Jis ir dabar jums kažką sako…

Kai prašote Kūrėjo…

Kai prašote nuolankumo – turite žinoti, kad prašote atsiųsti kažką, kas jus įskaudins.
Kai prašote stiprybės – turite žinoti, kad prašote išbandymų, kurie jus užgrūdins.
Kai meldžiate išminties – turite žinoti, kad prašote problemų, ir jums teks pasukti galvą, kad surastumėte sprendimą.
Kai prašote gerovės – turite žinoti, kad prašote galimybių, o kaip jomis pasinaudosite – priklausys nuo jūsų.
Kai prašote meilės – prašote atsiųsti nelaimingus žmones, kuriems reikia pagalbos.
Kūrėjas ne visada atsako taip, kaip tikitės, bet visada atsiunčia galimybes dvasiniam augimui.

Bendravimas su Kūrėju

Mūsų bendravimas su Juo primena dviejų draugų pokalbį, kuriame vienas yra nuolat pasirengęs bendravimui: jis dėmesingas ir atviras, visada šalia ir pasirengęs padėti, o kitas – nedėmesingas, nuolat nusigręžia nuo pašnekovo ir visa savo povyza tarsi sako: patylėk, aš geriau žinau, aš protingesnis, aš viską galiu…

Tai štai: tas antrasis pašnekovas ir esame mes, kiekvienas iš mūsų. O pirmasis – Jis, Kūrėjas :)…

Ir kaip mes besistengtume išvengti bendravimo su Juo, Jis visuomet ras tūkstančius būdų pasiųsti mums signalą-priminimą apie save – juk Jo rankose visas šis pasaulis!

O juk kadaise mes bendravome su Kūrėju laisvai, nesusimąstydami, bet paskui praradome šį gebėjimą…

Kai pradėjome negirdėti Jo ramaus balso, Jis kreipėsi į mus įvairiais garsais: gyvūnų, paukščių, žmonių, gamtos, muzikos garsais.

Kai nustojome jausti Jį – Jis ateidavo užplūstančia šilumos ir švelnumo banga.

Kai praradome gebėjimą priimti Jo Meilę – Jis ateidavo pas mus per tėvų, vaikų, mylimųjų ir artimųjų Meilę…

Kai nesuprasdavome savo Tikslo ir savo gyvenimo Kelio – Jis paskatindavo džiaugsmu ir laime, arba… perspėdavo nemaloniais įvykiais.

Jis beldžiasi į mūsų širdis visais mūsų jausmais – Jis nori būti išgirstas… Jis visada šalia.

O bendravimo su Juo problema – tik mumyse. Bet… juk tai taip paprasta! Įsiklausykite: Jis ir dabar jums kažką sako :)…

(autorius nežinomas)

Visiems linkiu šviesaus ir šilto savaitgalio! 🙂

Apie psichologines traumas

Kiekvieno žmogaus gyvenime pasitaiko sunkių, stiprių išgyvenimų, kurie vadinami psichologinėmis traumomis. Jos apibūdinamos kaip sunki negatyvi patirtis, sukelianti gilius, ilgalaikius psichikos ir organizmo pažeidimus. Tokių traumų ypatumas – jos visada turi pasekmes.

Kaip žmogus išgyvena psichologines traumas – priklauso nuo jo charakterio, amžiaus, jautrumo. Vieni užsidaro, sunkiai bendrauja, pasidaro emociškai šalti, nepasitiki savimi, linksta į depresijas. Kiti pasidaro neurotiškai judrūs, išsiblaškę, paviršutiniški, neramūs.

Dažnas net nesuvokia, kad pasikeitęs elgesys ar būsena yra išgyventos traumos pasekmė. Todėl svarbu suprasti, kad stiprūs pergyvenimai nepraeina lengvai ar greitai – juos reikia išgyventi (tam reikia laiko), o išgyvenus – suprasti ir paleisti, kitaip skausminga patirtis neleis normaliai gyventi.

Yra kelios dažniausiai pasitaikančios psichologinių traumų grupės:

Šeimyninė trauma. Ilgalaikės psichologinės prievartos, smurto šeimoje pasekmė. Pasitaiko, kad patiriantis smurtą žmogus pradeda smurtauti prieš silpnesnius: pvz., patirianti vyro smurtą moteris gali smurtauti prieš savo vaikus. Vaikams psichologinė trauma – tėvų skyrybos, tėvų ligos ar negatyvus tėvų elgesys (pvz., emocinis šaltumas, smurtas, girtavimas ir pan.)

Emocinė trauma. Ilgalaikio arba intensyvaus emocinio ryšio nutraukimo pasekmė (netektis, skyrybos, išvykimas).

Seksualinė trauma. Ypač sunki vaikystėje patirta seksualinė prievarta. Taip pat seksualinės prievartos tarp suaugusių žmonių pasekmė.

Fizinė trauma. Sunkių fizinių sužalojimų pasekmė: sunkių ligų, chirurginių operacijų, autoavarijų, nelaimingų atsitikimų, gamtinių katastrofų ir pan.

Patyčios ar kankinimai. Psichologinė trauma, atsiradusi dėl patyčių ar kankinimų.

