Tikras Gyvenimas

Vienas iš pačių laimingiausių pojūčių, kurio išmokė mane mama – tai laisvė nuo būtinybės dalyvauti masinėse “visuomenės nuomonės varžybose“ apie tai, kokia aš šeimininkė, žmona, motina, duktė…

Aš visokia…

O ir visuotinai pripažinti “tobulumo įrodymai“ manęs visai nežavi…

Nes galima iš kailio nertis, demonstruojant savo iškeptus pyragus, arba vardinti savo vaikų lankomus būrelius, bet tai nieko nepasakys apie tai, ar jauku su tavimi tiems, kas tuos pyragus valgo, ir ar tikrai vaikai nuoširdžiai dėkingi tau už tai, kad taip stengiesi užimti visą jų laiką…

Rašau tai tam, kad pasidalinčiau laisvės pojūčiu su tais, kas pernelyg stipriai priklauso nuo išorinių savo asmeninio gyvenimo vertinimų…

Juk jis taip ir vadinasi, mielieji… ASMENINIS… O tai reiškia, kad galima ką tik nori prigalvoti apie jį iš išorės, bet apie tai, kas vyksta viduje, žino tik ten gyvenantys…

Ir jei pataikausite tiems, kas stebi, laukia sensacijų, pramogauja apkalbomis, vertina iš savo saviveikliškos pozicijos, tuomet galite labai greitai pavirsti blizgia pakuote su visiškai tuščiu vidumi…

Aš tai žinau… profesionaliai…

Matau, pavyzdžiui, paradinius Instagramus, į kuriuos žiūrint, daugelį apima žlugdantis nepilnavertiškumas dėl neatitikimo tai parodomajai laimei, kur nėra nei kadro be akinančios šypsenos, kasdieninių puokščių, tobulų vaikų, išskirtinės vakarienės ir spindinčių bokalų…

Taip pat žinau, kad dažnai apima neviltis ir tuos, kas be perstojo publikuoja šiuos šedevrus, nes be jų, tokių parodomųjų ir paradinių, viduje nėra nieko gyvo…

Būna, žinoma, ir išimčių…

Bet tiesa iš tikrųjų slypi visai kitur… Visuomenės primestoje baimėje… Baimėje, nuo kurios kenčia ir mergaitės, ir merginos, ir moterys, ir vaikinai… o ir vyrai taip pat…

Baimėje, kuri lyg Didysis Brolis, nuolat stebi iš viršaus ir grėsmingai grūmoja pirštu: “Nagi, įrodyk visiems, kad tu laimingas… kad viskas tavo gyvenime ne blogiau, nei pas kitus… kad tu neatsilieki…“

Ir prasideda demonstravimas… sukeliantis neurozes… Mums pasidaro taip svarbu atitikti šį reikalavimą, kad mes apskritai negalvojame apie tai, kad visai neprivalome nieko atitikti…

Taip baisu galvoti apie tai, kas reikalinga laimei būtent mums, kad mes einame kažkieno nurodytu keliu varžydamiesi tik dėl to, kad prisijungtume prie minios tokių pat išgąsdintų žmonių…

Mums taip baisu pripažinti sau, kad mylimi vaikai gali išvesti iš kantrybės per tris minutes… kad kartais pavargstame santuokoje… kad kartais įkyriai ieškome savyje visokiausių trūkumų…  kad užplūsta nuotaika, kai negali pakilti nuo sofos, o bandelių nakčiai norisi labiau, nei žaliojo kokteilio iš saliero iki šeštos vakaro… kad toli gražu ne visada turi jėgų būti aktyviu, stilingu, įvairiapusišku… kad gali pratrūkti dėl smulkmenų… kad ne viską padarai iki galo, ir kad imiesi iš karto daugybės darbų, nors daugybę kartų sau žadėjai to nedaryti…

Baisu… Baisu atsisėsti ir suvokti, kad tikras, gyvas gyvenimas štai toks ir yra…

Įvairus….

