Pamąstymai apie laisvę

* Tik ta visuomenė, kurioje liaudis turi aukščiausią valdžią, yra tikra laisvės buveinė. Ciceronas

* Tik kvailiai savivalę vadina laisve. Tacitas

* Sodininkas gali nuspręsti, kas geriau morkai, bet niekas negali nuspręsti už kitą žmogų, kas jam geriau. Ž. Sartras

* Laisvė yra galimybė žmogaus esmei, jo dvasiai-sielai, asmenybei gyvenime netrukdomai pasireikšti. Vydūnas

* Nėra žmogaus, kuris nemylėtų laisvės; bet sąžiningas jos reikalauja visiems, o nesąžiningas – tik sau. L. Berne

* Laisvas tas, kas gali nemeluoti. A. Kamiu

* Laisvas žmogus negalvoja apie laisvę. Jis gyvena ir mėgaujasi ja… Laisvė panaši į orą: žmogus nesusimąstydamas juo kvėpuoja. Mes prisimename orą tuomet, kai jo trūksta, kai jis pasidaro sunkus ar dvokiantis, kai žmogus pradeda dusti. Tuomet mes su siaubu prisimename, kad be oro negalima gyventi, kad mes pamiršome jį ir nebranginame, kad jis gyvybiškai reikalingas. Taip ir su laisve. Žmogus negali be jos gyventi; ji jam būtinai reikalinga lyg oras… I. Iljinskis

* Laisvė ir žmogaus orumas – neatsiejami. Ž. Ž. Ruso

* Pasirinkimas visada turi būti laisvas ir nepriklausomas nuo nieko, kitaip tai: pagunda, įtaka, prievarta – bet kas, tik ne pasirinkimas. Laisvės be pasirinkimo nėra. Ošo

* Tirono savybė – žeminti visus, kieno širdis ori ir laisva. Aristotelis

* Be laisvės darbas – kančia, o gyvenimas – lėta mirtis. P. Prudonas

* Laisvė išplaukia iš žmogaus esmės. Kitaip sakant, tikroji laisvė yra vidinė laisvė. Nuo jos priklauso, ar žmogus jausis išoriškai suvaržytas, ar ne. Nėra laisvės, kur vyrauja tamsiosios ir kūniškos (gyvuliškos) žmogaus galios: geismai, aistros ir su jomis susijusios mintys. Vydūnas

* Žmogaus esmė nevaržo ir nenori pavergti kito žmogaus esmės. Priešingai, žmogaus esmė žadina kito žmogaus esmę, ją stiprina ir ramina kito žmogaus tamsiąsias jėgas. Vydūnas

* Išsilaisvinimas nuo vergijos – neatsiejama tautų teisė. Justinianas

* Laisvė – vienintelis charakteringas civilizuotos visuomenės bruožas. L. Mečnikovas

* Laisvė ir palaidumas – priešingos sąvokos. Kvintilianas

* Kas yra laisvė? Švari sąžinė. Meriandras

* Bet kokia laisvė, paminanti kito žmogaus teises, vadinama despotizmu. Kampoamo

* Laisvas žmogus niekuomet neveidmainiauja, jis visada elgiasi sąžiningai. B. Spinoza

* Jei valia sprendimui nulemiama išoriniais objektais – tai ne laisvė, o būtinybė. D. Skotas

* Bet kokios privilegijos – kapas laisvei ir teisingumui. Zoimė

* Yra sena išmintis, kuri rodo kelią į laisvę: Visa, ko norite, kad žmonės jums darytų, jūs jiems darykite. Arba: Nedarykite kitiems to, ko nenorite, kad jums būtų daroma. Tai ir yra tikriausias būdas supratimui apie laisvę, nes taip gyvendami žmonės elgtųsi žmoniškai. Vydūnas

* Jei žmonės iki galo įsigilintų į savo veiksmus ir jų pasekmes sau ir kitiems, pagaliau išsirutuliotų tikrasis laisvės supratimas. Vydūnas

* Visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis. Visuotinė žmogaus teisių deklaracija

Reklama

Pamesta laimė

Gyveno sau laimė žmoguje ir vargo nematė. Ji mylėjo laisvę, erdvę, polėkį, grožį ir meilę.