Patirtos psichologinės traumos generuoja daugybę negatyvių minčių ir emocijų, trukdo harmoningam žmogaus tobulėjimui ir silpnina žmogaus psichologinį imunitetą. O nesuvoktos, neišgyventos ar ignoruojamos – vystosi į psichologinius kompleksus, kurie veikia žmogaus elgesį ir gyvenimą.

Kartais būtina specialisto pagalba, nes sunkesniais atvejais gali išsivystyti potrauminis stresinis sindromas (PTSS), kuris pasireiškia tokiais požymiais:

– pasikartojantys, įkyrūs prisiminimai apie įvykius, sukėlusius psichologinę traumą (mintys, vaizdai, pojūčiai, sapnai);
– stiprus psichologinis stresas (fiziologinės reakcijos) į išorinius dirgiklius, kurie primena kažkokį traumuojančio įvykio aspektą;
– vengimas stimulų, kurie susieti su psichologine trauma: pastangos išvengti minčių, kalbų ir pojūčių, taip pat veiksmų ar žmonių, kurie sukelia prisiminimus apie patirtą traumą;
– sumažėjęs interesas tam, kas buvo svarbu;
– susvetimėjimo su aplinkiniais jausmas;
– negebėjimas orientuotis į ilgalaikę gyvenimo perspektyvą;
– sumažėjęs emocionalumas.

Psichologines traumas sunkiau išgyvena tie žmonės, kurie patiria pakartotines traumas, o taip pat – labai jauni arba pagyvenę žmonės. Ypač neigiamai veikia izoliacija psichologinės traumos išgyvenimo metu.

Viskas priklauso nuo to, kaip sėkmingai, ir ar laiku buvo suteikta visokeriopa pagalba. Greičiau atsigauna žmonės, gebantys valdyti savo emocijas, pasitikintys savimi, pozityvūs bei turintys stiprų socialinį palaikymą (artimųjų, visuomenės).

Būtent artimųjų elgesys: dėmesingumas, išklausymas, supratimas, palaikymas – ypatingai svarbus išgyvenantiems psichologines traumas.

Kūrinijos laiškas – apie…

Sveikas!

Yra dalykai, apie kuriuos žmonės seniai pamiršo.

Tokius dalykus vadiname GERAIS DARBAIS.

Tai taip banalu, bet taip svarbu.

Pavyzdžiui – galima perversti per gatvę senutę.

Paprastą, varganai apsirengusią senutę, kuri sustingo kelkraštyje ir ilgiausiai lauks, kol gatvė bus tuščia. Galima praeiti pro šalį, o galima – sustoti ir pervesti.

Pavyzdžiui – galima, pastebėjus prie kasos, kad senukui trūksta pinigų, trumpai ir tyliai pasakyti kasininkei: “aš sumokėsiu už jį“, – ir sumokėti. O kai senukas ims prieštarauti, atsakyti jam juokais “suaugusio-vaikui“ tonu: “Na, nesiginčykite su manimi! Mano pinigai, ir aš sprendžiu ką su jais daryti! :)“

O dar galima pamaitinti benamį katiną arba šuniuką. Žinau, dauguma prieštaraus, atseit, dauginasi, ligas platina – bet juk tas katinas ar šuo jau gyvena! Na, nežudyti gi jį?! JIS GYVAS, ir taip pat nori valgyti. Nupirk dešrelę – dėl to nenuskursi!

Galima atidaryti duris žmogui su sunkiais nešuliais.

Galima padėti močiutei su krepšiais, kuri į autobusą ropščiasi tarsi alpinistė.

Galima DAUG KĄ!

Svarbiausia – DARYTI!

Pasaulis sudarytas IŠ MŪSŲ – iš tavęs, iš manęs, iš senutės kelkraštyje, iš senuko kasoje. Kokie mes – toks ir mūsų pasaulis! MES PATYS jį kuriame APLINK SAVE, supranti?

Kiekvieną dieną milijonai žmonių daro gerus darbus.

TYLĖDAMI.

O tuo metu Kažkas Visagalis iš Viršaus, taip pat TYLĖDAMAS viską pastebi.

Ir netiesa, kad gėris netriumfuoja. Niekų kalbos!

Jis VISADA TRIUMFUOJA! Tiesiog – NE VISADA IŠ KARTO…

Kartą, jau pamiršęs tą senutę, katiną, vaiką ar merginą, tu atsidursi bėdoje – kartais taip nutinka.

Ir tuomet visai netikėtai, kai neviltis jau visai prislėgs, ir tu jau nelauksi jokios pagalbos, STAIGA – kažkas tau pasakys: “Aš Jums padėsiu“.

Ir viskas susitvarkys.

Atmink, bankas – ne kitoje gatvės pusėje, bankas – TEN (aš rodau pirštu į viršų), VIRŠUJE.

Ir tai pats tiksliausias bankas, jame VISKĄ užskaito. Ir jei yra nors trupinėlis tavo gerų darbų – jie persvers kilogramus atsitiktinių klaidų.

Kada paskutinį kartą padarei gerą darbą? Tiesiog taip, nė už ką?…..

