Išperkamoji laisvė

Gūdžioje vergovinėje santvarkoje vergystė buvo akivaizdi: vergvaldys, sukaustytas grandinėmis vergas, ir alinantis darbas už duonos kąsnį. Vergas suprato savo padėtį, todėl svajojo apie laisvę, troško jos visa širdimi ir kovojo dėl jos.

Mūsų dienomis vergovė labai subtili: žmonės dažniausiai nesuvokia, kad vergauja, todėl apie laisvę nesvajoja. Bet – nors ir galvoja, kad yra laisvi, tačiau nuolat pabrėžia, kad laisvę jiems suteikia tik pinigai. Iš to seka, kad laisvę turime.. nusipirkti.

O kaip yra iš tiesų? Juk kiekvienas žmogus gimsta laisvas ir niekas negali jam suteikti laisvės, nes tai kiekvieno žmogaus prigimtinė duotybė. O štai apriboti ją galima.. tais pačiais pinigais, kurie, žmonių manymu, ją suteikia.

Ir, kaip teigia futurologas, išradėjas ir tyrinėtojas Žakas Fresko, mūsų laisvė šiandien taip įmantriai apribojama, kad.. jos beveik neturime.

Savo paskaitose ir knygose, paremtose asmeniniais tyrinėjimais, jis daug pasakoja apie tai. Pažvelkime, kokius paslėptus šiuolaikinio žmogaus pavergimo būdus jis įvardina.

Ekonominė prievolė nuolatiniam darbui. Šiuolaikinis žmogus priverstas dirbti be paliovos visą gyvenimą, nes per mėnesį uždirbtų pinigų dažniausiai pakanka vienam mėnesiui išgyventi: privalomiems mokesčiams, mokesčiui už būstą, maistui ir transportui.

Pensija taip pat didžiulė fikcija, nes visus savo pinigus pensininkas atiduoda už būstą, maistą, vaistus.

Dirbtinė paklausa pseudo-reikalingoms prekėms. Jei žmogus ir gauna didesnį atlyginimą arba sugeba susitaupyti, jam per reklamą, prekių išdėstymą tam tikrose parduotuvės vietose ar “žvaigždžių“ įvaizdį brukamas begalinis bėgimas paskui “naujoves“. T.y., sukuriami dirbtiniai poreikiai, kuriems jis turi uždirbti arba – skolintis..

Kreditinė sistema. Jos pagalba per paskolos palūkanų mechanizmą daugybė žmonių įtraukiami į nesibaigiančias skolas. Neretai tam, kad išmokėtų vieną paskolą, žmogus ima naują kreditą, taip sudarydamas ištisą skolų piramidę.

Na, o jei žmogus tiesiogiai neima paskolų – vis vien yra įsiskolinęs, nes turi padengti valstybės vardu imamas paskolas, kurių išmokėjimas padalinamas visiems valstybės piliečiams.

Infliacinis mechanizmas. Kainų kėlimas nekeliant atlyginimų užtikrina užslėptą žmonių lėšų pasisavinimą. Todėl mažėja perkamoji galia ir žmonės skursta vis labiau.

Neatitikimas tarp išmokamo ir realiai uždirbamo atlyginimo. Tai slepiama informacija apie realų darbo užmokestį, pridėtinę prekės vertės dalį ir apie dalį, kurią pasiima (pasisavina) darbdavys.

Ribotas atlyginimas. Išoriškai jis pateikiamas kaip kilnus dalykas – suma, mažesnę už kurią įstatymas draudžia mokėti. Tačiau realybėje – dauguma tiek ir gauna.. O už minimalų atlyginimą nei oraus gyvenimo, nei būsto įsigijimo, nei judėjimo laisvės ar pasirinkimo būti negali.

O šiuolaikinis darbo jėgos migravimas pasaulyje tėra priverstinės ekonominės gerovės paieškos, nes įvairiose šalyse šis minimumas yra skirtingas.

Mitas apie valstybės išlaikymą. Žmonės įtikinti, kad jie dirba valstybei, o iš tiesų jie dirba didelių įmonių ir korporacijų savininkams, kuriems suteikiamos neribotos galimybės. Todėl nėra jokių mainų: sumokėjęs mokesčius, žmogus už viską (mokslus, mediciną, įvairių institucijų paslaugas ir pan.) turi mokėti dar kartą.

