Laimė

Jūs ieškote laimės? Dauguma žmonių taip pat jos ieško…

Ir ieškome mes jos įvairiose srityse.

Ieškome laimės piniguose, daiktuose, aistrose, jausminiuose malonumuose, profesinėje veikloje, visuomenės pripažinime, šeimoje, vaikuose, šventėse, nieko neveikime, vienatvėje… Šis sąrašas begalinis.

Kiekvienas iš mūsų ieškojo iš šio sąrašo kažko, kas suteiktų laimę.

Ir mums visiems atrodė, kad pasiekėme laimę, ir net būdavome laikinai laimingi, o paskui… persisotindavome, nusivildavome, o kartais ir negatyvius jausmus pradėdavome jausti.

Galbūt, ir dabar kažkas iš šio sąrašo teikia mums laikiną laimę..

O vis dėl to – kas gali mums suteikti nuolatinę laimę?

Laimę galime atrasti bet kurioje veikloje, kuri sukuria santarvę mūsų suskaldytame pasaulyje.

Laimė – mylėti ir būti mylimam.

Laimė – dovanoti savo gerumą ir būti sušildytam kitų gerumu.

Laimė – padėti kitiems ir pačiam prireikus gauti pagalbą iš kitų.

Laimė – būti laisvu nuo būtinybės konkuruoti, nuo baimės jausmo.

Laimė – būti laisvu nuo egoizmo apraiškų ir susiskaldymo.

LAIMĖ – tai suvokimas, kad visi mes esame viena esybė, ir kito patiriamas skausmas yra ir mūsų skausmas, o kito žmogaus laimė – mūsų laimė :)…

Laimė – gebėjimas išeiti už siaurų egoizmo interesų ir pašvęsti savo laiką tiems, kam reikia pagalbos.

Laimė – gebėjimas atrasti gyvenimo prasmę susivienijus su kitais ir tarnaujant bendram labui.

Mes gimėme atskirti, kad taptume vieningi.

Tame ir yra mūsų laimė – MŪSŲ VIENYBĖJE :).

Autorius – R. E. Nadžemi

Visiems gražaus artėjančio savaitgalio! 🙂

3 mintys apie „Laimė“

  1. Sveika, Vilte:))

    Leisčiau sau pastebėti, kad vargu ar mes gimstame atskirti. Galbūt fizinis kūnelis gimsta atsisikirtamas nuo mamas, bet ir tikro jau iki tol jis 9 mėmesisu augo labai tampriai susijęs su ja fiziškai ir emociškai. O žmogus, asmuo, gimsta tik tampriame bendravime su kitais žmonėmis. Visų pirma su savo tėvais.
    Jei tas gimimas praėjo sėkmingai, jis tikrai turės bendrumo jausmą su kitais žmonėmis ir greičiausiai bus laimingas. Jei ne – visą gyvenimą ieškos savo laimės paukštės:(
    Pabandysiu įkelti ilgoką citatą. mano nuomone ji apie žmogaus gimimą:

    Citata iš gydytojos – psichoterapeutės Eglės Beinorienės straipsnio „Mūsų vidiniai veidrodžiai“ paskutiniame žurnalo „Aš ir psichologija“ numeryje, gal būt gali paaiškinti kodėl dauguma žmonių atkakliau ir akliau „bėga per gyvenimą“ ir yra paveikesni reklamai nei kai kurie kiti. Tekste kalbama apie empatiją ir, remiantis britų psichiatru D. W. Winnicotu, nagrinėjamos priežastys dėl kurių skirtingi žmonės nevienodai gerai sugeba suvokti save bei priimti ir atspindėti aplinkinių emocines būsenas.

    „… Ypač svarbus, tiesiog gyvybiškai būtinas toks empatiškai atspindintis veidrodis kiekvieno žmogaus gyvenimo aušroje, kai kūdikis neturi kitos galimybės suvokti, apčiuopti savęs, kaip pagal atspindį mamos, tėčio akyse. Į kūdikį nukreiptas pasigėrėjimo kupinas tėvų žvilgsnis patvirtina mažo žmogaus didelę reikšmę, patvirtina jį patį. Tam, kad formuotųsi ego – sąmoningasis asmenybės branduolys, – būtina, kad vidinė psichinė realybė būtų pamatyta, kad empatiškas artimiausio žmogaus žvilgsnis ir sugražintų ją mums patiems. Kokį vaikas save mato tame veidrodyje, toks vaizdas giliai įsismelks į jo esybę ir lydės jį tolesniame, samoningame gyvenime. Jei šis veidrodis gerai atspindi, jei jaučiamės girdimi ir matomi, gimsta viltis, kad mes netik gebėsime susitaikyti su savo reakcijomis, jausmais, bet ir patys jausimės esą unikalūs, įgausime adekvačią ir stabilią savivertę, kuri vėliau pasireikš instiktyvia ir kūrybine veikla…

