Mitai apie pinigus

Pinigai – energija, žmogaus vidinės dvasinės energijos ekvivalentas

Jei tai būtų tiesa, tektų pripažinti, kad narkotikų prekeiviai, aferistai, finansiniai nusikaltėliai – patys “dvasingiausi“ žmonės.. Pinigai tėra popieriniai ženklai, mainų priemonė, kuriems suteiktos nebūtos savybės.

Pinigai suteikia laisvę

Vienas keisčiausių mitų apie pinigus. Juk jei laisvė priklauso nuo pinigų kiekio, jei ją reikia nusipirkti – tai absoliuti vergystė.

Kiekvienas žmogus gimsta laisvas – tai prigimtinė visų mūsų savybė, kurios niekas negali apriboti ar suteikti ir kuri nenuperkama už jokius pinigus.

Kad būtų daug pinigų, jie turi neužsigulėti, nuolat judėti

Jei tai būtų tiesa, tuomet būtent neturtingi žmonės turėtų būti turtingiausi – juk pinigai pas juos niekada neužsiguli..

Be to, šalia skleidžiamas ir kardinaliai prieštaraujantis šiam mitas – kad pinigus reikia kaupti, tuomet “pinigas pinigą traukia“.

Daug pinigų turi tik tie, kurie žino pinigų “paslaptį“

Tai pinigų “paslapčių“ pardavėjų skleidžiamas mitas, kurias už tam tikrą atlygį (pinigų sumą) jie siūlo “atverti“. Paprastai išleidžiama ne tik suma už knygą (paskaitą), bet ir už įvairius pinigus “pritraukiančius“ priedus.

Rezultatas – sugaištas laikas, papildomos išlaidos, nusivylimas, pilnos lentynos įvairiausių egzotiškų figūrėlių ir menkaverčių “paslapčių“ knygų.

Daug pinigų turėsite tik tada, kai daug ir sunkiai dirbsite

Daugiausiai ir sunkiai dirba būtent tie, kuriems trūksta pinigų pragyvenimui. Tai ne darbo valandų klausimas, bet ekonominės sistemos sudarytos darbo ir atlygio už jį sąlygos. Mūsų dienų paradoksas – sąžiningai dirbantis ir negalintis už atlyginimą išgyventi žmogus.

Pinigai “nekvepia“, jei užmoka, reiškia – tai darbas

Iš tiesų reikėjo gerokai “padirbėti“, kad taip iškreipti žmonių suvokimą.. Yra daugybė sričių (prekyba ginklais, prekyba svaigalais (narkotikais), spekuliacijos valiuta, sutenerystė ir pan.), kurių darbu jokiais būdais negalima pavadinti, nes tai prieštarauja žmoniškumui ir moralės principams.

Išsilavinimas garantuoja finansinę sėkmę

Išsilavinimas, saviugda, tobulėjimas labai naudingi gyvenime, tačiau negarantuoja aukšto uždarbio – pakanka pasižiūrėti į gydytojų, mokytojų ar kitų specialistų atlyginimus. Užsukę į darbo biržą, taip pat pamatysite įvairiausių specialybių atstovus, ieškančius darbo.

O ir tarp turtuolių nemažai žmonių, neturinčių aukštojo išsilavinimo.. Tai vėl gi priklauso ne tik nuo asmeninių žmogaus gabumų ir išsilavinimo, bet ir nuo ekonominės sistemos sudarytų sąlygų.

Jei dirbsite mėgiamą darbą – visada daug uždirbsite

Būtų idealu, jei taip būtų, bet.. toli gražu. Dažniausiai žmogus turi daryti tai, iš ko realiai gali uždirbti pinigus, o tai, kas jam asmeniškai patinka – yra jo gyvenime kaip hobis, mėgiama laisvalaikio veikla.

Būna gyvenime puikių sutapimų, kai pomėgis yra ir darbas, tačiau tai nėra absoliuti taisyklė visiems.

Jei norite “pritraukti“ pinigus – elkitės ir renkitės kaip turtuolis

Jokia išorinė vaidyba savaime pinigų nesuneš. Maža to – taip besielgiant galima visiškai nuskursti..

Kad sutaupytume ir turėtume daug pinigų, reikia viską pirkti išpardavimuose

Tai tiesiog reklaminis triukas.. Kad tuščiai neišlaidautumėte, pirmiausiai turite aiškiai suprasti savo tikruosius poreikius.

Sugrįžti į Gamtą..

Nuo mažens mums yra aiškinama, kad gamta – žiauri kovos arena, kur visi kaunasi už savo išlikimą. Kovoja visa, kas gyva, visais būdais stengdamiesi atimti iš savo kaimynų teritoriją, maistą, orą, šviesą, vandenį – kad galėtų visus nugalėję ir užgožę bujoti.. kol užteks jėgų kovoms ir kol bus kitų nugalėti.

Na, o kadangi esame gamtos dalis, mums diegiama mintis, kad ir žmonių gyvenimas visuomenėje yra amžina kova už būvį. O ir savo aistras ir blogybes žmonės taip pat “nurašo“ gamtai, lygindamiesi su gyvūnais: kur jau tokią laukinę prigimtį besuvaldysi.. belieka paklusti.

Bet ar iš tiesų gamtoje viskas taip žiauru ir primityvu? Ir kodėl mes susidarėme būtent tokią nuomonę? Gal todėl, kad tiesiog patikime tuo, ką teigia įvairių teorijų kūrėjai, kurių išvados galėjo būti tarpinės pakopos į platesnį suvokimą, arba net sąmoningas (arba nesąmoningas) klaidinimas?

