Du kambariai

Įsivaizduokite du kambarius.

Viename gyvena Šviesūs geri žmonės, kurie padeda vieni kitiems ir gyvena taikoje bei santarvėje. Viskuo dalinasi ir visuomet padeda tiems, kam labiausiai reikia pagalbos. Pavyzdžiui, jei vienas susirgo, jie visi kartu jį gydo, kad greičiau pasveiktų, ir kaip visi žmonės galėtų pilnaverčiai džiaugtis gyvenimu. Todėl, kad nuo kiekvieno būsenos priklauso visos jų šeimos gyvenimas.

Jie išdalina visą juos palaikančią energiją po lygiai. Ir tuo pačiu kiekvienas iš jų turi savo individualius norus ir savo kūrybinį kelią. Savo mintis. Ir kiekvienas iš jų daugiausiai galvoja apie tai, kaip toliau vystyti visą savo kambarį. Juk nuo šito vystymosi priklauso jų bendro gyvenimo kokybė. Gyvenimo, kurio visi vienodai verti. Jie tikrąja ta žodžio prasme rungtyniauja, kas greičiau sugalvos kažką naujo, kas padėtų jiems visiems. Tuo pačiu palaikydami vienas kitą ir išreikšdami rūpestį ir pagarbą.

Šis kambarys visuomet švarus. Susitvarkoma tokiame kambaryje praktiškai per sekundę, nes kiekvienas tame dalyvauja ir supranta, kad kitiems bus nemalonu, jei jis pradės šiukšlinti. Todėl tvarkomasi paprasčiausiai sudėliojant įvairius daiktus į savo vietas. Kiekvienas žino visų daiktų vietą, ir tai padaro šį procesą lengvu. Šiame kambaryje žmonės džiaugiasi vienas kitu ir gyvenimu vienybėje ir meilėje.

Antrasis kambarys. Jame taip pat gyvena geri žmonės, bet gyvena jie Tamsoje. Dėl šios tamsos jie negali pamatyti, kad jie yra viena šeima, turi vienodus poreikius, kurie užtikrintų jų tolimesnį gyvenimą. Jie galvoja, kad jie vieni šiame kambaryje, nors ir girdi kitų balsus ir net susidaužia kaktomis. Šie žmonės praktiškai nebendrauja ir nesikeičia jausmų energijomis. Todėl jie neturi jausmų. Jie turi tik šaltą protą ir savo įstatymus bei vertybes, kurie, kaip jie mano, leidžia orientuotis jiems šioje tamsoje.

Kiekvienas iš jų gyvena tik sau ir praktiškai niekuomet nepadeda kitiems. Kiekvienas tvarkosi tik aplink save, todėl šis kambarys visuomet perpildytas šiukšlėmis, kurios mėtosi visur, kur neužmato akys tamsoje. Kiekvienas galvoja, kad vystosi, bet iš tikrųjų stovi vietoje. Visas jo vystymasis apsiriboja tuo, kas liečia jį patį. Jis galvoja, kad jo išvaizda – ir yra jo gyvenimas, ir jam to pilnai pakanka tamsoje.

Be to, nematydami begalinio energijos šaltinio, jie minta vienas kitu, savo artimiausiu kaimynu. Atimdami vienas iš kito, išnaudodami kitus savo asmeniniams tikslams, o ne viso kambario tikslams… Šie geri žmonės kankinasi didžiąją savo gyvenimo dalį, bet prisipažinti apie tai sau ir kitiems bijo, nes galvoja, kad tuomet atrodys blogesni už kitus…

Viskas, ko jiems reikia – UŽDEGTI ŠVIESĄ! Šviesa ir bus tas Aukščiausias, kuris padės jiems suvokti, kad jie yra viena šeima, ir kad vienintelė išeitis jų visų labui tai gyventi taip, kaip Pirmasis Kambarys…

Dėkoju autoriui Jevgenij Stužuk už leidimą išversti ir publikuoti šį nuostabų kūrinį! 🙂

Visiems linkiu gražaus artėjančio savaitgalio! 🙂

Mąstytojai apie moralę

* Du dalykai pripildo sielą vis stiprėjančia nuostaba ir pagarba, kuo dažniau ir ilgiau galvoju apie juos – tai žvaigždėtas dangus virš manęs ir moralės kodeksas manyje. (I.Kantas)

* Vienas iš gražių poelgių privalumų yra tai, kad jie taurina sielą ir rengia ją dar gražesniems darbams. (Ž. Ž. Ruso)

* Moralinės vertybės – ne beprasmiški moralistų išvedžiojimai. Jos todėl ir vadinamos vertybėmis, kad be jų neįmanomas nei tolimesnis visuomenės vystymasis, nei laimingas gyvenimas. (A. Morua)

* Išorinį padorumą visada sąlygoja vidinis gyvenimas. (J. V. Gėtė)

* Suvokimas, kad sėkmė ir laimė priklauso nuo moralaus elgesio, suteikia didelę vidinę jėgą. (D.S. Sommer)