Valstybės sąvoka naudojama tam, kad žmonėms nekiltų nereikalingų klausimų, pvz, apie mokesčių paskirstymą, detalias ataskaitas apie išlaidas, apie atliktus darbus, žmonių gerovės augimo realius rodiklius ir t.t.. Juk dažniausiai žmonės valstybę sieja su sąžiningumu, teisingumu, tiesa..

Čia dar galime pridėti daugybę privalomų mokesčių, kurie primetami žmonėms, neatsižvelgiant į jų finansines galimybes. Bet kokie mokesčiai turėtų būti įvedami pasitarus su žmonėmis, kuriems juos tenka mokėti. Jei deklaruojama laisvė, reiškia, žmonės turi turėti galimybę rinktis, pritarti, atsisakyti..

Štai tokia mūsų visų “laisvė“. Ir sunku nuginčyti Žako Fresko pateikiamas išvadas – jis gyvena šioje Žemėje beveik šimtmetį, turi didžiulę patirtį ir moralinę teisę bei pareigą pasidalinti savo įžvalgomis. Atidžiau pažvelgę į savo gyvenimą, visa tai neišvengiamai ir patys pamatysime.

O išeitis?.. Pamatyti gyvenimą tokį, koks jis yra, pradėti viską vadinti savo vardais. Atgauti žmogišką orumą: nei vienas žmogus nėra kažkieno nuosavybė ir niekas negali priverstinai reguliuoti jo gyvenimo. Suprasti savo tikruosius poreikius – tai išlaisvina nuo primetamų iliuzijų.

Pasijusti laisvais – nes tokiais ir gimėme. Būti gerais žmonėmis – tik geri žmonės daro gerus darbus, keisdami viską į gera 🙂 .. Ir – “nepirkti“ laisvės, netapatinti jos su pinigais, nes už pinigus galime nusipirkti tik vergo grandines – tegul nematomas, bet tvirtai sukaustančias..

Reklama

Anomija

Dažniausi šiuolaikinių žmonių skundai – chroniškas nuovargis, apatija, beprasmiškumo pojūtis. Kas juos įtakoja? Tai tiesiog nuotaikų kaita ar depresijos įtakotos būsenos? Ir kodėl tai plinta?

Bet koks masinis reiškinys visuomenėje turi gilias socialines-kultūrines priežastis. Toks “pavargusios visuomenės“ sindromas dar vadinamas anomija (gr. – įstatymų, normų nebuvimas). Pirmasis ją aprašė prancūzų sociologas Emilis Diurkheimas.

Jis nagrinėjo nusikaltimų ir savižudybių priežastis ir priėjo išvadą, kad moralės normų pakrikimas, bandražmogiškų vertybių nuopolis ir socialinių institucijų negebėjimas sukurti organišką solidarumą sudaro sąlygas tokiai socialinei patologijai.

Anomija – socialinis reiškinys, kai susilpnėja visuomeniniai ryšiai, vyksta dorovinis nuopolis, nyksta tradicijos. Tai sukelia socialinę ir psichinę dezorientaciją, nusivylimą, apatiją ir skatina nusikaltimus, alkoholizmą, narkomaniją, savižudybes.

Ypač ryškiai ji pasireiškia įvairių perversmų, krizių, nestabilumo, ryškios žmonių socialinės nelygybės fone. Anomija veikia visus visuomenės narius ir visas jos gyvenimo sritis: žmonės nesijaučia visuomenės dalimi, praranda vertybinius orientyrus, susvetimėja, susipriešina.

Tai visuomenės būsena, kurioje vyksta nuopolis. Tokioje būsenoje žmonės ilgisi “senų gerų laikų“ (kurie tokiame fone dažnokai idealizuojami) – kai buvo moralinės vertybės, vienijančios tradicijos, bendri tikslai ir aiški ateities perspektyva.

Anomija atspindi ir objektyvią socialinės struktūros prieštarą: iškeltų tikslų ir priemonių jiems pasiekti neatitikimą, t.y., kai nurodomi teisėti būdai tikslui pasiekti, bet ekonominiai ištekliai paskirstomi privilegijuotiems visuomenės sluoksniams.

