Žiurkėno instinktas

Vaikystėje aš turėjau žiurkėną. Jis atsirado pas mus keistu būdu, kaip ir visi mano augintiniai. Aš radau kieme narvą, kuriame ir buvo šis žiurkėnas. Jis gulėjo išsekęs, paraudusiomis akimis, leisgyvis. Jį kažkas tiesiog išmetė.

Aš, žinoma, tą narvą parsinešiau namo. Tėvai leido jį palikti. Mūsų namuose mylėjo gyvūnus. Tėtis net pajuokavo, kad man pasisekė. Radau ir žiurkėną, ir narvą jam!

Pradėjome žiurkėną gydyti ir gausiai maitinti. Ir jis pasidarė storas, pūkuotas ir stiprus! Ir dar šis žiurkėnas buvo linkęs kaupti atsargas: visą maistą, kurio jis negalėjo iš karto suvalgyti, jis tempė į savo namelį. Mes jam padarėme kartoninį namelį iš dėžutės, kurioje buvo cukrus. 

Tai va, jis tą namelį iki viršaus prikimšdavo saulėgrąžomis, grūdais ir daržovių bei vaisių gabaliukais. Prikimšdavo taip, kad pats ten jau tilpti negalėjo, nes vietos neužteko. Ir žiurkėnas guldavosi miegoti šalia įėjimo į dėžutę. Jis pavertė savo namelį aruodu…

Iškratome viską iš namelio – žiurkėnas pradeda blaškytis ir vėl savo žandų maišuose tempia ten atsargas. O paskui vėl šalia įėjimo miega.

Jis, turbūt, prisibadavo. Todėl taip elgėsi.

O neseniai mano geras draugas žurnalistas paklausė manęs: kodėl žmonės perka dvidešimt butų, statosi vilas, kuriose negyvena, slepia sausakimšus pakus pinigų po lova? Juk jiems tiek nereikia! Jie juk per savo gyvenimą su visa šeima tiek neišleis! Kam visa tai?

Tai instinktas toks. Protu žmogus suvokia, kad tiek pinigų jis neišleis! Kad ir jo vaikai ir anūkai tiek neišleis. Žino patarlę, kad į aną pasaulį jis nieko nepasiims.

Visi turtuoliai tai žino. Tačiau ir toliau kemša į dėžutę atsargas. Egipto faraonai net į Anapilį ėmė brangius daiktus. Jų prabangios kapavietės – tai tokia pati žiurkėno dėžutė nuo cukraus…

Kartais reikia sustoti. Mes visi gyvename vienoje erdvėje. Bet galima kurti, pažinti pasaulį, bendrauti, daryti kažką gero bendrai gerovei, nesiblaškyti ir nesistengti prikimšti dėžutę iki viršaus… Žinoma, aš turiu omenyje turtingus žmones, kurie negali sustoti…

Tai instinktas. Kaupimo instinktas. Kai jis dominuoja – žmogus degraduoja iki žiurkėno lygmens. Ir yra vienintelis būdas išsaugoti savyje žmoniškumą. Veikti priešingai šiam instinktui nors kartais. Padaryti kažką bendram labui.

Tai labai sunku. O kartais ir neįmanoma tam, kas vis kemša savo dėžutę…

Padėka autorei! Pagal Anos Kirjanovos esė, vertė ruvi.lt

Geros ir šviesios savaitės mums visiems 🙂 !

Pasakiškas žiemos miškas

Pasaulis netikėtai susitraukė, pasidarė baltas, purus. Tarsi Šaltukas būtų išskleidęs savo plačius kailinius, o po jais ir jauku, ir – net šilta. “Ar šilta tau, mergele?“ klausia Šaltukas ir pučia man į veidą šaltą, gaivų, šviežią orą. O medžius visus jis gausiai apibėrė baltais sniego pūkais, lyg cukraus pudra. Persipynė medžiai šakomis, tarsi šokyje, gera jiems, puskailiniai jų balti ir žėrintys, šventiniai.