* Kuo silpnesnis moralumas, tuo labiau reikia rūpintis įstatymais. (F. Šileris)

* Nėra vaistų tam, kuriam ydos tapo dorybėmis. (Seneka)

* Moralė – tai mokslas, kuriam labiau reikalingi praktikai, o ne teoretikai. (B. Toišibekovas)

* Net plėšikų gauja turi laikytis kažkokių moralės reikalavimų, kad išliktų; jie gali plėšti visą pasaulį, bet ne vienas kitą. (R. Tagorė)

* Dorybės nauda tokia akivaizdi, kad net nedori žmonės elgiasi dorai dėl naudos. (L. Voverangas)

* Moralė yra pančiai tik tam, kas ja nesivadovauja. Ją reikia praktikuoti, o ne garbinti ar niekinti. (J. Sederbergas)

* Moralinės jėgos negalima sukurti įstatymo paragrafais. (K. Marksas)

* Bet kokia reforma, išskyrus moralinę, yra beprasmiška. (T. Karleilis)

* Blogas poelgis pragaištingas tuo, kad jame glūdi naujų niekšybių užuomazgos. (F. Šileris)

* Mūsų moralinė problema – tai žmogaus abejingumas sau pačiam. (E. Fromas)

* Atjauta – visos moralės pagrindas. (A. Šopenhaueris)

* Yra žmonės, kuriems moralė visada… medžiaga (materija), iš kurios jie niekada nepasisiųs sau drabužio. (Ž. Žuberas)

* Moralė būtų tuščias mokslas, jei negalėtų parodyti žmogui, kad jo didžiausias interesas – tapti doru. (P. A. Golbach)

* Pirmoji turi ateiti meilė, o paskui ją – moralė. Atvirkštinis procesas yra kankinantis. (A. Kamiu)

* Žmogaus moralės ugdymas turi prasidėti ne nuo charakterio taisymo, o nuo mąstymo būdo keitimo ir nuo charakterio stiprinimo. (I.Kantas)

* Patys aukščiausi iš visų įstatymų – užrašyti žmogaus širdyje, ir kuo daugiau žmonių jais vadovaujasi, tuo aukštesnė visuomenės moralė. (L. Leonovas)

* Galvok dorai, ir mintys subrandins gražius poelgius. (L. Tolstojus)

* Taip, nei turtuose, nei valdžioje nėra žmonėms laimės be moralės. (S. Brantas)

* Dorovė yra sąlygota gamtos, todėl ji natūrali. Pagrindinės dorovės principas – elgtis su kitu taip, kaip norėtum, kad elgtųsi su tavimi. (I. Kantas)

* Moralė pranašauja arba fiksuoja dorovės lygmenį, kurį turime pasiekti. (P. Valeri)

* Moralė – tai pagrindas ir žmogui ir visuomenei, siekiantiems dvasinio augimo ir harmonijos su savimi, aplinkiniais žmonėmis ir Gamta. (D. S. Sommer)

Moralės fizika

Tai mokslinė idėja, kurią sukūrė ir ilgamečiais tyrimais bei stebėjimais įrodė filosofijos mokslų daktaras Dario Salas Sommer. Šios mokslinės idėjos formulė tokia: “Patvirtinta, kad moralė yra objektyvi, paremta kvantinės fizikos dėsniais, ir yra nekintamų Gamtos dėsnių visuma, kurių laikymasis padeda vystyti aukščiausią sąmonę, o jų pažeidimas sukelia gyvenimiškų jėgų nuosmukį ir žmogaus degradaciją.“

Moralė, arba žmogaus elgesį reguliuojančios normos nėra vien tik dorybių sąrašas – moralė susieta su subtiliu dvasiniu žmogaus pasauliu, jo orientacija į dvasines vertybes. Savo knygoje “XXI amžiaus moralė“ Dario Salas Sommer teigia, kad pagrindinė visų šiuolaikinių problemų priežastis yra būtent moralės dėsnių nepaisymas. Jei atskiro žmogaus gyvenime tai pasireiškia kaip nesėkmės ar energijos trūkumas, tai visuomenėje moralės nepaisymas galiausiai veda į chaosą ir griūtį.

Kai kurie žmonės mano, kad nėra taip svarbu, kokiu būti – geru ar blogu, kad tai viso labo pasirinkimo klausimas. Moralė apskritai vis dažniau pavadinama atgyvena, senamadišku davatkiškumu. Tačiau autorius įrodė, kad žmogus be moralės, be aukštesnės sąmonės – robotas, aklai einantis per gyvenimą bei apribotas jo smegenyse esančios programos vykdymu.

Kodėl būtent “Moralės fizika“? Pirmiausiai todėl, kad žodis “fizika“ iš graikų kalbos verčiamas “gamta“, tai yra Gamtos Moralės išaiškinimas. Tai nėra kažkokių dirbtinų taisyklių rinkinys, o kuklus autoriaus mėginimas atrasti mokslinį paaiškinimą – kaip sąveikauja Gamta ir žmogus, ir kaip elgtis, kad ta sąveika atneštų visapusišką harmoniją.