Ir kad net šypsodamasis ištisą parą, sukeldamas visuotinį susižavėjimą, gyvendamas nuostabų tobulą gyvenimą ir sulaukdamas aukščiausio visuomenės įvertinimo, tu gali taip ir nepajusti tos paprastos betarpiškos laimės, kai tau visiškai nesvarbu, ką apie tai pagalvos ar pasakys kiti…

Pakaks bijoti… Na, prašau, liaukitės…

Bent jau dėl to, kad tie, kas jus vertina, bijo dar labiau… Paniškai bijo, kad kiti taip pat pamatys jų pačių chronišką nepasitenkinimą savo gyvenimu, kuris ir gena juos prie svetimų langų, kad susirankiotų įrodymus, jog ne pas juos vienus viskas blogai…

Bet ar tikrai blogai, mielieji?…

Laisvės visiems!… išlikite savimi…

Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Vyriška ranka

Man atrodo, kad vyriška ranka simbolizuoja vaikui supantį išorinį pasaulį, nesvarbu – tai tėvo ar senelio ranka. Vaikui vyriška ranka atrodo tokia didžiulė. Visaapimanti. Visagalė.

Jei ta ranka – kaip dangus arba kaip stogas… Jei ji glosto, apgaubdama jaukia šiluma. Jei vaikas mato atvirą delną, visada ištiestą pagalbos ranką – tai bus vienoks vaikas.

O jei ta ranka kaip rimbas? Jei tai teisėjo ranka, kuri tik nuolat baudžia. Jei vaikas mato priešais kumštį, jei ta ranka grasina – tai bus visiškai kitoks vaikas.

Jei vyriška ranka nors kartą suduos vaikui – prieš vaiką akimirksniu suduš išorinio pasaulio vaizdas. Ir jis pajus tą laukinį siaubą, kokį jaučia ir suaugusieji, kai dūžta jų gyvenimas. Tuomet ir vaikas, lygiai taip pat, kaip ir suaugusieji, susigūžia, pasijunta  nesaugus ir vienišas.

Aš iki šiol prisimenu savo senelio ranką. Tokią didžiulę, stiprią ir sunkią. Bet kai ji liesdavo mano galvą, ji būdavo lengvesnė nei pūkas.

Kai senelio ranka liesdavo mano galvą, man atrodė, jog aš sėdžiu kosminiame laive, o virš mano galvos užsiveria gelbėjimosi liukas. Tokią akimirką aš norėjau tik vieno: visą gyvenimą jausti senelio ranką ant savo galvos…

Pagal O. Batluko esė, vertė ruvi.lt

Gražaus savaitgalio ir artimųjų širdžių šilumos visiems Tėveliams, Seneliams ir Proseneliams 🙂 !

Tyras vaikystės pasaulis…

Vaikystėje aš galvojau, kad širdis yra mėlynos spalvos. Ji varinėja mėlyną kraują. Todėl venos po oda mėlynos.

Aš buvau įsitikinusi, kad kiekvienas žmogus turi skirtingą kiekį pirštų ant kojų – kiek kam teko. Ir kad pagyvenę žmonės – tai tiesiog kitokia žmonių rasė.

Ir baisiai bijojau griaustinio, manydama, kad dangus neišlaiko kosmoso ir jis gabalais krenta ant namų.

Mano pirmoji meilė buvo namo kaimynas su skirtingos spalvos akimis. Jis visada nešiojosi astronomijos vadovėlį, be to, jis žinojo viską apie vabalus.

Vasaros kulminacija – prisirpęs avietynas sename sode, kai vienu metu ir dygu, ir saldu, ir skanu. Išeini iš jo suraižytomis rankomis, bet soti ir laiminga.

O vienas įdomiausių žaidimų – “paslapčių“ kasimas į žemę: iškasi duobutę, gražiai įdedi į ją gėlių žiedų, žolelių, akmenėlių ar kitokių “brangenybių“, uždengi stiklo gabalėliu ir užpili žeme.