Pasirodo, kad gamtoje niekas nekovoja, o atvirkščiai – visi sąveikauja pagal principą “vienas visiems ir visi vienam“. Tik mūsų ribotas ir šabloninis suvokimas trukdo tai pamatyti: matome ir pritaikome tik tai, kas mums įdiegta.

Šiuolaikiniai tyrėjai išsiaiškino, kad gamta gyvena labai sudėtingą, bet itin suderintą gyvenimą. Juk jei gamtoje būtų amžina kova – seniai visi būtų susinaikinę! Gamta vadovaujasi visapusiško palaikymo dėsniu, kitaip palaikyti gyvybę būtų tiesiog neįmanoma.

Pavyzdžiui, augalai miške turi savotišką ryšio sistemą, kurios pagalba vyksta pasikeitimas informacija apie gresiantį pavojų, apie kenkėjus arba apie maistinių medžiagų trūkumą. Tokia informacija skleidžiama po žeme – mikorizės, arba grybų simbiozės su aukštesniųjų augalų šaknimis – pagalba.

Tai visapusiškai naudingas tarpusavio ryšys, kai gaunamos informacijos dėka paskirstomos maistinės medžiagos ir vanduo augalams pagal jų poreikius (keičiantis arba pasidalinant pertekliumi), t.y., palaikoma optimali pusiausvyra ir sudaromos sąlygos vystytis jauniems augalams.

Tokia sąveika-savitarpio pagalba ypač svarbi sausrų ar kitokių ekstremalių situacijų metu. Ir visa tai vyksta lyg išmintingai organizuotoje visuomenėje: kur kiekvienas jos narys supranta, kad jo gerovė priklauso nuo kitų gerovės, todėl bendradarbiauja ir yra vieningi.

Tokių suderintos veiklos pavyzdžių galime pamatyti ir kitose gyvybės sistemos grupėse, pvz., skruzdžių, bičių, paukščių, žvėrių.. Jos organizuotai gyvuoja, sugyvena, sudarydamos vieningą ir subalansuotą sistemą. Ir, ko gero, vienintelis žmogus tą sistemą jaukia ir griauna.

Pakanka pažiūrėti į nepaliestą žmonių veiklos gamtą, kur akį ir širdį džiugina grožis ir harmonija, ir – į žmonių gausiai apgyvendintas teritorijas.. Akivaizdu, kad žmonės gerokai atitrūko nuo gamtos: jie ne tik nepaiso jos dėsnių ir ją griauna, bet ir per visą savo istoriją nesugebėjo sukurti harmoningos ir vieningos visuomenės.

Todėl sugrįžti į gamtą reiškia ne tik būti daugiau gryname ore, bet ir įžvelgti bei taikyti savo gyvenime jos gyvavimo – vienybės ir bendradarbiavimo – principus. Ir, žinoma, nustoti teisinti savo silpnybes gamtos “netobulumu“, kurios kartais tiesiog nesuprantame.

Turime ne tik bendradarbiauti, vienytis, saugoti gamtą, bet ir atminti, kad žmogus iš esmės skiriasi nuo kitų gyvybės formų. Ne, jis ne gamtos karalius ar užkariautojas! Žmogus turi išskirtinę savybę, kaip ir pati gamta – gebėjimą kurti! Todėl.. turi pagaliau tapti harmonijos bendrakūrėju..

Ir tai ne tik ypatinga Gamtos ir Kūrėjo dovana žmogui, bet ir didelė atsakomybė: už save, už gamtą ir gyvybę joje, už žmonijos ateitį, ir už mūsų visų nuostabaus grožio vienintelius Namus – Žemę.. 🙂

Tikėjimas

Kartą gyveno du broliai. Vienas tikėjo Dievu, kitas – žmonėmis.

Nusprendė jie atrasti Tiesą ir išsiaiškinti – kieno tikėjimas yra tikras. Vienas tvirtino, kad Tiesa – iš Dievo, kitas – kad iš žmonių.

Pirmasis brolis pasirinko ilgą, sunkų kelią į kalną. Keliaudamas jis patyrė ir šaltį, ir badą.. Ir kartais jam atrodė, kad jau apima neviltis..

Bet jis galvojo tik apie savo tikslą – Tiesą ir kopė vis aukščiau ir toliau.

Antrasis brolis pasiliko tarp žmonių. Jis uoliai ieškojo Tiesos, laikydamasis jų patarimų. Tačiau kuo daugiau jų klausė, tuo absurdiškesni tie patarimai jam atrodė, nes labai jau dažnai jie prieštaraudavo vienas kitam..

Iš gausybės žmonių dalinamų patarimų jis taip ir nesuprato – kame Tiesa. Ir ne tik nesuprato, bet net Tiesos prošvaistės nepamatė ir.. galutinai susipainiojo.

Po daugybės metų paieškų, išvargęs ir nusivylęs, jis sugrįžo namo, kur sutiko iš savo kelionių sugrįžusį brolį ir papasakojo jam apie savo atradimus.

Pirmasis brolis išklausė ir taip pat papasakojo savo įspūdžius:

– Ir aš daug pamačiau ir patyriau savo kelionėje. Ir aš neatradau Tiesos.. Aš supratau, kad visos jos atskleisti neįmanoma – ji susidėlioja iš patirties fragmentų ir nuolat plečiasi. Bet aš atradau tai, ko būdamas tarp žmonių niekada nebūčiau atradęs: aš pajutau savo širdies siekį, kuris man visada buvo kelrodė žvaigždė, todėl mano kelias tyras ir šviesus, neaptemdytas nežabotų norų ir aistrų.

Moralė: tikėjimas tikėjimui nelygu.. Tikėjimas žemais dalykais tempia žmogų žemyn, o tikėjimas didingais dalykais – išaukština.

Visiems šviesaus ir ramaus savaitgalio! 🙂