O aš einu tarp medžių ir neatpažįstu jų, lyg būčiau į kažkokį pasakišką mišką papuolus. Ir, rodos, kad ten, gilumoje, klaidžioja žiemos elniai ir tupi ant eglių poliarinės pelėdos. Ir Gerda tęsia savo kelionę – liko visai nedaug iki Laplandijos. Ir visa tai – vardan Meilės ir Ištikimybės.

Kažkur nekantriai laukia sniego, perpindami tuo ilgesiu savo sapnus ir prisiminimus. O sniegas užgimsta aukštai, rausvuose debesyse, iš lėto bręsta. O paskui jis ateina – su tyru džiaugsmu, dosnumu ir stebuklais, tūkstančiais skrendančių snaigių bučinių, pūgos dainomis.

Ir su tyla. Tokia, kad pradedi joje girdėti savo sielą. Labai aiškiai. Ir dar – girdi užmigusio miško sielą ir Gruodžio sielą. Ir jau atrodo, kad visa tai – vieninga pilnatvė.

Padėka autorei! Pagal Julijos Prozorovos esė, vertė ruvi.lt

Jaukių švenčių ir artimųjų širdžių šilumos mums visiems 🙂 !

Susitikimai

************

Mes susitinkame ir negalime susitikti, todėl kad mes ieškome tik sau.

Mes žiūrime ir negalime pamatyti, todėl kad mums svarbiau, kad pamatytų mus.

Mes klausome ir negalime išgirsti, todėl kad norime kalbėti, o ne klausyti.

Mes įsimylime ir nesugebame mylėti, todėl kad mums reikia, kad mylėtų mus.

O iš tiesų viskas labai paprasta: žiūrėk, klausyk ir mylėk pats.

Ir tada įvyksta vienas didžiausių Stebuklų: žmogus priešais tave atsiveria neįtikėtinu savo Širdies Grožiu.

Tada ir tavo Širdis skleidžia šviesą…

Ir va tik tuomet ir įvyksta Susitikimas.

Padėka autoriui! Pagal A. Surožskij esė, vertė ruvi.lt

************

Tapęs pilnaverčiu suaugusiu žmogumi, kuris nesikabina į kitą žmogų tik tam, kad išgyventų, aš, be abejo, sutiksiu kitą tokį pat pilnavertį žmogų, su kuriuo pasidalinsiu tuo, ką aš turiu, o jis – tuo, ką jis turi.

Iš tikrųjų, tame ir yra poros santykių prasmė: tai ne išsigelbėjimas, o “susitikimas“. Arba, tiksliau tariant – “susitikimai“.

Mano su tavimi.

Tavo su manimi.

Mano su manimi.

Tavo su tavimi.

Mūsų – su pasauliu.

Padėka autoriui! Pagal Chorche Bukaj esė, vertė ruvi.lt

************

Meilės ir bendravimo džiaugsmo mums visiems 🙂 !

Kai gali paskambinti į savo duris…

Mane supras kiekvienas, kas ilgą laiką gyveno vienas: kai ištekėjau, aš pradėjau skambinti į duris. Savo duris. Savo buto duris.

Tas pačias duris, kurias visada atrakindavau raktu nuo pat pirmos dienos, kai persikėliau gyventi į savo butą.

Žinoma, ten buvo skambutis, bet juo beveik niekada niekas nesinaudojo. Mama turėjo atsarginius raktus. O daugiau niekas pas mane neateidavo.

Namuose aš pasirodydavau vėlai vakare. Dirbau redaktore. Grįždavau išvargusi ir krisdavau į lovą. Kokie dar galėjo būti svečiai?

Aš pripratau, kad namie manęs niekas nelaukia. Nebuvo kam atidaryti durų. Nebent katei. Bet ji to nemokėjo.

Atvirai prisipažinsiu, kad aš dėl to visiškai nepergyvenau. Pripratau ir tyliai sau džiaugiausi: kaip gerai, jokių netikėtumų, tylu ir ramu… Ko dar benorėti?

Ir štai aš ištekėjau, ir be visų santuokos privalumų, atvėriau sau dar vieną: skambinti į duris.

