Atidėliojimas

Retas išvengiame atidėliojimo pinklių. Juolab, kad viskas prasideda tarsi nekaltai: tiesiog imamės kažką atlikti arba atidedame kažkokį sprendimą. Vėliau tai laiko tam vis nerandame, tai svarbesni darbai užgriūna.. O paskui, žiūrėk, jau ir nesinori to atidėto darbo atlikti, nuraminame save: “palūkėsiu; tikiuosi, kad kažkaip išsispręs; galbūt viskas bus gerai; dabar neturiu laiko“. Aišku, tokios frazės – išsisukinėjimas ir saviapgaulė, darbai nuo jų nepajuda.

Visiems pažįstamos situacijos – pavyzdžiui, nusprendžiame kasdien daryti mankštą, gultis laiku, sureguliuoti mitybą. Tačiau vis neprisiruošiame, o pasiteisinimas – “rytoj, na, kitą savaitę tai tikrai“. Arba rengiamės atsisakyti žalingų įpročių, bet teisinamės: “dar negaliu, aš dar nepasirengęs, vėliau“. Galime atidėlioti ir santykių pasiaiškinimą, tikėdamiesi, kad “gal savaime susitvarkys, gal susipras“. Arba jaučiame, kad reikia susirūpinti sveikata, o vizitą pas gydytoją vis atidedame. Taip pat galime atidėlioti ir darbus, kuriuos apsiimame, bet nenorime daryti.

Rezultatas – įtampa ir nepasitikėjimas savimi, o blogiausia, kad tai gali tapti blogu įpročiu ar net gyvenimo būdu. Tokia gyvenimo pozicija yra pasyvumo pateisinimas. Žmogus neatsisako atlikti kažkokio veiksmo, jis nusprendžia jį atlikti kažkada vėliau, ir tuo “vėliau“ jis pridengia savo nenorą veikti, o kartu ir atsakomybės vengimą. Atvirai neprisipažįsta, kad iš tiesų nenori kažko daryti, o gal ir negali ar nesugeba, bet ir neatsisako.

Bendrauti su tokiais žmonėmis sudėtinga, nes jie lengvai žada ir imasi atlikti darbus, kurių, gali būti, niekada neatliks. Be to, jie visada turi paruoštą pasiteisinimą: “užsiėmę, neturi laiko (nors visada atranda laiko tam, ką nori iš tiesų nori daryti), pavargę ar blogai jaučiasi“. Taip jie susikuria veiklaus žmogaus iliuziją ir turi priemonę išsisukti nuo nemalonios veiklos. Tai saviapgaulės forma, o kartais ir manipuliavimo priemonė: išsisukinėjant galima sulaukti, kad darbus atliks kažkas kitas.

Akivaizdu, kad atidėliojimas nieko pozityvaus į gyvenimą neatneša. Išsisukinėjant nuo prisiimtos veiklos sunku tikėtis sėkmės gyvenime, nes kiekvienas neatliktas darbas mažina žmogaus savivertę ir pasitikėjimą savimi. Kiekvienas atliktas darbas, atvirkščiai – didina pasitikėjimą ir vysto žmogaus atsakingumą bei savarankiškumą. Kol atidėliojame, stovime vietoje, o veikdami – net jei suklystame – vystomės ir tobulėjame.

Todėl sąmoningai atsisakykime atidėliojimo – tai žlugdanti savybė, nes atidėliodami mes pakeičiame dabartį nerimu dėl ateities įvykių. Juk galime visą gyvenimą pragyventi susirūpinę tuo, ką turime padaryti. Kad atidėliojimas netaptų gyvenimo būdu, peržiūrėkime savo planus ir pradėkime daryti tai, ką atidėliojome. Pradėkime nuo lengvesnių darbų, jei reikia, nusistatykime, konkretų laiko tarpą, per kurį atliksime visus darbus.

