Židinys

Keliauninke, kiek dienų tu Kelyje? Kas žino? Kiek išbandymų tau teko patirti? Tavo rūbai suplyšo, batai susidėvėjo, tavo kūnas žaizdotas… Tik tavo akyse išliko ugnis ir tikslo siekis.

Susitikimai su žmonėmis retai atnešdavo tau džiaugsmą. Dažniausiai tu susiduri su supratimo stoka. Kažkas, pastebėjęs tave dar iš tolo, nuleisdavo akis ir greitai pasitraukdavo į šalį, skubėdamas savo reikalais.

Tavo buvimas ardė jo dvasinę ramybę, trikdė jo vientisumą. Jis geras šeimynykštis ir patikimas savo valstybės pilietis. Jis klesti. Kam jam “papildomas“ nerimas ir jaudulys? Jis turi pakankamai savo rūpesčių.

Atsitikdavo ir priešingai – tave supo minia, ir tu oriai pakeldavai pajuokas ir patyčias. Kartais kažkas net mesdavo į tave akmenį ir purvą. Bet tu nepasidavei įniršiui ir tęsei savo Kelionę.

Buvo ir tokių, kurie sutikdavo tave su džiaugsmu ir kvietė į savo namus. Pamaitinę ir sušildę tave, jie susidomėję klausinėjo apie Tavo Kelią. O paskui siūlė pasilikti, žadėdami visas įmanomas “gėrybes“. Ir būdavo nuoširdžiai nustebinti tavo atsisakymu.

O tavo pakeleiviai, kas jiems nutiko? Iš pradžių jie žavėjosi tavimi ir prašė pasiimti juos kartu, prisiekinėjo ištikimybę ir ištvermę, o iškilus pirmosioms kliūtims, palikdavo.

Kiti pradėdavo maištauti ir tapdavo priešais. Juk tu nepateisinai jų vilčių ir iliuzijų. Kelias pasirodė ilgesnis ir sunkesnis, nei jie tikėjosi, o tikslas pradėjo jiems atrodyti kaip tavo prasimanymas.

O kažkas tiesiog sustodavo, sėsdavosi Kelio pakraštyje ir atsisakydavo eiti toliau. Jo jėgos išseko, jis daugiau netikėjo nei tavimi, nei savimi. Ir nenorėjo suprasti, kad Valia ir Siekis gali suteikti naujų jėgų.

Bet ypatingai buvo gaila tų, kurie įveikę su tavimi ne vieną išbandymą, staiga pasiduodavo eilinio “svetingo“ šeimininko įkalbinėjimams ir pasilikdavo jo prabangiuose ir turtinguose namuose, pamindami draugystę ir kilnų tikslą.

Buvo tavo Kelyje ir išdavikas. Jis pabėgo, kai tu vos nenugarmėjai į bedugnę ir taip tikėjaisi jo pagalbos, jis išsigando, kad gali pražūti kartu su tavimi.

Bet tu nenusivylei, o didvyriškai sukaupęs visą savo Valią ir Jėgą, vis dėlto užlipai ant kalno atbrailos ir pratęsei savo Kelionę. O išdavikas? Jis pasiklydo kalnuose ir įkrito į tarpeklį. Ir nebuvo šalia nieko, kas galėtų ištiesti jam patikimą ir draugišką ranką. Sužeistas kritimo ir negalėdamas pasikelti ant kojų, jis ilgai gulėjo tamsoje, kol jo nesudraskė laukiniai žvėrys.

Tu pavargai eidamas savo Keliu. Palankiomis oro sąlygomis tu lengvai nustatydavai kryptį. Dieną tau padėdavo Saulė, o naktį Rytinė Žvaigždė. Tačiau kaip išsilaikyti Kelyje nepalankiu oru? Dabar naktis, bet tu žinai, kad greitai išauš, ir debesys išsisklaidys, ir sužėrės neapsakomai nuostabia šviesa Rytinė Žvaigždė. Brėkštanti aušra paskelbs rytą ir pirmieji Saulės spinduliai nuspalvins dangų rubino spalva.