Vyras dirbo namuose. Todėl, sugrįžusi namo, aš skambinau. Kartais tai būdavo ir po kelis kartus į dieną.

Tirlinn-tirlinn…Tirlinn-tirlinn.. Tirlinn-tirlinn…

– Kam gi tu atitrauki žmogų nuo darbų? – piktinosi mano mama. – Tu juk turi raktus!

– Tu nesupranti. Tai toks džiaugsmas, kai tau kažkas atidaro duris, – sakiau aš.

Aš sakiau netiesą. Tai nebuvo tik džiaugsmas. Tai buvo tikrų tikriausia laimė. Žinoti, kad už tų durų tavęs dabar kažkas laukia.

Tirlinn-tirlinn…

Girdėti žingsnius, matyti, kaip pasisuka raktas spynoje, spragteli rankena…

Tirlinn-tirlinn…

Matyti džiaugsmą akyse, šypseną, pajusti, kad žmogus džiaugiasi tave matydamas, kad jis ilgėjosi tavęs, net jei tu tik trumpam išėjai duonos nupirkti.

Tirlinn-tirlinn…

Jei jūs ilgą laiką negyvenote vieni, jums sunku bus tai suprasti.

Kartais vyras atidarydavo duris lėtai, ėmė iš mano rankų krepšį, padėdavo nusirengti paltą, apkabindavo ir prisiglausdavo dygiu skruostu. O kartais jis negalėjo atsitraukti nuo darbų, todėl atvėręs duris ženklais man parodydavo, kad labai užsiėmęs, greitai pabučiuodavo mane ir bėgdavo toliau dirbti.

Bet tai nieko nekeitė. Aš elgiausi tarsi ilgai angina sirgęs vaikas, kuriam pagaliau leido valgyti ledus. Ir jis suprato mane, ir, svarbiausia – nei karto nesupyko, nesuirzo ir net nepaklausė:

– Tu ką, raktus pamiršai?

Jis suvokė, kad ne raktuose čia esmė. Taip ir buvo.

Taip ir dabar yra. Ir taip bus.

TODĖL ATEINANČIAIS METAIS AŠ LINKIU JUMS DVIEJŲ DALYKŲ: SVEIKATOS IR KAD JŪSŲ BŪTINAI KAŽKAS LAUKTŲ.

O visa kita jūs patys sau prisisvajosite ir pasieksite 🙂 .

Esu tuo tikra.

Padėka autorei! Pagal Darjos Isačenko istoriją, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Tai štai kam jie reikalingi…

Aš supratau, kam iš tikrųjų reikalingi socialiniai tinklai (ypač moterims)! 

Kartą aš pastebėjau, kad seniai nieko nerašo savo paskyroje viena mano pažįstama. Nors anksčiau rašė tris-keturis kartus per dieną. Mes nesame artimi draugai, tiesiog esame seniai pažįstami, kažkada drauge dirbome, todėl mėgstame kartais pakomentuoti vienas kitą, pajuokauti ir pan. Ji vidutinio amžiaus, gyvena viena.

“Keista,“ – pagalvojau. Ir parašiau jai. Taip ir paklausiau: “Kur dingai, ar nieko neatsitiko?“ Ji greitai atsakė: “Ne, nieko nenutiko, tiesiog nuotaika nekokia, su darbais problema, todėl nieko nesinori rašyti.“

Na, ir mes šiek tiek pabendravome. Laiškais. Ir ji akivaizdžiai buvo patenkinta mūsų susirašinėjimu.

O aš pagalvojau: visi tie mūsų socialiniai tinklai – geras dalykas, tiek ten visko – kačiukai, selfiai, pokalbiai apie pasaulio likimą…

Bet, galbūt, viena iš pagrindinių jų funkcijų tame, kad mes turime galimybę turėti žmogų savo akiratyje. Ir jei kažkas ne taip, jei jis staiga dingtų – galime jam tiesiog parašyti.