Nuoširdžiai Jūsų ir visada su Jumis 🙂

Kūrinija

Dėkoju Kūrinijai už laišką :)! Visiems linkiu saulėtos nuotaikos ir puikaus savaitgalio!! 🙂

Dao išmintis (tęsinys)

* Jei žmogus gerai gyvena, reiškia, jis žino – kaip. Žinoti “kaip“ – reiškia išmanyti gyvenimo dėsnius.

* Jei tik atsigręžtume į savo prigimtį – nenuklystume rinkdamiesi kryptį. Jei žinome, kaip panaudoti gamtos dėsnius ir savo prigimtines jėgas – įgausime stiprybę. Jei neišmanome, kaip jie veikia – pražūsime.

* Kad išgirstume savo širdies balsą – turime nutildyti protą. Išgirdę širdies balsą – atrasime savo gyvenimo kelią ir pradėsime suprasti Kūrinijos dėsnius.

* Teisingas mokymas – lyg vandens versmė, iš kurios plūsta gyvybės vanduo: jis turi maitinti, o ne naikinti. O tikras mokytojas yra tas, kuris atskleidžia geriausias mokinio savybes.

* Nesiliaukime tobulėję, nes sustojimas tolygus nuosmukiui. Kaip atpažinti nuosmukį? Kai išorė tampa svarbesnė už esmę; taisyklės – svarbesnės už supratimą ir teisingumą; veiksmų tvarka – svarbesnė už kūrybingumą; asmeniniai patogumai – svarbesni už artimųjų kančias; savo nuomonės reiškimas – svarbesnis už kitų išklausymą; kitų žeminimas – svarbesnis už nuoširdų bendravimą; nauda – svarbesnė už besąlygišką dovanojimą, egoizmas – svarbesnis už vienybę… Kai dvasia užmiega, o gyvenimo vertingumas matuojamas materialiais dalykais.

* Gyvenime tėkmė turi būti natūrali. Kiekvienas veiksmas – pagal jėgas ir atliekamas laiku. Kartais svarbu išlaukti, subrandinti sąlygas – tuomet ir lengvas stumtelėjimas viską pastato į savo vietas. Skubėjimas ir perteklius prišaukia nesėkmes. Kai žmonės kaupia daug nereikalingų daiktų – jie skursta dvasiškai.

* Sekime širdies keliu! Būkime geranoriški. Kalbėkime tik tiesą. Vadovaukime remdamiesi harmonijos principais.

* Šalies ir tautos valdymas turi būti vykdomas meilėje šaliai ir tautai, be prievartos.

* Jei nebus liaupsinamas kažkoks būrelis “išrinktųjų“ – tautoje nebus pavydo; jei nebus liaupsinamas palaidumas – nebus pasileidimo; jei nebus liaupsinami materialūs turtai – nebus vagysčių. Kitaip tariant: jei nebus išstatomi parodai aistrų objektai – nebus ir pagundų. Išmintingas vadovas nesudaro sąlygų tokioms pagundoms ir rūpinasi, kad tauta būtų sveika, išmintinga ir soti.

* Vadovas – jungiamoji grupės ar organizacijos jėga. Vadovo savybės lemia organizacijos savybes. Jei vadovui stinga proto, doros ir patirties – sėkmės nebus. Geri vadovai įveikia ir sunkias aplinkybes. O prastiems nepadės net palankios.

* Kai gaminama daug ginklų – neišvengiamai auga prievarta ir banditizmas. Kai įstatymai pasidaro spaudimo ir represijos priemone – dėsningai gimsta pasipriešinimas. Kai vadovai valdo agresyviai – tuomet ir tautai blogai, ir ji pradeda ieškoti išeities. O kai vadovai valdo harmoningai – tauta taip pat taiki ir rami. Ir ji niekur nesiveržia iš savo gerovės… Gyvenimas šalyje turi būti toks, kad žmonės nenorėtų jos palikti.

* Ginklai atneša tik nelaimes, todėl derėtų ryžtingai jų atsisakyti! Šlovinti karinę pergalę – reiškia džiaugtis nužudytais žmonėmis. Ar galima gerbti tą, kuris skatina žmonių žudymą ir džiaugiasi nužudytais?..

* Nedaryk kitam to, ko nenorėtum sau – jau vien šiuo paprastu principu galima sumažinti chaosą visuomenėje ir įvesti visuotinę tvarką. Tikrasis gerumas – tai gebėjimas ne tik galvoti apie kitus, bet ir jausti tai, ką jie jaučia.

* Sunkus darbas prasideda nuo lengvos pradžios – juk bet koks didelis darbas susideda iš mažų dalelių: tūkstančio mylių kelionė prasideda nuo pirmo žingsnio… Taip palengva padaromi ir dideli geri darbai.

* Be vilties nieko nenuveiksime. Viltis yra tas tikėjimas, kuris padeda įsivaizduoti savo tikslus ir įkvepia jų siekti. Pasauliui reikia daugiau vilties… Turėkime viltį, įkvėpkime kitiems viltį!

(Senųjų Dao Meistrų mintys)

Dao išmintis

* Kas pažino Dao – yra tylus, skleidžia ramybę ir elgiasi visada oriai. Jis rengiasi paprastais rūbais, o didžiausias brangenybes slepia savyje.

