.

Ir tegul sėkmingumas bus matuojamas gerais darbais. O sėkmingi bus tie žmonės, kurie kiekvieną dieną padaro šį pasaulį nors truputį geresniu 🙂 ..