“Ar žinai, kur mano “paslaptis“? Nori, parodysiu?“ – ir atsargiai pavalai stiklą, rodai… O draugė stebisi: “Kaip gražu! Einam, dabar parodysiu tau savo “paslaptį!“

O vyriausias vaikas kieme sakė: “Jei nori, kad vaikai su tavimi draugautų, išnešk jiems saldainių.“ Ir aš paimdavau saldainius ir suvalgydavau juos pati, viena, sėdėdama ant tvoros. Juk svarbiausia – susidraugauti su pačia savimi.

Tėtis tuomet man atrodė kaip tvirtas aukštas medis, o mama – lyg jauki šilta krosnis. Nuo jų dvelkė patikimu saugumu ir gėlėta ramybe. Nes juk Dievai.

O lietingomis dienomis aš visada piešiau prasmingas tepliones.

O vieną dieną berniukas vaikų darželyje padovanojo man boružės pavidalo sagą. Ji buvo lygi ir blizganti. Tuomet aš pirmą kartą suvokiau, kad berniukai ir mergaitės yra skirtingi: berniukai stebina, o mergaitės – stebisi…

O dabar aš manau, kad žmonės sensta todėl, kad pamažu nustoja džiaugtis paprastais dalykais, nustoja stebėtis ir tikėti stebuklais.

Nuo mano vaikystės laikų mažai kas pasikeitė. Griaustinis ir penki pirštai ant kojų – tai labai gražu. Bet savo “paslaptis“ mes iki šiol slepiame, bet tik ne po stiklu žemėje, o giliai savo širdyje…

Ar žinai, kur mano “paslaptis?“ Nori, parodysiu 🙂 ?

Pagal V. Lesonen esė, vertė ruvi.lt

Mylėkime ir branginkime vaikus 🙂 .. Kurkime mums visiems šviesią, saugią, laimingą realybę ir ateitį!

Tavo vidinė šviesa

Tave brangina už tavo vidinę šviesą.

Patikėk, tai tiesa.

Kai tu kaltini save už skubotus žodžius, sunkiai slepiamą sumaištį, užsiliepsnojusią raudoniu skruostuose; kai pyksti ant savęs už neryžtingumą arba pernelyg didelį atvirumą…  Prašau, sustok. Tu net neįtari, koks iš tiesų esi, juk žvelgi į save per smerkimo prizmę.

O kažkas myli tavo šypseną ir betarpiškumą. Kažkas pastebi tavo nuotaikų permainas. Kažkas maudosi tavo vidinės šviesos spinduliuose.

Kiekviena šypsena, džiaugsmas, ašaros, tylėjimas – tai tavo esybės išraiška.

Neišsižadėk savo nuoširdumo, juk būtent tai paverčia tave sraunia upe, tyliu lietumi, skaisčia saule… Tavo prigimtis, išsiskleidžianti jausmais – tai tikrų tikriausias sodas, skendintis gėlių begalybėje…

Žydėk savo betarpišku savitumu 🙂 !

Pagal Anos Čiulanovos esė, vertė ruvi.lt

Šilto savaitgalio, saulėtos nuotaikos mums visiems 🙂 !

Mažų žingsnių galia

Aš tikiu mažų, nepastebimų, kasdieninių žingsnių jėga.

Misija, motyvacija, didingas tikslas – visos šios magiškos sąvokos iš pirmo žvilgsnio atrodo tokios nuostabios! Bet kai tik turime reikalą su nuobodžia kasdienybe, šie žodžiai kaipmat netenka savo žavesio.

Ir žmogus, kuris buvo pakerėtas tokių žodžių spindesiu, nusivylęs atsitraukia arba laukia sekančios “stebuklo dozės“.

Išorinis pasaulis – greitai besikeičiančių įspūdžių virtinė. Ir mes matome tik baigtinį rezultatą: koncertas, paroda, knyga, paveikslas, daina, namas, mokslinis atradimas – visa tai mes galime pavadinti žmogaus pastangų ir darbų suma, rezultatu. Kad ir tekstas internete – tai autoriaus patirties išvados, kurias jis gali išreikšti keliais svariais sakiniais.