* Netobulas siekia tapti tobulu. Tai ne tušti žodžiai. Tačiau tobulumas pasiekiamas tik per Vienybę.

* Gyvenimas – nuolatinis vystymasis, nuolatinis judėjimas į priekį. Žmogus niekada nelieka tokiu, koks buvo, jis nuolat keičiasi, net jei to nepastebi.

* Kiekvienas žmogus turi pasirinkimą: priešintis harmoningai būties tėkmei arba sekti ja. Pirmieji – gyvens įtampoje, neteks jėgų ir nusilps, antrieji – klestės, gyvens harmonijoje ir stiprės.

* Laisva valia – labai įdomus dalykas: ji gali nugramzdinti į bedugnę, o gali ir nutiesti kelią į neįtikėtinas aukštumas. Viskas priklauso nuo to, kaip ją panaudosime.

* Teisingas valios panaudojimas vedą į nepriekaištingą, tobulą gyvenimą.

* Trys pakopos veda į nepriekaištingą gyvenimą:

1. Turime išmokti gyventi šiame pasaulyje, nepažeisdami jo grožio, pusiausvyros ir harmonijos. Tai – sąveikos etika su viskuo, kas gyva ir su visais kitais Kūrinijos elementais. Mokyti etikos reikia būtent žmones – juk kitos gyvybės formos nepažeidžia pasaulio harmonijos.

2. Jei laikomės grožio ir harmonijos principo, turime patys tapti grožiu ir harmonija. Žinoma, čia kalba eina ne apie kūno puošimą, bet apie dvasinį grožį.

3. Žmogaus dvasia, tapusi grožiu ir harmonija, t.y., susiliejusi su Dao, pradeda aktyviai kurti aukščiausią Grožį Žemėje – kiekvienu savo žodžiu, mintimi ir veiksmu.

* Dao skleidžia ramybę, harmoniją, teisingumą. Tačiau tarp žmonių – godumas, savanaudiškumas, apgaulė, prievarta…

* Melas, siekis pasipelnyti, vagystės, žiaurumas – visa tai išnyks tuomet, kai žmonės turės teisingas žinias. Visos žmogiškos ydos – dėl žinių trūkumo.

* Žinantis nesiginčija. Ginčijasi nežinantis.

* Ramybė – skaidrios ir niekuo nesudrumstos sąmonės pagrindas. Tas, kuris sugeba būti ramiu – sugeba pažinti.

* Išmintingas žmogus primena vandenį: vanduo tarnauja viskam, kas gyva, bet nieko sau nereikalauja. Jis tiesiog teikia ir palaiko gyvybę.

* Išminčius su niekuo nekovoja. Todėl yra nenugalimas.

* Išminčius žvelgia ne tik akimis, bet ir širdimi. Todėl mato aiškiai.

* Kad suprastum žodžius – turi pamatyti. Todėl išminčius tampa pavyzdžiu kitiems.

* Yra dar vienas svarbus gyvenimo dėsnis: “panašus pritraukia panašų“. Jei sėsite Meilės daigus – galiausiai patys tapsite galingu Meilės “magnetu“ ir pritrauksite tai, ką sėjote.

* Meilė – tai gyvenimo kalba, kuria kalba Dievas Visatoje. Meilė – kalba, kurios dėka žmogus gali suprasti kitą žmogų. Meilė – kalba, kurios dėka žmogus gali suprasti Dievą… Juk Dievas yra Meilė!

(Senųjų Dao Meistrų mintys)

Motinos Meilė

* Motina yra namai, iš kurių mes visi išėjome, ji yra gamta, žemė, vandenynas…

* Nieko nuostabaus, kad mes visi – vaikai ir suaugę – ilgimės motiniškos meilės.

* Tai, kad meilė neįmanoma be rūpinimosi, akivaizdžiausia motinos meilėje savo vaikui. Mes labai suabejotume jos meilės nuoširdumu, matydami, kad ji nesirūpina laiku pavalgydinti, išmaudyti kūdikį, sukurti fizinį komfortą; ir priešingai – kai matome, kaip motina rūpinasi vaiku, tai liudija jos meilę.

* Motinos meilė yra palaima, ramybė, jos nereikia išsikovoti, užsitarnauti.

* Pirmaisiais mėnesiais ir metais vaikas labiausiai yra prisirišęs prie motinos. Šis prisirišimas atsiranda dar prieš gimimą, kai motina ir vaikas vis dar yra viena, nors kartu yra du.

* Motinos meilė iš prigimties yra besąlygiška. Motina myli savo naujagimį ne dėl to, kad jis patenkino kokią nors ypatingą sąlygą ar pateisino jos lūkesčius, o todėl, kad tai jos vaikas.

* Vaiko gyvenimo įtvirtinimas turi du aspektus: pirmasis – rūpinimasis ir atsakomybė, kurie yra absoliučiai būtini, norint išsaugoti vaiko gyvybę ir jį auginti. Antrasis aspektas siekia toliau nei globa. Tai nuostata, skiepijanti vaikui meilę gyvenimui, diegianti jam jausmą: gyventi yra puiku, nuostabu būti mažu berniuku ar mergaite, gera gyventi šioje žemėje!

