Gerumas

Šiandien mes esame turtingi – turime daug visokių reikalingų ir nelabai reikalingų daiktų, o dar labiau tikimės visko turėti rytoj.

Tai, žinoma, džiugu.

Tik nelabai linksma, kad mes, užhipnotizuoti šito turėjimo, neretai pamirštame, jog kiekvienas įsigytas daiktas užima tam tikrą vietą ne tik ant žemės ar parketo, bet ir žmogaus širdyje.

Patogiai įsikūręs, jis sugeba išstumti iš tos nedidelės širdies daug ką: meilę teisybei, sąžiningumą, dorumą, gailestingumą, užuojautą, kilnumą, dosnumą, mandagumą, orumą, grožio troškimą, svajonę…

Trumpai tariant, daiktas grasina išstumti GERUMĄ – ne sofistinį gerumą, bet tą didelį ir platų jausmą, kurį mūsų tėvai ir protėviai dėjo kertiniu akmeniu tarpusavio santykiams.

Kaip tik toks žmogaus gerumas, tegul ir keistokas, bet natūralus ir be reklamos, mane domina jau seniai.

Ir imponuoja tie žmonės, kurie jo nesidrovi kaip kokios senienos ar silpnumo apraiškos.

O juk būti geram kartais reikia kur kas daugiau drąsos negu būti blogam…

Mintys iš rašytojo Jono Mikelinsko kūrybos

Būkime geri vieni kitiems 🙂 ..

Saulėto ir pavasariškai šilto savaitgalio mums visiems 🙂 !

Kartais reikia sulaukti…

Kartais reikia tiesiog sulaukti.

Išsiuntus laišką, sulaukti atsakymo.

Paleidus svarbią praeitį, sulaukti, kol nustos skaudėti. O kai jau neskaudės, pradėti pamažu eiti į priekį, nors nebus nei norų, nei jausmų, nei prasmės, ir atrodys, kad taip bus visada.

Nors naujos prasmės reikia tiesiog sulaukti.

Reikia sulaukti, kol tavyje atsilaisvins vieta kitokiam Tau ir kitokiems Kitiems. Kai nutils senosios melodijos, kad pamiltum naujas. Kai prisiminimai taps filmu, kurį stebi, bet kuriame jau nedalyvauji.

Reikia sulaukti.

Nesistengti nenuleisti rankų. Galų gale kartais palūžti – tai taip žmogiška.

Pasiduoti, sunegaluoti, išnykti iš radarų. Nesikelti iš lovos, neiti pasivaikščioti, su niekuo nesimatyti. Tylėti.

Gyventi pagal jėgas, suvokiant, kad dabar jėgų mažiau, nei norėtųsi. Ir kad tai praeis.

Reikia tiesiog sulaukti…

Pagal Olios Majer novelę, vertė ruvi.lt

Sielos tyla

Būna akimirkos, kai nesinori kalbėti, ir ne dėl to, kad nėra nuotaikos, o visiškai priešingai.

Pavyzdžiui, kai sėdi su mylimu žmogumi ant upės kranto ir stebi saulėlydį. Arba, negalvodamas apie nieką, važiuoji vaizdingu keliu po lengvais pūkiniais debesimis, pasitikdamas švelnų vėją, pievų gėlių kvapą, saulę ir nuostabią nežinomybę.

O gal eini per mišką, įsiklausydamas į sausų lapų ir šakų traškesį, uosdamas purios žolės, čiurlenančių upeliukų ir šilto oro kvapą. Tu nežinai, kur nuves kelias, bet tai visai nesvarbu. Plaukia vėjo genami debesys, o kas jei nuplaukus su jais – į spalvotą svajonių, švelnumo ir amžinos šviesos šalį?

Staiga netikėtai suvoki, kad svarbu tik tai, kas vyksta čia ir dabar: žodžiai nereikalingi, o mintys tokios lengvos – nuskrenda tolyn už horizonto, palikdamos tave su savimi.