Bet kaip dažnai mes kaip vaikai žavimės būtent to ryškaus išorinio įspūdžio akimirka! Ir todėl tikimės to iš bet kokios savo veiklos – vis laukiame “gyvenimo šventės“, amžino “draivo“, nenutrūkstamo motyvacijos srauto iš išorės.

O jei to nėra, galvojame: “Kažkodėl neturiu tam įkvėpimo“, “Manęs tai nemotyvuoja, matyt, suklydau rinkdamasis tikslą“, “Kame mano didinga misija? Na, jau tikrai ne nuobodžioje kasdienybėje“…

Tai mažas kaprizingas vaikas sėdi mumyse ir reikalauja nuolatinių pramogų. Ir tas vaikas tikrai puikus, jei prabyla laiku ir vietoje – pavyzdžiui, kai mes patys pradedame kažką naujo. Mūsų vidinis vaikas įkvepia mus, todėl mes pamirštame laiką ir kliūtis, mes tiesiog užsidegame ta nauja veikla.

Tačiau tą vaiką sekančiame etape turi pakeisti suaugęs žmogus – ramus ir nuoseklus, kantrus ir išmintingas. Kuris gali išsaugoti tą įžiebtą liepsną ir nešti ją toliau, kad įgyvendintų tai, ką su tokiu įkvėpimu pradėjo.

Ir tai ne visada lengva, o kartais ir nuobodu. Kartais tenka įkalbinėti save tęsti, net “imti save už pakarpos“… Prisiversti padaryti dar žingsnelį. Nepasiduoti abejonėms. Pakelti nuleistas rankas ir vėl nešti tą vidinę įkvėpimo šviesą.

Ir šis etapas dažnai nepastebimas aplinkiniams, todėl jiems gali atrodyti, kad viskas einasi lengvai ir paprastai. Gali būti, kad šalia yra žmonės, kurie palaiko ir padeda, bet gali būti ir tokių, kurie numuša ūpą negailestinga kritika, palyginimais su kitais, neprašytais patarimais, ir priverčia suabejoti savo jėgomis.

Todėl tik suaugęs gali įgyvendinti tai, ką su tokiu įkvėpimu pradėjo mūsų vidinis vaikas. Suaugęs sugeba nesustoti dėl nevykusių tarpinių rezultatų. Jis gali bandyti vėl ir vėl. Kantriai, nuosekliai, darydamas išvadas. Savo mažais kasdieniniais žingsneliais jis visada pasiekia rezultatą.

O paskui, žinoma, ateina ir džiaugsmas…  Vidinės pilnatvės, kūrybinės saviraiškos džiaugsmas, kuris labai jau skiriasi nuo ryškių, bet tokių trumpalaikių išorinių įspūdžių 🙂 .

Pagal L. Ulitinos tekstą, vertė ruvi.lt

Kuo galiu tau padėti?

Dauguma žmonių nemėgsta frazės “Kuo galiu tau padėti?“

Kodėl? Na, įsivaizduokite, jūs su kažkuo dalinatės savo pergyvenimais, savo skausmu… O jums į tai atsako – “Pasakyk, kuo dabar galiu tau padėti?“

Ir toks įspūdis, kad dabar jums vėl reikia kažką sugalvoti pačiam ir bandyti suprasti, kokia pagalba jums dabar bus geriausia, ir apie tai pasakyti kitam žmogui.

O jėgų dabar pas jus ir taip – arti nulio…

Pagalvojate: na, ar jis pats nemato? Negali susiprotėti, ką dabar daryti? Tiesiog išklausyti, nuraminti ir paguosti, neužduodant jokių klausimų?

Daugumai iš mūsų pažįstama tokia situacija, daug kas tai patyrė.

Bet pabandykime pažvelgti į klausimą “Kuo dabar galiu tau padėti?“ iš kitos pusės.

Mano manymu, tai žmogaus sąžiningumas, pagarba ir nuoširdus noras padėti kitam žmogui sunkią akimirką.