Kai visuomenė susvetimėjusi ir suskaldyta, jos gyvenimas praranda struktūrą: ji suyra į sluoksnius, grupes, atskirus vienišius. Kiekvienas paliktas sau: žmogui nerūpi visuomenė, o visuomenei nerūpi žmogus.

Išlieka tik prievolė laikytis įstatymų, o ko siekiame, kur einame – niekam neaišku. Kiekviename sluoksnyje ar grupėje savos taisyklės ir savos vertybės, kurios nesusietos su kitų grupių ar sluoksnių taisyklėmis ir vertybėmis.

Galime tai palyginti su savo kalbos sukūrimu kažkokioje grupėje: su savais tarpusavyje jie susikalbės, bet pakalbėti su žmonėmis, nepriklausančiais grupei – ne. Žmonių visuomenėje niekas nejungia: nėra bendrų siekių, nėra vienijančios veiklos ar bendros perspektyvos.

Akivaizdu, kad tokioje būsenoje atsidūrė visa žmonija – išgyvename gilią anomiją. Esame susiskaldę, susipriešinę, abejingi, chroniškai pavargę ir pametę dorovinius orientyrus. Ir – kiekvienas sau..

Tačiau esame socialios būtybės, ir turime prigimtinį poreikį ne tik bendrauti, turėti socialinių ryšių, bet ir bendradarbiauti visų labui – kad prasmingai gyventume, kad kurtume visų mūsų bendrą ateitį.

Todėl labai norisi kuo greičiau bristi iš tos anomijos.. Nes vargina, nes daro mus apatiškais. Tuo labiau, kad, pasirodo, anomija – ne tik socialinių krizių rodiklis, bet ir socialinių pokyčių postūmis!

Kaip tai padaryti? Pirmiausia – suvokti, kad esame anomijos būsenoje.. ir ne orų ar nuotaikų kaita čia kalta, o mūsų gyvenimo struktūra.

Visiems labai svarbu suprasti – kokioje visuomenėje gyvename ir koks gyvenimo būdas veda į socialinę patologiją. Sveikoje visuomenėje visi jos nariai svarbūs, reikalingi ir vieningi.

Kad tai pasiektume, kiekvienas turime remtis bendražmogiškomis vertybėmis. Kiekvieną akimirką ir kiekvienoje situacijoje. Taip nuo mažų žingsnelių gimsta dideli gražūs darbai visų mūsų labui.

O kai žmonės remiasi pamatinėmis vertybėmis ir pradeda bendradarbiauti, tuomet, kaip ir besikuriančioje šeimoje, vietoje “aš“ atsiranda “mes“, vietoje “man“ – “mums“, o vietoje “mano“ – “mūsų“..

Gimsta Vienybė: mūsų šeima, mūsų gatvė, mūsų bendruomenė, mūsų visuomenė, mūsų Tėvynė, mūsų žmonija, mūsų Žemė, mūsų ateitis 🙂 ..

Angelas

Prieš ateidamas į Žemę, savo gimimo išvakarėse, mažas kūdikėlis paklausė Kūrėjo:

– Angelai man sakė, kad netrukus mane siųs į Žemę. Kaip aš ten gyvensiu, juk aš toks mažas, toks bejėgis?.

Kūrėjas atsakė:

– Tavęs lauks ir tavimi rūpinsis ypatingas Angelas.

Vaikas pagalvojo ir paklausė:

– Čia, Danguje man taip gera, aš toks laimingas: aš žaidžiu, dainuoju, kuriu, draugauju.. O kaip bus ten?

Kūrėjas atsakė:

– Tavo Angelas bus visada šalia: jis šypsosis tau, jis tau dainuos ir žais su tavimi. Tu jį pamilsi ir būsi laimingas.

– Bet kaip aš suprasiu žmonių kalbą, juk aš jos nemoku?. – nerimavo mažylis.

Kūrėjas nusišypsojo ir atsakė:

– Tavo Angelas kalbės tau gražiausius ir švelniausius žodžius ir kantriai mokys tave savo kalbos.

Mažylis susimąstė ir vėl paklausė:

– Aš girdėjau,, kad Žemėje yra blogis.. Ar būsiu aš ten saugus?