Bet tuštumos pojūčio nėra. Jautiesi tarsi indas kažko nežemiško, dieviško, kas užpildo tave iki kraštų. Ir kiekvienas žodis, ištartas tą akimirką, gali suardyti tą dievišką pilnatvę.

Dvasiškai pažengę žmonės, ko gero, pavadintų tai meditacija. O aš vadinu tai Sielos Tyla.

Sielos Tyla ateina netikėtai, kai vidinė audra nurimsta, o baimėmis ir įsitikinimais genamos bangos virsta idealia ežero lyguma, kurioje atsispindi Siela. Ji iš pradžių droviai liečia vandenį vienu piršteliu, o paskui tyliai pasineria, nesudrumsdama ežero lygumos.

Ežeras švyti, ir ta šviesa pasiekia širdį, kuri tuo metu vos girdimai plaka, tarsi bijodama sutrikdyti supančią tylą ir harmoniją. Tu negirdi jos plakimo, nejauti savo kūno, pripildyto kažkokia nepažįstama iki šiol jėga ir vidiniu praregėjimu.

Tu pasijunti tobulu Gamtos kūriniu, nes visi Gamtos kūriniai yra tobuli; jautiesi šio Pasaulio dalimi: dangaus, bekraščių pievų, miškų, stepių ir kalnų. Tu – galinga stichija, kuri gali būti griaunanti, bet gali tapti ir kažko naujo, didingo ir nuostabaus pradžia.

Tai va, Siela, iki valiai pasimėgavusi vandens procedūromis, išlipa iš ežero ir apsisiaučia dideliu minkštu rankšluosčiu, o paskutiniai gaivaus vandens lašeliai nuteka spalvotomis švytinčiomis srovelėmis.

Ežeras vis dar švyti švelnia šviesa, kuri jaukiai šildo iš vidaus ir pratęsia tylaus džiaugsmo būseną. Visas pasaulis tampa toks artimas, harmoningas ir suprantamas, tarsi būtų pavykę iššifruoti begalinės laimės instrukciją. Ir nuo to pasidaro saulėta ir lengva.

Ar jums teko kada nors matyti žmogų, kuris žiūri į jus plačiai atvertomis akimis, bet tarsi nemato jūsų, šypsodamasis kažkam nematomam, žinomam tik jam vienam?

Jis stebi Sielos maudynes. Tai absoliučiai laimingas žmogus, kuris apčiuopė savyje harmoniją, atrado raktą nuo visų užrakintų durų. Ir ar galės jis juo pasinaudoti, ar turės jis vėl galimybę paklausyti Sielos Tylos, priklauso tik nuo jo.

Manau, tokia galimybė tikrai bus, nes patyrus tokią akimirką plačiai atvertomis akimis, norisi patirti ją vėl ir vėl..

Pagal Liudmilos Markovos novelę, vertė ruvi.lt

Šviesios ir saulėtos savaitės mums visiems 🙂 !

Meilė šildo..

Labai svarbu, kad niekas nešaltų…

Kad niekas nešaltų toje emocinėje ir fizinėje erdvėje, kurioje yra dviese…

Artimumas negali būti šaltas net tuomet, kai mes nesuprantame vienas kito, supykstame, nesutariame, pavargstame…

Artimumas – šilumos indikatorius santykiuose, mielieji…

Šilumos, kuri išlieka bet kokiose aplinkybėse…

Mes visada turime žinoti, kad turime vienas kitą… Kad būsime priimti po bet kokių nesėkmių… Kad patys ištiesime pagalbos ranką…

Sušildyti – meilės veiksmažodis…

Ir jei mes esame sušildyti, tuomet apie meilę kalbėti nebūtina…

Ir mes galime labai ilgai gražbyliauti apie nuostabius jausmus, bet jie bus tušti, jei žmogus neturi nei minutėlės tam, kad apkabintų be jokios priežasties, kad tiesiog pasikalbėtų, kad kažkur kartu nueitų… Tiesiog būtų šalia…

Mylite?…

Tuomet neleiskite sušalti!…

Pagal Lilios Grad miniatiūrą, vertė ruvi.lt

Gražaus savaitgalio mums visiems 🙂 !