* Motinos poveikis vaikui labai didelis. Jos meilė gyvenimui tokia pat užkrečianti, kaip ir jos nerimas.

* Yra daug būdų pasiekti kūrybinį pasitenkinimą; natūraliausias ir lengviausias – tai motinos rūpinimasis ir meilė savo kūriniui. Ji perkelia save į kūdikį, ši meilė įprasmina ir sureikšmina jos gyvenimą.

* Geriausias jautrumo kitam žmogui pavyzdys – motinos jautrumas ir atsakomybė už savo kūdikį. Ji pastebi menkiausius kūno pasikeitimus, reikmes, nerimą dar prieš tai, kai šie pasireiškia. Pravirkus vaikui, ji prabunda, nors kitas, gal ir gerokai stipresnis garsas jos neprikeltų. Visa tai rodo, kad ji jautri vaiko gyvenimo apraiškoms; ji nei nerimauja, nei susirūpinusi, bet yra budri ir, išsaugodama pusiausvyrą, atsiliepia į bet kurį reikšmingesnį vaiko ženklą.

* Motina myli savo vaikus dėl to, kad tai jos vaikai, o ne todėl, kad jie „geri“, paklusnūs ir vykdo jos norus ar nurodymus – taigi, motinos meilė remiasi lygybe.

* Vaiko gebėjimas mylėti, būti laimingu, mąstyti, jo meniniai gabumai – tai sėklos, kurių daigai auga tik tam tikromis sąlygomis ir gali nunykti, jei pastarųjų nebus. Viena iš svarbiausių šių sąlygų yra tai, kad vaiko gebėjimais tikėtų reikšmingas jam asmuo. Motinos tikėjimas savo vaiku sudaro geriausias sąlygas realizuoti vaiko sugebėjimus. Šis tikėjimas skiria auklėjimą nuo manipuliacijos.

* Motinos meilė yra besąlygiška, visa apsauganti, visa aprėpianti, nes negali būti kontroliuojama ar įgyjama.

* Motinos širdis sako: „Nėra tokio blogio, tokio nusikaltimo, kuris galėtų atimti mano meilę, geriausius mano linkėjimus tau“.

* Dėl savo altruizmo ir nesavanaudiškumo motinos meilė gali būti laikoma aukščiausia meilės išraiška ir švenčiausiu emociniu ryšiu.

Mintys iš E. Fromo knygos “Menas mylėti“

Gražaus ir šilto artėjančio savaitgalio! 🙂

Biblioterapija

Biblioterapija (išv. iš gr. kalbos – gydymas knyga) atsirado seniai. Teigiama, kad toks gydymas buvo taikomas pirmosiose senovės Graikijos bibliotekose ir buvo vadinamas “vaistais sielai“. Nuo XX amžiaus pradžios ši terapija laikoma svarbia tradicinės medicinos (psichoterapijos) dalimi.

Kokia gi šios terapijos esmė? Ji paprasta: žmogus tiesiog sistemingai skaito knygas, kurias jam parenka gydytojas, ir tokiu būdu gerėja jo psichinė būsena, o per ją – gerėja ir visi kiti organizmo procesai. Be to, biblioterapija taikoma ne tik psichoterapijoje, bet ir pedagogikoje.

Esmė dar ir tame, kad skaitydami mes esame maksimaliai sąmoningi, nes, pavyzdžiui, žiūrėti ar klausyti mes galime paviršutiniškai, neatidžiai, nesigilindami. Paviršutiniškai skaityti neįmanoma: jei dėmesys išsiblaško – mes tiesiog atidedame knygos skaitymą iki sekančio karto.

Todėl šis metodas yra veiksmingas: jo pagalba galima koreguoti žmogaus psichinę ir dvasinę būseną, jo charakterį ir elgesį, padėti atrasti įvairių problemų sprendimus. Ir kas labai svarbu – visa tai žmogus atlieka savarankiškai.

Biblioterapijos propaguotojas N. Rubakinas rašė: “Trys galingos jėgos yra knygoje: žinios, supratimas, nuotaika“. Juokaujama, kad paplitęs knygų skaitymas visuomeniniame transporte – akivaizdus pavyzdys, kaip žmonės intuityviai taiko biblioterapiją gyvenime.

O garsus Lietuvos psichoterapeutas A. E. Alekseičikas apie biblioterapiją rašo: “Tai skaitymas ne dėl žinojimo, nors kai kurios žinios ligoniams nepaprastai svarbios. Greičiau tai skaitymas sielai ir dvasiai, tiesai, kelionei“.

Kokio žanro knygos gali būti taikomos terapijai? Labai įvairaus: tai gali būti speciali medicininė literatūra, filosofinė, dvasinė, religinė, populiari mokslinės psichoterapijos literatūra, humoristinė, folkloras ir pasakos, grožinė ir nuotykių ir t.t.. – priklausomai nuo to, kokia reikalinga konkrečiam žmogui.