Laimė viskame matė vidinį, potencialų grožį, šviesą, tyrumą ir norėjo, kad ir žmogus tai pamatytų, o jis vis atgręždavo ją į šiandieninį išorinį netobulumą, išsigimimą ir tuo “purvu“ nuolat aptaškydavo laimės akis.

Nuoskaudų ir pretenzijų virvėmis žmogus surišo laimės sparnus ir apstatė ją daugybe kliūčių iš apribojimų.

Ir štai laimė nustojo skraidyti – tai dėl surištų sparnų, tai dėl apribojimų kliūčių, kurios kaskart žeidė sparnus kai šie išsilaisvindavo, tai dėl purvo, kuris baigė užlipinti akis.

O skrydis laimei buvo gyvybiškai reikalingas, nes be skrydžio laisvės ji duste duso.

Ir nuo tokio gyvenimo laimė ėmė blėsti, darytis viskam abejinga.

Bėgo laikas, ir laimė taip pasikeitė, kad žmogus negalėjo jos atpažinti. Jam pasidarė liūdna be laimės, ir jis ėmė ją šaukti:

– Laime, kur tu?

– Aš čia, – atsiliepdavo ji.

– Ne, tu “ne laimė“.

– O kas gi aš tuomet?

– Nežinau, bet tu tikrai “ne laimė“, tikrai.

– Na, kaip gi taip, pažiūrėk atidžiau, štai aš – tavo laimė!

– Ne, ne, tu “ne laimė“.

Štai taip, nejučia, laimei prilipo nauja pravardė – “NELAIMĖ“.

Pradėjo žmogus svarstyti – iš kur atsirado ši “nelaimė“ ir kur pasidėjo “jo“ laimė?

Neradęs savyje “savo“ laimės, žmogus pradėjo jos ieškoti išoriniame pasaulyje.

Ir kur tik neieškojo jos žmogus, ir kuo tik nebandė jos prisivilioti: ir skaniu maistu, ir pinigais, ir papuošalais, ir automobiliu, ir prabangiu butu su baldais – tačiau nieko nepadėjo.

Taip ir klaidžioja iki šiol žmogus, ieškodamas laimės ir niekaip negalėdamas jos atrasti.

Ir kaipgi jis ją atras, jei išorėje laimės nėra, jei ji tebėra ten, kur ir buvo – pačiame žmoguje?

Ir taip norisi sušukti: “Pabusk, žmogau! Pakaks ieškoti laimės ten, kur jos nėra. Pažiūrėk, štai – juk ji tavyje. Taip, taip – tai ir yra tai, ką tu dabar vadini nelaime. Kaip? Neatpažįsti? Tai gal pabandyk nuvalyti nuo jos tą purvą, kuriuo ją pats ir aptaškei, išlaisvink jos sparnus ir pašalink apribojimus – kad ji galėtų skristi? Galbūt, tuomet ją atpažinsi?..“

Tikiuosi, tu išgirdai mane, žmogau, ir padėsi savo laimei atgauti laisvę ir tapti savimi! 🙂

Autorius – S. Šepel

Visiems linkiu gražaus žiemiško savaitgalio! 😀

Apie psichologinį spaudimą

Kaip manote, kokie žmonės dažniausiai naudoja psichologinį spaudimą? Atrodytų – taip elgiasi tik stiprūs ir įtakingi žmonės?.. Toli gražu. Taip, jie gali būti ir stiprūs, ir įtakingi, tačiau viduje – tai dvasiškai silpni ir nepasitikintys savimi žmonės.. Juk dvasiškai brandus ir pasitikintis savimi žmogus kalba ir veikia atvirai, o ne ieško slaptų būdų kažkam daryti įtaką.

Ko gi siekiama psichologiniu spaudimu? Priversti žmogų elgtis tam tikra linkme: pakeisti psichologines nuostatas, nuomonę, vertinimus, sprendimus ar elgesį. Ir tai gan paplitęs elgesys ne tik tarp viršininkų-pavaldinių, bet ir tarp šeimos narių, giminaičių ar draugų.