Minimalizmas: įžvalgos

*Minimalizmas jau užtikrintai skinasi kelią į mūsų gyvenimą. Nors.. vartotojiškoje visuomenėje tai nėra taip jau paprasta, nes vartotojiškas gyvenimas ir minimalizmas – absoliučios priešingybės.

*Susidomėjimas minimalizmu dažniausiai prasideda po to, kai žmogus suvokia, jog vartotojiškas gyvenimas yra visuomenei primetamas, ir tai įtakoja tam tikrą mąstymą ir elgesį, kuris panašus į nuolatinį bėgimą paskui daiktus ir jų teikiamą iliuzinę “laimę“.

*Gyvenimas daiktų pasaulyje paverčia žmogų materialistu, todėl jam atrodo vertinga tik tai, ką jis gali paliesti. Iš čia ir siekis užpildyti savo gyvenimo erdvę daiktais, nes tuštuma materialistą baugina. Tuštumą ir ramybę jis tapatina su vienatve, liūdesiu, depresija, skurdu, pasirinkimo trūkumu, nepilnavertiškumu.

*Bet kokias tuštumas – fizines ir emocines – šiuolaikiniai žmonės skatinami kuo skubiau užpildyti: spintas – drabužiais, sienas – paveikslais, namus – baldais, dienas – planais ir įspūdžiais, tylą – tuščiais pokalbiais ir triukšmu.

*Daugybė daiktų yra perkama vadovaujantis įspūdžio emocijomis, kurios greitai praeina. Emocijoms aprimus pasirodo, kad daiktai nereikalingi, o todėl yra tiesiog sandėliuojami su kitais nereikalingais daiktais namuose.

*Kelias į minimalizmą prasideda nuo suvokimo, kad galiausiai pradeda varginti ir norai, ir emocijos, ir krūva nereikalingų daiktų namuose, kurie padaro gyvenimą sudėtingu ir painiu. Žmogus susimąsto, kas jam iš tiesų reikalinga, o kas tampa nenaudojamu balastu.

*Minimalizmas nematuoja – “daug“ ar “mažai“, tai tiesiog “pakankama“. Galima sakyti, kad tai sveika nuovoka, kurią turi kiekvienas žmogus. Bet ji, deja, dažniausiai pabunda, tik nusivylus vartotojišku gyvenimu, kai žmogaus jau nemotyvuoja daiktų pirkimas ir kaupimas.

*Žmogus pradeda matyti savo vergavimą daiktams: juk kiekvienam daiktui reikia skirti vietą, jį prižiūrėti, valyti, skalbti.. Be to, tam, kad įsigytų vis naujus daiktus, žmogus aukoja savo gyvenimo laiką ir jėgas..

*Minimalizmas – tai ne tik gyvenimo filosofija, pirmiausiai tai mąstymo ir gyvenimo būdas, kuris liečia visą žmogaus gyvenimą, ne tik daiktus: laiką, planus, tikslus, mitybą, bendravimą.. Tai esminiai gyvenimo pokyčiai, gyvenimo vertybių išgryninimas, kuriems reikia valios ir konkrečių kasdieninių veiksmų.

*Nemažai žmonių šiame kelyje nuklysta į iliuzinį minimalizmo suvokimą, apsiribodami tik nereikalingų daiktų atsikratymu. Taip jie įsisuka į begalinį vergovės daiktams pasekmių naikinimą: perka-išmeta, perka- išmeta.. Kol žmogus susieja daiktus su savo emocijomis – minimalizmas jam nepasiekiamas..