Vienintelė sąlyga – knygos neturi daryti slegiančio poveikio, kai vaizduojamos situacijos be išeities, vyrauja pesimistinės nuotaikos, aprašomi neišsprendžiami konfliktai, nelaimingi ir beviltiški personažų gyvenimai. Terapinės knygos turi būti tarsi gelbėjimo ratas: įkvepiančios ir optimistiškos.

Knygų skaitymas lavina gebėjimą įveikti kritines situacijas (ligas, stresus, depresijas ir pan.), stiprinti valią ir pasitikėjimą savimi, visapusiškai tobulėti. Biblioterapiją gali būti dvejopa: tikslinga, padedanti išugdyti valią, optimizmą, pasitikėjimą savimi; ir – padedanti pakelti nuotaiką bei atitraukti nuo įkyrių minčių apie problemą.

Biblioterapijos tikslas:

1. Suteikti skaitytojui informaciją apie problemas;
2. Padėti suvokti jų esmę;
3. Apsvarstyti naujas vertybes ir santykius;
4. Parodyti, kad ir kiti žmonės susiduria su panašiomis problemomis ir supažindinti su jų sprendimais.

Labai svarbus biblioterapijos vaidmuo auklėjime. Vaikiškos knygos turi būti lengvai skaitomos, pakeliančios nuotaiką, leidžiančios pajusti herojų būseną ir susimąstyti apie gyvenimo vertybes. Dažniausiai tai pasakos – kur vaizduojamas gėris, meilė, teisingumas, išmintis ir humanizmas, o herojai visada randa sprendimus ir įveikia visus sunkumus..

Taigi: knyga gali būti draugas, mokytojas, gydytojas.. Skaitykime knygas! Levas Tolstojus rašė: “Gera knyga – tarsi pokalbis su protingu žmogumi: teikia žinių, moko apibendrinti tikrovę ir suprasti gyvenimą“.

Apie naujienas

Kiekvienas žmogus, skaitydamas naujienas, tikisi gauti objektyvią informaciją. Bet ar gauna, ar informacijos skleidimo priemonės apskritai turi tokį tikslą – objektyviai informuoti? Deja, naujienų pavidalu dažniausiai gauname laviną negatyvumo: subjektyvias ar kryptingas nuomones, menkavertes “sensacijas“, mitus, intrigas, skandalus..

Visa tai tarsi burbulai vandens paviršiuje, kurie visiškai neatskleidžia giluminių procesų – todėl tai, kas iš tiesų svarbu, lieka mums nežinoma. Ir kuo ilgiau žiūrime į tuos burbulus paviršiuje, tuo miglotesnį ir painesnį turime realybės suvokimą.

Mums teigiama, kad žmonės patys nori skandalingų ir negatyvių naujienų, ir kad tokias gauname todėl, kad informacijos skleidėjai siekia mums įtikti, patenkinti mūsų poreikius. Tai patvirtina aukšti skandalingų ir negatyvių žinių reitingai.

Tačiau niekas nekalba apie tai, kad niekas net nebandė skleisti pozityvių ir objektyvių naujienų – todėl mes neturime pasirinkimo ir skaitome tai, kas ir kaip pateikiama. Maža to, informacija kryptingai naudojama kaip galinga visuomenės nuomonės formavimo priemonė. Be to, skaitytojai reikalingi ir informacijos, ir reklamos skleidėjams – tai jų pelnas.

O ko tikisi naujienų skaitytojai? Pirmiausiai – nori sužinoti svarbias, aktualias žinias ir nori jaustis šio pasaulio įvykių dalyviais. Kiti – specialių rubrikų ar priedų dėka tikisi papildyti savo profesionalias žinias, o kažkas naujienų skaitymu tiesiog užpildo laiką poilsio ir pertraukėlių metu arba važiuodami visuomeniniame transporte.

Visa perskaityta ar pamatyta informacija daro mums poveikį, todėl turime atidžiai rinktis – ką skaityti ir žiūrėti. Naujienos, kurios tikrai yra svarbios – vienaip ar kitaip – bet vis vien mus pasieks..

Sąmoningai ribokime kasdieninį naujienų srautą, nes:

Naujienų skaitymas atima mūsų laiką. Mes to tiesiog nepastebime, bet užklydę, pvz., į internetinį naujienų tinklapį, vietoje planuotų keliolikos minučių galime praleisti žymiai daugiau laiko – atkreipę dėmesį į vieną antraštę ar nuorodą, paskui į kitą, ir dar vieną.. Pridėkime dar televizijos laidų žiūrėjimą, ir susumavę savaitės ar mėnesio laiką pamatysime, kad tai tikrai daug.

Dauguma naujienų iš tiesų nesuteikia vertingos informacijos. Naujienų skaitymas – tiesiog įprotis, mes net galime pradėti jausti nerimą, jei kelias dienas jų neskaitome. Šį įprotį galime pakeisti vertingos ir reikalingos informacijos pasirinkimu. Na, pagalvokite – ar nors viena naujiena per pastarąjį laikotarpį tikrai buvo naudinga, ar padėjo priimti teisingą sprendimą, kažką suprasti ar išspręsti?..