Ir patekės Nauja Saulė, ir prasidės Nauja Diena, ir viskas aplink pasikeis. Išnyks niūrūs šešėliai, primenantys mitines pasakų pabaisas, tik ir telaukiančias, kad tu išklystum iš tako ir tykojančias užpulti. Visos šios tamsos iliuzijos palengva ištirps Saulės spinduliuose. Ir takelis, kuriuo tu dabar eini apčiuopomis, daugiau pasikliaudamas savo intuicija, sužibės milijardais rasos lašelių, ir neatrodys toks jau siauras, kaip tu manei, ir išves tave į Kelią.

Ir prisipildys pasaulis naujais garsais: paukščių čiulbėjimu, lapų ir žolynų šnaresiu, miško upelio čiurlenimu. Virpėdamas iš nuostabos, tu sustosi prie šaltinio, atsigersi gyvojo vandens ir apiplausi savo žaizdas, laimindamas prasidedančią Dieną, Kūrėją, ir kupiną harmonijos bei grožio Pasaulį.

Bet dabar naktis, ir prieš aušrą tamsa pati juodžiausia. Žiūrėk: kažkas blykstelėjo priešakyje. Ugnis? Tu įgauni jėgų ir paspartini žingsnį. Kas ten šviečia tankioje miško gūdumoje? Galbūt, ten žmonės, židinys?..

Židinys… Žodis iš gilios senovės. Nuo senų laikų židinys šildė, maitino, vienijo žmones. Ne tik artimi žmonės, bet ir kiekvienas keliaujantis rasdavo prie jo vietą ir gerą žodį. Ir net jei už lango liūtis, pūga, vėtra ar tiesiog niūri lietaus dulksna, čia, prie židinio, šilta ir saugu. Jaukiai spragsint degančioms malkoms, mezgasi neskubus nuoširdus pokalbis. Auksiniai liepsnos liežuvėliai traukia žvilgsnį, užburia, žadina vaizduotę, sušildo širdis, kviečia atvirumui. Ir štai, kažkas išpasakoja savo slapčiausią svajonę arba užslopintą skausmą. Ir visuomet atsiras pašnekovas, kuris išklausys ir padrąsins.

Mano mielas Keliauninke, kiek kartų Kelyje tu svajojai apie Židinį? Tu žinai, kad nesi vienišas savo ieškojimuose. Gali būti, kad kažkur netoliese skinasi takelį į Šviesą kitas Keliauninkas, ir jūsų takeliai persipins, jūs susitiksite ir tęsite Kelionę kartu. Kaip būtų nuostabu! Gali būti, kad jūs susitiksite prie Židinio, ir iš karto atpažinsite vienas kitą iš geraširdiškos šypsenos ir spindinčių vidine ugnimi akių, iš negausių, bet reikšmingų žodžių… Ir šviesus susitikimo džiaugsmas nušvies jūsų pavargusius veidus.

Židinys… Kaip norisi tikėti, kad čia gyvena draugai, ir tu pagaliau galėsi ne tik sušilti, nuprausti savo pavargusį kūną, numalšinti alkį, susitvarkyti savo rūbus, bet ir gauti palaikymą savo ieškojimuose. Norisi tikėti, kad yra žmonės, kurie kursto degantį Židinį dieną ir naktį, kurie laukia pavargusių keliauninkų, kad nušviestų jiems tolimesnį Kelią, sušildytų jų išvargintas širdis, apsaugotų nuo pavojų, o gal ir palydėtų iki sekančio Židinio jų nelengvame Kelyje.

Mano mielas Keliauninke, tu įveiki skausmą, ir tavo žingsnis darosi vis tvirtesnis, o širdis džiaugsmingai suspurda krūtinėje. Tuojau prasiskirs medžiai, ir tu prieisi namus. Durys atsilapos, ir tu pajusi šilumos ir meilės dvelksmą.