*Adekvatus savo būtinųjų poreikių suvokimas, sąmoningas funkcionalių daiktų pasirinkimas ir gebėjimas atsisakyti to, kas netikra tam, kad išsigrynintų tai, kas suteikia gyvenimui dvasinę pilnatvę – štai minimalizmo pagrindai.

*Žmogaus gyvenimas – jo vidinės būsenos atspindys, tačiau žmogų veikia ir jo aplinka, todėl namuose neturi būti nieko, kas apsunkina, slegia, painioja. Namai turi spinduliuoti jaukumą, paprastumą ir ramybę.

*Minimalizmas svarbus tuo, kad padeda skiepyti sveiką gyvenimo suvokimą ir vaikams. Tėvai, kurie vadovaujasi dvasinėmis vertybėmis ir neišaukština daiktų vaidmens gyvenime – rodo deramą pavyzdį ir ugdo teisingą vaikų pasaulėžiūrą.

*Kalbant apie teisingą pasaulėžiūrą, derėtų prisiminti, kad daiktai, kuriais mes naudojamės, yra tampriai susiję su ekologija, pramonės atliekomis ir šiukšlėmis, gamtos resursais ir pagarba žmonių darbui.. Todėl minimalizmas – tai būdas ne tik žmonėms atgauti sveiką nuovoką ir dvasingumą, bet ir tausoti gamtą bei išsaugoti planetą.

*Kad išsaugotume sveiką pasaulėžiūrą, turime nuolat peržvelgti savo gyvenimą – kad įprastume gyventi, atsižvelgdami į būtinuosius, o ne į primetamus dirbtinus poreikius. Kad nevertintume daiktų aukščiau už žmogų. Kad neapaugtume nereikalingu vidiniu ir išoriniu balastu, trukdančiu laisvai ir kūrybingai gyventi.

*Nereikalingas – toks, kuris negali suteikti teigiamo rezultato, o todėl beprasmiškas.. Pakankamas, optimalus – toks, kuris suteikia gyvenimo pilnatvę. Mes būsime laimingi tuomet, kai nematuosime savo laimės vien išoriniais daiktais, įspūdžiais ir emocijomis 🙂 ..

Parengė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Dosnumas

Duoti šiek tiek daugiau, nei prašo – tame, turbūt, gerumo paslaptis.

Jau daugelį metų mes perkame vaisius ir daržoves vietiniame turgelyje. Tvirto sudėjimo pietietis pardavėjas jau pažįsta visus mūsų šeimos narius ir visada džiaugsmingai sveikinasi, net jei aš nieko nepirkdama skubiai pralekiu pro šalį.

Ir kas visada mane stebina mūsų pardavėjo elgesyje – tai jo nuoširdus dosnumas.

Ką bepirktume, net jei tik penkis obuolius ir porą pomidorų – gerasis pardavėjas būtinai įdeda į paketą priedo saują riešutų, didelę citriną arba ryšulėlį krapų.

O kai iš tolimųjų kraštų atveža kažką egzotiško, pavyzdžiui, džiovintą mangą arba dygliuotąjį ličį – vaisių pardavėjas siūlo paragauti naujovę, o kartais ir įdeda su savimi kaip priedą.

Aš jau seniai susidomėjusi stebiu tokį dosnumą, bet būtent šiandien supratau, kad kiekvienam žmogui visada smagu gauti truputį daugiau, nei jis prašo.

Ir juk taip paprasta:

ne formaliai pasisveikinti, o padovanoti šypseną ir atidžiai pažvelgti į akis;

nesislėpti už frazės “Kaip reikalai?“, o iš tikrųjų pasidomėti, kaip žmogus jaučiasi ir kaip jam sekasi;

ne tiesiog sudėti dovaną į maišelį, o supakuoti į gražų popierių ir pridėti atviruką su šiltais palinkėjimais.

Duoti daugiau, nei iš tavęs tikimasi – reiškia pasinaudoti galimybe padauginti gerumą ir džiaugsmą šioje planetoje 🙂 .