Peržvelkime Moralės fizikos koncepciją:

1. Mes gyvename sąmoningoje ir protingoje Visatoje, kurios struktūra – holografinė. Yra tik viena energija, kuri persmelkia kosmosą visuose išmatavimuose ir sukuria pilną gyvenimo vienybę. Tai, kas atsitinka su mažiausia dalelyte, tuo pačiu metu veikia ir visą struktūrą, nes tarp visų Visatos dalių yra neatsiejamas ryšys.

2. Holografijos principas – “kiekviena dalis atspindi visumą“. Tai patvirtina ir atradimai biologijoje: kiekviena ląstelė turi DNR originalo kopiją, kurios pakanka viso kūno klonavimui.

3. Todėl visuma – tai Kūrėjas, visagalė ir visažinė pirminė energija, iš kurios gimsta visos būties formos. Tai dvasinė esybė arba gyvybinė substancija, kuri yra visų energijos formų ir materijos pagrindas.

4. Gamta jautriai reaguoja į bet kokias žmogaus gyvybinės energijos išraiškas ir neišvengiamai sąveikauja su jomis.

5. Mes – hibridinės esybės, kurios evoliucionuodamos įgijo kai kurias savybes, dėl kurių mes skiriamės nuo gyvūnų. Šias savybes mes vadiname žmogiškomis, ir pagal moralės dėsnį mes turime jas maksimaliai vystyti.

6. Kiekvieno žmogaus esmė yra šventa, nes jis turi savyje Dievo kibirkštį ir yra Kūrėjo emanacija.

7. Mes buvome sukurti neišbaigti – tam, kad kiekvienas iš mūsų materialiame pasaulyje asmeniškai vykdytų savo vystymąsi. Reikia mokytis šifruoti savo gyvenimo aplinkybes, kad įgytume išminties ir pasiektume aukščiausių vertybių.

8. Mūsų gyvenimo tikslas – individualios sąmonės evoliucija ir išskirtinai žmogiškų savybių, kuriomis mes skiriamės nuo gyvūnų, vystymas. Tačiau šis tikslas pamirštas, besivejant visus įmanomus juslinius malonumus.

9. Mes nuolat kuriame, nes mūsų psichinė energija, kurią įtakoja mūsų mintys, jausmai ir poelgiai, spinduliuoja biofotonų (gyvų ląstelių skleidžiama energija) impulsus į aplinką ir veikia Gamtą, o ji atsakydama veikia mus.

10. Skleisdama biofotonus, kiekviena žmogaus ląstelė veikia Gamtą, ir kaip atsaką gauna energiją, kuri atstato kosminę pusiausvyrą.

11. Jei žmogus spinduliuoja konstruktyvumą, harmoniją ir pozityvumą, tai po sąveikos su Gamta jis gauna kažką panašaus, pagal tapatumo principą.

12. Jei žmogaus energetinis spinduliavimas griaunantis, grubus, nešantis destrukciją arba nusikalstamas, tuomet ir gamtinei pusiausvyrai atstatyti prireiks tokios pat negatyvios reakcijos. Tai bus sąžiningas atpildas už moralės pažeidimą.

13. Kosmosas holografiškai susietas, ir žmogus, to nesuvokdamas, pastoviai sąveikauja su Gamta. Tarp jų nuolat vyksta nenutrūkstama energijų apykaita pagal anksčiau aprašytą dėsnį.

14. Motina-Gamta neišvengiamai yra veikiama mūsų fotoniniu spinduliavimu, jis sklinda Visatoje žmogaus minties greičiu.

15. Nepriklausomai nuo to, tikime mes ar ne, mes gausime paskatinimą arba bausmę, atitinkančius mūsų spinduliavimo kokybę. Ką mes begalvotume, mes būtinai sumokėsime už nuodėmes ir būsime apdovanoti už nuopelnus.

16. “Ką pasėsi, tą ir pjausi“. Žmogus gaus atpildą už blogą poelgį, nepriklausomai nuo to, kokios buvo to veiksmo pradinės paskatos (mintys).

Taigi, viskas paprasta: žmogus tarsi “užsėja“ savo aplinką savo spinduliuojamais biofotonais, kurie turi visą informaciją apie jį. Na, o Gamta nešališkai “registruoja“ šių spinduliavimų kokybę – jai visai nesvarbi išorinė žmogaus “pakuotė“, jo diplomai ir regalijos – svarbios tik jo mintys, žodžiai ir veiksmai. Visa tai “užrašoma“ ir “įjungiamas“ kompensacinis mechanizmas, kuris anksčiau ar vėliau atstato tvarką, o harmonijos ar disharmonijos šaltinis gauna tai, ką pasėjo.

Šios mokslinės idėjos autorius mano, kad dabar vykdoma globali amoralumo agresija prieš žmogiškus moralės principus. Pakanka atidžiau pažiūrėti į visuomenės problemas, pasaulines problemas, ir aiškiai pamatysime veiksmus, kurie prieštarauja ne tik Gamtos, harmoningos sąveikos dėsniams, bet ir elementariai logikai. Tai liečia pirmiausiai finansines sistemas, valdžios santykį su visuomene, propaguojamą gyvenimo būdą. Jei norime jas išspręsti, turime pradėti vystyti žmogaus dvasines vertybes, pradėti gyventi žmogiškai, moraliai.