Naujienos klaidina. Jos iškreipia mūsų pasaulėžiūrą, nes nukreipia dėmesį į išpūstą negatyvumą, negatyvias pasekmes, bet labai retai prabyla apie to negatyvumo priežastis ir atsakingus už negatyvius reiškinius. Mažai nušviečiami kasdieniniai svarbūs darbai ir pozityvūs įvykiai.

Naujienos nuodija ne tik protą, bet ir kūną. Žinios apie katastrofas arba negatyvios naujienos skatina streso hormono kortizolo gamybą. Nuolat skaitydami tokias žinias, mes gyvename chroniško streso būsenoje. Pasekmės – niūri nuotaika, baimė, nerimas depresija – terpė psichosomatiniams susirgimams.

Naujienos slopina mąstymo procesą. Mąstymui reikia susikaupimo, tuo tarpu naujienos pateikiamos taip, kad blaškytų mūsų dėmesį. Kuo didesnis informacinis srautas per dieną, tuo žemesnis gebėjimas koncentruotis į kažką vieną ir savarankiškai svarstyti, tuo žemesnis ir kūrybingumas.

Naujienos daro mus pasyviais. Nuolatinis negatyvumo srautas galiausiai priverčia susitaikyti su “gyvenimo fatališkumu“ – mintimi, kad viskas labai blogai, bus dar blogiau, ir nieko neįmanoma pakeisti.. Kasdien skaitydami ir žiūrėdami negatyvias naujienas, mes jaučiamės bejėgiai, pasidarome abejingi ir pasyvūs.

Taigi, visas naujienų srautas su šokiruojančiomis antraštėmis, vienadieniais skandalais, ilgalaikėmis intrigomis ir manipuliacijomis – tėra kasdienė didelė negatyvumo porcija, neturinti nieko bendra su objektyviomis žiniomis.

Žinoma, mes negalime kalbėti tik pozityviai, ignoruodami neigiamus reiškinius. Tačiau negatyvumas nėra tik kalbos apie blogus dalykus. Negatyvumas yra tame, kad nėra atsakingų ir nedaromi jokie sprendimai, kad kažkas pasikeistų, o mes visi esame nuolat slegiami tuo nesibaigiančiu negatyvumu.

Džiugina tai, kad internetas atvėrė galimybę visiems geros valios žmonėms skleisti niekieno neįtakotą, objektyvią informaciją. O mes visi gavome galimybę ne tik rinktis, bet ir bendromis pajėgomis keisti tą informacinio negatyvumo erdvę: nuo objektyvių naujienų – prie objektyvių sprendimų :).

Mintys, mintys…

* Likimas yra, bet tai ne dogma. Viskas, ką mes keičiame, formuoja mūsų ateitį.

* Žinojimas yra gebėjimas eiti teisinga kryptimi. Žinojimas suteikia dvasinę ramybę.

* Kai žmogus teisingai mąsto, tuomet jis teisingai juda, teisingai kvėpuoja, teisingai maitinasi, teisingai gyvena ir yra laimingas.

* Supranta gyvenimą tas, kas supranta save.

* Silpnas žmogus ateina į šį pasaulį išmokti būti stipriu. Stiprus ateina, kad išmoktų suprasti, padėti, palaikyti ir nukreipti silpną.

* Kuo daugiau stiprių, teisingai mąstančių žmonių, tuo gyvybingesnė žmonija. Kuo daugiau stiprių, bet neteisingai mąstančių žmonių – tuo greičiau žmonija degraduoja.

* Įpratęs prie blogio, žmogus pradeda nuo to blogio priklausyti ir nustoja tikėti gėriu.

* Pasaulyje nėra atsitiktinumų – yra tik priežasties ir pasekmės dėsnis. Beprasmiška ginčytis su gamtos dėsniais.

* Užblokuota galva apie pasekmes negalvoja. Žmogus, kuris apgaudinėja save, pats to nesupranta. Užtat supranta kiti.

* Duoda tik duodančiam. Iš imančio ima. Kai atiduodi tai, ką turi – gauni tai, ko tau reikia. Egoizmas nenori dalintis, jis nori tik imti.

* Bet koks kitas žmogus gerai matomas iš šalies, į save gi reikia įsižiūrėti. Stiprybė pripažinti savo klaidas vadinama sąžiningumu.

* Kaip atpažinti, ar žmogus sako tiesą? Žiūrėkite į jo darbų rezultatus. Nereikalaukite įrodymų, nes įrodymus gyvenimas pateikia rezultatų pavidalu.

* Pasiekę gyvenime tam tikrų aukštumų, žmonės, kaip taisyklė, pamiršta išlikti žmonėmis.

* Viltis pakelia žmogų iš bet kokių gelmių. Viltis – tai tikėjimas ateitimi.

* Dvasinė jėga stipresnė už bet kokią kitą jėgą.

* Draugystė – dovana, o ne nuosavybė.

* Turintis orumo jausmą gerbia save ir kitus. Orumo jausmas atsiranda ne iš aplinkinių pagyrų, jis gimsta pačiame žmoguje.

* Neįmanoma supurvinti tyros dvasios. Bandydami ją sutepti – susiteps patys.

* Tai didelis menas – išlikti žmogumi, nežiūrint į sunkumus ir nekeršijant tiems, kas suteikė tau skausmo.