Taip, kai kurie žmonės gali tiesiai parašyti: “Pasikalbėkite su manimi!“ Moterys dažnai taip daro. Ir visi tuoj pat atsiliepia, parašo kažką gero. Lyg ir paprasti žodžiai, lyg ir nieko ypatingo, bet tai tarsi nedidelė psichoterapija. Moterims tai ypač svarbu. Nes joms reikalingas verbalinis bendravimas, jos emocingos. Jos turi jaustis reikalingos. Juo labiau, vienišos.

Beje, dėmesys ir bendravimas visiems reikalingas, tame tarpe ir vyrams, tik jie to neparodo…

Bet ne visi juk ekstravertai. Ne visi gali parašyti: “Pasikalbėkite su manimi!“ Kažkas tylės ir liūdės. O kažkas dar ir pagalvos: “Na, na, pažiūrėsime, kas manęs pasiges!“ Tačiau praeina diena, kita, savaitė, ir – tyla, niekas nerašo, visi užimti selfiais ir kačiukais. Ir depresija gilėja…

O jei žmogui parašysime – galbūt, pavyks jį nors trumpam išvaduoti iš depresijos ar liūdesio. Kiekvienam svarbu, kad jį prisimintų, kad pasidomėtų: “O kur gi tu prapuolei?“

Tai nesunku, tai smulkmena, net iš namų nereikia niekur eiti, nors gulėdamas rašyk. O žmogus, galbūt, tik tavo laiško dabar ir telaukia.

Ypač moterys. Juo labiau, rudenį.

Padėka autoriui! Pagal Aleksejaus Beliakovo tekstą, vertė ruvi.lt

Gerumo ir jaukaus bendravimo mums visiems 🙂 !

Tas geraširdis senolis Gruodis…

Gruodis – tyros sielos svajoklis, geranoriškas linksmuolis, sukuriantis pasaką visiems, kas jos laukia. Visiems, kas trokšta gėrio, stebuklų ir permainų. Net jei jie nekalba apie tai. Net jei slepia tai, prisidengdami cinizmu, rimtumu ir nepasitikėjimu.

Gruodis – geraširdis rausvaskruostis senolis, nusivylusių ir pasiklydusių guodėjas. Dovanojantis viltį paliktiems ir pasimetusiems. Tyliais žingsniais jis įeina į savo valdas. Juokiasi žemu skardžiu balsu, kuris suvirpina iki pat sielos gelmių:

– O štai ir aš! Ar laukėte?

Amžina šventė. Amžinas stebuklo laukimas. Jis kaip niekas kitas žino, kad tik tiek širdžiai tereikia. Jeigu nieko daugiau nepadeda, tuomet net lašelis tikėjimo daro stebuklus. Ir net gramas vilties gali viską pakeisti.

Švelniai apgaubia medžius baltais sniego pūkų kailiniais.

– Kaip gi jie pliki stovės?

Patys stipriausi pripažino savo trapumą ir pažeidžiamumą. Dabar galima ir naujas dovanas priimti. Galima užsikloti šiluma ir jaukumu. Galima ant rankų pasiprašyti. Galima paverkti į pagalvę. Senolis nuramins. Įpils karštos arbatos pilną puodelį. Imbierinių sausainių iškeps. O jei pavyks, padovanos žiemos pasaką. Bet jo ir prašyti nereikia. Dovanoti – tai jo prigimtis. Džiuginti visus įrašyta jo širdyje.

Geraširdis senolis žino, kad su jo atėjimu visi truputį tampa vaikais. Ir net tie, kurie tai slepia, vis vien svajoja, viliasi, laukia. Jei ne stebuklo, tai meilės. Jei ne meilės, tai džiaugsmo. Jei ne džiaugsmo, tai bent puraus sniego, į kurį vien pažvelgus akimirksniu atsiduri tuose nuostabiuose laikuose, kur viskas buvo lengva ir paprasta. Kai medžiai atrodė didžiuliai, o mamos rankos jaunatviškos, be mažiausios raukšlelės. Kai tėvai savaitgaliais gamino skaniausius pasaulyje pusryčius, o sekmadienį visa šeima žiūrėjo filmus, įsitaisę ant sofos. Kai viskas atrodė įmanoma, tik panorėk. Tik panorėk.