Pradžia gali atrodyti sunki, bet pasinėrę į darbą, o ypač jį atlikę, jaučiame džiaugsmą ir palengvėjimą. Tai tikrai smagiau, nei atidėlioti. Jei išjudiname savo gebėjimus, jei nuolatos juos ugdome, tuomet jie lavėja ir nuolatos stiprėja – tai psichologijos dėsnis. Be to, dirbdami tikrai pastebėsite, kad nevertėjo nieko atidėlioti – viską galima atlikti, jei išmintingai susidėliojame prioritetus. Ir, žinoma, ugdykime savybę imtis tik tų darbų, kuriuos realiai galime atlikti.

Atidėliojimas yra gyvenimas įtampoje su neatliktų darbų virtine. Išsijudinkime, pradėkime veikti – vienas atliktas veiksmas gali panaikinti sąstingį ir pradėti visai kitokį, kūrybingą ir įdomų gyvenimą. Visi mes esame savo gyvenimo Kūrėjai. Ar galite įsivaizduoti atidėliojantį Kūrėją..? 🙂

7 mintys apie „Atidėliojimas“

  1. Sveika, Vilte

    Iš esmės čia vėl aprašei tą pačią situacija, kaip ir tekste apie įtampą. Įsipareigoti, pradėti daryti ir neužbaigti darbai sukelia įtampą ir verčia žmones skeltapročiais. Visiškai teisingas pastebėjimas, kad ryžtingas vieno ar kelių darbų užbaigimas sukelia pasitikėjimo ir energijos bangą. O kai tai pakartojame keletą kart iš eilės susiformuoja nauji sinapsių ryšiai tarp neuronų ir kuo toliau tuo lengviau ryžtis atlikti darbus iki galo.

    Bet leisiu sau pastebėti jog šiame tekste per mažai dėmesio skirta kitai medalio pusei.
    Tu teisingai rašai kad: “tuo “vėliau” jis pridengia savo nenorą veikti, o kartu ir atsakomybės vengimą. Atvirai neprisipažįsta, kad iš tiesų nenori kažko daryti, o gal ir negali ar nesugeba, bet ir neatsisako.“
    Didžiulė problema, jog žmonės dažnai nesugeba pasakyti – NE. Tiek kitiems, tiek ir sau pačiam. Aišku apie tai rašai: “Ir, žinoma, ugdykime savybę imtis tik tų darbų, kuriuos realiai galime atlikti.“ Tačiau aš tai norėčiau tai apibrėžti dar griežčiau. Nes gyvenime yra galybė gerų darbų, kurie pagerintų mūsų ir artimųjų būtį ir kuriems atlikti tikrai turime pakankamai fizinių bei finansinių resursų (“realiai galime atlikti“, kai vertiname kiekvieną atskirai paimtą darbą). Tačiau visada turime atminti, jog kiekvienas darbas dar turi ir alternatyviuosius kaštus. Gal būt jį atlikdami nepabendravom su sutuoktiniu, nenuėjom pažvejoti su vaiku, neperskaitėm knygos, tiesiog ramiai nepabuvome vienumoje su savimi ar neparašėm komentaro:).
    Todėl aš paskutinę cituotą tavo mintį perfrazuočiau dar siauriau: “ugdykime savybę imtis tik tų darbų, kurių neatlikti negalima.“ Bent jau aš pats visus kitus gerus ir labai naudingus darbus stengiuosi laikyti “darbalaukio pakraštyje“ ir kaip kartą sakiau savo mamai: “Na, kai jau visus kitus darbus padarysiu iš karto imsiuosi šito“:)

    Tikriausiai žinai taisyklę kurią naudoja anoniminiai alkoholikai(gal ir dar kas nors): “Viešpatie suteik man jėgų, kad pakeisčiau tai, ką galiu pakeisti, kantrybės, kad iškęsčiau tai ko pakeisti negaliu ir proto, kad atskirčiau vieną nuo kito“
    Mano manymu nereikia ir neįmanoma gyvenime pakeisti visko ką galėtume pakeisti, todėl pridėčiau dar vieną prašymą: “Viešpatie, suteik man išminties, kad iš visko ką galiu pakeisti, atskirčiau tai, ką pakeisti šiame gyvenime aš privalau“
    Nes dažnai tarp tų darbų kuriuos galime atlikti, gyvenimo sumaištyje pasimeta tie, kuriuos atlikti privalome (vidine, moraline prasme).