Moralės fizika parodo, kad veikti destruktyviai, būti negatyviu yra nuostolinga, net pavojinga, o veikti pagal gėrio principus – naudinga visiems. Šių dėsnių suvokimas turi būti ne tik žmonių gyvenimo, bet ir ekonominių santykių pagrindas. Tai daug žadančios išvados, ir galime pasidžiaugti, kad Moralės bei Gamtos dėsnių sąveika tapo mokslininkų nagrinėjama sritis. Progresas 🙂 !

Židinys

Keliauninke, kiek dienų tu Kelyje? Kas žino? Kiek išbandymų tau teko patirti? Tavo rūbai suplyšo, batai susidėvėjo, tavo kūnas žaizdotas… Tik tavo akyse išliko ugnis ir tikslo siekis.

Susitikimai su žmonėmis retai atnešdavo tau džiaugsmą. Dažniausiai tu susiduri su supratimo stoka. Kažkas, pastebėjęs tave dar iš tolo, nuleisdavo akis ir greitai pasitraukdavo į šalį, skubėdamas savo reikalais.

Tavo buvimas ardė jo dvasinę ramybę, trikdė jo vientisumą. Jis geras šeimynykštis ir patikimas savo valstybės pilietis. Jis klesti. Kam jam “papildomas“ nerimas ir jaudulys? Jis turi pakankamai savo rūpesčių.

Atsitikdavo ir priešingai – tave supo minia, ir tu oriai pakeldavai pajuokas ir patyčias. Kartais kažkas net mesdavo į tave akmenį ir purvą. Bet tu nepasidavei įniršiui ir tęsei savo Kelionę.

Buvo ir tokių, kurie sutikdavo tave su džiaugsmu ir kvietė į savo namus. Pamaitinę ir sušildę tave, jie susidomėję klausinėjo apie Tavo Kelią. O paskui siūlė pasilikti, žadėdami visas įmanomas “gėrybes“. Ir būdavo nuoširdžiai nustebinti tavo atsisakymu.

O tavo pakeleiviai, kas jiems nutiko? Iš pradžių jie žavėjosi tavimi ir prašė pasiimti juos kartu, prisiekinėjo ištikimybę ir ištvermę, o iškilus pirmosioms kliūtims, palikdavo.

Kiti pradėdavo maištauti ir tapdavo priešais. Juk tu nepateisinai jų vilčių ir iliuzijų. Kelias pasirodė ilgesnis ir sunkesnis, nei jie tikėjosi, o tikslas pradėjo jiems atrodyti kaip tavo prasimanymas.

O kažkas tiesiog sustodavo, sėsdavosi Kelio pakraštyje ir atsisakydavo eiti toliau. Jo jėgos išseko, jis daugiau netikėjo nei tavimi, nei savimi. Ir nenorėjo suprasti, kad Valia ir Siekis gali suteikti naujų jėgų.

Bet ypatingai buvo gaila tų, kurie įveikę su tavimi ne vieną išbandymą, staiga pasiduodavo eilinio “svetingo“ šeimininko įkalbinėjimams ir pasilikdavo jo prabangiuose ir turtinguose namuose, pamindami draugystę ir kilnų tikslą.

Buvo tavo Kelyje ir išdavikas. Jis pabėgo, kai tu vos nenugarmėjai į bedugnę ir taip tikėjaisi jo pagalbos, jis išsigando, kad gali pražūti kartu su tavimi.

Bet tu nenusivylei, o didvyriškai sukaupęs visą savo Valią ir Jėgą, vis dėlto užlipai ant kalno atbrailos ir pratęsei savo Kelionę. O išdavikas? Jis pasiklydo kalnuose ir įkrito į tarpeklį. Ir nebuvo šalia nieko, kas galėtų ištiesti jam patikimą ir draugišką ranką. Sužeistas kritimo ir negalėdamas pasikelti ant kojų, jis ilgai gulėjo tamsoje, kol jo nesudraskė laukiniai žvėrys.

Tu pavargai eidamas savo Keliu. Palankiomis oro sąlygomis tu lengvai nustatydavai kryptį. Dieną tau padėdavo Saulė, o naktį Rytinė Žvaigždė. Tačiau kaip išsilaikyti Kelyje nepalankiu oru? Dabar naktis, bet tu žinai, kad greitai išauš, ir debesys išsisklaidys, ir sužėrės neapsakomai nuostabia šviesa Rytinė Žvaigždė. Brėkštanti aušra paskelbs rytą ir pirmieji Saulės spinduliai nuspalvins dangų rubino spalva.

