Ajurveda apie motinystę

* Ajurvedos mokymas teigia, kad motina – tai ne tik moteris, kuri jus pagimdė, užaugino ir išauklėjo. Plačiąja prasme tai kūrybinis principas, kuris išreiškia vidinį dvasinį potencialą.

* Tai ir “tikrų namų“ pojūtis.. Šiame kontekste būti motina reiškia ne tik plauti grindis ir virti maistą, bet – ir tai svarbiausia – būti “namų centru“, t.y. – kurti savo namus, kupinus meilės. Tokie namai yra visa ko pagrindas: įkvėpimo, kūrybos, meilės, bendravimo, harmonijos, progreso..

* “Sugrįžti namo“ reiškia ne tik pareiti į savo žemiškus namus, tai ir sugrįžimas į savo tikrąjį “Aš“ – o moterys, motinos ir yra pagrindinės vedlės į tokį sugrįžimą.

* Tam, kad pilnai įgyvendintų motinystę, moteriai būtina vidinė dvasinė stiprybė, kuri padeda išlaikyti pusiausvyrą ir vientisumą, nepriklausomai nuo išorinių gyvenimo aplinkybių.

* Vidinė moters prigimtis – mylinti širdis, intuicija, išmintis – tai kūrėjos savybės, nes motinystė – kuriantis ir palaikantis gyvenimą principas, kurio aukščiausia išraiška yra besąlygiška meilė.

* Motinos besąlygiška meilė vaikui sukuria saugumo jausmą. Toks patirtas vidinio saugumo jausmas leidžia ir vaikui, ir jau suaugusiam žmogui gyventi be nepagrįstų baimių ir stresų.

* Saugumo ir pasitikėjimo pojūtis, kuriuos suteikia motina, atveria ir vidinį vaiko meilės rezervuarą – tuomet vaikas išmoksta mylėti save ir aplinkinius.

* Visus laimingus ir sėkmingus žmones vienija vienas faktorius – pozityvus jų motinų poveikis. Sociologiniai tyrimai parodė, kad motina padaro didžiausią įtaką (pozityvią ar negatyvią) žmogaus gyvenimui.

* Ir būtent motinos gali subtiliai paveikti visuomenę – per savo vaikų auklėjimą ir jų pasiekimus – išmokydamos savo vaikus išreikšti savo gyvenimišką kūrybinį potencialą. Tai iš pirmo žvilgsnio nematomas, bet labai galingas poveikis..

* Labai svarbu suprasti, kad vaiko būsena visiškai priklauso nuo abiejų tėvų būsenos ir jų tarpusavio santykių: jei mama ir tėtis laimingi ir ramūs – tokie patys bus ir jų vaikai.

* Šaltas, formalus ar grubus bendravimas – blogiausia, ką gali patirti vaikas iš artimiausių žmonių. Tuomet jis užsidaro, jaučiasi vienišas ir nesaugus, o šilumos ir supratimo pradeda ieškoti už šeimos ribų.

* Svarbiausias dalykas ir geriausias “vaistas“ vaikui yra motinos dėmesys – ir vaikai labai gerai suvokia jo svarbą. Todėl, jei vaikas to negauna – bando “išsireikalauti“ visais įmanomais būdais..

* Ajurveda pataria mamoms ir tėčiams kuo daugiau laiko praleisti su savo vaikais, ypač tai svarbu pirmaisiais gyvenimo metais. Bendraudami tėvai turi būti nuoširdūs, dėmesingi ir rūpestingi – taip sukuriamos palankiausios sąlygos geriausioms vaiko savybėms išsiskleisti, o vaikas jaučiasi mylimas ir saugus.

* Motinystė – ryškiausias moters prigimtinis bruožas, ir jis gali būti išreikštas ne tik per savo vaiko gimimą ir auklėjimą, bet ir bendraujant su kitais vaikais, su draugais, sutuoktiniu, mokiniais.. su visu pasauliu. Moterys su ryškiai išreikštu motinystės aspektu yra itin moteriškos ir patrauklios.

* Juk galima “išnešioti“ ir mintį ar idėją, “pagimdyti“ dainas, knygas, išradimus, meno kūrinius.. Galiausiai galima pilnai išreikšti (“pagimdyti“) savo vidinį “Aš“..