Šnabžda senolis į ausį su sniego pūga: prašau, panorėk vėl. Panorėk dėl savęs. Tegul ir vėl tau viskas taps įmanoma. Tu tiesiog leisk sau tai.

Jis gerai žino, ką teko išgyventi visiems, kas susidūrė su Lapkričiu. Todėl ir stengiasi būti dar geresnis ir atidesnis kiekvienam. Juk svarbi pamoka įsisavinta. Daug kas suprasta. Daug kas pripažinta. Apverkta. Atleista. Patirta. Galbūt, tai buvo skausminga. Todėl tuo labiau laikas pailsėti. Prieš naujus iššūkius, naujus tikslus, svajones ir siekius.

Gruodis kloja švelnią pūkų antklodę. Medžiams, laukams ir tau. Tegul visi žiemkenčiai subręsta. Tegul visoms idėjoms atsiras vieta ir laikas. Tegul visi daigai prisipildys jėga ir syvais.

Tegul kiekvienas pasijunta namuose. Namuose su pačiais artimiausiais per Kalėdas. Namuose, kur yra santarvė ir meilė. Kur galima nebijoti būti savimi. Ir visai nesvarbu, kokios bus dovanos. Todėl kad svarbiausia dovana – mylinčių rankų ir širdžių šiluma. Šypsenos, apkabinimai ir nuoširdus juokas. Ir kažkas nenusakomo, kas visada būna ten, kur susirenka mylintys vienas kitą žmonės. Kur niekas nevertina ir nesmerkia. Nesigiria ir nesididžiuoja. Kur pakanka tiesiog būti. Būti. Drauge. Tegul gal tik kartą per metus. Bet iš tikrųjų drauge. Kur kiekvienas atveria savo širdį. Ir kol už lango lėtai sukasi snaigės, širdyje įsižiebia neblėstanti šviesa.

Švelniai pūsdamas šaltu vėju į pečius, Gruodis tau primena, kad tavo širdyje visada yra vieta, kurioje tu kaip namuose. Vieta, kur tu visada mylimas. Laukiamas ir brangus. Besąlygiškai. Tiesiog todėl, kad tu esi. Ir gali ten atsidurti bet kada, vos tik panorėsi. Kur tu pasilikai mažu vaiku, kuriam reikia meilės. Dabar pats laikas pamatyti tą vaiką, apkabinti ir padovanoti jam savo meilę. Tegul tai bus geriausia dovana, kurią tu sau kada nors dovanojai.

Na, o mylintis ir dosnus Gruodis pasirūpins visais kitais 🙂 . 

Padėka autorei! Pagal Marijos Kamenskajos novelę, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

O dabar – arbata…

Arbata – tai ne šiaip sau užsiėmimas.

Arbata – tai leidimas sau sustoti, mėgautis garuojančio puodelio aromatu ir ramiai gėrėtis supančia aplinka.

Juk jei žmogus tiesiog žiūri į vieną tašką arba susimąstęs žvelgia kažkur į tolį, tai paprastai sukelia įtarimą ir klausimus: “Kažkas atsitiko?“, “Ar gerai jautiesi?“ ir pan..

O žmogus su arbatos puodeliu nekelia jokių įtarimų. Todėl kad – arbata… Ir kelios minutės ramios palaimos, kurios nevalia trikdyti… Net minčių šurmulys palengva nutyla ir prisėda šalia ant suolelio.

O jei puodelyje dar ir kvapnios žolelės, primenančios vasarą, šilumą ir pievos gėlių žydėjimą… Mmmm…

Ir tegul visas pasaulis palauks… Nors ne, tegul pasaulis skuba su savo reikalais, tai aš palauksiu, kol pajusiu, kad vėl esu pasirengusi pasinerti į jo begalinį sūkurį.

O dabar… arbata…

Padėka autorei! Pagal I. Kiričenko esė, vertė ruvi,lt

Gerumo ir tyro džiaugsmo mums visiems 🙂 !