    Geros dienos:)

    Vladas

    Patinka

  2. Na, negaliu nepapildyti:)

    Vsų pirma apsižiūrėjau jog iš esmės tą patį jau komentavome prie ankstesnio teksto apie įtampą:

    “Iš tiesų – prioritetų susidėliojimas labai apmažina visokius neužbaigtus darbus – to išmokau prieš keletą metų. Žinoma, kad neužbaigti ar net nepradėti, bet reikalingi padaryti darbai kelia įtampą. Sakyčiau, čia dar svarbus klausimas – ar viskas, ko imamės iš tiesų mums reikalinga – kaip tu ir mini savo komentare 🙂 .“

    Tai tavo, Vilte, labai teisingas pastebėjimas (nes jame pritarei ir man:)).

    Na ir apie Kūrėjus. Visi mes esame ne tik savo, bet ir aplamai gyvenimo Kūrėjai. T.y. mes dar esame ir daugelio kitų žmonių gyvenimo Kūrėjai. Tik, skirtingai nuo Didžiojo Kūrėjo, mūsų kūrybiniai resursai turi ribas, todėl teisingas prioritetų susidėliojimas tampa labai svarbus.

    Noriu įkelti dar vieną citatą, joje labai aiškiai jaučiasi, kad ne visi, rodos būtini, darbai yra vienodai svarbūs ir privalomi (moraline, egzistencine prasme):

    (anoniminis komentaras iš „Delfi“ „Vox populi“ 2010 08 23)
    „Ta proga galiu tik prisiminti, kokią pamoką, būdama dar jauna mama, esu gavusi iš savo mamos. Sėdėjome susitikę seniai nesimačiusios keturios moterytės – aš, mano sesuo, brolienė ir mano mama. Aplinkui zujo 7 mūsų trijų vaikiukai nuo 2 iki 10 metų amžiaus. Sėdėjome, šnekėjome, rodėme, žiūrėjome, aptarinėjome ir t.t., kai prie manęs prisiglaudė mano dvimetinukas – “mamyte paglostyk“. Atsakiau “pažaisk su sese, aš dabar neturiu laiko, vėliau paglostysiu“. Ir šioje vietoje gavau pastabą iš savo mamos “tu negali neturėti laiko vaikui. Gali neturėti laiko sutvarkyti namus, gali nespėti suplauti indus, bet neturi teisės nepaglostyti vaiko, kai jam to reikia.“ Ir čia pat prisiminiau, kaip augome mes patys, anksti likę našlaičiais, mirus tėvui. Laiko mamai su trimis mažais vaikais, darbu mokykloje ir tuometiniu 60 arų “ūkeliu“, be kurio išgyventi kaime nebuvo įmanoma, katastrofiškai trūko. Manau, kad trūko ir fizinių jėgų. Tačiau, galėjo būti kiek pavėluotai pašertos kiaulės, paskutiniai kaime nuravimi daržai, ne kasdieną išplautos grindys (žinoma, tol, kol paaugome ir pradėjome tuos darbus dirbti patys) , bet tikrai nebuvo atvejo, kad būtume likę nepaglostyti ir nepaguosti, kai to reikėdavo, neapkamšyti prieš miegą, neišklausyti ir nesuprasti…O visiems sumigus…mama dar rasdavo jėgų išeiti į snieguotą kiemą ir sukelti vieną ant kito mūsų per dieną suritintus sniego kamuolius, kad išeitų “tvirtovės siena“, nes buvome per maži tai padaryti patys. Ir dabar, po daugelio metų, žinau, nors tada labai trūko gražesnio drabužio, padoresnio baldo, skanesnio kąsnio, bet meilės netrūko. Tiesą sakant, visi nepritekliai kažkaip savaime užsimiršo. Liko tik puikus ir šviesus vaikystės prisiminimas. prisiminimas, kad savo mamai – MES BUVOME SVARBIAUSI. To ji mokė ir mane: “visi darbai ir reikalai gali palaukti, o vaikui laiko turi rasti būtent tada, kai jam jo labai reikia, antraip, kai turėsi pakankamai laiko, savo vaikams jau gali būti nebereikalinga“..“.