Pagal Annos Čiulanovos miniatiūrą, vertė ruvi.lt

Gražaus savaitgalio mums visiems 🙂 !

Praregėjimai (71)

Šiuolaikinių žmonių pasaulėžiūra sujaukta, nes išoriniai materialiniai pasiekimai yra tapatinami su gyvenimo gerove ir pilnatve. Tačiau žodis “sėkmingumas“ – toli gražu ne žodžio “gerovė“ sinonimas.

Žmogaus vidinė pilnatvė – tai harmoninga dvasinė ir psichinė būsena, kuri įtakoja ir žmogaus veiksmus, ir jo santykį su išoriniu pasauliu. Toks žmogus bet kokiose gyvenimo aplinkybėse yra nuoširdus, kūrybingas ir geranoriškas. Vidinė pilnatvė, o ne išorinės sąlygos yra jo gerovės šaltinis, todėl jis harmonizuoja bet kokią situaciją.

Tuo tarpu orientuoti tik į išorinius daiktus ar pasiekimus žmonės dažnai net gyvendami turtingiausiuose namuose, skendėdami prabangoje ir užimdami aukščiausias pareigas, jaučia vidinę tuštumą, liūdesį ir beprasmiškumą.  Ir tos vidinės tuštumos pojūčio neįmanoma užpildyti jokiais daiktais ar vien išoriniais pasiekimais ir įspūdžiais..

************

Kai žmonija neturi dvasinių vertybių ir bendrų vienijančių tikslų visų gerovei, ji praranda orientyrus ir pradeda degraduoti. Tuomet gyvenimas primena absurdo teatrą, kai viskas sujaukiama ir “normalia“ skelbiama bet kokia beprotybė. Tai supriešina, atbukina ir suskaldo visuomenę.

Kad žmonija vystytųsi, reikalinga gili, kilni prasmė visko, kas vyksta žmonių gyvenime. Tokioje visuomenėje bet kuri veikla motyvuoja, nes nukreipta į bendrą gerovę, kurią visi žmonės mato ir jaučia. Tai įkvepia, skatina kūrybingumą ir suvienija visuomenę.

************

Permainų, dvasinių vertybių išgryninimo laikais šeima taip pat yra įtakojama išorinės informacijos – televizijos laidos, filmai, žurnalai ir knygos nuolat rodo ir aprašo priešiškumo, konfliktų, nepagarbos žmonėms siužetus. Tai stebint susidaro įspūdis, kad intrigos, manipuliacijos, barniai, pavydas, palaidumas – “normali“ nūdienos šeimų kasdienybė.

Natūralu, kad dėl to dauguma žmonių nežino, kas yra meilė ir kaip sukurti tvirtus ilgalaikius tarpusavio santykius. Juk aplink visi tvirtina, kad meilė – tai kančia, kad ji tetrunka trejus metus, kad ji praeina, kad tai tik trumpalaikė aistra, o galiausiai – kad meilės, ko gero, ir visai nėra..

Tačiau žmonės negali gyventi be meilės.. Todėl visas šis informacinis triukšmas išvargina, sukelia abejones ir tiesiog.. atsibosta.

Žmonės pradeda ilgėtis tyros meilės, nuoširdumo, tikrumo. Ir kuria šeimas, kur besąlygiška dviejų žmonių meilė kuria šviesos ir harmonijos erdvę, kurioje gimsta ir auga Naujosios epochos vaikai. Ir tokių šeimų dėka keičiasi ir visuomenė. Nes tam atėjo laikas.

*************

Kad melas atrodytų kuo tikresnis, jis turi būti panašus į tiesą. Pakanka vieną “raktinį“ žodį, kuris sukelia emocijas ar šiltas asociacijas, apipinti žodžiais, kurie keičia ar sumenkina prasmę, ir – mūsų pasaulėžiūra, o kartu ir gyvenimo vertybės, ir elgesys – pakrinka.