– Tavo Angelas saugos tave, ir jei reikės – apgins net rizikuodamas savo gyvybe. Nebijok..

– Bet man bus labai liūdna be tavęs..

Kūrėjas paglostė mažylio galvelę ir tarė:

– Aš taip pat visada būsiu šalia. O tavo Angelas nurodys, kaip atrasti mane. Tu prisiminsi..

Dangus nušvito, o iš Žemės jau pasigirdo balsai: laikas!.

Prieš išeidamas į Žemę vaikas dar suspėjo atsigręžti ir paklausti:

– Kūrėjau, sakyk, o kaip aš atpažinsiu savo Angelą? Koks jo vardas?

Kūrėjas palaimino vaiką į Kelionę ir padrąsindamas atsakė:

– Tu jį tikrai atpažinsi.. Ir nesvarbu, koks jo vardas. Tu jį vadinsi MAMA..

(Autorius nežinomas, vertimas – ruvi.lt)

Visiems gražaus artėjančio savaitgalio 🙂 !

Apie tėvų draudimus

Didžioji dauguma tėvų draudimų – nepagrįsti, emocingi ir dažniausiai skirti tam, kad vaikas būtų paklusnus, lengvai tėvų valdomas ir kontroliuojamas. Mes tiesiog tęsiame mums perduotą auklėjimo būdą, kurį jau reikia keisti: iš kontrolės – į kūrybinį bendradarbiavimą 🙂 .

Ko gi mes siekiame draudimu? Drausdami mes kažką nutraukiame, ribojame, stabdome. Jis labai reikalingas, bet – tik kritiniu atveju. Visais kitais atvejais tėvai turi tiesiog supažindinti vaiką (kuris dar neturi gyvenimo patirties..) su visomis gyvenime pasitaikančiomis situacijomis.

Draudimai tampa pavojingi, kai svaidomi neapgalvotai, bet kada ir kaip papuola, nes gali sustabdyti tai, ką reikia vystyti: vaiko iniciatyvą, kūrybingumą, talentus, galimybes.. Todėl pagalvokime – ar visada jie pagrįsti, ar tikrai reikalingi?

Pažvelkime į kai kuriuos dažniausiai ištariamus tėvų draudimus.

Negalima verkti, šaukti, triukšmauti. Balsas – pirmoji vaiko “priemonė“, padedanti išreikšti savo jausmus, emocijas, nuotaikas. Todėl vaikai ją visaip bando – šaukia, dainuoja, skanduoja, bamba, šnabžda, rėkia, cypia.. Žinoma, reikia vaikui ramiai paaiškinti, kada tai nedera, jei jis pradeda šaukti ne vietoje ir ne laiku.

Tačiau jei ši vaiko išraiška nuolat stabdoma – jam suaugus tai gali turėti pasekmių: žmogus tyli ten kur reikia kalbėti, negali pradėti pokalbio, bijo kalbėti didesnei auditorijai, nedrįsta šauktis pagalbos ir pan.

Negalima išsitepti ar kažką ištepti. Mažam vaikui tai sunkiai suvokiamas draudimas – jis tiesiog neturi patirties ir todėl nesupranta, kas yra tvarka ir švara.. O noras tyrinėti, viską bandyti, liesti, apčiuopti yra stipresnis, nei nesuprantamas draudimas, kurį jis priima kaip draudimą tyrinėti..

Todėl būkime kantrūs – vaikas tikrai išmoks ir švaros, ir tvarkos, bet tam reikia laiko. Jei vaikas dažais vis išteplioja sieną ar grindis – pakabinkite arba patieskite didelį popieriaus lapą, ant kurio jis galės piešti. O drabužėlius dabar lengvai skalbia skalbyklė.. Auginant mažus vaikus naivu tikėtis idealios tvarkos 🙂 ..

Tokie nuolatiniai draudimai suaugus gali išugdyti neurotiškas reakcijas ir būsenas, kurios pasireiškia kaip liguistas tvarkos siekis ar liguista baimė išsitepti.

Negalima nepasidalinti tuo, ką turi. Geranoriškas, motyvuotas dosnumas pradeda vystytis tuomet, kai vaikas pradeda daugiau bendrauti su kitais vaikais – apie 3-4 metus. Reikėtų palaukti, kol vaikas pats norės dalintis, skatinti asmeniniu pavyzdžiu.