Ir, nupurtęs savo rūbus, šiek tiek prisimerkęs nuo neįprastai ryškios šviesos, tu žengsi prie Židinio…

Autorius – N. V. Ivachnenko, vertė ruvi.lt

Šviesaus ir gražaus visiems artėjančio savaitgalio! 🙂

Apie sveikatos profilaktiką

Dažniausiai tai suprantame kaip pasitikrinimą pas gydytoją. O kaip yra iš tiesų? Profilaktika (gr. prophylaktikos – apsauginis) – tai saugančių nuo ligų priemonių visuma. Tai reiškia, kad jų yra daug, tarp jų ir apsilankymas pas gydytoją, ir nuo jų visų taikymo priklauso mūsų sveikata. Šiuolaikiniai žmonės dėl civilizacijos vystymosi ir proto technokratizavimo palaipsniui pamiršo apie tai, kad sveikatą galima ir reikia palaikyti.

Tokį požiūrį lemia ir gyvenimo tempas – žmogui “nėra kada“ sirgti, “nėra laiko“ palaikyti sveikatą, o tuo labiau ieškoti ligos priežasčių, juk išgerti tabletę greičiau ir paprasčiau. Kartais skubame slopinti simptomus, nes sirgti “neapsimoka“, o ir baugu, nes bijome prarasti darbo vietą. Medikamentai tapo dominuojantys gydyme, o mes apgaudinėjame save, kad ligas galime išsigydyti tik vaistais, nepridėję jokių aktyvių pastangų pasveikimui.

Žinoma, medicininiai preparatai labai svarbūs kaip greitosios, o kartais ir neatidėliotinos pagalbos priemonės. Tačiau remtis į medikamentinį gydymą kaip į panacėją yra pražūtinga – tai įrodo vis didėjantis ligų kiekis: jos tampa sudėtingos, kompleksinės, chroniškos. Pripratintas prie nuolatinio vaistų vartojimo organizmas nusilpsta ir nesugeba natūraliai susidoroti su negalavimais – jis pasidaro priklausomas nuo išorinės pagalbos.

Todėl susidaro įspūdis, kad žmogus neatsakingas už savo sveikatą, kad jis serga tarsi savaime, be priežasties. Tačiau kiekviena liga turi priežastį: tai visada nukrypimas nuo optimalių fizinių, psichinių ar dvasinių būsenų. O liga išgydoma tik pašalinus jos priežastį – pakeitus viską, kas yra neteisinga, kas atvedė į ligą. Jei gydomės kompleksiškai ir išmokstame gyventi sveikai, liga traukiasi.

Nemažai žmonių jau keičia savo požiūrį į sveikatą, ligų gydymą ir sveikimo periodu ieško papildomų sveikatą stiprinančių priemonių. Jų tradicinė medicina siūlo labai daug: dietologija, valeologija (mokslas apie teisingą gyvenimo būdą ir tam tikrus fizinius ir psichinius dėsnius, kurių nežinodami galime turėti sveikatos sutrikimų), fizioterapija, fitoterapija, psichoterapija, masažai, gydomasis kvėpavimas ir gimnastikos, vandens procedūros, organizmo valymas ir t.t..

Taip pat nepamirškime, kad svarbiausi sveikatos palaikymo faktoriai yra visiems prieinami – tai grynas oras, vanduo, sveikas maistas, judėjimas, pozityvus mąstymas.. Galiausiai nekenkimas sau žalingais įpročiais, apie tai yra taiklus posakis: “Net tai, kas gerai – gerai su saiku, o viskas, kas kenkia – kenkia nuo pirmo gurkšnio“. Dauguma žmonių žino apie sveikatos profilaktiką, bet retas viską atlieka, todėl visiškai sveikų žmonių yra nedaug.

Kodėl? Matyt, trūksta sąmoningumo – nes savo gyvenimo būdu vis dar aliname sveikatą, o susirūpiname ja tik tuomet, kai susergame. Galime sakyti – kam ta profilaktika reikalinga, jei nieko neskauda, jei jaučiuosi gerai? Tačiau kai skauda, kai žmogus suserga, jis jau yra gydomas, ir profilaktiką daryti vėlu. Ji ir atliekama tam, kad nesirgtume – tam ir laikomės sveikos gyvensenos principų.