Taip meilė sutapatinama su kūno aistra, laimė – su pinigų kiekiu, džiaugsmas – su išoriniais įspūdžiais, laisvė – su palaidumu, grožis – su įvaizdžiu, ir t.t.

Tai liečia ir patriotizmą, kuris siejamas išskirtinai su priešais, karais ir.. sporto sirgaliais. O iš tiesų tai labai plati, bendražmogiška sąvoka: meilė Žemei-maitintojai, pagarba žmonijai ir visai gyvybei, ir mūsų protėvių išsaugotų amžinųjų dvasinių vertybių tęstinumas ir puoselėjimas.

Tiesa mus išlaisvina, tiesa keičia mūsų gyvenimą. Tereikia išmokti “išlukštenti“ ją iš melo pinklių.

************

Kiekvienas žmogus – Kūrėjas! Ir būtent kūryba suteikia galimybę kiekvienam skleisti savo vidinę šviesą ir meilę, pripildyti pasaulį grožiu ir harmonija.

Visi jie Kūrėjai: močiutė, mezganti minkštas spalvotas kojines; moteris, auginanti nuostabias gėles sode; vaikinas, kuriantis gražią muziką; mergina, siuvanti puikius drabužius; paauglys, rašantis jautrias eiles; vyras, statantis jaukius namus; vaikas, piešiantis drugelius, medžius ir žmogeliukus..

Juk iš tiesų labai svarbu viskas, ką mes darome iš širdies, su meile.. Tai kuria vienybės, šviesos ir harmonijos erdvę mums visiems 🙂 ..

************

Parengė ruvi.lt

 

Trumpos įžvalgos

*Sąžinė duota žmogui tam, kad jis galėtų pažinti save.

*Tai, kas perpildo pinigines ir skrandžius, pražudo sielas.

*Laisvė – ne tai, ką mums gali kažkas suteikti. Laisvė – tai, ko iš mūsų negalima atimti.

*Kai sąžiningas žmogus supranta, kad suklydo, jis arba nekartoja savo klaidos, arba tampa nesąžiningu žmogumi.

*Pasaulyje nėra idealių žmonių, bet yra dvasingi ir padorūs žmonės.

*Kiek daug mes prarandame dėl savo baimės prarasti!

*Doras žmogus visada silpnųjų pusėje.

*Kvaila kaulyti meilės iš surišto žmogaus..

*Pasitikėjimas – tarsi popieriaus lapas: kartą sulamdytas, jis jau niekada nebus idealus, kaip jį belygintume.

*Jei žmogus neturi ryšio su savo siela, tuomet jis abejoja viskuo, išskyrus tai, ką jis gali pačiupinėti savo rankomis.

*Permainų esmė – susitelkti į naujo kūrimą, o ne į kovą su tuo, kas atgyveno.

*Netaisykime to, ko atėjo laikas atsikratyti.

*Godumas žemiškiems turtams paverčia žmogaus dvasią elgeta.

*Visos negatyvios mintys ir emocijos uždaro žmogų į begalinės kančios kalėjimą.

*Iš aklavietės yra vienintelė išeitis – apsisukti ir eiti į kitą pusę.

*Tai, į ką galime žiūrėti ramiai – jau nebevaldo mūsų.

*Meilės priešingybė – ne abejingumas, ir net ne neapykanta, o banalus melas.

*Pasaulį galima pagerinti ir kategorišku nedalyvavimu tame, kas yra niekšinga.

*Viskas, kas yra geriausia, kas žmones vienija, sutelkia ir įkvepia – yra įgyvendinama laisvai ir geranoriškai.

*Dvasingumas turi prasmę tik tuomet, kai tampa mūsų kasdienybe.

*Jaukūs namai – tai artimi žmonės, o ne sienos, jaukumą namuose kuria žmonės.

*Artimumas – tai kuomet tu tiksliai žinai, kad esi visada laukiamas!