Mintys iš knygų ir paskaitų apie Ajurvedą

Reklama

Tėvai ir vaikai

* Vaikai turi daug nusivylimų dėl to, kad nežino – kaip teisingai gyventi. Kartais suaugusieji ramiai paaiškina, bet dažniau pyksta. O juk nemalonu, kai pyksta: suprasti sunku, paklausti negalima. Ir į galvą pradeda lįsti visokios prieštaringos mintys.

* Vaikai mėgsta klausytis suaugusiųjų pokalbių, nes labai nori viską sužinoti. Jie nori žinoti gyvenimo taisykles. Kai suaugęs žmogus turi nemalonumų ir žino jų priežastis – jam ne taip skaudu. O maži vaikai to nežino.

* Aš įsitikinau, kad gerumo gyvenime dešimtis kartų daugiau, nei pykčio, todėl galima ramiai palaukti, kol pyktis praeis. Ne tik žmogus, bet ir kiekviena gyva esybė linkusi taikiai sutarti, o tai reiškia, kad negalima kaltinti vaikų polinkiu į agresyvumą. Juk visada galima gyventi draugiškai – ir tai iš tikrųjų priklauso nuo mūsų pačių.

* Vaikui gerai, jei šeimoje yra močiutė ir senelis: jei šiandien mama pavargusi, galbūt, močiutė turės daugiau laiko ir atidžiau vaiko išklausys. Ir, apskritai, pagyvenę žmonės taip įdomiai pasakoja: močiutė prisimena mamą, kai ji buvo maža mergaitė, o tėtį – kai jis buvo jaunuolis!

* Vaikai nežino, kad yra brangūs daiktai, kurie perkami ilgam laikui. O tėvai pyksta, kai vaikas šokinėja ant sofos, subraižo stalą, spaudinėja jungiklį ar žaidžia su kamuoliu kambaryje. Ir reikia pripažinti – tėvai teisūs.

* Kai į mano kambarį ateina vaikai, aš visada statau lempą ir žadintuvą į saugią vietą. Nenoriu, kad vaikai patirtų nemalonumų, o aš – nuostolių. Ir visiems suaugusiems patarčiau taip elgtis: geriau laiku patraukti į šoną rašalinę, nei pykti, kad išliejo rašalą.

* Reikia pripažinti, kad vieni tėvai pernelyg daug leidžia, o kiti, priešingai – per daug draudžia, todėl vaikai nuolat girdi: “Nedrįsk; negalima; neliesk; nelįsk; ne taip; paskui“. Arba komanduoja: “Nueik; paimk; pažaisk; valgyk; miegok“.

* Žinoma, būna ir kitaip: ne tik taika ir ramybė, bet ir draugystė, ir pasakos, ir pasivaikščiojimai, ir dovanos, ir vaišės. Ir visa tai su džiaugsmu, iš širdies.

* Aš norėčiau surašyti visas įmanomas taisykles ir perspėjimus, kad vaikai būtų visiškai saugūs, bet ar galima viską numatyti?..

* Žmogus ne tik prisimena, bet ir pamiršta, ne tik klysta, bet ir taiso savo klaidas, ne tik netenka, bet ir atranda. Galima išmokti ir išmokyti vaikus atsiminti tai, kas yra gerai ir naudinga.

* Suaugusiems atrodo, kad vaikai negali pasirūpinti savo sveikata: jei jų neprižiūrėtų, jie visi iškristų pro langus, palįstų po mašinomis, susirgtų plaučių uždegimu ir visomis įmanomomis ligomis. Ne. Vaikai, kaip ir suaugę, nori būti sveiki ir stiprūs, tik nežino – kaip tai padaryti. Reikia jiems paaiškinti – ir jie saugosis. Tik nereikia pernelyg gąsdinti ir drausti, nes smalsumo vedini jie gali slaptai padaryti tai, kas griežtai draudžiama.

* Vaikai ir ilsisi kitaip, nei suaugusieji: suaugęs ilsisi valandą, pusvalandį; vaikas gi visas suplukęs ir sušilęs pasėdi tris minutes ir tuoj lekia toliau – jam tiek pakanka, jis jau pailsėjo.

* Negalima per daug reikalauti iš vaikų, nes tai atmuša bet kokį pasiryžimą. Reikia išmokti surasti bendrą kalbą. Mokėti atleisti, suprasti, susitaikyti. O kartais pakanka tiesiog išlaukti. Man atrodo, kad suaugusieji neturi pykti ant vaikų, nes pyktis nieko neištaiso, bet tik sugadina.