Na, jūs gi žinote, kad kartais būna ir kitaip – žmogus tarsi ir daro kažką gero, bet tai, pagrinde, ritualai, kurie padeda jam pačiam sumažinti savo vidinį nerimą: pasirodyti kitiems geru, pasijusti gelbėtoju.

Tai lyg ir pagalba, bet ne ta, kurios reikia kenčiančiam žmogui, nors padedantysis ir tvirtina, kad daro tai dėl jo. Taip, jis padeda, bet pirmiausiai – sau pačiam.

Todėl sunkioje situacijoje klausimas “Kuo galiu tau padėti?“, mano manymu reiškia, kad žmogus sąžiningai pripažįsta, jog nesupranta situacijos taip gerai, kad galėtų pasikliauti savo intuicija.

Galbūt, jis nėra nieko panašaus patyręs. Ir jis neiškelia savęs aukščiau jūsų, nevaidina visažinančio “guru“, nedalina iš aukšto neprašytų patarimų, bet nori sužinoti, kaip realiai jums padėti tokioje situacijoje.

Jis gerbia jūsų jausmus, jaučia jūsų būseną ir supranta, kad reikia padaryti viską, kad situacija būtų išspręsta kuo geriausiu būdu, subtiliai, kad nesužeistų dar labiau jūsų kenčiančios trapios sielos.

Klausdamas žmogus parodo, kad jis iš tikrųjų nori padėti būtent jums. Nevaidinti gelbėtojo ir nekalbėti tuščiai, bet – išgirsti jūsų parašymą ir padėti būtent taip, kad pagalba būtų kuo veiksmingesnė.

Ir jei klausimas “Kuo galiu dabar tau padėti?“ užduodamas nuoširdžiai, ir jei jums žmogus padeda taip, kaip jūs paprašėte (o šito jūs nesužinosite, jei nepaprašysite) – tuomet šiame klausime tikrai labai daug meilės ir geranoriškumo.

Galbūt, kažkam padės šie mano pamąstymai. Taip, gyvenime daug sunkumų, bet – nepamirškime, kad jame taip pat yra labai daug gerų žmonių, meilės ir nuoširdaus bendravimo. Branginkime tai.

Mylėkime ir palaikykime vieni kitus!

Pagal A. Sneg pamąstymus, vertė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Draugystės stebuklas

Draugystė… tai kažkas labai ypatingo.

Kai absoliučiai nesvarbu, kiek kilometrų jus skiria. Jūs galite nesimatyti mėnesių mėnesius, galite retai skambinti vienas kitam, bet jūsų susitikimai visada labai ryškūs.

Jūs galite juokauti, kalbėtis valandų valandas apie viską ir žinoti, kad viskas, ką jūs pasakysite, liks tik tarp jūsų, ir jūsų nepažemins, bet būtinai palaikys. Ir tikės jumis net labiau, nei jūs patys.

Draugystė palaipsniui auga iš smulkmenų, kai jūs prisimenate, kiek šaukštelių cukraus draugas deda į arbatą ir kokį šokoladą labiausiai mėgsta. Ir jūs iš karto suprantate, kokia šiandien jūsų draugo nuotaika ir sugebate prisitaikyti prie jo.

Sako, draugą bėdoje atpažinsi, ir tai tikra tiesa, bet dar yra sakoma, kad draugą vis dėl to galima atpažinti ir džiaugsme. Todėl jei jūsų gyvenime yra bent vienas žmogus, kuris visada šalia ir bėdoje, ir džiaugsme – branginkite ir saugokite jį!

Draugystė – tai kuomet jūs lyg ir visiškai skirtingi, bet tuo pačiu ir visiškai panašūs. Jūs galite nesutarti kažkokiais klausimais, bet vis dėl to priimate savo draugo požiūrį.

Jūs priimate žmogų su visais jo pliusais ir minusais, charakterio ypatumais, ir jus tiesiog žavi jo šypsena.

Mielas mano drauge, aš myliu tave, ar girdi 🙂 ?