Ką daryti, kai nėra jėgų?

Sustingsti. Sustoji. Taip būna, kad nėra vidinės ugnies ir jėgų sparčiai judėti. Apskritai nėra jėgų.

Ir blogiausia, ką galima padaryti, kai energija nulinė – tai versti save veikti taip pat aktyviai, kaip ir tuomet, kai turime daug energijos. Ir peikti save, kad jos nėra. Lyginti save su kitais. Bandyti prisitaikyti.

Svarbu suprasti, kad žmonės genetiškai turi skirtingą energijos kiekį. Skirtingą energijos valdymo patirtį. Skirtingus įgūdžius. Ir pakilimo bei išsekimo periodai būna pas visus.

Yra ciklai. Yra individualus cikliškumas ir makro-cikliškumas. Sezoniškumas. Įvairios situacijos planetoje.

O dabar įsivaizduokite, kad žmonės nuolat lygina save su kitais. Nesąmoningai.

Tačiau vienas jau gimė su kieta energetika, bet gali iššvaistyti jos atsargas, net būdamas energijos pakilime. Kitas galėjo gimti su žemos energetikos sistema, bet patirdamas stresą ar būdamas žemos energetikos taške, sugeba energiją valdyti ir būti efektyvus pagal rezultatus ir aktyvumą. Lyg ir galima būtų tai palyginti, bet geriau to nedaryti. Kad suprastume savo individualias galimybes.

Bet yra taškas, į kurį labai nenori pakliūti visi žmonės. Tai ilgalaikis išsekimas. Išnulinimas. Sustingimas. Sustojimas.

Metuose tai vėlyvas ruduo, gyvenime – įvairaus amžiaus krizės, mėnesio pabaigos ciklas, paskutinės delčios dienos, ir t.t..

Tai ir yra būtent tas taškas, kai verta pagaliau išsimiegoti. Pailsėti. Duoti sau galimybę nieko nedaryti. Stebėti. Tokiu atveju padeda susitaikymas su situacija ir suvokimas, kad bus pavasaris ir ateis įkvėpimas.

Nes kyla pavojus, jei nuolat spausime save. Kaip ir ištempta spyruoklė, žmogus gali nesugrįžti į pradinę padėtį. Krūviai būna nepakeliami, bet mumyse yra įdėtas saugiklis, kuris perspėja apie išsekimą. Indikatorius, kuris parodo, kad gyvenimo energijos bakas yra tuščias.

Mes ne visada tai pastebime, ypač jei įpratome savęs negirdėti, nuvaryti save. Jei lyginame save su aplinkinių “sėkminga sėkme“, kurią priimta viešai demonstruoti. Tuomet gyvenimo jėgų likučiai išnaudojami vidiniam konfliktui ir bandymui išspausti iš jau nuvaryto arklio dar porą kilometrų.

Todėl situacijoje, kai viskas lūžta, griūna, baigiasi, sustingsta, reikia leisti sau nesiimti aktyvių veiksmų. Reikia stebėti save, pripažinti savo bejėgiškumą, pasirūpinti savimi.

Negali judėti – nejudi. Atidedi priimtus svetimus įsipareigojimus. Sustabdai projektą. Išeini į tylą. Į mišką. Į atsiribojimą, kuriame atgauni jėgas. Tiesiog kvėpuoji.

Jei tai tęsiasi ilgiau nei mėnesį – ieškai didelių energetinių skylių. Gyvenimo strategijos, scenarijaus, toksiško faktoriaus lygmenyje.

Ir, žinoma, energijos šaltinio.

Padėka autorei! Pagal Svetlanos Patruševos tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir vidinės stiprybės mums visiems 🙂 !

Palaikyti ryšį su savimi…

Kartais taip nedaug reikia, kad padarytume savo dieną geresne. Kad padėtume sau dabar, šią akimirką. Pastebėjote?

Paimti medinį šaukštą vietoje metalinio ir suvalgyti sriubą.
Padėti sau po nugara pagalvę.
Pakabinti pagaliau užuolaidas (tai užtrunka kiek ilgiau, bet kartais rezultatas įkvepia!)..
Arba, atvirkščiai – atitraukti užuolaidas.