Ir patekės Nauja Saulė, ir prasidės Nauja Diena, ir viskas aplink pasikeis. Išnyks niūrūs šešėliai, primenantys mitines pasakų pabaisas, tik ir telaukiančias, kad tu išklystum iš tako ir tykojančias užpulti. Visos šios tamsos iliuzijos palengva ištirps Saulės spinduliuose. Ir takelis, kuriuo tu dabar eini apčiuopomis, daugiau pasikliaudamas savo intuicija, sužibės milijardais rasos lašelių, ir neatrodys toks jau siauras, kaip tu manei, ir išves tave į Kelią.

Ir prisipildys pasaulis naujais garsais: paukščių čiulbėjimu, lapų ir žolynų šnaresiu, miško upelio čiurlenimu. Virpėdamas iš nuostabos, tu sustosi prie šaltinio, atsigersi gyvojo vandens ir apiplausi savo žaizdas, laimindamas prasidedančią Dieną, Kūrėją, ir kupiną harmonijos bei grožio Pasaulį.

Bet dabar naktis, ir prieš aušrą tamsa pati juodžiausia. Žiūrėk: kažkas blykstelėjo priešakyje. Ugnis? Tu įgauni jėgų ir paspartini žingsnį. Kas ten šviečia tankioje miško gūdumoje? Galbūt, ten žmonės, židinys?..

Židinys… Žodis iš gilios senovės. Nuo senų laikų židinys šildė, maitino, vienijo žmones. Ne tik artimi žmonės, bet ir kiekvienas keliaujantis rasdavo prie jo vietą ir gerą žodį. Ir net jei už lango liūtis, pūga, vėtra ar tiesiog niūri lietaus dulksna, čia, prie židinio, šilta ir saugu. Jaukiai spragsint degančioms malkoms, mezgasi neskubus nuoširdus pokalbis. Auksiniai liepsnos liežuvėliai traukia žvilgsnį, užburia, žadina vaizduotę, sušildo širdis, kviečia atvirumui. Ir štai, kažkas išpasakoja savo slapčiausią svajonę arba užslopintą skausmą. Ir visuomet atsiras pašnekovas, kuris išklausys ir padrąsins.

Mano mielas Keliauninke, kiek kartų Kelyje tu svajojai apie Židinį? Tu žinai, kad nesi vienišas savo ieškojimuose. Gali būti, kad kažkur netoliese skinasi takelį į Šviesą kitas Keliauninkas, ir jūsų takeliai persipins, jūs susitiksite ir tęsite Kelionę kartu. Kaip būtų nuostabu! Gali būti, kad jūs susitiksite prie Židinio, ir iš karto atpažinsite vienas kitą iš geraširdiškos šypsenos ir spindinčių vidine ugnimi akių, iš negausių, bet reikšmingų žodžių… Ir šviesus susitikimo džiaugsmas nušvies jūsų pavargusius veidus.

Židinys… Kaip norisi tikėti, kad čia gyvena draugai, ir tu pagaliau galėsi ne tik sušilti, nuprausti savo pavargusį kūną, numalšinti alkį, susitvarkyti savo rūbus, bet ir gauti palaikymą savo ieškojimuose. Norisi tikėti, kad yra žmonės, kurie kursto degantį Židinį dieną ir naktį, kurie laukia pavargusių keliauninkų, kad nušviestų jiems tolimesnį Kelią, sušildytų jų išvargintas širdis, apsaugotų nuo pavojų, o gal ir palydėtų iki sekančio Židinio jų nelengvame Kelyje.

Mano mielas Keliauninke, tu įveiki skausmą, ir tavo žingsnis darosi vis tvirtesnis, o širdis džiaugsmingai suspurda krūtinėje. Tuojau prasiskirs medžiai, ir tu prieisi namus. Durys atsilapos, ir tu pajusi šilumos ir meilės dvelksmą.

Ir, nupurtęs savo rūbus, šiek tiek prisimerkęs nuo neįprastai ryškios šviesos, tu žengsi prie Židinio…

Autorius – N. V. Ivachnenko, vertė ruvi.lt

Šviesaus ir gražaus visiems artėjančio savaitgalio! 🙂

Apie sveikatos profilaktiką

Dažniausiai tai suprantame kaip pasitikrinimą pas gydytoją. O kaip yra iš tiesų? Profilaktika (gr. prophylaktikos – apsauginis) – tai saugančių nuo ligų priemonių visuma. Tai reiškia, kad jų yra daug, tarp jų ir apsilankymas pas gydytoją, ir nuo jų visų taikymo priklauso mūsų sveikata. Šiuolaikiniai žmonės dėl civilizacijos vystymosi ir proto technokratizavimo palaipsniui pamiršo apie tai, kad sveikatą galima ir reikia palaikyti.

Tokį požiūrį lemia ir gyvenimo tempas – žmogui “nėra kada“ sirgti, “nėra laiko“ palaikyti sveikatą, o tuo labiau ieškoti ligos priežasčių, juk išgerti tabletę greičiau ir paprasčiau. Kartais skubame slopinti simptomus, nes sirgti “neapsimoka“, o ir baugu, nes bijome prarasti darbo vietą. Medikamentai tapo dominuojantys gydyme, o mes apgaudinėjame save, kad ligas galime išsigydyti tik vaistais, nepridėję jokių aktyvių pastangų pasveikimui.

