Nepasitikėjimas savimi..

Planavau apie tai rašyti, bet lp paskatino apie tai parašyti greičiau.. Labai ačiū lp už daugybę pasiūlytų temų diskusijoms 🙂 .. Džiaugiuosi, kad pradedam bendrauti betarpiškiau – labai to norėjau 🙂 ..

Šita tema, kaip jau rašiau, išgyventa pilnai ir visapusiškai, todėl nuolat ieškojau sau atsakymų ir paaiškinimų. Sau juos radau ir išbridau iš to ribojančio gyvenimą nepasitikėjimo savimi. Iš kur jis atsiranda, kodėl taip riboja gyvenimą ir kaip jį įveikti?

Kad suprasčiau tai iki galo, pradėjau nuo pradžių pradžios. Visi žinome, kad gimstame su pilnu dvasiniu potencialu – drąsūs, smalsūs, kūrybingi ir laisvi.. Visi skirtingi, visi unikalūs ir nepakartojami.. Paskui mus formuoja, t.y., palengva spraudžia į visuomenei pageidaujamus rėmus. Nesakau, kad tai blogai – juk gyvename visuomenėje ir tam, kad optimaliai, taikiai gyvuotume, turbūt, turi būti tam tikros taisyklės. Blogumas prasideda tuomet, kai užslopinama žmogaus individualybė ir primetamos svetimos vertybės kaip vienintelės.

Toks žmogaus formavimas prasideda šeimoje, paskui ugdymo įstaigose ir vyksta visą gyvenimą per informavimo – formavimo priemones: žiniasklaidą, televiziją, spaudą.. Informacinis srautas dabar toks didelis, kad bukina žmogų ir blokuoja mąstymą, kelia apatiją. Dažnai žmogus tiesiog nespėja “atsirūšiuoti“ informacijos ir priima viską už gryną pinigą. Tame didelė blogybė ir paradoksas – turėdami begalę informacijos, mes bunkame, atprantame mąstyti, nes “viskas paduota“.. Jei nemąstome..

Bet pradėkime nuo pradžių – šeimos. Tėvai su geriausiais norais ir pagal savo supratimą ugdo mus. Svarbu tai suprasti, nes dažnai tie geri norai virsta paskui suaugusiam žmogui ribojančiais barjerais. Vaikas yra atviras pasauliui, smalsus, judrus.. Tėvai bijodami, kad vaikas nesusižeistų, neišsiteptų ir tiesiog norėdami, kad būtų paklusnus, formuoja pirmuosius apribojimus (su geriausiais norais)..

“Nelipk, nugriūsi, atsargiai, nelįsk, negalima..“ – tai mažo vaiko ribojimai, kartais reikalingi.. “Nelįsk, palik ramybėje, neturiu laiko, daryk kaip sakoma, nesiginčyk..“ – vyresnių ribojimai, jau panašūs į komandas.. “Man nesvarbi tavo nuomonė, čia mano tvarka, tau visuomet rūpi tik tavo norai, užsičiaupk ir daryk kas pasakyta, kai rūpės tavo nuomonė, paklausiu, tinginys, tu niekada nedarai, kas sakoma..“ – paaugliams. Daugeliui girdėtos “auklėjimo“ frazės.

Taip pat visi prisimename ir matome, kaip tėvai, norėdami pagelbėti vaikui, daugelį darbų daro už jį. Kūdikystėje, kai jau gali daug ką savarankiškai daryti – daro už vaiką. Toliau, dar daugiau – taupydami laiką ar tiesiog norėdami greičiau ir geriau padaryti, daug ką padaro už vaiką. Tokiu būdu galutinai užslopinama vaiko iniciatyva ir.. labai daug šansų, kad toks žmogus bus nesavarankiškas, nepasitikintis savimi, be iniciatyvos, tingus ir vangus. O juk tėvų pagrindinė užduotis – išugdyti savarankišką, kūrybingą žmogų, ir šitie įgūdžiai įskiepijami ir lavinami tik nuo ankstyvos vaikystės.

Visos tos auklėjamosios frazės ir veiksmai labai giliai įsirėžia vaiko pasąmonėje. Jis yra lyg švarus popieriaus lapas, o vaikystės įspūdžiai ir įgūdžiai – pirmieji jo gyvenime, todėl stipriausi ir labiausiai veikiantys žmogų visą gyvenimą. Kaip jau sakiau, genetiškai yra griežtai apibrėžti rėmai tam tikriems įgūdžiams formuotis. Susiformavusius galima performuoti, bet tam reikia sąmoningumo ir asmeninių pastangų. Vaikystės psichologinės traumos – deja, pagrindinis psichologų ir psichoterapeutų darbas.

Vaiko iniciatyvos ribojimas, frazės, apibūdinimai, žeminantys vaiko asmenybę, palengva formuoja vaiko nepasitikėjimą savimi. Tas nepasitikėjimas gali lydėti visą gyvenimą.. Nekaltinu tėvų, bet dažnai nežinojimas padaro daug bėdos.. Dar viena klaida – tėvai nesuvokia vaiko amžiaus ypatumų. Turiu omenyje, kai su kūdikiu elgiasi lyg su suaugusiu ar su paaugliu šnekasi kaip su mažyliu. Tai irgi neatitikimas, skatinantis nepasitikėjimą savimi.

Tokius apribojimus, keliančius nepasitikėjimą savimi, sau išsiaiškinau. Svarbu suprasti, kad visada galime keistis, kad tie apribojimai yra suformuoti aplinkinių ir aplinkos, dažnai iš geriausių norų.. Tai nėra tikrosios mūsų savybės ir mes galime jas keisti. Lygiai taip, kaip kažkada jos buvo suformuotos, lygiai taip pat galime jas performuoti. Ir.. dažniau imtis iniciatyvos, drąsiau elgtis – palengva vaduotis iš to nepasitikėjimo, veikti.. Pasidžiaugti savo nuveiktų darbų rezultatais, t.y., “užfiksuoti“ juos 🙂 – tai labai motyvuoja. Kai tik pamatysime pirmuosius savo veikos rezultatus, ateis ir pasitikėjimas savimi, ir laisvumas bendravime.. kuo toliau, tuo labiau 🙂