    Vladas

    Patinka

  3. Labas, Vladai 🙂

    O kad daugiau žmonių išdrįstų taip dalintis savo mintimis.. Kokios gražios diskusijos būtų 🙂 .

    Atidėliojimą iš įtampą sukeliančių priežasčių išskyriau todėl, kad pačiai teko gerokai padirbėti su gyvenimo prioritetais. Buvo periodas, kai buvau nuolat įsitempusi, susirūpinusi, net pikta kartais (teko keletą metų slaugyti sunkiai sergančius tėvus).

    Nežinau, kuo tai būtų pasibaigę, jei ir tokioje situacijoje nebūčiau ieškojusi išeities. Skyriau tam laiko, viską apmąsčiau, ir susidėliojau prioritetus – kas svarbiausia, ką turiu padaryti, kas ne taip svarbu, ko nedarysiu. Ir, atrodo, toks paprastas veiksmas stebuklingai sumažino įtampą. Aišku, problemos nedingo, bet jų sprendimo būdas pakeitė gyvenimą, ir, svarbiausia – mano būseną.

    Be to, kiekvieno gyvenime yra sričių, kurios nemalonios ar nemėgstamos, bet kurias turime atlikti. Čia taip pat labai padėjo paprasčiausios sistemos įvedimas. Aš pastebėjau, kad vengiame tų darbų, kurių nemėgstame, bet ir didžiausią džiaugsmą jaučiame tuomet, kai juos atliekame.

    Tarkim, buities darbai – nusistačius tvarkymo grafiką ir kiek šeimos nariai atsakingi už asmeninių ir bendrų teritorijų tvarką, tos tvarkos palaikymas labai supaprastėja. Naudojamės tuo daug metų ir namuose (nesigiriant) yra ideali tvarka, nors pastangų jos palaikymui reikia nedaug. Kai žinai tvarkymosi dienas, tai nerankioji kiekvienos dulkelės, nes žinai, kad susitvarkysi tam skirtą dieną.

    Arba daržų, sodo tvarkymas. Na, nemėgstu ravėti.. Bet kai paskyriau tam laiką – tam tikromis dienomis, neilgais tarpais – viskas taip palengvėjo, ir sodas išpuoselėtas 🙂 .

    Puiki tavo įdėta ištrauka apie meilę artimiems žmonėms.. Būtent susidėlioję gyvenimiškus prioritetus ir dėl to atgavę ramybę, esame visada atviri bendravimui, ir mūsų neerzina “nelaiku“ priėjęs vaikas. Apskritai, bendravimas visada yra prioritetas.

    Ačiū, Vladai, ir gražios dienos 🙂 !!

    Patinka

  4. visa tai labai smagu, bet būna dienų kai nenori nieko imtis, o darbų sočiai… gal aš esu tinginė? 😦 aš per savo atidėliojimą tikrai prisidarau problemų, bet nemoku pasikeisti. Nekyla rankos imtis darbų nors tu ką. O paskui viskas būna paskutinę sekundę… 😦 Kaip save motyvuoti?

    Patinka

  5. Labas, Gabija 🙂

    Susidoroti su tuo kalnu darbų galima tik vienu būdu: susidėliojus prioritetus. Kito kelio nėra – taip bent jau mano patirtis parodė 🙂 ..

    Kai susikaupia darbų, kurių jau nebespėju padaryti, visuomet sudarau darbų eiliškumą. Pirmiausia – skubūs darbai, paskui – svarbūs darbai, na, o galiausiai – tie, kurie tikrai gali palaukti.

    Darbų eilutė sumažėja tik tuomet, kai pradedame juos daryti. Kai pamatome savo darbų rezultatus, tai ir motyvas atsiranda, patikėkite 🙂 .

    Na, o jeigu nuolat turite daug darbų ir su jais nesusitvarkote – gal verta pasižiūrėti, ar ne per daug jų apsiimate? Būna ir taip ;).

    Tai tik atrodo sudėtinga, pradėkite ir pamatysite, kad jūs viską mokate ir viskas jums gaunasi 🙂 . Sėkmės, Gabija! 🙂

    Patinka

Komentuoti: Vladas p Atšaukti atsakymą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s