Kitaip gali susijaukti vaiko suvokimas apie jo asmeninius daiktus ir kitų žmonių nuosavybę. Juk ir suaugę nesidalina viskuo ir su visais – jie tai daro pagal situaciją, galimybes ir tuomet, kai to tikrai reikia.

Negalima ginčytis, prieštarauti ar priešintis tėvų valiai. Tokie draudimai ugdo gebėjimą paklusti ir būti lengvai valdomu. Tai labai klastinga: iš pradžių valdys tėvai, o vėliau – kas?..

Negalima išbarstyti, išmėtyti, sugriauti. Ir tai normalu vystymosi eigoje, nes susiję su vaiko siekiu viską tyrinėti: jis gali ilgai statyti smėlio pilis, o paskui (kad pažiūrėtų, kaip tai atrodys) viską sugriauti.. Arba – turėti mėgiamą žaislą ir vieną dieną jį sulaužyti (o kas ten viduje, kaip jis padarytas?..)

Tėvų akimis tai griovimas ir laužymas, o vaikui tai – aktyvus tyrinėjimas. O išbertas ant grindų kruopų pakelis ne tik patenkina vaiko smalsumą, bet ir vysto smulkiąją motoriką.

Negalima bėgioti, šokinėti, nukristi. Bet koks judėjimas labai svarbus vaiko vystymuisi, augimui ir sveikatai. Jam tai gyvybiškai reikalinga, o kai tiek daug judėjimo – kritimai neišvengiami..

Vaikai dažniau išsigąsta tėvų reakcijos į kritimą, o pačiam vaikui kritimas – patirtis, kuri išmoko būti atsargesniu.

Draudimai, liečiantys pavojingus daiktus. Paprasčiau organizuoti gyvenamą vietą ir vaiko žaidimo zoną taip, kad juose nebūtų pavojingų daiktų ir prietaisų. Juk paprasta padėti vaistus, adatas vaikui nepasiekiamoje vietoje, rozetes užsandarinti plastmasiniais kištukais, nupirkti vaikui žirkles užapvalintais galais ir t.t..

Ir vaikui augant, pagal jo amžių ir supratimą kantriai aiškinti – kuo koks daiktas ar prietaisas yra pavojingi. O draudimai tik paskatins vaiko smalsumą ištyrinėti tai, kas draudžiama.

Tėveliams taip svarbu kartais mokėti į viską pažiūrėti vaiko akimis.. Geriausia, jei šeimoje yra visiems aiškios taisyklės, kurios reguliuoja kasdieninį šeimos gyvenimą. O vietoje begalinių draudimų – geranoriški paaiškinimai, draugiški pokalbiai, susitarimai ir meilė 🙂 ..

(Iš paskaitų ir knygų apie vaikų auklėjimą, parinko ir išvertė – ruvi.lt)

Vaikai viską mato..

Vaikus auklėjame ne žodžiais, bet asmeniniu pavyzdžiu – savo kasdieniniais poelgiais, kuriems kartais nesuteikiame didelės reikšmės, o ir dažniausiai galvojame, kad vaikai ne viską pastebi..

O jie – viską mato ir kartoja.. Būkime savo vaikams geru pavyzdžiu, kad užaugę jie galėtų mums pasakyti:

“Kai Jūs galvojote, kad aš nežiūriu, aš mačiau, kaip Jūs pakabinote mano pirmą piešinį ant šaldytuvo, ir aš tuoj pat panorau nupiešti dar vieną.

Kai Jūs galvojote, kad aš nežiūriu, aš mačiau, kaip Jūs pamaitinote benamę katę, ir aš sužinojau, kad turime būti geri gyvūnams.

Kai Jūs galvojote, kad aš nežiūriu, aš mačiau, kaip Jūs iškepėte man mėgstamiausią pyragą, ir aš supratau, kad nedideli dalykai gali tapti ypatingais mūsų gyvenime.

Kai Jūs galvojote, kad aš nežiūriu, aš išgirdau, kaip Jūs meldėtės, ir aš sužinojau, kad yra Dievas, su kuriuo galiu visada kalbėtis ir mokiausi pasitikėti Juo.