    … Ne visada veidrodžio atspindys būna toks aiškus, kartais tarsi vėjo šiaušiamas ežero paviršius jis iškreipia atvaizdą. Dažnai tai vyksta labai subtiliai ir visiškai netyčia: motina puikuojasi kūdikiu tarsi nauju aksesuaru arba pervargimo, depresijos kaustoma blausiai atspindi kūdikio jausmus ir nesugeba patenkinti poreikių; jeigu ji pernelyg aktyviai stengiasi padaryti iš vaikelio žmogų, užuot išgirdusi jį, kūdikis neturi galimybės susidaryti vaizdo apie patį save. Bėda ta, kad šitas pirminis poreikis būti matomam neišnyksta: negavęs atspindžio ir nesusiformavus vidinio veidrodžio struktūrai, žmogus godžiai ieškos to atspindžio visur. Jam reikės nuolat gauti patvirtinimą, pripažinimą, nes viduje jis tarsi bus praleidęs savo būties įprasminimo momentą…

    … Kas atsitinka žmogui, nepatyrusiam atspindėjimo vaikystėje, kai jis tampa suaugęs? Toks žmogus labai anksti išmoksta pajusti, ko iš jo reikalaujama, kokį jį priima kiti. Taip formuojasi jo išgyvenimo strategija: atsisakydamas savų poreikių ir tenkindamas kitų, jis tikisi būti priimtas ir taip pelno teisę egzistuoti. Nuolatinis alkis būti matomam, pripažintam ir priimtam dažnai tampa pasiekimų socialinėje erdvėje varomąja jėga. Išties, toks žmogus gali būti puikiai prisitaikęs, stebinti savo rezultatais profesinėje, socialinėje srityje. Taip jis intensyviai ieško patvirtinimo, nes jo vidinis veidrodis negeba atspindėti gilios esybės. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad auga labai empatiškas žmogus, jaučiantis, ko nori kitas, Tačiau kito poreikiai jį domina tiek, kiek juos patenkinęs jis gali jaustis vertinamas. Be to toks žmogus yra labai atitolęs nuo savo paties jausmų, nepažysta jų, stumia šalin, visą dėmesį nukreipdamas į tai kaip įtikti aplinkai, kas jam yra tolygu išgyventi. Giliai viduje slegia tuštuma, bejėgiškumas. Po sėkmės lydimo žmogaus išore slypi nepasitikėjimo, nerimo, savęs nuvertinimo smegduobė.“

    Gero savaitgalio:))

    Vladas

    Patinka

  2. Labas, Vladai 🙂 , labas, ESU – ačiū už palinkėjimą! 🙂

    Ačiū, Vladai, už ištrauką, labai į temą.

    Neseniai dar kartą skaičiau E. Fromą, ir ši ištrauka labai primena tai, kas ir man iš E. Fromo minčių apie vaiko ir tėvų ryšį, vaiko savęs suvokimą įsiminė. Iš tiesų, jau dabar žiūrėdama ir į savo vaikystę, suprantu, kad tėvai (supranta jie tai ar ne) padaro didžiulę, esminę įtaką vaiko dvasiniam, o ir visapusiškam vystymuisi. Liūdna, bet dažnai tai būna nepataisoma žala, ir kartais reikia didžiulių pastangų ir daug laiko, kad tai atitaisyti.

    Ir tikrai negalėčiau tvirtinti, kad šiandien žmonės vieningi. Mums natūralus ir įgimtas poreikis jausti ryšį su visais, deja, bet yra sąmoningai skaldomas. Taip atsiranda ne tik nesusietos, bet ir priešiškos viena kitai grupės visuomenėje.

    Bet.. prigimtis stipresnė, ir vis daugiau žmonių supranta vienybės svarbą. Juk tik vienybėje gali būti darbas visų labui, nuoširdus rūpestis, pagalba, bendri tikslai, besąlygiška meilė ir kūrybingumas.

    Ir tau, Vladai, gražaus savaitgalio! 🙂

    Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s