* Netiesa, kad vaikai lengvai supyksta (suaugusieji pyksta dažniau). Esu daugybę kartų girdėjęs vaikų bandymus sutarti: “Na, gerai, pasakyk , kaip tu nori?“,arba: “Mes žaisime taip, jei nepatinka – galite nežaisti“. Jei ir susipyksta, vaikai greitai ir lengvai taikosi.

* Vaikų bendravimas: vienas moka daryti tai, ko reikia kitam; vaikai kartu stato ir kuria; jie keičiasi, dovanoja, susitaria; kažkuris turi būtent tai, ko dabar reikia kitam.. Net neaišku – draugystė tai, savitarpio pagalba ar šefavimas? Jie gali net nelabai mėgti vienas kitą, bet labai gerai supranta, kad pavieniui sunku kažką nuveikti.

* Aš dažnai pagalvoju – ką reiškia “būti geru“? Man atrodo, kad geras yra toks žmogus, kuris moka pajusti ir suprasti – ką jaučia kitas žmogus. Toks žmogus geranoriškas visiems – mažiems ir dideliems, jis myli ir gerbia, jis nelinki ir nedaro blogo kitiems.

Mintys iš J. Korčako knygos “Gyvenimo taisyklės“

Pasaka apie piktavalį burtininką

Seniai seniai gyveno – o gal ir dar tebegyvena – toks vienas piktavalis burtininkas. Ir turėjo jis daugybę avių..

Burtininkas buvo ne tik piktas, bet ir itin godus. Jis ne tik nenorėjo rūpintis avimis, bet ir gailėjo pinigų piemeniui pasamdyti arba ganyklos aptvarui pastatyti.

Todėl avys labai dažnai pabėgdavo, nes daugelis iš jų pradėjo suprasti, kad burtininkui reikalingos tik jų vilna ir mėsa.. ir tai joms visai nepatiko.

Tačiau ilgai svarstęs, burtininkas pagaliau rado sprendimą: jis tiesiog užhipnotizavo avis, įteigdamas joms nebūtų dalykų.. Juk jis burtininkas!

Pirmiausiai jis įteigė avims, kad jos nemirtingos ir kad nėra jokios žalos dėl to, kad joms nudiria kailį: atvirkščiai – tai joms labai naudinga, reikalinga ir net malonu.

Dar burtininkas avims įteigė, kad jis yra ne tik gerasis burtininkas, bet ir geraširdis šeimininkas: jis labai teisingas, labai rūpinasi avimis, ir jei avys to teisingumo ir gerumo nejaučia – pačios kaltos, nes yra kvailos ir nedėkingos.

Jis taip pat įteigė avims, kad jei joms ir atsitiks kažkas blogo, tai tik ne dabar ir ne šiandien, todėl neverta dėl to nerimauti ir jaudintis..

Ir nors avys pasidarė paklusnesnės, bet vis dar kažko trūko – jos nepabėgdavo, susirasdavo žolės maistui, bet dauguma iš jų buvo liūdnos, nusiminusios, apatiškos.., o kai kurios apskritai atsisakė maisto.

Kiek pasvarstęs bei pasitaręs su kitais piktais burtininkais, burtininkas sugalvojo dar vieną piktadarystę: jis įteigė avims, kad kai kurios iš jų – liūtai, kitos – ereliai, o visos likusios – burtininkės!

Ir ką gi?.. Po tokių burtų pagaliau baigėsi šio piktavalio burtininko rūpesčiai dėl avių: jos susibūrė į paklusnią ir nuolankią bandą, niekur nebėgo ir nesiveržė, o tik dėkodamos laukė – kada gi burtininkui prireiks jų mėsos ir vilnos..

Moralė? Gili, kaip ir kiekvienos pasakos.. Tiesiog apsižvalgykite aplink ir pagalvokite – ar ši pasaka jums nieko neprimena?..

Visiems linkiu gražaus ir saulėto savaitgalio! 🙂

Mitai apie pinigus

Pinigai – energija, žmogaus vidinės dvasinės energijos ekvivalentas

Jei tai būtų tiesa, tektų pripažinti, kad narkotikų prekeiviai, aferistai, finansiniai nusikaltėliai – patys “dvasingiausi“ žmonės.. Pinigai tėra popieriniai ženklai, mainų priemonė, kuriems suteiktos nebūtos savybės.