*Artimas žmogus svarbesnis už principus ir nuoskaudas.

*Tėvai negali  išmokyti savo vaikų to, ko patys nemoka.

*Ne vaikas turi suprasti tėvus, o tėvai – vaiką. Nes tėvai jau buvo vaikais, o vaikas dar nebuvo suaugusiu.

*Sako, laimės neįmanoma nei pamatuoti, nei pasverti, bet.. akušeriams tai pavyksta 🙂 !

*Tyra ir besąlygiška meilė ten, kur myli ir nieko nelaukia mainais.

*Balta gėlė visada išlieka balta – ir dieną, ir naktį. Taip ir mylintis žmogus: myli, nežiūrint į nieką..

*Bet kokią, net pačią niūriausią dieną, gali praskaidrinti gero žmogaus širdies šiluma 🙂 ..

Saulėtos nuotaikos ir geros savaitės mums visiems 🙂 !

Paskutinis lašas

Dauguma esame tai patyrę kai sunku, kai iš bejėgiškumo rankos svyra..

Kad būna tas paskutinis lašas, kuris arba mus galutinai prislegia, arba.. netikėtai praskaidrina visą mus kaustantį niūrumą.

Kai žmogui sunku, tuomet bet koks negatyvus kitų žmonių žodis ar veiksmas tik dar labiau apsunkina jo padėtį: tarsi krautume ant išsekusio žmogaus nugaros vis didesnę naštą, kol ant viršaus uždėta nedidelė smiltelė jo nepargriauna..

Tuo tarpu supančių žmonių širdies šiluma – jų geranoriškumas, dėmesys, palaikymas, nuoširdus rūpestis, pagalba – gali tapti tuo praskaidrinančiu realybę lašu, kuris padės žmogui atsigauti ir rasti teisingus sprendimus.

Ir kaip dažnai, bėgdami per gyvenimą, mes nepastebime to “paskutinio lašo“ artėjimo ribos.. Nepastebime kitų kančios.

Kaip dažnai vejame nuo savęs mintis apie savo veiksmų priežastis, guosdamiesi, tuo, kad “visi gi taip bėga..“ Ir kaltiname save, jei atsiliekame, neatitinkame, nespėjame.

Bet kartais žmogui tiesiog būtina sustoti.

Pirmiausiai tam, kad turėtume galimybę ramiai pagalvoti. Apie savo gyvenimą, apie mūsų visų gyvenimą. Apie tai, kur taip bėgame. Kodėl pavargstame. Apie prasmę ir esmę. Ir kodėl tiek kančios pasaulyje, kur tos kančios priežastys.

Ir, svarbiausia, tie sustojimai reikalingi tam, kad bėgdami neprarastume žmoniškumo, kad pastebėtume, jog ne vieni mes susiduriame su sunkumais, kad aplink yra žmonės, kurie taip pat kenčia.. Kad ištiestume pagalbos ranką, sušildytume žodžiu ir gerumu.

Visais laikais žmoniją gelbėjo vienybė. Net sunkiausiu metu abejingumą, žiaurumą ir neteisybę įveikia žmoniškumas. Visų gerų žmonių dvasinė jėga, tarsi švyturys tamsoje, visada tampa kelrodžiu į šviesą, tiesą, harmoniją..

Būkime geri vieni kitiems – tame mūsų jėga ir vienybė. Dovanokime vieni kitiems savo širdies šilumą.. Ir tegul tai bus tas lemiamas šviesos lašas, kuris sušildys kiekvieną kenčiantį žmogų ir galutinai išsklaidys vienatvę, skausmą ir baimę.

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Neskubinkite laiko..

Mano jaunėlei netrukus sukaks 14, greitai gaus pasą, ūgis 170. Va, sėdi ir Bredberį skaito. Kaip viskas taip greitai įvyksta, ką? Rodos, tik vakar tavo rankos džiaustė išskalbtus rausvus šliaužtinukus su gėlytėmis, ir.. tik vieens – ir tos pačios rankos džiausto rausvas su gėlytėmis – bet jau liemenėles. Ir, rodos, visa tai įvyko akimirksniu.