Žinoma, medicininiai preparatai labai svarbūs kaip greitosios, o kartais ir neatidėliotinos pagalbos priemonės. Tačiau remtis į medikamentinį gydymą kaip į panacėją yra pražūtinga – tai įrodo vis didėjantis ligų kiekis: jos tampa sudėtingos, kompleksinės, chroniškos. Pripratintas prie nuolatinio vaistų vartojimo organizmas nusilpsta ir nesugeba natūraliai susidoroti su negalavimais – jis pasidaro priklausomas nuo išorinės pagalbos.

Todėl susidaro įspūdis, kad žmogus neatsakingas už savo sveikatą, kad jis serga tarsi savaime, be priežasties. Tačiau kiekviena liga turi priežastį: tai visada nukrypimas nuo optimalių fizinių, psichinių ar dvasinių būsenų. O liga išgydoma tik pašalinus jos priežastį – pakeitus viską, kas yra neteisinga, kas atvedė į ligą. Jei gydomės kompleksiškai ir išmokstame gyventi sveikai, liga traukiasi.

Nemažai žmonių jau keičia savo požiūrį į sveikatą, ligų gydymą ir sveikimo periodu ieško papildomų sveikatą stiprinančių priemonių. Jų tradicinė medicina siūlo labai daug: dietologija, valeologija (mokslas apie teisingą gyvenimo būdą ir tam tikrus fizinius ir psichinius dėsnius, kurių nežinodami galime turėti sveikatos sutrikimų), fizioterapija, fitoterapija, psichoterapija, masažai, gydomasis kvėpavimas ir gimnastikos, vandens procedūros, organizmo valymas ir t.t..

Taip pat nepamirškime, kad svarbiausi sveikatos palaikymo faktoriai yra visiems prieinami – tai grynas oras, vanduo, sveikas maistas, judėjimas, pozityvus mąstymas.. Galiausiai nekenkimas sau žalingais įpročiais, apie tai yra taiklus posakis: “Net tai, kas gerai – gerai su saiku, o viskas, kas kenkia – kenkia nuo pirmo gurkšnio“. Dauguma žmonių žino apie sveikatos profilaktiką, bet retas viską atlieka, todėl visiškai sveikų žmonių yra nedaug.

Kodėl? Matyt, trūksta sąmoningumo – nes savo gyvenimo būdu vis dar aliname sveikatą, o susirūpiname ja tik tuomet, kai susergame. Galime sakyti – kam ta profilaktika reikalinga, jei nieko neskauda, jei jaučiuosi gerai? Tačiau kai skauda, kai žmogus suserga, jis jau yra gydomas, ir profilaktiką daryti vėlu. Ji ir atliekama tam, kad nesirgtume – tam ir laikomės sveikos gyvensenos principų.

Kartais matome ir, rodos, prieštaringą vaizdą – iš pažiūros sveiki, fiziškai stiprūs žmonės suserga sunkia liga ar netikėtai išeina iš gyvenimo. Kodėl taip nutinka? Esmė tame, kad sveikata – labai plati ir kompleksinė sąvoka. Tai nėra tik stiprus kūnas ar neturėjimas žalingų įpročių. Dar Hipokratas sakė: gera sveikata parodo, kad žmogus pasiekė harmonijos būseną tiek su savo vidumi, tiek ir su savo aplinka, nes viskas, kas veikia protą, veikia ir kūną.

Svarbiausia, kad sveikas žmogus ne tik žino, kas yra sveikata, ne tik tai supranta, bet ir gyvena pagal savo supratimą, nes žinoti ir suprasti – skirtingi dalykai. Žinoma, jo ne tik kūnas sveikas, bet ir gera emocinė bei psichinė būsena. Jis gyvena visapusiškai sveikai: nekenkia organizmui, sveikai maitinasi, sportuoja, turi mėgiamą veiklą, laikosi optimalaus darbo ir poilsio režimo, išsimiega, turi pozityvų požiūrį į gyvenimą ir t.t..

Ar tai įmanoma? Taip, tereikia pajusti atsakomybę už savo sveikatą. O pradėti galime nuo svarbiausių klausimų: ar norime būti sveiki, kas mums trukdo būti sveikais? Ir prisiminkime, kad ligos lengviau išvengti, nei ją gydyti. Nei Gamtos dėsnių, nei savęs neapgausime – būti sveiki galime tik sveikai gyvendami.

Kaip manote?