Pinigai suteikia laisvę

Vienas keisčiausių mitų apie pinigus. Juk jei laisvė priklauso nuo pinigų kiekio, jei ją reikia nusipirkti – tai absoliuti vergystė.

Kiekvienas žmogus gimsta laisvas – tai prigimtinė visų mūsų savybė, kurios niekas negali apriboti ar suteikti ir kuri nenuperkama už jokius pinigus.

Kad būtų daug pinigų, jie turi neužsigulėti, nuolat judėti

Jei tai būtų tiesa, tuomet būtent neturtingi žmonės turėtų būti turtingiausi – juk pinigai pas juos niekada neužsiguli..

Be to, šalia skleidžiamas ir kardinaliai prieštaraujantis šiam mitas – kad pinigus reikia kaupti, tuomet “pinigas pinigą traukia“.

Daug pinigų turi tik tie, kurie žino pinigų “paslaptį“

Tai pinigų “paslapčių“ pardavėjų skleidžiamas mitas, kurias už tam tikrą atlygį (pinigų sumą) jie siūlo “atverti“. Paprastai išleidžiama ne tik suma už knygą (paskaitą), bet ir už įvairius pinigus “pritraukiančius“ priedus.

Rezultatas – sugaištas laikas, papildomos išlaidos, nusivylimas, pilnos lentynos įvairiausių egzotiškų figūrėlių ir menkaverčių “paslapčių“ knygų.

Daug pinigų turėsite tik tada, kai daug ir sunkiai dirbsite

Daugiausiai ir sunkiai dirba būtent tie, kuriems trūksta pinigų pragyvenimui. Tai ne darbo valandų klausimas, bet ekonominės sistemos sudarytos darbo ir atlygio už jį sąlygos. Mūsų dienų paradoksas – sąžiningai dirbantis ir negalintis už atlyginimą išgyventi žmogus.

Pinigai “nekvepia“, jei užmoka, reiškia – tai darbas

Iš tiesų reikėjo gerokai “padirbėti“, kad taip iškreipti žmonių suvokimą.. Yra daugybė sričių (prekyba ginklais, prekyba svaigalais (narkotikais), spekuliacijos valiuta, sutenerystė ir pan.), kurių darbu jokiais būdais negalima pavadinti, nes tai prieštarauja žmoniškumui ir moralės principams.

Išsilavinimas garantuoja finansinę sėkmę

Išsilavinimas, saviugda, tobulėjimas labai naudingi gyvenime, tačiau negarantuoja aukšto uždarbio – pakanka pasižiūrėti į gydytojų, mokytojų ar kitų specialistų atlyginimus. Užsukę į darbo biržą, taip pat pamatysite įvairiausių specialybių atstovus, ieškančius darbo.

O ir tarp turtuolių nemažai žmonių, neturinčių aukštojo išsilavinimo.. Tai vėl gi priklauso ne tik nuo asmeninių žmogaus gabumų ir išsilavinimo, bet ir nuo ekonominės sistemos sudarytų sąlygų.

Jei dirbsite mėgiamą darbą – visada daug uždirbsite

Būtų idealu, jei taip būtų, bet.. toli gražu. Dažniausiai žmogus turi daryti tai, iš ko realiai gali uždirbti pinigus, o tai, kas jam asmeniškai patinka – yra jo gyvenime kaip hobis, mėgiama laisvalaikio veikla.

Būna gyvenime puikių sutapimų, kai pomėgis yra ir darbas, tačiau tai nėra absoliuti taisyklė visiems.

Jei norite “pritraukti“ pinigus – elkitės ir renkitės kaip turtuolis

Jokia išorinė vaidyba savaime pinigų nesuneš. Maža to – taip besielgiant galima visiškai nuskursti..

Kad sutaupytume ir turėtume daug pinigų, reikia viską pirkti išpardavimuose

Tai tiesiog reklaminis triukas.. Kad tuščiai neišlaidautumėte, pirmiausiai turite aiškiai suprasti savo tikruosius poreikius.

Sugrįžti į Gamtą..

Nuo mažens mums yra aiškinama, kad gamta – žiauri kovos arena, kur visi kaunasi už savo išlikimą. Kovoja visa, kas gyva, visais būdais stengdamiesi atimti iš savo kaimynų teritoriją, maistą, orą, šviesą, vandenį – kad galėtų visus nugalėję ir užgožę bujoti.. kol užteks jėgų kovoms ir kol bus kitų nugalėti.