Kartais matome ir, rodos, prieštaringą vaizdą – iš pažiūros sveiki, fiziškai stiprūs žmonės suserga sunkia liga ar netikėtai išeina iš gyvenimo. Kodėl taip nutinka? Esmė tame, kad sveikata – labai plati ir kompleksinė sąvoka. Tai nėra tik stiprus kūnas ar neturėjimas žalingų įpročių. Dar Hipokratas sakė: gera sveikata parodo, kad žmogus pasiekė harmonijos būseną tiek su savo vidumi, tiek ir su savo aplinka, nes viskas, kas veikia protą, veikia ir kūną.

Svarbiausia, kad sveikas žmogus ne tik žino, kas yra sveikata, ne tik tai supranta, bet ir gyvena pagal savo supratimą, nes žinoti ir suprasti – skirtingi dalykai. Žinoma, jo ne tik kūnas sveikas, bet ir gera emocinė bei psichinė būsena. Jis gyvena visapusiškai sveikai: nekenkia organizmui, sveikai maitinasi, sportuoja, turi mėgiamą veiklą, laikosi optimalaus darbo ir poilsio režimo, išsimiega, turi pozityvų požiūrį į gyvenimą ir t.t..

Ar tai įmanoma? Taip, tereikia pajusti atsakomybę už savo sveikatą. O pradėti galime nuo svarbiausių klausimų: ar norime būti sveiki, kas mums trukdo būti sveikais? Ir prisiminkime, kad ligos lengviau išvengti, nei ją gydyti. Nei Gamtos dėsnių, nei savęs neapgausime – būti sveiki galime tik sveikai gyvendami.

Kaip manote?

Alegorinės istorijos

Gyvenimo išmintis

Kartą tėvas pakvietė sūnų pažiūrėti, kaip auga ryžiai jų lauke. Beeinant sūnus pastebėjo, kad vieni ryžių stiebai tiesūs, o kiti nulinkę iki pat žemės.
– Tėvai, – paklausė jis, – turbūt, šie ryžiai tiesūs todėl, kad jie stiprūs, o štai šie nulinkę, nes silpni?
Tėvas nuskynė skirtingus ryžių stiebus, ir, rodydamas juos sūnui, paaiškino:
– Pažiūrėk, sūnau, šis iš pažiūros silpnas stiebas iš tiesų yra subrendęs, tai grūdai jį lenkia, ir tik tokie ryžiai tinkami maistui. O štai šis ištįsęs stiebas – tiesiog nesubrendęs ir bejėgis. Taip yra ir gyvenime – nebrandūs, neturintys išminties žmonės stengiasi save išaukštinti ir parodyti. O štai išmintingi žmonės tarsi šie subrendę ryžiai – gyvena tyliai, oriai ir nesipuikuoja savo pasiekimais, nors būtent jie atneša naudą kitiems. Ir už jų kuklumą juos myli ir gerbia.

Stiklinė vandens

Kartą pas Mokytoją atėjo mokinys, kuris tvirtino, kad pasiekė visišką ramybę, kad jo niekas jau nebegali išmušti iš pusiausvyros, ir kad jis pasiekė nušvitimą. Mokytojas paprašė papasakoti smulkiau apie mokinio pasiekimus ir pakvietė jį kartu papietauti.

Įdėmiai išklausęs pasakojimo, Mokytojas staiga pakėlė stiklinę vandens ir.. išpylė ją tiesiai pašnekovui į veidą. Tai buvo taip netikėta, kad sukėlė ūmią mokinio reakciją ir piktų žodžių laviną. Mokytojas ramiai jo išklausė ir pasakė:
– Matai, kaip tau dar toli iki nušvitimo.. Tavo įtūžis tebuvo prisnūdęs, o aš jį lengvai pažadinau stikline vandens..

Moralė: mūsų gyvenime daug tokių “vandens stiklinių“, kurios netikėtai išryškina tai, kas iš tiesų yra mumyse.