Pagal Olios Syčevos esė, vertė ruvi.lt

Gražaus ir šilto savaitgalio mums visiems 🙂 !

“Savo žmogaus“ pojūtis

Neseniai manęs paklausė, kaip atpažinti savo žmogų. Ir pirma mintis, kuri atėjo į galvą – džiaugsmas. Ne ta euforija, kurią santykių pradžioje patiria įsimylėję žmonės, nes džiaugsmas sutikus savo žmogų visai kitoks – tai džiaugsmas dėl to, kad šis žmogus yra Žemėje.

Ir jis toks, koks yra, su visomis savo savybėmis, gebėjimais ir charakteriu. Tai džiaugsmas ne tik dėl savęs: “Kaip man gerai su juo“, tai džiaugsmas dėl to, kad jis apskritai yra.

Su savo žmogumi, žinoma, norisi kuo daugiau bendrauti, bet tu nesi prie jo liguistai prisirišęs. Tau gerai tuomet, kai jam gerai. Net jei neįmanoma ar nesigauna būti drauge, tu laimingas, kad jis tiesiog gyvena ir kad jis gali būti laimingas.

Su savo žmogumi tu jauti tokį savitarpio supratimą, kurio, ko gero, niekuomet gyvenime nebuvai patyręs. Tave priima bet kokioje būsenoje, nesvarbu, esi piktas, tave ištiko isterija, esi nelabai gražus, nusišneki, droviesi, esi egoistiškas.. žodžiu, esi gyvas ir netobulas. Tačiau savas žmogus, kaip niekas kitas, nuoširdžiai ir giliai mylėdamas, gali tau pasakyti, kur tu klysti ar skaudini.

Su savo žmogumi tu nuolat augi dvasiškai. Ir tas augimas vyksta visomis kryptimis. Su savo žmogumi drąsiau atveri savo gabumus, išryškini savo tikslus ir planus, išplėti interesų ir pomėgių sferą, o jūs abu pilnai išreiškiate moteriškumą ir vyriškumą. Su savo žmogumi jauti pilnavertiškumą, pilnatvę, pasitikėjimą.

Su savo žmogumi ramu. Tai nereiškia, kad negali kilti nesutarimų ar nesusipratimų, bet tai reiškia, kad yra gilus ramybės pojūtis, tarsi tavo siela būtų atradusi namus. Juk nesutarimai artimų žmonių neišskiria, bet pamoko atrasti vis daugiau sąlyčio taškų.

Su savo žmogumi nėra tradicinių vyro-moters žaidimų net suartėjimo etape. Simpatija, geranoriškumas – taip, yra, bet nėra jokių manipuliacijų ar savanaudiškumo. Bendravimas vyksta su giliu tarpusavio pagarbos ir lygiavertiškumo pojūčiu.

Su savo žmogumi auga sąmoningumas. Subtiliau jauti ir aiškiau suvoki gyvenimą. Geriau supranti save, atveri tai, kas skausminga ir nesuvokta, supratingai žvelgi į jo ir savo traumas. Iš esmės, žmonės tokiuose santykiuose psichologiškai palaiko ir gydo vienas kitą.

Sutikti savo žmogų – didelė laimė ir nemažas išbandymas. Kad viską, kas aprašyta, gautume iš kito žmogaus – turime išmokti visa tai jam duoti. Priešingu atveju, net jei labai norėsime sutikti savo žmogų, mes nebūsime tokiam susitikimui pasirengę.

Susitikimas su savo žmogumi ardo įprastas schemas ir modelius, skatina mus keistis, augti ir plėsti savo pasaulėžiūrą. Bet laimė, kurią suteikia bendravimas su savo žmogumi – su niekuo nepalyginama, todėl verta visų mūsų dvasinių pastangų.

Mylėkime ir būkime mylimi.

Padėka autorei! Pagal Lilijos Achremčik esė, vertė ruvi.lt

Meilės, gerumo ir bendravimo džiaugsmo mums visiems 🙂 !