Ir ne visada paprasta tokį spaudimą atpažinti. O dėl to, kad toks elgesys paplitęs – neretai ir patys taip pasielgiame.. Todėl pažiūrėkime – kokius psichologinio spaudimo būdus išskiria psichologai. Ne tik tam, kad atpažintume, bet ir kad patys to nedarytume. Juk vieni būdai – atviri, agresyvūs, kiti – užslėpti, todėl sunkiau pastebimi..

Prievarta – atviras, tiesioginis spaudimas kitam žmogui. Ją naudoja žmonės, turintys tam tikras poveikio priemones: fizines ar psichologines savybes, pinigus, valdžią, informaciją. Skirtingai nei manipuliacijos atveju, žmogus, kuriam daro tokį spaudimą, viską žino apie jo atžvilgiu atliekamus veiksmus. Atsilaikyti prieš tokį spaudimą labai sudėtinga.

Žeminimas – dar vienas psichologinio spaudimo būdas, kuriuo agresorius siekia morališkai sugniuždyti savo auką. Šiuo atveju visais būdais žeminamas žmogaus orumas, menkinamos jo savybės ir elgesys. Stipriausiai tai paveikia nepasitikinčius savimi žmones.

Tiesioginiai grasinimai – toks spaudimas dažniausiai reiškia, kad su žmogumi dar norima susitarti, nes jei yra būdas ryžtingai išspręsti situaciją – žmonės veiks, o ne grasins.

Masyvi psichologinė ataka – dažniausiai daromas grupės žmonių (ir ilgą laiką) psichologinis spaudimas, kol pasiekiamas norimas rezultatas. Prieš ją atsilaikyti itin sudėtinga.

Spaudimas, sukeliant kaltės jausmą – tai gali būti pretenzijos (“tu man privalai“, “tu mane nuvylei“), priekaištai (“tu manęs nemyli“, “tu man nepadedi“), nuolatiniai neadekvatūs nusiskundimai, palyginimai su kažkuo “geresniu“ ir pan.

Ignoravimas – demonstratyvus atsisakymas bendrauti, kalbėtis. Atrodytų – “nekaltas“ būdas, bet psichologiškai veikia žmogų labai stipriai neigiamai.

Nukreipimas į šalį – kitaip tariant, jūs matote, kad jums daromas psichologinis spaudimas, tačiau kai apie tai pasakote spaudimą darančiam žmogui – jis nukreipia pokalbį kita tema arba užduoda klausimus ne į temą ir kitaip išsisukinėja, siekdamas išvesti iš kantrybės.

Įteigimas – psichologinis poveikis, po kurio žmogus pradeda be pasipriešinimo ir kritinio mąstymo priimti jam įteigiamą informaciją. Darantis tokį poveikį žmogus turi būti autoritetu savo aukai, kitaip tai nesuveiks. Čia galima priskirti ir hipnozės triukus, kai pvz., keičiama balso intonacija, norint kažką įteigti.

Įtikinėjimas – pats “racionaliausias“ psichologinio spaudimo būdas, nes apeliuoja į logiką ir sumanumą. Jam pasiduoda žmonės, mėgstantys intelektualias diskusijas. “Įtikinėtojai“ paprastai remiasi nuoseklumu ir įrodymais. Tačiau jei tik atrandamas menkiausias neatitikimas – visa įtikinėtojo tirada tuoj pat subyra.

Spaudimas užduodant retorinius klausimus – pakeltu tonu, kai pats klausimas jau yra tarsi “neginčijamas“ teiginys, pvz.: “ar kada nors galvoji, ką darai?“, “kaip galima būti tokiu idiotu?!“, “ko tu amžinai tyli?“ ir pan.