Atidaryti langą.
Įleisti į kambarį saulę. Arba lietaus garsus. Gaivumą. Gyvo pasaulio kvapus.
Taip, tiesiog dabar.
Pasėdėti, sutelkti dėmesį į juos. Tik į juos.

Nusiimti ankštus drabužius, persirengti į laisvus ir patogius.
Smagiai pasirąžyti.
Atsigerti vandens.
Atsistoti ir pavaikštinėti.

Apglėbti save abiem rankom.
Paklausti savęs: “Ko norėčiau tiesiog dabar?“ – ir išgirsti atsakymą. Ir padaryti tai dabar – juk mes ne visada paisome tai, ko iš tiesų norėtume.

Tokie maži, prieinami, ir tokie svarbūs būdai – padaryti savo dieną geresne.
Savo gyvenimą geresniu.
Palaikant ryšį su savimi – jautriai, subtiliai ir su pagarba.

Padėka autorei! Pagal Aleksandros Sneg esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Tai, kas iš tiesų yra tavo…

Tai, kas iš tiesų yra tavo – niekur iš tavo gyvenimo nedings. Tai visada kažkokiu būdu bus tavo gyvenime. Nepriklausomai nuo to, lauki to ar ne, pripažįsti tai ar nelabai.

Tai, kas tikrai yra tavo – už tai nereikia kovoti ar grumtis, bandyti atimti ar išplėšti iš kažkieno rankų. Tai tavo – ir todėl priklauso tau. Ir tau nereikia įrodinėti savo teisę tai turėti. Tai tiesiog tave papildanti dalis: tu ir tai, kas iš tiesų tavo.

Tu gali būti nepasiruošęs priimti tai, kas tikrai yra tavo. Bet dėl to tai niekur nedingsta. Tai tiesiog bus kažkur šalia. Lauks tavęs.

O kai būsi pasiruošęs priimti – tai labai lengvai ateis į tavo gyvenimą. Stebėtinai lengvai. Kai šitai suvoki, pasidaro taip džiugu, pasijunti toks laisvas, kad norisi šypsotis.

Kai esi pasiruošęs priimti tai, kas iš tiesų yra tavo – tai tiesiog atsiduria savo vietoje. Tarsi visada ten buvo. Ir tu stebiesi, kodėl neįsileidai to anksčiau.

Tai, kas iš tiesų tavo – reikia saugoti. Bet nepririšti. Nes tai vis vien niekur nedings. Todėl kad – tavo. O jei išėjo, reiškia, buvo ne tavo ir ne tau. Reiškia, tai buvo kažkokiam kitam žmogui. Neimk to, kas ne tavo. Brangink ir saugok tai, kas tavo.

Kai esi šalia to, kas tavo, tau nereikia dėti jokių pastangų. Tu tiesiog gyveni. Toks, koks esi. Ir nekeli beprasmiško šurmulio. Ir neturi abejonių.

Tau nereikia mokėti už tai, kas tikrai yra tavo. Arba aukotis, arba kažko atsisakyti… Tai tavo tiesiog todėl, kad taip yra.

Būna ir taip, kad kažkas duodama mums tam tikram laikui. Kad prisiliestume arba susipažintume. Bet tai, kas tikrai tavo – visada bus šalia. Net jei nepripažinsi to ar visomis išgalėmis bandysi to atsisakyti. Tai vis vien bus visada šalia.

Tu niekada neprarasi to, kas yra tikrai tavo. Tiesiog negalėsi prarasti. Negalėsi savęs apgauti.

Nes tai, kas yra tikrai tavo – gyvena tavo širdyje.

P.S. Tu gali ir pats kai ką padaryti dėl to, kas iš tiesų yra tavo. Pakviesti tai. Ir sulaukti.

Padėka autorei! Pagal O. Leščenko esė, vertė ruvi.lt

Gerumo ir tyro džiaugsmo mums visiems 🙂 !