Kai Jūs galvojote, kad aš nežiūriu, aš mačiau, kaip Jūs gaminote maistą ir nunešėte jį sergančiam draugui, ir aš sužinojau, kad visi mes turime rūpintis vieni kitais.

Kai Jūs galvojote, kad aš nežiūriu, aš mačiau, kaip Jūs aukojate savo laiką ir pinigus, kad padėtumėte skurstantiems žmonėms, ir aš supratau, kad pasiturintys turi padėti tiems, kas patiria nepriteklių.

Kai Jūs galvojote, kad aš nežiūriu, aš mačiau, kaip Jūs rūpinatės mūsų namais ir visais jo gyventojais, ir aš sužinojau, kad mes turime branginti tai, ką turime gyvenime.

Kai Jūs galvojote, kad aš nežiūriu, aš mačiau, kaip Jūs atliekate tai, už ką jaučiatės atsakingi – net tuomet, kai prastai jaučiatės, ir aš supratau, kad užaugęs turiu būti atsakingas žmogus.

Kai Jūs galvojote, kad aš nežiūriu, aš mačiau, kaip Jūs verkėte, ir aš supratau, kad gyvenime kartais būna skaudžių dalykų ir išreikšti savo skausmą ašaromis yra normalu.

Kai Jūs galvojote, kad aš nežiūriu, aš mačiau, kaip nuoširdžiai Jūs rūpinatės manimi, ir todėl aš norėjau tapti geriausiu, kokiu tik aš galiu būti.

Kai Jūs galvojote, kad aš nežiūriu, aš dariau daugybę išvadų iš gyvenimo – kurias turėjau padaryti, kad užaugęs tapčiau geru žmogumi.

Kai Jūs galvojote, kad aš nežiūriu, aš žiūrėjau į Jus ir noriu pasakyti: “Ačiū už viską, ką aš mačiau, kai Jūs galvojote, kad aš nežiūriu!“

Viskas paprasta: geri vaikų bruožai ugdomi gerais suaugusiųjų darbais.. Būkime jiems geru pavyzdžiu 🙂 !

(Dėkoju Mildai už atsiųstą nežinomo autoriaus tekstą, vertimas – ruvi.lt)

Upeliukas

Per mišką linksmai tekėjo mažas upelis ir džiaugėsi: koks jis vikrus, skaidrus ir greitas! Koks jis ryžtingas ir veržlus!

Jis nenorėjo susilieti su jokiais kitais upeliais ar šaltinėliais, nes skaitė, kad yra stipriausias ir greičiausias, todėl jam pakaks jėgų ir ryžto vienam įveikti ir mišką, ir didelį lauką, ir kalvas.

Jam būtinai pavyks pasiekti upę! O vieną dieną jam pačiam pavyks tapti upe! Juk jis pats šauniausias!..

Galiausiai upeliukas pasiekė didžiulį atvirą lauką, susikaupė, įsibėgėjo, ir.. pritrūko jėgų pusiaukelėje.

Jis nusilpo, o vanduo vis gėrėsi ir gėrėsi į žemę.. kol iš upelio beliko plonytė srovelė..

Bet jis turėjo visiems įrodyti, kad yra pats geriausias!

Sukaupęs paskutines jėgas, visas drumzlinas ir pavargęs, upeliukas vargais-negalais pagaliau pasiekė upę.

Pailsėjęs ir atgavęs jėgas, upelis pasiguodė upei:

– Jei ne tas bjaurus milžiniškas laukas.. jei ne jis.. aš jau pats seniai būčiau tapęs didele upe!

Upė lengvai subangavo, apglėbė mažą upeliuką ir nusišypsojusi tarė:

– Mielas, mažas, naivus upeliuk! Tai ne laukas kaltas, kad tu netekai jėgų ir atbėgai pas mane toks išsekęs ir drumzlinas. Dideliems darbams turime vienytis.. Atmink: tam, kas atstumia kitus, niekada neužteks jėgų tapti upe 🙂 ..

(Autorius nežinomas, vertimas – ruvi.lt)

Visiems gražaus savaitgalio ir šiltos rudeninės saulės 🙂 !