Taigi, psichologinio spaudimo būdų yra nemažai, todėl svarbus klausimas – kaip prieš juos atsilaikyti? Pirmiausia – suprasti, kad jums daromas toks spaudimas. Atpažinti tai nesunku, nes po tokio “bendravimo“ dažniausiai pajuntama visa gama negatyvių jausmų ir emocijų: sąmyšis, nuotaikų svyravimas, kaltės jausmas, abejonės ir t.t., – tai ir yra ta būsena, kurios siekė pašnekovas.

Todėl reikėtų nusiraminti. Žinoma, tuo momentu, kai daromas spaudimas, sunku išlikti ramiam, mąstyti ar valdyti pokalbį. Tam, kad kiek įmanoma išliktume ramūs, mes galime: šiek tiek atsitraukti nuo pašnekovo, jei sėdime – sukryžiuoti rankas ar kojas, mintimis “pastatyti“ sieną nuo pašnekovo arba įsivaizduoti jį su juokingais rūbais arba su vienais apatiniais (kad daromas spaudimas neatrodytų toks rūstus), perjungti kažkur trumpam dėmesį nuo sakomų žodžių.

Kai aprimome – reikėtų tiesiai pasakyti pašnekovui, kad supratome jo ketinimus. Toliau – ramiu tonu, geranoriškai pasiūlyti ieškoti bendrų sprendimų, sąlyčio taškų, būdų susitarti ir bendradarbiauti. Tokie veiksmai visada keičia situaciją į gera, svarbiausia – išlaikyti orumą ir pozityvumą.

Ir netaikykime jokiomis aplinkybėmis psichologinio spaudimo savo gyvenime! Bet koks spaudimas sukelia pasipriešinimą, norą gintis, nesibaigiančius ginčus, intrigas ir kovas.. Tai destruktyvus elgesys su garantuotomis neigiamomis pasekmėmis.

Būkime atviro, geranoriško ir nuoširdaus elgesio pavyzdžiu visiems :).

Gyvenimas – didžiausia dovana

Gyvenimas – neįkainojama vertybė.

Tikimybė, kad pakliūsime į šį pasaulį, praktiškai lygi nuliui.

Pabandykime įsivaizduoti didžiulę virtinę atsitiktinumų, kurios atvedė mus į šį pasaulį…

Mūsų tėvai galėjo nesusitikti, galėjo nepamilti vienas kito, su jais dešimtis kartų galėjo bet kas nutikti…

Padalinkime visa tai dar per kelias kartas. Pridėkime karus ir ligas…

Nei jūsų, nei manęs čia galėjo ir nebūti.

Buda apie tai sakė: “Iš visų galimų įsikūnijimų (augalo, gyvūno…) pats rečiausias – tapti žmogumi, todėl mes turime kuo pilniau išnaudoti šią galimybę.“

Jis palygino tai su vėžliu, gulinčiu jūros dugne ir apyranke, plūduriuojančia paviršiuje: kartą per kelis šimtus metų vėžlys išnyra į paviršių, ir labai retai jo galva pataiko įsmukti tiesiai į apyrankę.

Buda sakė: “Ne dažniau, kaip situacijoje su vėžliu ir apyranke, mes tampame žmonėmis.“

Todėl – branginkime savo gyvenimą!

Žvelkime į jį kaip į neįtikėtiną, stulbinančią, itin retą dovaną.

Būkime dėkingi už ją.

Mūsų gyvenimas nuolat, nesustodamas juda į priekį… Todėl negalime dabar, kol, tarkim, nuotaika bloga, trumpam sustabdyti gyvenimo tėkmę, o paskui, kai nuotaika pagerės – pragyventi sukauptą laiką.

Mūsų valioje nuspręsti – kam skirsime savo gyvenimo laiką, kuo užpildysime kiekvieną akimirką, ką dovanosime šiam pasauliui…

Mylėkime gyvenimą.

Kiekvieną akimirką išgyvenkime sąmoningai, dovanokime šiam pasauliui gražiausias mūsų dvasios savybes.

Gyvenimas – didžiausia dovana.

Mes gimėme Žmonėmis. Išlikime Žmonėmis!

(pagal D. Černyševo alegoriją)

Gražaus artėjančio savaitgalio! 🙂