Mėnuo: kovo 2012

„Nuodai yra nuodai, net ir suvynioti į blizgantį popierėlį“ – E. Fromas

Idėja gerti spiritą – akivaizdūs kliedesiai, o ginčytis su kliedesiais beprasmiška. Stebina tai, kad žmonės ne tik patiki šiais kliedesiais, bet ir vadovaujasi jais gyvenime. Medicinos psichiatrijos vadovas (M., „Medicina“, 1983, 1t, 29 psl.) rašo: „Idėja skaitoma kliedesiu tuomet, kai ji neatitinka realybės, iškreiptai ją atspindi, ir, užvaldžiusi sąmonę, pasidaro (nežiūrint į akivaizdžius prieštaravimus su tikrove) nepasiekiama ištaisymui. Tokių idėjų visuma vadinama kliedesiu“.

Nepritariantiems alkoholio vartojimo idėjai yra visiškai akivaizdu, kad ši idėja atitinka kliedesių apibrėžimą. Be to, šia idėja yra užkrėsta dauguma žmonių, todėl galime tai vadinti masiniu kliedesiu. Pabrėžiama, kad tam, kad tikėtume šiuo alkoholiniu kliedesiu, nereikia būti silpnapročiu. Atvirkščiai – kliedesių kūrimui žmonės panaudoja visas savo kūrybines pajėgas.

Vartojančiam alkoholį tai neatrodo kliedesiais, nes jis įsitikinęs, kad alkoholis yra gėrimas, todėl nieko blogo tame nemato. Blaivaus ir aiškaus proto žmogus šiuos alkoholinius skysčius mato tokiais, kokie jie yra – kaip nuodingas ir pavojingas medžiagas. Todėl nuodingoms medžiagoms nėra taikomos sąvokos „saikingai“ ar „kultūringai“ nuodytis: nuodas yra nuodas.

Kai teisingai sudedami akcentai ir viskas vadinama savo vardais, tuomet daugeliui pasidaro akivaizdūs kliedesiai, kuriais tiki didžioji dauguma žmonių. Tačiau kaip nutinka, kad žmonės tuo patiki? Kodėl tikima, kad jei valstybė prekiauja alkoholiu, tai kiekvieno šventa pareiga pirkti šiuos nuodus ir jais nuodytis? Tai dėl socialinio poveikio: tai, ką daro dauguma, atrodo teisinga. Alkoholinis programavimas – tai savotiškas pasaulėžiūros modelis, tai lyg greitai plintanti infekcija.

Ar galima prieš tokį programavimą atsilaikyti? Žinoma, galima, tereikia melą pakeisti tiesa. Jei norime padėti alkoholį vartojančiam žmogui išbristi iš alkoholizmo liūno, turime padėti jam pakeisti informacijos reikšmę, kurią jis gavo anksčiau ir per kurios prizmę jis žiūri į dabartį. Yra žinoma, kad net tikinčiam melu žmogui būna sąmonės prašviesėjimai, ir jis pradeda abejoti tuo, kas akivaizdžiai neatitinka realybės, pvz., jausdamas pagirias, žmogus dažnai suabejoja alkoholio „teigiamomis“ savybėmis.

Jei žmogus sugeba ilgiau išlaikyti distanciją nuo dirgiklių – šiuo atveju alkoholio ir išgertuvių – tuomet jis labai greitai pradeda pakankamai kritiškai vertinti savo ydingą elgesį ir to elgesio priežastį – melą, kuriuo jis įtikėjo ir visai neseniai vadovavosi savo gyvenime bei gynė. Ir, atvirkščiai, jei žmogus yra savo melagingų įsitikinumų įtakoje – šventė, išgertuvės, savaitgalio šventimas – tuomet dominuojančio, nors ir klaidingo įsitikinimo likvidavimas yra neįmanomas.

Išvados iš to paprastos:

1) Alkoholį vartojantis žmogus – ne tik klystantis žmogus, bet ir giliai tikintis „geromis“ alkoholio savybėmis ir būtinybe vykdyti alkoholinį ritualą.

2) Praktiškai padėti jam galima tik tuomet, kai vartojantis alkoholį yra atskirtas nuo melagingų įsitikinimų šaltinio (išgertuvės, alkoholis), kitaip tai panašės į skalbinių gręžimą vandenyje.

3) Išorinė pagalba gali būti tame, kad pajungus sveikai mąstančią alkoholiko asmenybės dalį, sustiprinti tikrąją alkoholio vartojimo idėjos matymą – kaip svetimą jam, įskiepytą autoagresijos stereotipą.

4) Pakeisti melagingus akcentus ir reikšmes į tiesą apie alkoholį, kuri net būnant šalia kliedesio šaltinių, padėtų išlikti nešališku ir blaiviai mąstančiu.

Vaduokimės iš melo. Nežaiskime dvejopų žaidimų: jei matome, kad alkoholis ardo artimo žmogaus sveikatą ir gyvenimą, pirmiausia tapkime jam blaivybės pavyzdžiu – tik tuomet galėsime jį motyvuoti blaivybei. Alkoholio vartojimo idealogija yra kliedesių rūšis, kurią jau baigia išsklaidyti šiuolaikinis mokslas. Būkite progresyvūs žmonės, vadovaukitės tiesa savo gyvenime ir padėkite pamatyti tiesą savo artimiesiems.