* Žodžiu galima sužlugdyti, o galima ir įkvėpti. Todėl reikia atminti: jei man kažkas kažką pasakė, o aš perduodu tuos žodžius toliau – tai jau mano žodžiai. Aš esu atsakingas už viską, ką pasakiau.

* Negalime padaryti gyvenimą galutinai tobulu, galime tik nuolat jį tobulinti.

* Savęs pažinimas – ne tik įdomus, bet ir laimę dovanojantis procesas :).

(Citatos iš L. Viilma knygos “999 išmintingos mintys“)

Gražaus artėjančio savaitgalio! 🙂

Melo požymiai

Viena tarptautinė psichologų ir sociologų grupė atliko įdomų eksperimentą. Apklausę 5 tūkstančius žmonių, specialistai tam tikrų testų pagalba nustatė, kad net 92 % tiriamųjų reguliariai… meluoja. Manote, likę 8 % žmonių sako tiesą? Ne, jie taip pat meluoja, bet… priklausomai nuo aplinkybių.

Šis tyrimas patvirtino liūdną tiesą – melas tapo įprastu dalyku šiuolaikinio žmogaus gyvenime. Gal tyrimas nėra absoliutus, gal ne viskas taip blogai, bet tyrimo rezultatai tikrai verčia susimąstyti ir pažvelgti į save, pradėti nuo savęs – ar visada sakome tiesą? Ir kaip atpažinti meluojantį?

Knygos “Melo psichologija“ autorius P. Ekman teigia, kad yra keli pagrindiniai melo požymiai:

* daugžodžiavimas, aiškių formuluočių nebuvimas;
* pauzės prieš atsakymą;
* balso garsumas ir moduliacijos;
* vidinė įtampa;
* chaotiški judesiai;
* nenatūralūs gestai ir mimika;
* nenatūralus veido raudonis arba blyškumas;
* išsiplėtę akių vyzdžiai.

Peržvelkime kai kuriuos iš jų plačiau. Pradėkime nuo kalbos ypatumų. Meluodamas žmogus stengiasi nuslėpti savo emocijas, ir tai visada atsispindi jo kalboje: stringa balsas, kalba greita ir nerišli, balso moduliacija ir intonacija šokinėja, kartais net pradedama mikčioti. O štai patyręs melagis kalbės pabrėžtinai ramiai, be emocijų ir raiškiai, bet su pauzėmis – kad neišsiduotų.

Paini kalba, daugžodžiavimas, neaiškūs terminai, ilgi sakiniai. Taip stengiamasi padaryti įspūdį savo “žiniomis“, įtikinti, sukelti pasitikėjimą ir… pridengti melą. Kai žmonės kalba tiesą, jie kalba trumpai, aiškiai ir paprastai – kad juos suprastų.

Veido mimika. Mimika tiesiogiai atspindi mūsų emocijas: dirbtina veido išraiška rodo nenuoširdumą. Tai gali būti disbalansas (kai dominuoja viena veido išraiška), nesimetriška mimika, suspaustos lūpos, asimetriškai iškelti arba suraukti antakiai.

Akys. Apie tai yra patarlė: “melagį iš akių pažinsi“. Meluodamas žmogus stengiasi nežiūrėti pašnekovui tiesiai į akis, jo žvilgsnis bėgioja, akių vyzdžiai išsiplečia, jis dažnai mirksi. Visiškai priešingai elgiasi patyręs melagis: jis demonstratyviai žiūri tiesiai į akis, tačiau toks žvilgsnis nemalonus, skvarbus, trikdantis.

Žodžių ir mimikos neatitikimas. Pavyzdžiui, kai pašnekovas kažką teigia žodžiais, bet tuo pačiu metu neigdamas purto galvą. Arba, atvirkščiai: kažką neigia, bet pritariamai linksi.

Gestai. Kai žmogus meluoja ir slepia savo emocijas, tuomet kalbėdamas jis dažnai liečia savo veidą, taiso plaukus, nervingai judina rankas. Tokiu atveju ypač ryškūs nenatūralūs gestai, išreiškiantys “geranoriškumą“ ir norą įgauti pasitikėjimą – jie teatrališki ir atgrasūs, pvz., per ilgi rankų paspaudimai, dirbtina šypsena, platūs rankų mostai, parodomasis mandagumas ir saldus meilumas.

Žmogaus laikysena. Melo požymiu gali būti ir nenatūrali kūno poza – sukaustyta ar pernelyg atsaini. Žmogus tarsi neranda sau vietos: dažnai keičia kūno padėtį, nusisuka, daro daug nekontroliuojamų judesių. O patyrę manipuliatoriai, norėdami padaryti įtaką (apgauti), pažeidžia vadinamą asmeninę žmogaus zoną (nuo 46 cm iki 1,2 metro), stengiasi prieiti kuo arčiau žmogaus – taip lengviau padaryti poveikį.

Vienas ar keli iš šių požymių nebūtinai reiškia melą – todėl turime atsižvelgti į visų požymių kompleksą ir, žinoma, įsiklausyti į savo intuiciją. Atminkime, kad vienintelis būdas išsivaduoti nuo melo – Tiesa :).