Mėgstamiausias nelabojo instrumentas

Labai labai seniai nelabasis nusprendė išparduoti savo veiklos instrumentus. Jis įvertino juos ir tvarkingai sudėliojo visuotinei apžvalgai. Tai bent kolekcija susidarė! Čia kabėjo blizgantis Pavydo kardas, o šalia puikavosi Pykčio kūjis. Lentynoje gulėjo Godumo ir Norų lankai, o šalia buvo paskleistos apnuodytos Geidulio ir Keršto strėlės. Stovėjo išrikiuoti ir Baimės, Išdidumo bei Neapykantos pabūklai.

O pačioje gražiausioje lentynoje, atskirai nuo visų instrumentų, gulėjo mažas, nušiuręs, neišvaizdus medinis pleištelis, ant kurio buvo užkabinta kortelė su užrašu “Nusiminimas“. Keista, bet jis buvo aukščiausiai įvertintas ir kainavo tiek, kiek visi instrumentai kartu paėmus.

Vieną praeivį nustebino toks kainų skirtumas, ir jis paklausė nelabojo, kodėl jis taip aukštai vertiną tokį neišvaizdų pleištelį. Nelabasis švelniai paglostė savo brangiausią instrumentą ir atsakė:
– Aš tikrai vertinu jį labiau už kitus, nes tai vienintelis instrumentas mano arsenale, kuriuo galiu visada pasikliauti, net jei visi kiti pasirodo neveiksmingi. Jei tik šį pleištą įkalu į žmogaus mintis, jis dažnai atveria duris ir visiems kitiems mano instrumentams. Patikėkite, nėra nieko pražūtingesnio už nusiminimą!

Vaikų laimė

Ėjo keliu išminčius ir pamatė žmogų, kuris keliavo gerokai palinkęs, slegiamas savo sunkiai pakeliamos naštos.
– Kodėl pasmerkei save tokioms kančioms? – paklausė išminčius.
– Aš kankinuosi dėl savo vaikų ir anūkų laimės, – atsakė žmogus. – Mano prosenelis visą gyvenimą kankinosi dėl senelio laimės, senelis kankinosi dėl mano tėvo laimės, tėvas kankinosi dėl mano laimės, o aš taip pat kentėsiu visą gyvenimą – kad tik mano vaikai ir anūkai būtų laimingi..
– O ar buvo kažkas laimingas tavo šeimoje? – vėl paklausė išminčius.
– Ne, bet mano vaikai ir anūkai būtinai bus laimingi!.. – atsakė nelaimingas žmogus.
– Neraštingas neišmokys skaityti, o kurmis neišauklės erelio! – pasakė išminčius, – išmok pirmiausiai pats būti laimingas, tuomet ir suprasi, kaip padaryti laimingais savo vaikus ir anūkus!

Apie žmonas

Susitiko du draugai. Vienas skundžiasi:
– Mano žmona tokia apsileidusi, tokia netvarkinga! Aš jai nuolat tai sakau, bet su kiekvienais metais viskas eina tik blogyn..
Antrasis atsako:
– O mano žmona tokia išmintinga, tokia puiki šeimininkė! Ir kuo toliau, tuo geresnė! Aš jai taip pat nuolat tai sakau..

Gražaus visiems artėjančio savaitgalio!! 🙂

Apie bendravimą, poveikį, sąveiką

* Bendraudami mes ne tik keičiamės informacija, bet ir darome poveikį vieni kitiems. Bendraudami mes geriau pažįstame save ir kitus žmones – per reakcijas į situacijas ir jų sprendimo būdus. Mes veikiame vieni kitus ir padedame aktyvuoti paslėptus pasąmonės resursus.

* Bendravimas su kitu žmogumi – visuomet prisilietimas prie kito vidinio pasaulio. Ir po kiekvieno tokio prisilietimo mes daugiau-mažiau, bet pasikeičiame, tampame kitokie.

* Psichologų apskaičiavimais, žodinė informacija bendravime sudaro apie 10%, kūno kalba (poza, judesiai, mimika, kvėpavimas) – apie 50%, balsas (intonacija, tembras, ritmas) apie 40%. Tačiau visa tai galime pavadinti išraiškos instrumentais. Svarbiausi – sąmoningi ir subtilūs pasąmoniniai impulsai, kuriais žmonės veikia vieni kitus.