O vyresnysis universitetą baigė, barzdotas vyras, turi automobilį ir merginą, o aš vis dar pagaunu save galvojant, kai matau vitrinoje gražų žaislinį garvežiuką: o kad taip jam nupirkus, tai bent apsidžiaugtų! Labai jau jis mėgo traukinius ir garvežius, kai buvo mažas.

Dabar tokia ypatinga jo veido išraiška, kai aš eilinį kartą kažką pripainioju kompiuteryje.. Spinduliuoja kantrybę. Atseit: “Na, nieko tokio, kad nesupranti, aš tave vis vien myliu, žinoma, padėsiu.“ Įdomu, o ar man pakako kantrybės, kai jis, būdamas mažas, kažko nesuprato, painiojo ir gadino? Aš jau neprisimenu.

Ir kuo toliau, tuo aiškiau suvokiu, kad tai esminė tiesa apie vaikus: jie labai greitai užauga.

Nors jauniems tėveliams dažnai atrodo, kad taip, kaip dabar, bus visada. Amžinas verksmas naktimis, amžinas “ant rankučių“, amžini žaidimai su mašinėlėmis ar lėlėmis, raudojimas išsiskiriant ir ta pati pasaka šimtąjį kartą. Ir taip norisi, kad tai greičiau pasikeistų. Kad jis greičiau augtų, kad greičiau viską pats išmoktų..

Taip ir bus: vaikas užaugs ir viską pats išmoks, ir labai greitai. Juk mes užimti, pas mus darbai, santykiai, kūryba, na, ir tiesiog reikalai, todėl vaikų gyvenimą mes pragyvename epizodiškai. Pusantrų metų pradžioje, paskui pusvalandį vakare ir dvi savaites atostogose.

Jei paskaičiuosime “gryną“ mūsų tėvystės laiką, ar daug jo susirinks? Ir kiek iš to laiko mes išeikvojome priekaištams, notacijoms ir visiems “atstok“, “palauk“ arba “geriau eik pamokas ruošti“..

O prisiminsime mes visai ne “pratinimą prie naktipuodžio“ ir ne vaikų trimestro pažymius ketvirtoje klasėje. Įsimena visai kiti dalykai.

Kai sūnui buvo ketveri, mes išleidome jį su močiutėmis ilsėtis prie jūros, o patys planavome atvykti ten po mėnesio. Abi močiutės jį labai mylėjo, jos skambino mums ir pasakojo, kad sūnus puikiai valgo, maudosi jūroje, ir viskas jam labai patinka. Bet kai mes atvykome pas jį ir vakare visi gulėjome plačioje lovoje, vaikas atsiduso ir su palengvėjimu ištarė: “kaip gi aš pavargau be jūsų“..

O kai dukrai buvo penkeri ir ji lankė vaikų darželį, mes gaminome su ja “bučinukų atsargas“. Ji turėjo džinsinį kombinezoną su daugybe kišenėlių, ir štai ryte aš į visas tas kišenes įdėdavau “bučinukus“. Tam, kad ji galėtų juos “pasiekti“ ir pajusti, kad mama ją myli, jei staiga jai pasidarytų liūdna.

Aš labai norėčiau, kad tėvai suvoktų savo vaikų vaikystę kaip brangiausią ir gražiausią gyvenimo dovaną – laiką, kai galima su jais būti, rūpintis jais, džiaugtis, apkabinti, išklausyti, saugoti, branginti ir sukurti “bučinukų“ atsargas visam gyvenimui.

Neskubinkite laiko. Skalbkite šliaužtinukus ir pirkite garvežiukus.

Mėgaukitės.

Pagal L. Petranovskajos tekstą, vertė ruvi.lt