Alegorinės istorijos

Gyvenimo išmintis

Kartą tėvas pakvietė sūnų pažiūrėti, kaip auga ryžiai jų lauke. Beeinant sūnus pastebėjo, kad vieni ryžių stiebai tiesūs, o kiti nulinkę iki pat žemės.
– Tėvai, – paklausė jis, – turbūt, šie ryžiai tiesūs todėl, kad jie stiprūs, o štai šie nulinkę, nes silpni?
Tėvas nuskynė skirtingus ryžių stiebus, ir, rodydamas juos sūnui, paaiškino:
– Pažiūrėk, sūnau, šis iš pažiūros silpnas stiebas iš tiesų yra subrendęs, tai grūdai jį lenkia, ir tik tokie ryžiai tinkami maistui. O štai šis ištįsęs stiebas – tiesiog nesubrendęs ir bejėgis. Taip yra ir gyvenime – nebrandūs, neturintys išminties žmonės stengiasi save išaukštinti ir parodyti. O štai išmintingi žmonės tarsi šie subrendę ryžiai – gyvena tyliai, oriai ir nesipuikuoja savo pasiekimais, nors būtent jie atneša naudą kitiems. Ir už jų kuklumą juos myli ir gerbia.

Stiklinė vandens

Kartą pas Mokytoją atėjo mokinys, kuris tvirtino, kad pasiekė visišką ramybę, kad jo niekas jau nebegali išmušti iš pusiausvyros, ir kad jis pasiekė nušvitimą. Mokytojas paprašė papasakoti smulkiau apie mokinio pasiekimus ir pakvietė jį kartu papietauti.

Įdėmiai išklausęs pasakojimo, Mokytojas staiga pakėlė stiklinę vandens ir.. išpylė ją tiesiai pašnekovui į veidą. Tai buvo taip netikėta, kad sukėlė ūmią mokinio reakciją ir piktų žodžių laviną. Mokytojas ramiai jo išklausė ir pasakė:
– Matai, kaip tau dar toli iki nušvitimo.. Tavo įtūžis tebuvo prisnūdęs, o aš jį lengvai pažadinau stikline vandens..

Moralė: mūsų gyvenime daug tokių “vandens stiklinių“, kurios netikėtai išryškina tai, kas iš tiesų yra mumyse.

Mėgstamiausias nelabojo instrumentas

Labai labai seniai nelabasis nusprendė išparduoti savo veiklos instrumentus. Jis įvertino juos ir tvarkingai sudėliojo visuotinei apžvalgai. Tai bent kolekcija susidarė! Čia kabėjo blizgantis Pavydo kardas, o šalia puikavosi Pykčio kūjis. Lentynoje gulėjo Godumo ir Norų lankai, o šalia buvo paskleistos apnuodytos Geidulio ir Keršto strėlės. Stovėjo išrikiuoti ir Baimės, Išdidumo bei Neapykantos pabūklai.

O pačioje gražiausioje lentynoje, atskirai nuo visų instrumentų, gulėjo mažas, nušiuręs, neišvaizdus medinis pleištelis, ant kurio buvo užkabinta kortelė su užrašu “Nusiminimas“. Keista, bet jis buvo aukščiausiai įvertintas ir kainavo tiek, kiek visi instrumentai kartu paėmus.

Vieną praeivį nustebino toks kainų skirtumas, ir jis paklausė nelabojo, kodėl jis taip aukštai vertiną tokį neišvaizdų pleištelį. Nelabasis švelniai paglostė savo brangiausią instrumentą ir atsakė:
– Aš tikrai vertinu jį labiau už kitus, nes tai vienintelis instrumentas mano arsenale, kuriuo galiu visada pasikliauti, net jei visi kiti pasirodo neveiksmingi. Jei tik šį pleištą įkalu į žmogaus mintis, jis dažnai atveria duris ir visiems kitiems mano instrumentams. Patikėkite, nėra nieko pražūtingesnio už nusiminimą!

Vaikų laimė

Ėjo keliu išminčius ir pamatė žmogų, kuris keliavo gerokai palinkęs, slegiamas savo sunkiai pakeliamos naštos.
– Kodėl pasmerkei save tokioms kančioms? – paklausė išminčius.
– Aš kankinuosi dėl savo vaikų ir anūkų laimės, – atsakė žmogus. – Mano prosenelis visą gyvenimą kankinosi dėl senelio laimės, senelis kankinosi dėl mano tėvo laimės, tėvas kankinosi dėl mano laimės, o aš taip pat kentėsiu visą gyvenimą – kad tik mano vaikai ir anūkai būtų laimingi..
– O ar buvo kažkas laimingas tavo šeimoje? – vėl paklausė išminčius.
– Ne, bet mano vaikai ir anūkai būtinai bus laimingi!.. – atsakė nelaimingas žmogus.
– Neraštingas neišmokys skaityti, o kurmis neišauklės erelio! – pasakė išminčius, – išmok pirmiausiai pats būti laimingas, tuomet ir suprasi, kaip padaryti laimingais savo vaikus ir anūkus!

Apie žmonas

Susitiko du draugai. Vienas skundžiasi:
– Mano žmona tokia apsileidusi, tokia netvarkinga! Aš jai nuolat tai sakau, bet su kiekvienais metais viskas eina tik blogyn..
Antrasis atsako:
– O mano žmona tokia išmintinga, tokia puiki šeimininkė! Ir kuo toliau, tuo geresnė! Aš jai taip pat nuolat tai sakau..