Na, o kadangi esame gamtos dalis, mums diegiama mintis, kad ir žmonių gyvenimas visuomenėje yra amžina kova už būvį. O ir savo aistras ir blogybes žmonės taip pat “nurašo“ gamtai, lygindamiesi su gyvūnais: kur jau tokią laukinę prigimtį besuvaldysi.. belieka paklusti.

Bet ar iš tiesų gamtoje viskas taip žiauru ir primityvu? Ir kodėl mes susidarėme būtent tokią nuomonę? Gal todėl, kad tiesiog patikime tuo, ką teigia įvairių teorijų kūrėjai, kurių išvados galėjo būti tarpinės pakopos į platesnį suvokimą, arba net sąmoningas (arba nesąmoningas) klaidinimas?

Pasirodo, kad gamtoje niekas nekovoja, o atvirkščiai – visi sąveikauja pagal principą “vienas visiems ir visi vienam“. Tik mūsų ribotas ir šabloninis suvokimas trukdo tai pamatyti: matome ir pritaikome tik tai, kas mums įdiegta.

Šiuolaikiniai tyrėjai išsiaiškino, kad gamta gyvena labai sudėtingą, bet itin suderintą gyvenimą. Juk jei gamtoje būtų amžina kova – seniai visi būtų susinaikinę! Gamta vadovaujasi visapusiško palaikymo dėsniu, kitaip palaikyti gyvybę būtų tiesiog neįmanoma.

Pavyzdžiui, augalai miške turi savotišką ryšio sistemą, kurios pagalba vyksta pasikeitimas informacija apie gresiantį pavojų, apie kenkėjus arba apie maistinių medžiagų trūkumą. Tokia informacija skleidžiama po žeme – mikorizės, arba grybų simbiozės su aukštesniųjų augalų šaknimis – pagalba.

Tai visapusiškai naudingas tarpusavio ryšys, kai gaunamos informacijos dėka paskirstomos maistinės medžiagos ir vanduo augalams pagal jų poreikius (keičiantis arba pasidalinant pertekliumi), t.y., palaikoma optimali pusiausvyra ir sudaromos sąlygos vystytis jauniems augalams.

Tokia sąveika-savitarpio pagalba ypač svarbi sausrų ar kitokių ekstremalių situacijų metu. Ir visa tai vyksta lyg išmintingai organizuotoje visuomenėje: kur kiekvienas jos narys supranta, kad jo gerovė priklauso nuo kitų gerovės, todėl bendradarbiauja ir yra vieningi.

Tokių suderintos veiklos pavyzdžių galime pamatyti ir kitose gyvybės sistemos grupėse, pvz., skruzdžių, bičių, paukščių, žvėrių.. Jos organizuotai gyvuoja, sugyvena, sudarydamos vieningą ir subalansuotą sistemą. Ir, ko gero, vienintelis žmogus tą sistemą jaukia ir griauna.

Pakanka pažiūrėti į nepaliestą žmonių veiklos gamtą, kur akį ir širdį džiugina grožis ir harmonija, ir – į žmonių gausiai apgyvendintas teritorijas.. Akivaizdu, kad žmonės gerokai atitrūko nuo gamtos: jie ne tik nepaiso jos dėsnių ir ją griauna, bet ir per visą savo istoriją nesugebėjo sukurti harmoningos ir vieningos visuomenės.

Todėl sugrįžti į gamtą reiškia ne tik būti daugiau gryname ore, bet ir įžvelgti bei taikyti savo gyvenime jos gyvavimo – vienybės ir bendradarbiavimo – principus. Ir, žinoma, nustoti teisinti savo silpnybes gamtos “netobulumu“, kurios kartais tiesiog nesuprantame.

Turime ne tik bendradarbiauti, vienytis, saugoti gamtą, bet ir atminti, kad žmogus iš esmės skiriasi nuo kitų gyvybės formų. Ne, jis ne gamtos karalius ar užkariautojas! Žmogus turi išskirtinę savybę, kaip ir pati gamta – gebėjimą kurti! Todėl.. turi pagaliau tapti harmonijos bendrakūrėju..

Ir tai ne tik ypatinga Gamtos ir Kūrėjo dovana žmogui, bet ir didelė atsakomybė: už save, už gamtą ir gyvybę joje, už žmonijos ateitį, ir už mūsų visų nuostabaus grožio vienintelius Namus – Žemę.. 🙂