* Mes negalime gyventi be bendravimo. Jis mums reikalingas kaip oras, vanduo ar maistas. Būtent sąveikos su kitais dėka mes įgauname vientisumą ir tikslingumą. Galime teigti, kad mes esame šioje Žemėje vieni dėl kitų. Mes tarsi pasaulio pažinimo sąjungininkai.

* Kad bendrautume harmoningai, turime aiškiai suvokti – ko tikimės iš bendravimo, ką galime duoti ar gauti (dėmesį, gerus santykius, pagalbą, susitarimą, ir t.t.). Toks suvokimas padeda sėkmingai bendrauti bei augti ir vystytis dvasiškai. Sąmoningi, tobulėjantys žmonės padeda padaryti pasaulį šviesesnį ir geresnį.

* Visi mes skirtingi. Kiekvienas žmogus gyvena savo pasaulyje su savais įsitikinimais. Todėl, jei norime efektingai sąveikauti su žmonėmis, turime gerbti kito žmogaus pasaulį. Jei negerbiame, tai sėkmingo bendravimo nebus, viskas pasibaigs banaliu aiškinimusi: kas teisus, o kas – ne. Tai ne tik neproduktyvu, bet ir kai kuriais atvejais pavojinga.

* Nesėkmingas bendravimas – tai tik atsakomasis ryšys. Mes visada gauname tokias reakcijas ir atsakymus, kokius impulsus patys siunčiame. Linkėkime kitiems to, ko palinkėtume sau.

* Geranoriškumas – viena iš svarbiausių sėkmingo bendravimo sąlygų. Juk visi norime, kad su mumis bendrautų nuoširdžiai ir draugiškai, tačiau kiek patys padarome, kad būtų būtent taip? Todėl darykime iš savo pusės viską, kad bendravimas būtų geranoriškas.

* Svarbus ir lankstumas. Jei bendravimas neduoda gerų rezultatų, pagalvokime, ką galime padaryti kitaip.

* Nepamirškime dėmesingumo, atidumo ir įsiklausymo į tai, ką kalba pašnekovas. Juk taip dažnai neįsigilinę, ar ne taip supratę, puolame emocingai atsakyti, susikivirčijame, o po kurio laiko pamatome, kad galėjome apsieiti ir be konfliktų.

* Harmoningas bendravimas įmanomas, jei yra supratimas. Kuo daugiau kito žmogaus vidinis pasaulis sutampa su mūsų, tuo didesnis savitarpio supratimas.

* Iš gausybės galimų signalų mūsų protas pastebi tik tuos, kurie atitinka tai, ką mes norime pamatyti. Kitaip tariant – mes matome žmonėse tai, ką tikimės pamatyti. Patys mes taip pat atitinkame kažkieno lūkesčius.

* Būkime atidūs frazėms, kurios “užkabina“ pokalbyje – tai gali būti tema, su kuria mums reikia padirbėti. Tas pats liečia ir siekį kažką žūtbūt įrodyti kitam – tai reiškia, kad tai norime įrodyti (patvirtinti) pirmiausiai sau.

* Jei bendravimą įsivaizduosime kaip savanaudišką manipuliavimą, tuomet sumažinsime žmonių kiekį, su kuriais bendrausime efektyviai. Maža to, mes nuolat jaudinsimės, ar nedaro mums įtakos kiti.

* Jei po bendravimo jaučiame džiaugsmą, o nuotaika pakylėta – reiškia, bendravimas yra sėkmingas.

* Visi mes gyvename vieningoje energetinėje-informacinėje erdvėje ir esame susieti. Kai visi tai suvoksime, mes nustosime kenkti vieni kitiems ir Gamtai.

* Siūlau pasižiūrėti į bendravimą kaip į bendrą kelionę. Tai tarsi kelionė į kitą realybę. Kokie grįšime iš tos kelionės – išmintingesni, geresni, stipresni, ar netekę paskutinių jėgų? Viskas priklauso tik nuo mūsų 🙂 ..

(Pagal V. Sinelnikovo paskaitas ir knygas)