Gražaus visiems artėjančio savaitgalio!! 🙂

Apie bendravimą, poveikį, sąveiką

* Bendraudami mes ne tik keičiamės informacija, bet ir darome poveikį vieni kitiems. Bendraudami mes geriau pažįstame save ir kitus žmones – per reakcijas į situacijas ir jų sprendimo būdus. Mes veikiame vieni kitus ir padedame aktyvuoti paslėptus pasąmonės resursus.

* Bendravimas su kitu žmogumi – visuomet prisilietimas prie kito vidinio pasaulio. Ir po kiekvieno tokio prisilietimo mes daugiau-mažiau, bet pasikeičiame, tampame kitokie.

* Psichologų apskaičiavimais, žodinė informacija bendravime sudaro apie 10%, kūno kalba (poza, judesiai, mimika, kvėpavimas) – apie 50%, balsas (intonacija, tembras, ritmas) apie 40%. Tačiau visa tai galime pavadinti išraiškos instrumentais. Svarbiausi – sąmoningi ir subtilūs pasąmoniniai impulsai, kuriais žmonės veikia vieni kitus.

* Mes negalime gyventi be bendravimo. Jis mums reikalingas kaip oras, vanduo ar maistas. Būtent sąveikos su kitais dėka mes įgauname vientisumą ir tikslingumą. Galime teigti, kad mes esame šioje Žemėje vieni dėl kitų. Mes tarsi pasaulio pažinimo sąjungininkai.

* Kad bendrautume harmoningai, turime aiškiai suvokti – ko tikimės iš bendravimo, ką galime duoti ar gauti (dėmesį, gerus santykius, pagalbą, susitarimą, ir t.t.). Toks suvokimas padeda sėkmingai bendrauti bei augti ir vystytis dvasiškai. Sąmoningi, tobulėjantys žmonės padeda padaryti pasaulį šviesesnį ir geresnį.

* Visi mes skirtingi. Kiekvienas žmogus gyvena savo pasaulyje su savais įsitikinimais. Todėl, jei norime efektingai sąveikauti su žmonėmis, turime gerbti kito žmogaus pasaulį. Jei negerbiame, tai sėkmingo bendravimo nebus, viskas pasibaigs banaliu aiškinimusi: kas teisus, o kas – ne. Tai ne tik neproduktyvu, bet ir kai kuriais atvejais pavojinga.

* Nesėkmingas bendravimas – tai tik atsakomasis ryšys. Mes visada gauname tokias reakcijas ir atsakymus, kokius impulsus patys siunčiame. Linkėkime kitiems to, ko palinkėtume sau.

* Geranoriškumas – viena iš svarbiausių sėkmingo bendravimo sąlygų. Juk visi norime, kad su mumis bendrautų nuoširdžiai ir draugiškai, tačiau kiek patys padarome, kad būtų būtent taip? Todėl darykime iš savo pusės viską, kad bendravimas būtų geranoriškas.

* Svarbus ir lankstumas. Jei bendravimas neduoda gerų rezultatų, pagalvokime, ką galime padaryti kitaip.

* Nepamirškime dėmesingumo, atidumo ir įsiklausymo į tai, ką kalba pašnekovas. Juk taip dažnai neįsigilinę, ar ne taip supratę, puolame emocingai atsakyti, susikivirčijame, o po kurio laiko pamatome, kad galėjome apsieiti ir be konfliktų.

* Harmoningas bendravimas įmanomas, jei yra supratimas. Kuo daugiau kito žmogaus vidinis pasaulis sutampa su mūsų, tuo didesnis savitarpio supratimas.

* Iš gausybės galimų signalų mūsų protas pastebi tik tuos, kurie atitinka tai, ką mes norime pamatyti. Kitaip tariant – mes matome žmonėse tai, ką tikimės pamatyti. Patys mes taip pat atitinkame kažkieno lūkesčius.

* Būkime atidūs frazėms, kurios “užkabina“ pokalbyje – tai gali būti tema, su kuria mums reikia padirbėti. Tas pats liečia ir siekį kažką žūtbūt įrodyti kitam – tai reiškia, kad tai norime įrodyti (patvirtinti) pirmiausiai sau.

* Jei bendravimą įsivaizduosime kaip savanaudišką manipuliavimą, tuomet sumažinsime žmonių kiekį, su kuriais bendrausime efektyviai. Maža to, mes nuolat jaudinsimės, ar nedaro mums įtakos kiti.

* Jei po bendravimo jaučiame džiaugsmą, o nuotaika pakylėta – reiškia, bendravimas yra sėkmingas.

* Visi mes gyvename vieningoje energetinėje-informacinėje erdvėje ir esame susieti. Kai visi tai suvoksime, mes nustosime kenkti vieni kitiems ir Gamtai.

* Siūlau pasižiūrėti į bendravimą kaip į bendrą kelionę. Tai tarsi kelionė į kitą realybę. Kokie grįšime iš tos kelionės – išmintingesni, geresni, stipresni, ar netekę paskutinių jėgų? Viskas priklauso tik nuo mūsų 🙂 ..

(Pagal V. Sinelnikovo paskaitas ir knygas)