(Pagal psichiatro E. Batrakovo straipsnius, vertė ruvi.lt)

Dažnai tenka išgirsti klausimus: „Ką daryti – vyras (sūnus, motina, tėvas, duktė) vartoja alkoholį, bet girtuokliu savęs nepripažįsta, o gydytis atsisako?“ Ką galima atsakyti susirūpinusiems giminaičiams?.. Iš tiesų – ką? Kaip būtų paprasta, jei alkoholizmas būtų viso labo tik liga, o alkoholikas – ligonis: davei tabletę, ir – o džiaugsme – žmogus gyvas, sveikas ir laimingas.

Tačiau alkoholikas ne ligonis, o alkoholizmas – ne liga. „Alkoholizmas – tai visų pirma psichologinė negalia“ (G. A. Šičko). Alkoholikas – tai psichologiškai kenčiantis žmogus, kurio kančia ne smegenų liga ar funkciniai kažkokių kūno struktūrų sutrikimai. Jo kančios priežastis – įsitikinimas, kad spiritą ir su juo pagamintus gėrimus galima gerti. Maža to, jis dar ir įsitikinęs, kad spiritiniai gėrimai turi teigiamų savybių ir alkoholio vartojimas yra neatsiejama žmonijos kultūros dalis.

O kas gi tuomet yra žmogus, kuris kenčia nuo kenčiančio alkoholiko? Pirmiausiai tai žmogus, tikintis tuo pačiu, nuo ko jis nori „išgydyti“ alkoholiką. Antra – jis ir pats nieko prieš sudalyvauti vienokiuose ar kitokiuose alkoholio vartojimo ritualuose. Skirtumas tarp šių dviejų žmonių ne tikėjimo objekte, o tik ritualinio veiksmo detalėse. Dažniausiai arši polemika įsiplieskia tik vienu alkoholinių dogmatų klausimu: „kiek reikia gerti alkoholio?“.

Tuo pačiu vieni stengiasi įpiršti kažkokią konstantą – saiką, kiti gi, kategoriškai atmesdami tokį klausimo pastatymą, pareiškia, kad kiekvienas „jaučia“ savo saiką. Visiškai akivaizdu, kad esminio skirtumo tarp besiginčijančių nėra, skirtumas tik kiekybinis. Štai iš čia ir šeimyniniai vaidai, nes namiškiai savo alkoholikui tiesiogiai sako: „Mes tikime, kad vartoti alkoholį reikia, bet tu, brangusis, nors ir tiki tuo pačiu, tačiau savo tikėjimu nesivadovauk, nes tau tai kenkia“.

Na, ar ne prieštaravimai? Ko gi nori tuomet giminaičiai? Jie nori savo tikėjimo brolį išgydyti, bet ar įmanoma išgydyti nuo tikėjimo? Kas apskritai yra „alkoholinis tikėjimas?“ Kaip ir bet koks kitas: tai tam tikrų idėjų, požiūrių ir įsitikinimų suma, kurią žmogus laiko teisinga. Iš esmės alkoholinio tikėjimo pagrindas yra įsitikinimas, kad alkoholis yra toks pat gėrimas, kaip ir pvz., vanduo.

O ką šiuo klausimu sako mokslininkai ir nevartojantys alkoholio žmonės? Jie sako: „Spiritas, tai yra, alkoholis yra besąlygiškai nuodas, turintis protoplazminį poveikį“. Kas iš jų teisus? Žinoma, mokslas, kuris remiasi ne nauda, ne kulinariniais-literatūriniais skoniais, bet faktais, kurie remiasi daugybinių eksperimentų ir stebėjimų rezultatų išvadomis.

Štai tik kelios išvados, kurias pateikė autoritetingi mokslininkai:

Neurologas V. M. Bechterevas: „Alkoholis yra narkotinė medžiaga“.

Fiziologas H. E. Vvedenskis: „Alkoholio poveikis organizmui prilygsta narkotinių medžiagų poveikiui ir tipinių nuodų poveikiui, tokiems kaip chloroformas, eteris, opijus ir pan.“

Higienistas F. F. Erismanas: „Alkoholis nėra maistinė medžiaga, jis net stipriai atskiestas žmogui yra pavojingas nuodas“.

Remdamiesi šių ir kitų mokslininkų išvadomis, mes galime užduoti dar vieną klausimą: „Ar iš tiesų spiritas yra gėrimas?“ Akademikas V. G. Ždanovas teigia: „Gėrimas yra tai, ką galima gerti, kuo galima maitintis ir maitinti organizmą“. Ar galima maitintis protoplazminiu nuodu?! Kiekvienam blaiviam žmogui, turinčiam sveiką nuovoką ir aiškų protą akivaizdu: spiritu maitintis negalima niekada, niekur ir jokia forma.

Todėl visus kitus tvirtinimus, teigiančius, kad alkoholį vartoti sveika, turime vadinti net ne melu, o kliedesiais – kokioje formoje jie bebūtų pateikiami: eilėraščių apie „taurius“ vynus, filmų su alkoholio propagavimu, raginimų gerti dėl sveikatos, pilti alkoholį „dėl skonio“ į kulinarinius patiekalus ir taip toliau.

Plačiau apie tai – antroje dalyje.

(Pagal psichiatro E. Batrakovo straipsnius, vertė ruvi.lt)